Sveiki,
Vienas geriausių per
paskutiniuosius metus pasirodžiusių animacinių filmų tikriausiai yra „Koko“ (angl. Coco) (2017), kuris pasakoja apie Meksikoje gyvenančią šeimą, kuri nusigręžusi nuo muzikos pasineria į batsiuvystės
amatą, tačiau jaunoji atžala anaiptol nenori būti batsiuviu ir slapta trokšta groti
ir dainuoti...
Iš tikrųjų filmo
siužetas tik atrodo paviršutiniškai vėjavaikiškas: aha, dabar berniukas „sūdomas“
būti kaip visi, o jis būtinai eis prieš srovę ir parodys, kad suaugusiųjų
taisyklės trukdo būti laisvam ir nevaržomam. Ir žinoma, toks vaikelis visada
laimės, nes kitos išeities animacinių pasaulių sistemoje tikriausiai nebėra,
nes animacija turi palaikyti mažąjį ir nuskriaustąjį... Regis, viskas pagal
taisykles, tačiau kaip smagiai viskas perteikta, naudojant meksikiečių
kultūrinius niuansus ir atributiką, kad belieka tik sėdėti ir žavėtis filmuko
idėja, vizualumu ir lengvai perteiktomis idėjomis. Tokie filmukai, sako, ugdo
geriau nei kokia etikos ar sveikos gyvensenos pamoka, nes joje integruota
gyvybinga vertybių sistema. Nesiginčysiu, taip ir yra. Tačiau filmas
universalus, tikrai drąsiai gali jį su pasimėgavimu žiūrėti bet kuris suaugęs
ir atrasti visus džiaugsmus, kuriuos gali išgyventi vaikas ar paauglys.
Visgi, kad ir kaip filmas
būtų giriamas už originalumą, man jis labai jau priminė prieš kelerius metus
matytą „Gyvenimo knyga“ (2014), kai berniukas, vėlgi gyvendamas Meksikoje, leidžiasi
į mirusiųjų karalystę – šios linijos tiesiog identiškos. Ir anas, ir šis filmas
– išties geri, nes čia ir jausmų atlasas, ir pramoga, ir žaismingas pamokymas.
Ir juoktis, ir graudintis yra dėl ko. Kartais pagalvoju: o kad amerikietiškas vaidybinių
filmų holivudas būtų toks kokybiškas, kaip animacija.
Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 8.7
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą