Tara
Westover. „Apšviestoji“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 –
456 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Memuarų
daug neskaitau, tačiau beveik neabejojau, kad patiks literatūrine sensacija už
Atlanto vadinama Tara Westover knyga Apšviestoji
(angl. Educated: A Memoir) tais pačiais metais pasirodė originalo kalba,
tų pačių metų gale jau turėjome lietuviškai. Žodžiu, einame su literatūriniu
pasauliu išvien ir už tai tikriausiai turime būti dėkingi šios knygos vertėjai
Aušrai Stanaitytei-Korsakienei.
Tiesą
sakant, pirmieji 50 puslapių iškart nuvylė. Knyga tokia išgirta, kad ėmiau ir
nuliūdau dėl knygos stiliaus, kuris absoliučiai atitinka populiariosios
literatūros žanrą. Įtakos nusivylimui turėjo prieš tai skaityti gurmaniški ir
rafinuoti kūriniai, kurie pasižymėjo ypač juslinga sakinių ir minties raiškos
architektonika, o Apšviestoji parašyta tokiu tiksliu žurnalistiniu ir
kartu pusiau buitiniu filosofiniu registru, nors pati rašytoja atgaliniame
viršelyje pristatoma kaip mokslų daktarė. Lengva rašymo maniera iš esmės
pasitarnavo turinio atskleidimui, kadangi po 50 puslapių istorijoje (ir mano
paties skaityme) įvyko esminis lūžis – susitapatinama su pasakotoja ir pradedama
gyventi asketišką mormonų gyvenimą.
Memuarai
labiau primena fiktyvų romaną, nes toji beprotiška istorija iš tikrųjų atrodo
neįtikėtinai beprotiška, kad net sunku patikėti, jog tai dar vyksta XX-XXI
amžių sandūroje! Istorija prasideda nuo Taros, kuri pasakoja retrospektyviai savo
vaikystės prisiminimus. Knyga padalyta į tris dalis ir pirmojoje pasakojama apie
Westoverų šeimos gyvenimo ritmą prie Elnio kalno, Aidaho valstijoje. Tik iš
pradžių šie prisiminimai atrodo pernelyg „civilizuoti“, vėliau pasakotojai
tampant labiau apmąstančiai ir vertinančiai savo vaikystę iš laiko perspektyvos,
atsiveria ištisa mormonų tikėjimo kasdienybės beprotybė.
Beprotybė,
žinoma, mums, skaitytojams, kurie išugdyti visai kitokios kultūros, tačiau
anuomet vaikas, nors ir nukritęs nuo aukštų platformų su perverta koja, susuktu
ir negydomu kaklu, – jų pasaulyje atrodo kaip įprastinė Dievo kančios duotybė. Pirmieji
skyriai labiausiai kontrastuoja dėl tėvų požiūrio į vaikų saugumą –
homeopatiniai motinos gydymai, jos energetiniai sugebėjimai prieš Vakarų
civilizacijos mediciną iš esmės yra ir mūsų, lietuvių kasdienybė, kai kalbame
apie skiepus nuo Tymų ar moters apsisprendimą gimdyti namuose – tos pozicijos
iš esmės skaldo visuomenę, tačiau knygoje kiekvienas tikriausiai „žvelgdamas“ į
vaikų sužeidimus metalo laužyne, pritars, kad toks tėvų besąlygiškas
pasitikėjimas dieviškąja valia, o ne sveiku protu, atrodo išties bauginančiai
sektantiškas.
Viena
iš centrinių pasakojimo figūrų – Taros tėvas, vienur vėliau įvardijamas kaip turįs
bipolinį sutrikimą, o kitur – šizofreniją, bet kokiu atveju, jis religinis
fanatikas, kuris prieš 2000-uosius ruošiasi pasaulio pabaigai, visur įžvelgia
sąmokslo teorijas, iliuminatus ir regi Liuciferį. Svarbiausia, kai augi tokioje
neginčytinai griežtoje patriarchalinėje izoliuotoje nuo pasaulio šeimoje,
nepatiri tų sociologinių traumų, tiksliau – nesuvoki juos patiriantis. Tik apsišvietusi
ir subrendusi rašytoja pagaliau, tik rašydama doktorantūros darbą, panyra į
gilią traumuojančią depresiją, nes potrauminis smūgis per savivoką ateina tik
sąmoningai įvertinus savo tapatybę ir šeiminius santykius. Beskaitydamas taip
įsijausdavau į demonišką tėvo paveikslą, (o kai jis dar apdegė ir nė per nago
juodymą nepasikeitė), dar įgavo ir pragaro liepsnų žymę – tiesiog Fredis
Kriugeris, tačiau čia pat Tara savo tėvo neteisia, jam atleidžia už tai, koks
jis yra.
Rašytoja Tara Westover
Iš centrinės
patriarchalinės figūros pereinama prie Šono, vyresniojo Taros brolio, kuris
itin svarbus tampa antrojoje knygos dalyje. Sadistinių polinkių Šonas ilgą
laiką žiauriai elgiasi su savo merginomis mormonėmis ir žiauriai kankina sesę
Tarą, o prieš tai vyresnėlę – Odrę. Šokiruojantis tėvų abejingumas. Tokių sadistinių
dalykų, kaip, užlaužus ranką už nugaros, kišti sesers galvą į unitazą, aprašymai
išties nepalieka skaitytojo abejingo. Galiausiai iš tų sadistinių scenų
išaiškėja tas pats mormoninis patriarchalinis šeimos modelis, kada šeima yra
ištisa nedaloma Valstybė, kurią valdo tėvas ir broliai, o moterys yra tik
paklusnios. Moteriškumu, ištikimybe ir požiūriu į moters kūną spekuliuojama jau
nuo pačios brendimo pradžios: „Kartą, kai man buvo penkiolika ir pradėjau
tušu dažytis blakstienas bei teptis lūpas blizgiu, Šonas tėčiui pasakė, kad
apie mane mieste sklinda nekokios kalbos ir kad esu įgijusi blogą vardą. <...>
Šonas pareiškė, kad jokia paauglė nėra patikima ir kas iš savo patirties gali
pasakyti, jog tos, kurios atrodo labai dievobaimingos, kartais būna pačios
pasiučiausios (p. 276).“
Po
daugel metų, jau Tarai studijuojant aukštojoje, ji nuolat grįš prie savo ištakų
– šeimos. Šokiruojantis fatališkas religinis dvylipumas kaip vėžys įsimetęs į veidmainiškus
ir sąlygotus tėvų bendravimo ir šeimos valdymo modelius. Užuot teikią aukai
(savo dukrai!) pagalbą, jie gręžiasi į smurtautoją. „Tėvai pareiškė
pateisinantys Šono sprendimą manęs atsižadėti. Tėtis pasakė, kad esu isteriška,
kad svaidausi neapgalvotais kaltinimais, nors akivaizdu, kad mano atmintimi
pasikliauti negalima. Mama pridūrė, kad iš tikrųjų grėsmę kelia mano pačios
įniršis, o Šonas turi teisę ginti savo šeimą (p. 397).“ Stebina šeimos
kulto valdžios ir požiūrio pasiskirstymas, o čia iš esmės galioja tas dažnai
pas religingus žmones pasireiškiantis dvylipumas, kada mokoma doros ir
atsakomybės, o apsisukus ant kito kulno, liejamas tas pats smerkimo mazutas.
Kitas
knygos klodas stebina, tiesiogine to žodžio prasme, Taros apšvieta. Bemokslė,
niekada nelankiusi jokios mokyklos, vien savo valios pastangomis ji tampa mokslų
daktare. Šalia tų traumuojančių šeimos reikalų, tai skaitytojui atrodo tikrasis
stebuklas. Švietimo ir žinių šviesa nutvieskia Tarą ir ją iš esmės pakeičia, ji
nebegrįžta pas tėvus ir nebesileidžia palenkiama, tačiau besąlygiškai trokšta
ryšio su jais – tai išties mane patį stebino, tas skausmingas moksliškasis
Taros virsmas, susidūrimas su tapatybių skilimu, ištisu chaosu ir nauju
pasaulio matavimu. Galiausiai ji pripažįsta, kad tėvas „ne demoną iš manęs
norėjo išvaryti, o mane pačią (p. 413).“
Iš tikrųjų
įstabi knyga, "prieinama" ir paskaitoma visiems skaitytojams dėl savo lengvo stiliaus,
nesudėtingai, tačiau neįkainojamai brangias gyvenimiškas asmenines autorės
patirtis reflektuojanti knyga. Manau, tokios knygos, kad ir kokios jos atrodo
žiaurios, pripažinkime, kad jos truputį ir apie mus pačius. Jeigu staiga mūsų
civilizacija susitrauktų iki Elnio kalno gyvenvietės, o visas likęs pasaulis
būtų toks mormoniškai užslėgtas, mes taip pat patirtume kultūrinį, socialinį ir
dvasinį šoką, kokį išgyveno Tara Westover, gaudama tą apsišvietimo dovaną. Iš
tikrųjų nuostabi knyga, kuri išrovė mano skepticizmą ir po to taip greitai
ėmiau „ryti“ puslapius, kad negalėjau atsistebėti. Apšviestoji – tai knyga
apie švietimo galią ir skaudžios dvasinės, mentalinės transformacijos knyga,
kuri kartu ir išpažintis, ir gyvenimo liudijimas, bet labiausiai ji mums, norėtųsi
pasakyti, liudijanti atleidimo galią (ji ir liudija!), tačiau mano atmintyje
tikriausiai istorija išliks kaip žiauri dviejų pasaulių prieštaravimų tragedija, kurioje Tara išplaukė kaip kačiukas iš skandinamo maišo.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą