J.
M. Coetzee. „Peterburgo meistras“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – 256 p.
Sveiki, skaitytojai,
Galiu tik pasidžiaugti, kad
Sigito Parulskio reikalingiausiu šiuolaikiniu rašytoju įvardytas Pietų Afrikos
rašytojas J. M. Coetzee (g. 1940) vis populiarus, o naujos knygos pasirodo lietuviškai
kasmet. Pernai pasirodžiusi Elizabeta Kostelo, o šiemet jau turime 1994
metais pasirodžiusio rašytojo romaną Peterburgo meistras (angl. The
Master of Petersburg), kuris pelnė rašytojui Irish Times International
Fiction Prize. Iš anglų kalbos vertė patyrusi gerų tekstų vertėja Nijolė
Regina Chijenienė.
Knyga pasakoja apie realų rusų
klasiką rašytoją Fiodorą Dostojevskį, o tiksliau apie jo dienas Peterburge, kai
1869 metais jis atvyksta dėl įsūnio Pavelo mirties. Nuo pat pirmųjų puslapių,
kaip jau įprasta J. M. Coetzee tekstuose, viskas iki pašaknų labai atvira ir
aišku, čia slėpiningumo taip pat nerasite, tačiau rašytojui vėl labai
paprastais literatūriniais triukais pavyksta atskleisti universaliąsias žmogaus
egzistencijos problemas. Visgi skaitydamas knygą, ilgai mintijau, kokį iš
tikrųjų realų poveikį Dostojevskis padarė šios knygos autoriui. Ir jeigu Elizabetos
Kostelos knygoje jautėsi Kafkos literatūrinis diskursas, čia akivaizdžiai coetzee
stiliumi perteiktos Dostojevskio romanų temos.
Ką veikia Dostojevskis
Peterburge, kai šis, jau 49 metų vyras, gyvenantis Drezdene, jau parašęs Nusikaltimą
ir bausmę (1866) ir Idiotą (1968), sakyčiau, pačius geriausius savo
kūrinius? Iš tikrųjų jis truputį elgiasi kaip Nusikaltimo ir bausmės
pagrindinis veikėjas Raskolnikovas – sukinėjasi Peterburgo gatvėmis, verkšlena,
įsivaizduoja, kad Pavelas, kurį laiko tikru savo sūnumi, vis dar nemiręs, vis
dar gyvas, tačiau kartu Dostojevskis vaizduojamas kaip artėjantis prie keisto
suvokimo apie mirtį ir kartu prie epilepsijos priepuolio. Jeigu Raskolikovą
kamavo kriminalinė nusikaltimo našta, Dostojevskį šioje istorijoje kamuoja moralinė
atsakomybė, sąžinė dėl Pavelo, kad buvo jam ne toks tėvas. Netrukus mes
sužinome, kad visgi Dostojevskio atgaila ir kančios nebūtinai reiškia, kad jis
labai mylėjo Pavelą, veikiau, kad jo nemylėjo, bet būtų norėjęs mylėti labiau,
kaip tikrą sūnų. Saviapgaulė kaip moralinė priedanga ir praeities santykių
pateisinimas šioje istorijoje tampa itin svarbiu įrankiu perteikiant platesnes
tėvų ir vaikų karo problemas ir kartu atskleidžiant Dostojevskio kaip
susipriešinusio tiek vertybių, tiek įsitikinimų, tiek elgsenos plotmėse.
Autorius leidžia sau gana
liberaliai žaisti istoriniais faktais ir fiktyviomis alternatyviomis
istorijomis. Tuo metu Peterburge veikia jaunų studentų grupuotės, kurios kovoja
prieš skurdą ir esamą hierarchinę valdžios sistemą. Tai bundančios bolševikinės
komunistinės idėjos, kurių pagrindinis atstovas Sergejus Nečiajevas,
persirengęs moterimi, slapstosi nuo teisėsaugos ir organizuoja pasipriešinimą.
Nečiajavas ir Dostojevskis yra dviejų skirtingų kartų atstovai ir čia Coetzee,
kaip jam ir būdinga, keliais prasminiais klodais perteikia prieštaringas
politines idėjas, skirtingų kartų pasaulėžiūrą ir kartu, sakyčiau, perteikia
liaudiškai susipriešinusios Rusijos didybę ir skurdą. Pavelas su Fiodoru
niekada neturėjo gerų santykių, todėl Fiodorui itin svarbu suvokti, kodėl toks
Nečiajevas patraukė Pavelą tokiais pavojingais keliais. Esminis klausimas,
kodėl vaikams taip sunku patikėti tėvų gerove, noru juos ginti ir apsaugoti, o
štai revoliucionierius Nečiajevas taip lengvai pelnė įsūnio simpatijas? Vienas
iš galimų atsakymų yra amžinas kartų nesusikalbėjimas, nes kiekvienai kartai
būdinga paneigti prieš tai buvusios kartos vertybes ir įsitikinimus.
Bent man Peterburgo meistre
labiausiai buvo įdomios J. M. Coetzee bene garsiausio romano Nešlovė
ištarmės: seksualiniai ryšiai tarp skirtingų amžiaus žmonių. Pats Dostojevskis
1868 metais vedė kone Pavelo amžiaus jauną merginą, kuri galėjo būti jo dukra, o
vaizduojančioje romano tikrovėje Dostojevskis apsistoja būtent našlės su
dukterimi Matriona namuose, kur paskutiniuosius gyvenimo mėnesius glaudėsi
Pavelas. Čia autorius, kaip ir Nešlovėje, leidžiasi per Dostojevskio
veikėją svarstyti, kodėl vyresni tėvai pavydi savo sūnums seksualinės
energijos, ją romantizuoja, netgi yra kamuojami erotinių fantazijų, kaip jie
sugula su sūnų žmonomis. „Tėvas – tai nublukusi sūnaus kopija. Ar įmanu
tikėtis, kad moteris, mačiusi jo sūnų pačiame jo jėgų žydėjime, ims palankiai
žvelgti į tėvą? (p. 73).“ Nors veikėjas suvokia, kad tai tik analizė,
mintys, tačiau jos vis tiek kyla iš socialinėje terpėje nusistovėjusių taisyklių,
kas yra moraliai leistina, o kur jau yra peržengiamos padorumo ribos.
Galiausiai Dostojevskis sugula su namų šeimininke ir pajaučia Matrionos,
šeimininkės dukters, įtūžį, kuris vėl atspindi jo įsūnio Pavelo ir Drezdene
likusios jaunutės žmonos šeiminius santykius. Toks Dostojevskio froidiškai
atskleistas erotizmas šiame romane itin veikia kaip būdas per moralines
vertybes analizuoti žmogiškųjų aistrų kančias, kurios kyla ne tik iš aplinkos
ir epochos diktuojamų normatyvo, bet ir narplioja prigimtinius tėvų ir vaikų
konfliktus ribotame ir trapiame priešpriešomis grįstame pasaulyje, kur prigimtį
bando paneigti socialiniai standartai.
„Tėvai ir vaikai –
priešai, priešai iki mirties. Taip jis ir sėdi, sustingęs. Arba Pavelas liks
jame kaip vaikas, užmūrytas jo sielvarto kriptoje, šaukiantis be atvangos, arba
jis išleis Pavelą į laisvę su visu jo įniršiu prieš tėvų valdžią. Išleis kaip
džiną iš butelio ir savo įniršį prieš sūnų nepagarbą ir nedėkingumą (p. 245).“
Knyga paremta dualumu, priešpriešomis
– tai esminė Coetzee įtaigios kūrybos šaltinis, nes tik per moralinius
paribius, kurie visada kertasi keliais klodais – socialiniais, moraliniais,
prigimtiniais, politiniais – veriasi tai, kas išryškėja ir nūdienos pasaulyje,
kad žmonės neturi vieningo pasaulio ir elgesio normos, o visų baisiausia, kad
būtent tas nesusikalbėjimas tarp kartų, vaikų ir tėvų, skirtingų politinių
srovių yra didžio blogio, velnio, aptemimo – vadinkite, kaip norite – įrankis valdyti
ir skaldyti.
Kuo šis knyga geneali be to, kad
lengvu stiliumi autorius geba perteikti tiek daug? Ogi akivaizdi Dostojevskio
literatūrinė studija Coetzee tampa priemone kurti tais pačiais literatūriniais „ginklais“,
kitaip sakant, priemonėmis paties Dostojevskio kultą. Klasiko instrumentais,
ypač Nusikaltimo ir baimės vaizdavimo priemonėmis fiktyviai, bet
įtaigiai, kaip tai darė pats Dostojevskis, perteikti kaltės ir sąžinės
graužaties būsenas. Galiausiai knygoje, kai Dostojevskis sėdasi rašyti apsakymo
„Butas“, kuris atspindi jo dabarties būsenas, sėdint mirusio Pavelo kambaryje,
yra tik savotiškas būdas atpirkti savo kaltę, kuri kyla ne dėl to, kad
Dostojevskis būtų ką nors padaręs nedovanotina, bet dėl to, kad pati žmogaus
sąžinė, kuri paprastai veikia kaip geras įrankis, nustatantis, kas yra gerai ir
blogai, paradoksaliai tampa kita ranka, kuri save žudo. Vėlgi niekas kitas
žmogaus pasmerkti save dvasinėms kančioms negali, tik pats žmogus, tą perkurdamas
Coetzee vėl tampa literatūriniu ekvilibristu, perteikiančiu kondensuotas
Dostojevskio kūrybos idėjas, tačiau neprarandantis savo kūrybos unikalumo.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą