Ann
Patchett. „Vieningieji“. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 360 p.
Sveiki, skaitytojai,
Antras lietuvių kalba pasirodęs amerikiečių
rašytojos Ann Patchett (g. 1963) romanas
Vieningieji
(angl. Commonwealth) sulaukė kur kas
didesnio skaitytojų dėmesio žiniasklaidoje, nei knyga Bel Canto – su pastaruoju autorė išgarsėjo visame pasaulyje.
Savaime suprantama, nes Baltų lankų
leidžiama grožinė literatūra labiau aptariam kritikų nei, tarkime, leidyklos Jotema knygos. Nežinau, ar tokią
tendenciją įžvelgiu tik aš vienas, tačiau net aš neslėpsiu, kad paskutiniuoju
metu daugiau skaitau būtent šios leidyklos verčiamų ir leidžiamų knygų.
Romanas Vieningieji
– tai amerikietiškos šeimos saga. Daugelis iš mūsų pripratę prie
skandinaviškojo stiliaus šeimos sagų, šioji skiriasi tuo, kad ji absoliučiai
amerikietiška, apimanti penkis dešimtmečius trunkančios dviejų šeimų maišaties.
Pasirodo, nelemtas bučinys degtinės ir neaiškių alkoholinių gėrimų vakarėlyje
su apelsinų sultimis, sujaukia ir visiems laikams pakeičia Beverli ir Fikso
Kitingų šeimos gyvenimą. Bėgant metams, pasakojama jų ir jų augančių vaikų
istorijos. Išsiskyrusi šeima ima vasaromis dalytis vaikais ir vyksta tai, kas
vyksta ir už Atlanto – aštrūs šeimos konfliktai, nuovargis, poilsis,
atsakomybė, šeima, vasaros nuotykiai ir, žinoma, lemtingi bei kraupūs įvykiai,
pakeičiantys veikėjų ne tik likimus, bet viso gyvenimo kokybę.
Prisiminiau šveicarų kilmės rašytoja J. Dicker
ir jo vasarą skaitytą romaną Baltimorės
knyga, kurią įvardijau kaip amerikietiškos literatūros tendencijų pilną
kūrinį: bėgantys dešimtmečiai, amerikietiškoji kultūra, ryškios geografinės
žymės ir t. t. Ann Patchett Vieninguosius
galima laikyti totaliu amerikietiškojo romano pavyzdžiu, išlaikančiu tas pačias
šiai šaliai būdingas literatūrines žymes: bėgsmą per amerikietiškos kultūros
dešimtmečius, keliones po geografines JAV valstijas, atskleidžiant bendravimo
ir pasaulio matymo kultūrą, kuri iš esmės skiriasi nuo europietiškosios ir tuo
labiau nuo Azijos.
Vieningųjų
pasakojimas
įsuka tarsi į vakarėlį. Atrodo beprotiškas teksto sodrumas, nes autorė leidžia
per pirmuosius penkiasdešimt puslapių pasijusti tikrame vakarėlyje, kuriame
pats spaudi apelsinus ir visus vaišini ir, žinoma, lauki pasakojimo bombos,
tačiau priešingai nei emocinį šoką norinčioje sukelti literatūroje, šioje
knygoje nieko šokiruojančio nėra. Net patys aštriausi įvykiai, kaip veikėjų
mirtys, vaizduojamos iš laiko nuotolio, todėl susidaro įspūdis, kad autorei
rūpi ne įvykiai, o įvykių emociniai ir psichologiniai padariniai: kaip
veikėjams susitaikyti ir gyventi toliau? Apelsinų ir alkoholio krikštynos tampa
lemiamu Berto ir Beverli, Terezos ir Fikso gyvenimo vakaru, regis, su
kokteiliais autorė išmoningai subtiliai „suplaka“ ir dviejų šeimų likimus. Mane
asmeniškai sužavėjo atsargus „priėjimas“ prie aštrios istorijos, nutylint
buitiškuosius konflikto užkulisius ir depresyvą skyrybų etapą, kuris tik kaip
vos girdima muzika retkarčiais prasiskverbia į veikėjų gyvenimus.
Rašytoja Ann Patchett.
Po svaiginančio vakarėlio romane fragmentiškai
pateikiamos vaikų istorijos, kurios pamažu nudriekia ištisų įvykių ir pasekmių
vieningųjų paveikslą – nostalgišką, su herojų džiaugsmais ir paklydimais.
Skaitydamas dažnai mėgavausi gyvenimiškomis situacijomis, kurios, atrodo, būtų
pačios banaliausios, bet taip neįprastai tinka šiam romanui, kad pamažu
užsinori tikro „atsuktuvo“. Tiesa, esama ir absoliučiai banalių situacijų,
kurios tarsi „paimtos“ iš prasčiausių serialų ar filmų, kaip antai lemtingas
sutuoktinių susitikimas, kai mergina pagriūva ant ledo, o nepažįstamasis padeda
jai atsikelti... Palaukite, tikrai dar šitaip būna? Jau labiau įtikina motina, bėganti
su vaikais pas kitą vyrą, nei tokios banalios scenos. Kad ir toji žaisminga
scena, kaip Franė susipažįsta su girtuokliu rašytoju darbe, kuris vėliau parašo
paralelinę „Vieningųjų“ istoriją: tas batelių nusiavimas, lydėjimas į
viešbutį... Tai tarsi ant absoliučios banalumo ribos ir kartu tai taip
amerikietiška, kad tiesiog kitokios amerikietiškos kultūros šiame pasaulyje tikriausiai
ir nėra.
Kalbant apie veikėjų paveikslus, autorė
apsiriboja ties keliais išskirtinais bruožais. Pavyzdžiui, Karolina Kiting –
atžagari, agresyvi, tiesmuka teisininkė ir jos būdas pasireiškia įvairiuose
situacijose. Arba brolis Albis – ne itin gabus mokslams, vaikystėje laikytas dažniausiai
neatsakingu kvaileliu, toks ir jo gyvenimas – pilnas bastymosi iš vieno miesto
į kitą. Tarsi veikėjų asmenybės bruožai be išimties nulemia jų šabloninį
likimą, tačiau autorės klišėmis neapkaltinsi, nes realybėje, žiūrėkite,
dažniausiai vaiko charakteris suformuoja stereotipinį likimą.
Nepaisant įžvelgiamų trūkumų ir atpažįstamos
literatūrinės manieros, Vieningieji
visgi parašyti talentingos rašytojos, kuri kuria prasmių istoriją iš nuotolio,
kartais saikingai nutylėdama veikėjų aštriausias ribines situacijas ir neviltį.
Netgi priešingai – šviesoje išryškina optimistines spalvas, leisdama kaip tolimam
peizažui švystelėti gyvenimo griuvėsių numanomai panoramai. Knyga absoliučiai
amerikietiška, bet tai nė joks trūkumas. Priešingai – štai Julian Barnes
atvirai žavisi ir pripažįsta amerikietišką romanistiką kaip pranašesnę ir
aktualesnę literatūrą nei per formas ir novatoriškumą sudėtingai „brendančią“
europietišką intelektualiąją literatūrą. Neprikibsi, tiesos šio brito rašytojo
žodžiuose yra ir Ann Patchett yra geriausias to įrodymas.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą