Knyga: Vytautė Žilinskaitė "Kintas"

Vytautė Žilinskaitė. „Kintas“ – Vilnius: Alma littera, 2006. – 216 p.

Sveiki, skaitytojai,

Jau nebe vieną dešimtmetį Vytautė Žilinskaitė (g. 1930) kuria vaikų literatūrą ir ne vienas jos kūrinys įtrauktas kaip skaitytinas į mokyklinę programą. Apysaka Kintas – skirta paaugliams, ji pasakoja apie paauglį Kintą, kurį patėvis vasaros metu išvežė iš Vilnius į kaimą. Maištingasis Kintas – „sunkus“ paauglys, didžiąją pasakojimo dalį slepiasi ūkiniame pastate, malkinėje ir tokiu protestu bando įtikinti patėvį jį grąžinti į Vilnių, kur jo laukia viską suprantantis dėdę, žadėjęs Kintą nusivežti į Nidą...

Vytautė Žilinskaitė parašė paauglio psichologija grįstą apysaką, kurioje pirmame pasakojimo plane išryškėja gana nebrandus poelgis – pabėgti iš namų, kad po to būta gailimasi (tą tikriausiai yra darę didžioji dalis paauglių). Kinto poelgius lemia jo šeimyninė padėtis. Jis iš emigruojančios ir „neaiškios“ šeimos: motina laikinai dirba Australijoje, likęs patėvis rūpinasi taip, kaip sugeba, tačiau jiedu neturi bendros kalbos. Kintas nepripažįsta patėvio ir vadina jį Tarakonu, kitaip sakant, nepageidautinu įnamiu ir tik retkarčiais prisimena savo biologinį tėvą, gyvenantį Panevėžyje, kaip jį ir mamą išdavusį asmenį. Savaime suprantama, tokia šeiminė terpė sukuria problematišką paauglį, kuris, kaip iš įvairių užuominų galima spręsti, turi problemų mokykloje ir namuose, ne tik kaime. Tėvo neturėjimas ir kito vyro globos nepripažinimas tampa kertine problema, nulemiančia Kinto veiksmus ir pasaulėžiūrą.

Pirmame pasakojimo plane vaizduojamas neklaužada Kintas, maištingas, negailestingas ir save alinantis ir kartu šitaip manipuliuojantis suaugusiųjų jausmais – rodos, absoliučiai „blogiukas“ pagrindinis personas. Tokių lietuvių vaikų literatūroje nėra daug, tačiau istorija ne apie tokį vaiką. Po manipuliacijos veiksmas ryškėja suluošinto vaiko agresyvi psichologija: jis keršija už nemeilę, jis kratosi šiltų jausmų ne tik nuo patėvio Antano, bet ir nuo močiutės Antosės. Nėra itin draugiškas ir su Silvestrėliu, draugu iš kaimo, kuris padeda jam išgyventi malkinėje – jis ir juo įtariai manipuliuoja, nori išlikti „kietesnis“ ir nuolat meluoja apie oranžinį karatė diržą. Iš esmės čia susiduria nuoširdaus kaimiškojo vaiko (Silvestrėlio) pasaulis ir brutalaus miestietiškojo ir, rodos, kad Kintas visur daro vien tik blogą įtaką, bet visumoje, pasąmonėje trokšta motinos ir aplinkinių meilės, pripažinimo, bet visomis išgalėmis neigia ir ginasi paauglio psichikai būdingomis priemonėmis.

Rašytoja Vytautė Žilinskaitė.

Netgi tada, kada senėlė Antosė, kuri įvardijama kaip „gerumas“, miršta, ištikta nevilties priepuolio ir ją kamuojančios sklerozės, Kintas neigia savo veiksmų „nekaltumą“ ir kaltina visą likusį pasaulį – atvirkštinė meilės ir švelnumo troškulio psichologija: jeigu negali gauti „natūralios“ meilės, pasiimk ją priversdamas kitus dėl tavęs jaudintis, parodyti, kad kiti be tavęs pražūtų: „Ne vakar, tai po savaitės būtų išgriuvusi. O dabar visa kaltė man... visur ir visada aš kaltas...(p. 122)“ – Kintas pradeda teisti per kitus, tačiau pats nė nemano esąs kaltas.

Toks pažeidžiamo vaiko paveikslas ypač aktualus paauglio pasauliui, daugelis jaunųjų skaitytojų turėtų gana nesunkiai perprasti Kinto poelgius. Nors jis viduriuoja, prisirijęs neplautų serbentų, nors jis kankinasi iš bado malkinėje, tačiau jo širdis pilna orumo: Kintas niekada neprisipažins balsu, kad yra silpnas ir jam reikia pagalbos, veikiau padarys taip, kad kiti pasiprašytų jam pradėti, kaip ir nutiko su Silvestrėliu ir jo pussesere Gile.

Rodos, didžioji teksto dalis vaizduoja kovą už tai, paauglys gali laimėti kelionę atgal, palaužti patėvį, bet V. Žilinskaitė, tarsi jausdama, kad apysakai dar trūksta ir nuotykių, įpina detektyvinę pasakojimo giją. Po kaimą slapstosi pabėgęs nusikaltėlis, kuris pabėgo nuo policijos ir kažkur slapstosi: nusikaltėlio ir Kinto keliai susikerta pasakojimo pabaigoje.

Pajutęs pirmą kartą šiltus jausmus mergaitei, Kintas atsitiktinai tampa numanomo išprievartavimo liudininku. Tai trapaus ir nesaugaus pasaulio paribys, kuris įspėja, kad gyvenimas nėra toks gražus, kokį jį Kintas buvo pradėjęs tverti savo vaizduotėje simpatizuodamas Gilei. Jautrios brendimo temos, pradedant slepiamu prezervatyvu piniginėje, gėdos jausmu ir baigiant suvokimu, kad jausmai gali užgriūti bet kada, jeigu „prisileidi“ žmogų ir jais imi pasitikėti.

Nors kūrinio pabaiga liūdna, tačiau teisinga, kone metaforiška – ar atsigręš einanti namo Gilė, ar pamos Kintui, kuris tikisi ne vien iš jos, bet ir viso pasaulio atsako, tačiau akys prižertos druskos ir pelenų, skaudžių potyrių, kurie amžiams pakeis paauglio pasaulį ir ar nebus per vėlu susigrąžinti Kintui iš rankų slystančio pasitikėjimo pasauliu ir žmonėmis. Viskas šioje apysakoje taip teisinga, kad nebeišeina nuteisti Kinto už jokias niekšybes, nes pats gyvenimas jau taip padarė.

Jūsų Maištinga Siela