Sveiki,
skaitytojai,
Fantastinių
filmų mėgėjai tikriausiai nepraleis progos pasižiūrėti vieno naujausio Netflix produkto
pavadinimo „Roboto vaikas“, o kai kur verčiama „Aš mama“
(angl. I am mother) (2019). Tai debiutinis ilgametražis Grant Sputore
filmas, tačiau režisūrinės individualybės tokiame projekte, už kurio stovi
Netflix, tikrai nesitikėkite. Daug gerų filmų, o tuo labiau serialų galima
rasti pas Netflix, tačiau paskutiniu metu, norėdama išsikeroti, jau tampa
tendencija, kad ir filmai, ir serialai tampa žiūrovui nebe garantu, bet tikra
loterija. Turiu galvoje kokybę, idėją, originalumą.
Daugelis
filmą laiko labai jau originaliu arba bent turinčiu gerą idėją. Iš tikrųjų tai
šnipštas, nes filmas primena topinius žiūrimiausių savaitės filmų viršūnių
pusfabrikačius – žodžiu, pritaikytus masinei rinkai. Dviejų „Oskarų“ laureatė
Hilary Swank apskritai ne savo rogėse, tai ne jos žanras arba ji turėjo patekti
pas individualų ir savo matymą turintį režisierių, nes dabar jos klišinė
vaidyba buvo tiesiog begėdiškai apdorota režisūrinėmis klišėmis ir operatoriaus
darbu. Pati istorija, turiu galvoje, scenarijaus lygmenį, kad embrionus
apokalipsinėje erdvėje augina planetą uzurpavę robotai, tikrai galėtų neblogai
pretenduoti į kokią „Svetimas“ seriją, tačiau jau po 15 minučių aišku, kas čia
supriešinama, atseit, kelia diskusiją. Tai yra, kiek intelektinis protas t. y.
robotas, imituodamas žmogiškuosius motinos instinktus gali ir geba tiek mylėti,
kaip geba žmonių motinos. Dar svarbiau – ar esant ribinei sąlygai ir
nepateisinus lūkesčių dirbtinis intelektas elgsis pagal motinos instinktus, ar
visgi rinksis programinį algoritmo sprendimą.
Tačiau
tuo filmo įdomumas ir pasibaigia, nes žiūrovui mačius keliolika ar net kokį
penketą panašių filmų, jau ir taip aišku, kad gamtinės gyvybės dvasiškai nenugalės
dirbtinis robotas. Visas tas kitas apokaliptinis trileris izoliuotose patalpose
primena jau daugiau klišių kratinį, jau kine ne kartą išartikuliuotas frazes,
vaizdinius, mizanscenas, todėl filmas iš esmės yra labai plokščias ir ničnieko
naujo nepasiūlo. Tikriausiai jau seniai pasiekiau tokį lygį, kada primityvus
trilerinio tipažo išgyvenimo situacijos ir grumtynės nebejaudina, o kad jaudintų,
jau reikia provokacijos, idėjos, aukštesniojo turinio, tačiau šis filmas
apsiriboja lėkštomis klišėmis. Ir žinome kodėl, ogi todėl, kad, neduok Dieve, žiūrovas
nepasijustų kažko nesupratęs ir neprivargtų bemąstydamas.
Mano
įvertinimas: 5/10
Kritikų
vidurkis: 61/100
IMDb: 6.9
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą