2020 m. rugsėjo 30 d., trečiadienis

Filmas: "Paskutinis juodaodis San Franciske" / "The Last Black Man in San Francisco"

Sveiki, skaitytojai,

 

Po keisto, bet gero filmo „Galvoju, kaip visa tai nutraukti“, netikėtai iššoko į žiūros akiratį dar vienas „keistokas“ filmas „Paskutinis juodaodis San Franciske“ (angl. The Last Black Man in San Francisco) (2019), pastarąjį režisavo debiutuojantis režisierius Joe Talbot.

 

Filmas išties labai keistas! Žiūrėjau jį vien iš aklos rekomendacijos, tad nesidomėjau nei istorija, nei siužeto vingiais. Pirmąjį pusvalandį tiesiog degiau ir galvojau: ką gi aš čia matau? Istorija pasakojama apie du juodaodžius San Franciske, kurie pamažu uzurpuoja, beveik nusisavina gražų XIX amžiaus antroje pusėje pastatytą medinį namą. Tokius namus, žinoma, galėjome regėti seriale „San Francisko raganos“ – nepalioviau galvoti apie ano serialo užkulisius. Visgi vienas iš dueto pakvaišėlių yra įtikėjęs sukurta istorija, jog tas namas savaime priklauso jo giminei, nes jį po Antrojo pasaulinio karo pastatė jo senelis...

 

Tiesą sakant, istorija tokia nereali, kad ne vieną kartą suabejojau, ar tai ne kokia nors futuristinė mistinė istorija, kur „persikloję“ laiko klodai ir susikryžminusios realybės. Pagrindiniai veikėjai veikia tarsi San Francisko šmėklos, praeities vaiduokliai, tą lyg ir išduotų jų iracionalūs, sunkiai paaiškinami poelgiai ir elgesys ir net senoviniai rūbai. Galiausiai pati režisūra primena sapną, vaiduokliškai sudurstytą iš analogiškų pasikartojimų „vis kitaip“ ir atrodo, kad su veikėjais vyksta kažkoks įtartinas teatras. Įdomiausia tai, kad tos tik iš pradžių pagrįstos spėlionės niekur nenuveda, iš tikrųjų, dabar galvoju, kad mes regėjome tiesiog du silpnapročius, šiek tiek nuo realaus pasaulio atsilikusius svajoklius, kurie gyvena iš dalies lengvai veikiame įtikėjimo pasaulyje – be didelio išsilavinimo (nors gražiai piešia, geba cituoti klasikus rašytojus), vien tik juodaodžių geto taisyklėmis auklėti du veikėjai iš esmės įkūnija juodaodžių bendruomenės atskirties prestižiniuose San Francisko vietose atskirtį. Esminis filmo klausimas: o kodėl tas prabangus Viktorijos laikų namas negali priklausyti juodaodžiams? Keliami rasistiniai ir moraliniai klausimai, bet į juos atsakyti nebūtina, nes veikia šalia istorinė miesto organizavimo sistema, o logika sako, kad kai namas buvo statomas baltosios rasės atstovų, juodaodžiams paprasčiausiai tokie turtai tais laikais negalėjo priklausyti dėl politinių ir teisinių priežasčių...

 

Visgi psichodelinis hipnozinis bangavimas keistai dera su užburiančiu San Francisko grožiu. Tai odė miestui ir jo istorijai, jo skauduliams, neteisingumui, praeities ir dabarties sąsajoms, kurios, bent filme, ne ką tepasikeitė. Veikėjai primena keistus skvoterius su knyginiais, kone literatūriniais dostojevskiškais principais: jie empatiški savo praeičiai, jie gina savo teises, nesistengia nieko įžeisti, ir apskritai atrodo be agresijos, kad juodaodžių gatvės kultūroje (yra toks epizodas, kai vienas iš jų nušaunamas) neatitinka realumo. Manding, visa filmo kultūrinė terpė yra idėjiškai fiktyvi, ji neapeliuoja į mūsų tikrovę, tik leidžia atpažinti kultūrinius, moralinius, istorinius bruožus, leistis veikiamiems jų sukryžminančio poveikio tam, kad apmąstytume, ką reiškia būti juodaodžiu, kaip veikia teisinėje sistemoje tiesa ir teisingumas, kaip idealizavimas vienu metu praturtina, o kitu – sugriauna svajones...

 

Sakyčiau filmą reiktų vertinti kaip meninį vaizdinį, kur kiekvienas sau susigalvos įvairių interpretacijų, bus paveikti nesunkiai atpažįstamų kultūrinių klodų. Visgi analizuojant ne raiškos formas, o būtent siužetinę liniją, pasigedau pabaigoje įdomesnių vingių. Skvoteriai sukviečia juodaodžių bendruomenę į spektaklį, kuris primena Liuterio Kingo retorines kalbas, bet galiausiai tai dar vienas iliuzijų gyvenimas iliuzijose, nes namas jiems neatitenka, o įtikėtos svajonės pabaiga tampa tik dviejų vyrukų draugystės išbandymu... Novatoriška atmosfera, keistumas šiuo atveju tampa filmo privalumu kalbėti apie laiką, atmintį, įsitikinimus, teisingumą, rasizmą miesto kultūriniuose savotiškuose getuose besikuriantį pasaulį. Pasijutau kaip haliucinacijos kultūriniame zoologijos sode.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.4




 

Jūsų Maištinga Siela


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą