Sveiki,
Geras kinas paskutiniuoju metu
pas mane yra gan retas svečias, kadangi ir to kino mažiau bežiūriu, kadangi
nelabai belieka laiko, tačiau visada skubu pasidalyti geriausiais savo
atradimais. „Jausmų galia“ (2004) scenaristas, „Sinekdoki, Niujorkas“ (2008) ir
„Anomalisa“ (2015) režisierius Charlie Kaufman šiemet pristatė naujausią savo
darbą, kiek neįprastu kino industrijoje pavadinimu „Galvoju, kaip visa tai
nutraukti“ (angl. I‘m Thinking of Endings Things) (2020). Filmas labai
primena režisieriaus bičiulio Michel Gondry kino darbus „Jausmų galia“ (2004), „Miego
mokslas“ (2006), „Gėlėti sapnai“ (2013) darbų stilistiką.
Tai savito atmosferinio žavesio
ir melancholijos filmas, kuris pasakoja apie merginą, kuri vyksta su mylimuoju
pas jo tėvus. Kelionė vyksta žiemą, siaučiant pūgai, nemaža dalis filmo
nufilmuota tiesiog jiems šnekant automobilyje. Nuo pat pradžių krinta į akis veikėjų
nenatūralus elgesys, bent jau ne toks, kokį esame įpratę matyti kino filmuose.
Jie, jeigu galima taip sakyti, iliustruoja savo būsenas ir mintis. Ieškantiems natūralumo
ir racionalumo, manau, šis filmas netiks, nes jis vėlgi, kaip jau įprasta šiam
režisieriui, žaidžia laiku ir erdvėmis, mintimis ir realiais veiksmais. Du veikėjai,
atsidūrę pas tėvus, galiausiai mato juos greitai senstančius, atrodo, kad pagrindinė
veikėja, kuri nori kuo greičiau visą filmą grįžti namo, yra įkalinta tuose
namuose galvoti apie tą gyvenimo senatvės siaubą. Būsenos ir šokinėjančios
mintys, charakteriai besimainantys lyg teatre, manieros ir emocijos pateikiamos
kaip atvirutės, tačiau, kas iš pažiūros atrodo nesuderinama, eklektiška, veikia
kaip visuminis filmo audinys ir tai kuria savitą ir keistą pasaulį, kuris yra
išskirtinis, unikalus, įtraukiantis.
Veikėja visą laiką trokšta
atsiskyrimo tiek su vaikinu, tiek su jo tėvais, todėl filmas slegia ir juntamas
išgautas nerimastingumas, jog ji taip niekada ir nesugrįš namo. Hiperbolizavimas,
teatrališkumas, manieringumas ir netgi kičas čia veikia kaip idėją realizuojančios
priemonės, tad smagu pasinerti į tą veikėjų filosofinę ir poetizuotą, beveik
literatūrą nagrinėjančius pokalbius, kurie tampa simboliais tų pačių veikėjų
būsenoms nusakyti ir išreikšti. Čia, kaip ir ankstesniuose režisieriaus
darbuose, itin svarbus pasikartojimo kitaip motyvas. Tos pačios detalės,
prisiminimai apie sūpynes ar veikėjo vaikystės kambarys, perkeliamas į kitą
laiką, erdvę ir formą. Man labai patinka toks detalių sinchroniškumas,
transformacija išgaunant nostalgišką minčių ir būsenų atmosferą, galiausiai atspintančius
kaip empirinius potyrius mūsų atsiminimuose, kurie keičiasi mums senstant.
Originalus, gilus, atmosferiškas
filmas, peržengiantis įprastinio kino rėmus. Nesuklysiu pasakęs, kad viskas
perteikta labai savitai, originaliai, nors siužetiškai filmas labai banalus:
vienas nesmagus vakaras pas vaikino tėvus; nuvykimas, vakarienė ir parvykimas. Tačiau
per tai papasakojama praeitis ir ateitis. Šiuo atveju „Sinekdoki, Niujorkas“
atrodo sudėtingesnis, tačiau ir šis turi itin didelio žavesio. Tiesa, visgi
filmo finalas, kai vienas iš veikėjų, kurio genialumą nuolat akcentuoja motina,
gauna Nobelio premiją ir pasako kalbą, atrodo pernelyg pompastiškai, be cinkelio
intrigos, kurio galbūt finale labiausiai ir norėjosi.
Mano įvertinimas:
9/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 6.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą