Sveiki,
Apie
Andrejaus Tarkovskio (1932-1984) filmą Stalkeris ("Stalker" / "Сталкер") (1979) prikalbėta
ir prirašyta tiek daug, kad tikriausiai reikėtų vengti apie jį apskritai
rašyti, tačiau man iki šiol yra didžiulė ir nesuprantama mįslė, o gal net visai
ne mįslė, o būtent tas žmonių tipas, kurie bijo kalbėti apie klasiką plačiau.
„Klasikas yra klasika“ – ir tiek žinių, tačiau ką iš tikrųjų norima tuo pasakyti?
Kad klasika nekritikuojama? Kad ji neanalizuojama, nes baiminamasi ją suteršti?
Tokiais atvejais, man atrodo, kad žmogus savo nuostatomis pasistatė mentalinius
blokus, kurie virto kažin kokiomis pigiomis klišėmis.
Stalkeris
yra be jokios abejonės kino šedevras. Tą supratau prieš
daugiau nei dešimtmetį, kai pirmąkart pamačiau pagal Arkadijaus ir Boriso
Strugackių apysaką Piknikas šalikėlėje pastatytą šį kiek daugiau nei
pustrečios valandos trunkančią istoriją. Visai neseniai šį filmą pažiūrėjau antrąkart.
Labai bijojau susigriauti anuokart paliktą įspūdį, kaip nutiko su kitais
filmais, kuriuos po ilgo laiko žiūrėjau antrąkart. Tiesą sakant, pasistatyto
emocinio stabo nesugrioviau, tačiau šiame filme įžvelgiau jau kiek kitokias
prasmes.
Iš tikrųjų
Tarkovskio paslaptis yra labai paprasta – neapibrėžtumas, kurį režisierius
pasiekia, sakyčiau, atsisakęs simbolių, bet panaudojęs vaizdinę metaforą. Nes kas
gi yra simbolis? Jis apibrėžtas, tai tam tikra raiška per objektą, kuris šį bei tą visuotiniu sutarimu reiškia,
todėl jį suvokti yra kur kas paprasčiau už metaforą, kurią režisierius
pasitelkia per vaizdinį. Toji Zona, į kurią keliauja pagrindiniai filmo
veikėjai – vedlys Stalkeris, Profesorius ir Rašytojas – irgi nestabili, kintanti
kaip vaizdinys, veikėjų pasąmonė – čia, rodos, prisitaikanti prie aplinkos,
čia, rodos, aplinka prisitaikanti pagal žmonių vidinius troškimus.
Tas neapibrėžtumas
iš esmės išskaido žiūrovus, todėl atsiranda daugybė šio filmo (iš esmės ir visų
Tarkovskio kūrinių) interpretacijų ir visos jos bent iš dalies, regis, yra teisingos, todėl
neverta aušinti burnos ir įrodinėti, kad kažkas kažko nesuprato, nes Tarkovskio
filmai pagal kiekvieno supratimo ir tikriausiai sąmoningumo lygį. Išvengdamas simbolių
ir pasitelkęs metaforiškumą, Tarkovskis tampa „nepagaunamu“ ir tikriausiai nėra
ir nebus žmogaus pasaulyje, kuris supras, ką pačiam režisieriui reiškė tas
filmas, nes toji prasmė tame kūrybos laikotarpyje yra „užkonservuota“ paties režisieriaus
pasaulio pajautos būsena.
Stalkerio
pradžia prasideda nuo apšiurusio baro, kuriame laukia
girtuoklis ateinančio Stalkerio. Pastarasis vedlys turi nuvesti jį į
paslaptingą Zoną, išmuštą nukritusio meteorito. Daugelis filme įžvelgia NSO
išsilaipinusiųjų nežemiškų būtybių keliamą pavojų, tam tikras nematomas ir
nuolat savo formą, pavidalą bekeičiančias esybes, kurios stebi, supranta ir
netgi su tavimi žaidžia – kartą švysteli juodas raibuliuojantis šulinio vanduo,
per kurį prabyla šios esybės, sakančios, kaip reaguoja į naujus atėjūnus. Vandens
abstrakciją ir šulinį galima laikyti bene vieninteliu šiame filme veikiančiu
apibrėžtu simboliu. Tiesa, gerai įsižiūrėjus, neaišku, ar tai iš tikrųjų
šulinys, veikiau paslaptinga raibuliuojanti tamsi gelmė, kurioje prabyla toji daugiabalsė
būtybė, kuri sako, kad duoda sutikimą tiems trims keliauninkams tikėti ir iš
savęs pasijuokti. Aistrą toji esybė-pasakotojas įvardija kaip fikciją, atsiradusią tarp jų
vidinio ir išorinio pasaulio trinčių, tačiau keliauninkai savo troškimus ir
aistras laiko kur kas svarbesniais dalykais, jie smarkiai įtikėję savo
iliuzijomis. Atrodo, tai yra viso šio filmo raktas – harmoningai perteikti
vidinį sielos veikėjų ritmą ir išorinio pasaulio raišką, kuri yra viso labo tik
tų pačių veikėjų vidinių būsenų išraiška. Galiausiai galima tą paslaptingą
tamsią gelmę interpretuoti kaip pačių veikėjų vidinį balsą, slaptus tos
kelionės lūkesčius į paslaptingąją Zoną, leidimą sau patirtį Zonos nuotykį.
Pirminiu
variantu gali atrodyti, kad tos esybės yra išorinės, nes jos priklauso Zonai,
kažin kokiai radioaktyviai aplinkai, kur vyksta stebuklai, bet iš tikrųjų
kiekvienas veikėjas leidžiasi į savo paties vidinę kelionę, čia pat įsitverdamas
į iliuziją, čia pat ją paleisdamas ir vienintelis pavojus, ką Zona gali padaryti
su keliautojais, tai yra juos skaudžiai nubausti, jeigu jie bus įsitvėrę savo iliuzijų.
Mėtoma pririšta prie veržlės balta taikos skarelė skenuoja erdvę ir siunčia
pasąmonei taikos signalą.
Kokias iliuzijas turi pats Stalkeris, kuris geriausiai pažįsta Zoną ir joje vykstančias anomalijas? Atrodo, kad jam niekas nebesvarbu, nes jis palieka net žmoną su dukrele, kad tik galėtų būti Zonoje... Jis prisirišęs prie pačios Zonos, tos idėjos, jog joje vyksta stebuklai ir jam užtenka būti vedliu, to išsipildymo liudininku, šventuoju Petru su raktais į Rojų atėjūnams, tad kad ir kaip bemylėtų savo šeimą, jis nuolat pavojingais keliais grįžta į tą vietą ir mėgaujasi ramybės oaze. Jis guli vandenyje ant samanų ir tarsi sapnuoja patį save. Argi tai ne dar viena dažnai A. Tarkovskio filmuose atsikartojanti metafora – veidrodinis atspindžio efektas, pačios pasąmonės sugestija atsikartoti, rekonstruoti pačią save? Ta pati kelionė į Zoną, ji tik išorinė kelionė, kurioje keliauja fiziniai pavidalai, tačiau tai leidimasis į pačią savo pasąmonę.
Niekingas
ir išsikvėpęs rašytojas, senstelėjęs ir viskuo nusivylęs profesorius taip pat
leidžiasi į savo kelionę. Kaip vėliau sužinome, profesorius su savimi kuprinėje
turi bombą, skirtą susprogdinti Zonai, kitaip sakant, sunaikinti stebuklų
lauką, tačiau visi veikėjai lieka ties slenksčiu, tarsi suklupę nusidėjėliai, priėję Šventąją žemę, mėginę „pasikėsinti“ į savo svajonės išsipildymą, tačiau
taip ir nedrįsę išbandyti likimo. Pastate užeina smarkus lietus ir atrodo, kad
vanduo esminis šio pasakojimo dalykas, nepatvari jungiamoji medžiaga, nes vanduo
beformis, – jis ir apvalo, jis ir nuodija. Papsintis vandens skambesys nuolat
besikartojantis Tarkovskio filmuose turi ne vieną reikšmę, bet didžiausią
tikriausiai paties laiko tekėjimo prasmę, savęs įsiklausimo ir savianalizės
reikšmę, o kartu tai tam tikras metafizinio pasaulio vibracijos dažnis – tai tarkovskiškas
metodas užpildyti pasąmonės pasireiškimo ritmą.
Jeigu
gerai įsižiūrėsime į filmą, pamatysime, kad jis lyg ir truputį negyvas. Atrodytų,
kad vaikšto trys apmirę filosofiniai stabai, kurie „vieno veido“, giliai savyje
„įkritę“, o jų kalbėsena lyg ir neatitiktų šnekamosios kalbos normų, jie kalbasi
pusėtina filosofine kalba ir judėdami erdvėje sudaro trinarį teatralizuotą
judesį. Mizanscenos irgi atrodo iš pažiūros negyvos, teatralizuotos,
kompoziciškai tvarkingos ir tai apskritai liudija, jog filmas labai nutolęs nuo
natūralizmo, čia veikia kiti metafizinės, siurrealistinės erdvės dėsniai,
vidinis judesys, išreikštas per frazę, Zonos pokyčius, o veikėjai eina tarsi
vienas kitą „užklodami“ – čia vienas žiūri pro atidarytas duris, kitas stebeilijasi
pro langą, kitas sėdi ir atrodo, kad aktoriai dirbtų teatriniu principu.
Tikriausiai
tik filmo pradžioje Stalkerio žmona atrodo kaip iš „tikro“ gyvenimo. Ji vienintelė
atrodo natūrali, gyvenanti buitiniais žemiškais rūpesčiais, o jos vyras tarsi
nebepriklauso šiam pasauliui. Vėliau Stalkerį matome merdintį savo namuose,
kuriame sklaidosi daugybė pienės pūkų – medžiaga suliejanti tik iš pažiūros
anapusinį ir realųjį pasaulius, tačiau galima manyti, kad Stalkeris kažkur savo
vaizduotės gelmėje karščiuodamas leidžiasi traukinio bėgiais jau nebe fiziniu,
bet dvasiniu būdu atgal į Zoną, o žmona jau dokumentiniu žanro kadre aiškina,
kad jis visada buvo kaip ne iš šio pasaulio.
Juodas
šuo atsiranda pirmiausia kaip sapno erdvėje pačioje Zonoje. Galima sakyti, kad
tai vieno iš veikėjo, tiksliau – Stalkerio kažkokia vaikystės nuolauža netyčia
materializavusi dėl Zonos įtakos, išgriebta iš pačios pasąmonės kaip dar vienas
simbolis. Bet ar tai simbolis? Juodas didelis demonišką pasaulį primenantis
šuo, kuris ne viename Tarkovskio filme rodosi kaip esminis namų, šeimos
sudedamasis narys, atrodytų, jo funkcija nešti gyvulišką instinktą, laukinį ir
žmogui užgintą jutimą suvokti anapusinį pasaulį. Lėtai cimpindamasis jis filmo
pabaigoje galiausiai kartu su veikėjais partipena į namus ir, pasirodo, jis iš
tikrųjų yra ne sąmonės žaismė, o realus šuo. Tas svyravimas tarp to, kas tikra
ir netikra, iš esmės yra nuostabus Tarkovskio ribų ištrynimas, nes nėra
skirtumo tarp vidinio pasaulio ir išorės, kadangi tai yra vienovė, kitaip
sakant, ta pati dvasia tik skirtingos (ne)matomos išraiškos.
Kitas
klausimas, dėl ko filmas yra stipriai mistifikuotas – Stalkerio dukters reikšmė
pasakojime. Ji neįgali ir galimai tokia gimė dėl Zonos poveikio, tačiau
paskutinėmis filmo minutėmis mes pirmąkart matome už Zonos ribų vykstantį realų
stebuklą – mergaitė žvilgsniu judina ant stalo padėtas stiklines. Ar tai
reiškia, kad ji turi realių galių ar tik yra paveikta Zonos? Apribota fizine
negale judėti ji turi niekam nežinomos vidinės galios veikti aplinką. Visgi A.
Tarkovskiui svarbu šiuo kadru sujaukti viską, kas atrodo, jau buvo savaime
aišku, tarsi paneigti formulę, kad Zona iš tikrųjų tai ta pati žmogaus
pasąmonė. Galima interpretuoti ir taip, kad pažinę save ir perėję savas Zonas,
mes galime tas galias „atsigabenti“ į išorinį pasaulį, tačiau tik retas gali
peržengti tą slenkstį, prie kurio suklupo trijulė. Sunku pasakyti, ar mergytė
perėjo savo vidinę Zoną ir tik dėl to, kad ji fiziškai apribota ir dėl to, kad
tyra, be nuodėmės ir iliuzijų, ji turi šią galią, ar iš tikrųjų reiktų tai interpretuoti
tiesiogiai, jog ji išrinktoji, turinti antgamtinių galių dėl išorinio poveikio –
šioji reikšmė tikriausiai mažiausiai tikėtina.
Mergaitė
padeda galvą ant stalo, kuris ima virpėti ir pasigirsta traukinio bėgiai, pasipila
pienės pūkai. Nors ji atrodo absoliučiai statiška, ji keliauja į savo Zoną,
savo vidinį pasaulį. Prieš tai skamba nuostabus eilėraštis, kuris baigiasi „...
o per blakstienas sklinda liūdnas, niūrus laimės troškimas.“ Realioje fizinėje
plokštumoje mes visi esame įkalinti ribotumo, kaip Stalkeris, kaip rašytojas,
kaip žmona savo rūpesčiais, kaip mergaitė savos negalios. Visi jie trokšta
kažko daugiau, kad tai vyktų šioje realybėje, tačiau Tarkovskis šiuo filmu
sako, kad šioji ribotumo realybė tik viena žmogaus pasireiškimo sudedamųjų, kad
iš tikrųjų vyksta intensyvus vidinis virsmas, transformacija, kuri veikia panašiu
Zonos principo dėsniais – tai ir yra toji esminė metafora, kada režisierius per
vaizdinį perteikia skirtingus žmogaus dvasinius ir fizinius, materialaus ir
dvasinius aspektus.
Na,
ir pati banaliausia šios istorijos dalis, kodėl vyrai nepereina slenksčio, yra
savo svajonės baimė, nes ji didesnė ir sunkesnė negu atrodo. Priartėję prie
išsipildymo, jie supranta, kad išsipildymas reiškia egzistencijos su savo
trūkumais pabaigą, nes išsipildžius troškimams, nebebus prasmės toliau gyventi.
Rašytojas ištaria tą frazę, kad turtuolis, perėjęs Zoną ir gavęs visko, ko troško,
galiausiai pasikorė ir kad jis perėjęs išsipildymų slenkstį netaps geresniu
žmogumi, negu yra dabar. Galima sakyti, kad rašytojo įsitikinimai atriboja jį
nuo laimės, kaip dažnai ir būna, kai vadovaujamės protu, o ne pasiduodami
Visatos tėkmei.
Įdomu
tai, kad šis filmas absoliučiai išvengia ne tik sovietinės ideologijos, bet
apskritai nėra homo sovieticus ženklų, tarsi filmas būtų pastatytas ne
šioje santvarkoje, štai kodėl valdžia šitaip nemėgo Tarkovskio ir būtent po Stalkerio
kitas filmas jau bus kuriamas savotiškoje Vakarų tremtyje ir režisierius
niekada nebegrįš į Tarybų Sąjungą. Stalkeris nufilmuotas Estijoje,
netoli Talino apleistuose pastatuose, kurių aplinka iš esmės labai tinka
apysakos atmosferai perteikti, nors Tarkovskis ir labai pakeitė šio kūrinio
prasmę.
Kai kas
bando filmu vadinti religiniu, tačiau drįsčiau nesutikti. Esminis Tarkovskiui
reikalingas dalykas kūryboje yra tikėjimas, bet jis nepasiekiamas protui, atitolęs
nuo ideologijos ir krikščioniškųjų dogmų ar bet kokių konkrečiai apčiuopiamų
formų. Netgi labiausiai religingiausiame filme Andrejus Rubliovas
režisierius išlieka ištikimas bedogminiam tikėjimui, kuris paremtas žmogaus
vidine intuicija ir individualiais dvasiniais potyriais, o ne logiškai
surašytomis maldomis ir šventaisiais raštais. Tuo labiausiai ir skiriasi šis
filmas nuo Vakarų komercinio mistifikuoto kino, kad Stalkeris
absoliučiai ne apie ateivius, ne apie mistinius dalykus, tai dvasinis potyris, tų
gelmių metaforų puokštė, kuri yra būdas perteikti tai, kas galbūt iš esmės nei
literatūra, nei kinu, nei dar kokiomis kitomis meno formomis neperteikiama,
tačiau Tarkovskis prie to neperteikiamumo, sakyčiau, yra priartėjęs labiausiai,
todėl jis ir yra kino genijus.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą