Kazys Saja. „...kurio nieks nemylėjo“. –
Vilnius: Alma littera, 2007. – 128 p.
Sveiki,
Gerai knygų kritikų įvertinta Kazio Sajos knyga „jaunajam
skaitytojui“ pavadinimu ...
kurio nieks nemylėjo, sakyčiau, skirta ne vien tik paaugliams, kurie
atranda literatūrą kaip jiems aktualią nišą, bet kuo puikiausiai tinka
suaugusiems. Istorija gana lakoniška, telpanti vos į 120 puslapių, tačiau
skaitant kūrinį neatrodo, kad autorius stokoja siužetinių vingių, priešingai,
gana patraukliai tausojant jaunojo skaitytojo kantrybę bei fobiją storoms
knygoms, išrutulioja gana dinamiškai sukurptą istoriją, kurioje yra ir
socialinių problemų, ir detektyvų, ir žmogžudysčių ir galiausiai „švelnus“
pamokymas.
Akivaizdu, kad knyga rašyta daug seniau, dar
prieš stojant į Europos Sąjungą, autorius gale teksto nurodo, kad tekstas
rašytas 2003-2004 metais ir tikriausiai žvelgiant į dar gūdesnius Lietuvos
laikus, pavyzdžiui, pirmąjį dešimtmetį atkūrus Nepriklausomybę. Kurgi kitur
rasis veikėjas vaikas, kuris kuo „natūraliausiai“ sau elgetauja didmiesčio
gatvėje? Primenu, kad 1991-1996 tokius elgetaujančius vaikus Vilniuje regėti
buvo kasdienybė, apie tai daugiau rašė Vanda Juknaitė autobiografinėje knygoje Išsiduosi. Balsu. Nūdienos skaitytojas
gali piktintis, kuris augęs po Europos Sąjungos įstojimo, kai įvairios vaikų
tarnybos sukasi kaip voverės; kaip išvis įmanoma, kad Sigito patėvis išvarytų
aštuonerių metų posūnį elgetauti? Toks vaikas tikriausiai per pirmąją
elgetavimo valandą būtų „supakuotas“ tarnybos ir policijos, tad reiktų
atsižvelgti visgi į kūrinio parašymo laikotarpį ir šį bei tą išmanyti apie
vaikų pasaulį, nes kūrinys toli gražu nėra fantastinis, veikiau sociologinių
problemų romanas paaugliams.
Grįžtant prie paties kūrinio, jis struktūriškai
padalytas į dvi dalis. Pirmosios dalies fabula – nevienalytė. Ji pasakoja apie
mažojo Sigiuko sudėtingą šeimą. Motina Laima gyvena „susidėjusi“ su Adolfu
Snaipa, kuris iš dalies rūpinasi Laima ir jos vaiku. Taigi turime klasikinį
pažemintos ir užguitos motinos atvejį: motina negali kreiptis pagalbos, nes
problemos lieka vien tik jos – geriau mušantis ir geriantis sugyventinis, nei
gyvenimas gatvėje su sūneliu. Žiūrint į realų gyvenimą, tokios socialinės
problemos buvo ypač opios ir Kazys Saja jų iš piršto nelaužė, netgi šiandien
provincijoje vis dar pasitaiko tokių „siužetų“ – tą patvirtina įvairios
nužmoginančios laidos kaip „24 valandos“.
Taigi Sigiuko padėtis nepavydėtina ir primena
Žemaitės Joniuką, tik užuot ruošęsis
į mokyklą, jis išvaromas elgetauti. Jaunasis skaitytojas regi absoliučiai
pagalbos rėkiančią šeimą ir geba skirti, koks gyvenimas turi būti geras, o koks
jis pas Sigiuką. Smurtas prieš žmoną ir vaiką bei nešvarūs Adolfo darbeliai
priveda prie kriminalinių nusikaltimų: išsigandusi Laima pabėga į Italiją ir
Sigiukas lieka įkalintas prastame socialiniame būste. K. Saja aprašo vaiko
pastangas išlikti gyvam, kaip vietoj trūkstamo geriamojo vandens Sigiukas
maukia „naminukę“ – žiaurios scenos, bet jos gana paveikios vadinamajam
„jaunajam skaitytojui“, o tai, kas paveiku, visada yra sveikintina.
Rašytojas Kazys Saja.
Jeigu pirmoji kūrinio dalis slogi ir primena Mergaitę su degtukais, tai antrojoje
dalyje, kai Sigiukas patenka į internatą, parašo eilėraštį ir susirandą sesę
Eglutę, tampa ir detektyviniu pasakojimu. Tarp skyrių, skirtų Sigiuko
gyvenimui, pasakojama atskira ikiteisminio tyrėjo Versalio istorija, kaip jis aiškinasi
Sigiuko patėvio nužudymo istoriją – čia veriasi korumpuotos Lietuvos
paveikslas, būdingas pirmajam „gariūniškam“ Nepriklausomybės dešimtmečiui:
slaptas reketuotojų garažinis gyvenimas, naudotų automobilių verslas,
prostitutės, korupcija, vietoj narkotikų uostomi klijai ir t. t. Šalia visos,
rodos, negatyvios istorijos išryškėja tikrojo tėvo Jurgio paveikslas:
nepelnytai kalėjęs bando susigrąžinti sūnų ir susikurti naują gyvenimą. Visoje
šioje slaugaus socialinio blogio mėsmalėje šviečia pozityvus pamokymas: ne
visi, kurie „susitepę“ kalėjimu rankas iš prigimties yra beširdžiai.
Tikriausiai jaunasis skaitytojas pastebės, kad
nuo pat pirmųjų kūrinio puslapių nėra lietuvių literatūrai būdingos agrarinės
kultūros liekanų (tai K. Sajos kūrybos ypatybę, ji būdinga ir apysakoje Būrimas obuolio sėklomis, pjesėje Mamutų medžioklė ir kt.), nors ir minimas
Mosėdis, išplėtota metaforinė akmens materijos filosofija (tą rodo ir
stilizuotas viršelis, kai nuogos vaiko kojos liečia senovines akmenines
girnas), tokiu būdu pasakoma apie K. Sajos kuriamą istorijos prasmės ryšį su
akmeniniu pamatu t. y. kiekvienai gyvybės formai reikia meilės, rūpesčio ir atjautos,
kad galėtų gyventi šiame pasaulyje.
...
kurio nieks nemylėjo – tai jaudinantis pasakojimas, kuris įstrigs
jaunajam skaitytojui į širdį, nes per gyvą vaizdinį sukeliamas gailestingumas
aplinkai ir žmogui. Tokios knygos įsimena, graudina ir teikia peno. Kūrinys
itin kinematografiškas, pagal jį labai lengvai kas nors galėtų sukurti vykusį
kino filmą – scenarijus padėtas prieš akis. Tokios knygos lengvai skaitosi,
tačiau ne vien pramogai. Na, o pabaiga, kaip ir galima numanyti, jaunajam
skaitytojui autorius pateikia kiek kitokį Sigiuko likimą nei Andersonas Mergaitei su degtukais, tikriausiai
todėl, kad jaunajam skaitytojui reikia suteikti vilties, kad viskas šiame
gyvenime yra pataisoma, kol vieni kitais
rūpinamės ir mylime.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą