Sveiki,
Tik šiandien sužinojau, kad vakar matytas
filmas „Vandens forma“ (angl. The Shape of Water) (2017) nominuotas
net dvylikai „Oskarų“! Žinoma, filmas visų jų negaus, tačiau mane itin stebina toks
dosnumas šiam filmui, kuris, beje, puikiai atlaikė didžiausius kino ir
televizijos apdovanojimus, tai vis išsiverždamas, tai vis užleisdamas pozicijas
kitiems.
Filmas pasakoja lyg kažkur regėtą istoriją. Mergina
įsimyli pabaisą lyg iš pasakos „Gražuolė ir pabaisa“, bet lyg ir ne visai...
Amfibija ir nebylė Šaltojo karo metu Amerikos laboratorijoje – puiki terpė
kurti atmosferą! Tiesą sakant, režisieriui Guillermo del Toro labiausiai ir
sekasi kurti atmosfera, tą rodo jo be galo vizualiai mielas atmosferinis filmas
„Purpurinė kalva“, kuris absoliučiai nuvilia siužetiškai, nes nė iš tolo
nepaliečia žiūrovo širdies... Gausios nominacijos „Vandens forma“, regis, davė
pagrįstų lūkesčių, kad režisierius suprato ano filmo klaidą ir „pasitaisė“
tarsi grįždamas prie savo geriausio filmo „Pano labirintas“ receptūros, bet
pažiūrėjus filmą tenka gūžtelėti, kad režisierius siužetiškai pernelyg
atsargus, pasigedau „Pano labirinte“ esančio kontekstinio aštrumo...
„Vandens forma“ vėlgi yra atmosferinis filmas,
kone komisinio žanro, kur susikerta mokslinė fantastika ir meilės drama –
šaunu, kad filmas primena spalvinimo knygutę, smagu, kad ir tai pasaka
suaugusiems, kur nevengiama ir nuogo kūno, ir pašmaikštavimo apie antrą galą,
ir LGBT tematikos. Žinoma, siužetiškai tai kur kas geresnis filmas už „Purpurinę
kalvą“ ir kai kurių nominacijų filmas tikrai vertas, ypač vizualizacijos
klausimais bei puikiosios Sally Hawkins vaidyba, kurią praktiškai žinojau tik
iš „Meškiuko Pedingtono“, tačiau neapleidžia jausmas, kad filmui kažko stinga.
Viskas pernelyg teisinga, tarsi viskas būtų
savo vietose, visi įvykiai „sukritę“ į patogius vyksmo etapus, todėl atrodo
kaip pop muzikos kanonas – žinai, kada siužetas „paaštrės“, kada bus įterpta
romantinė scena, žinai, kada bus kulka, kada bus netektis, kada bus humoras...
Tai rodo, kad filmui tiesiog stinga provokacijos, stinga, kad žiūrovas
pasijaustų chaotiškame ir nesuspėjamame pasaulyje (kaip buvo „Pano labirinte“) –
manau, „kaltas“ tiesiog klaikus žanro taisyklingumo laikymasis, tad jokio
proveržio šiame filme nėra. Mano galva, visgi geriausi metų filmai turėtų būti
nominuoti kaip novatoriški, o šiame filme kaip kokiame „Hugo išradime“ – viskas
pernelyg nucackinta...
Nepaisant visko ir suvokus, kad filmas yra
žanro įkaitas, aš žiūrėdamas tą pamiršau. Kartu su S. Hawkins išgyvenau jos
teatralizuotą nebylystės siaubą ir romantiką. Ypatingai žavingas šio filmo
garso takelis, kuris laikinai leido pasijusti kaip tikroje pasakoje. Manau,
jeigu šį filmą būčiau žiūrėjęs ne kino teatre, jis būtų palikęs ne tokį stiprų
emocinį įspūdį, tačiau šįkart pasidaviau ir filmui priekaištų didelių neturiu:
tai iš esmės filmas malonumui, kokybiškas Holivudas. Labai puiku, kad pagrindinė
aktorė ne kokia mielo veidelio iš serijos „seksualiausia aktorė 2017-ieji“, o
tiesiog paprastos išvaizdos S. Hawkins. Jeigu „Oskarą“ gavo už pasišokinėjimus
vasarine suknele E. Stone, kodėl to negali padaryti S. Hawkins?
Mano
įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 86/100
IMDb: 7.9
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą