Sveiki,
skaitytojai,
Po keisto, bet gero filmo „Galvoju,
kaip visa tai nutraukti“, netikėtai iššoko į žiūros akiratį dar vienas „keistokas“
filmas „Paskutinis juodaodis San Franciske“ (angl. The Last Black Man
in San Francisco) (2019), pastarąjį režisavo debiutuojantis režisierius Joe
Talbot.
Filmas išties labai keistas! Žiūrėjau
jį vien iš aklos rekomendacijos, tad nesidomėjau nei istorija, nei siužeto
vingiais. Pirmąjį pusvalandį tiesiog degiau ir galvojau: ką gi aš čia matau? Istorija
pasakojama apie du juodaodžius San Franciske, kurie pamažu uzurpuoja, beveik
nusisavina gražų XIX amžiaus antroje pusėje pastatytą medinį namą. Tokius
namus, žinoma, galėjome regėti seriale „San Francisko raganos“ – nepalioviau galvoti
apie ano serialo užkulisius. Visgi vienas iš dueto pakvaišėlių yra įtikėjęs
sukurta istorija, jog tas namas savaime priklauso jo giminei, nes jį po Antrojo
pasaulinio karo pastatė jo senelis...
Tiesą sakant, istorija tokia
nereali, kad ne vieną kartą suabejojau, ar tai ne kokia nors futuristinė
mistinė istorija, kur „persikloję“ laiko klodai ir susikryžminusios realybės.
Pagrindiniai veikėjai veikia tarsi San Francisko šmėklos, praeities
vaiduokliai, tą lyg ir išduotų jų iracionalūs, sunkiai paaiškinami poelgiai ir
elgesys ir net senoviniai rūbai. Galiausiai pati režisūra primena sapną,
vaiduokliškai sudurstytą iš analogiškų pasikartojimų „vis kitaip“ ir atrodo,
kad su veikėjais vyksta kažkoks įtartinas teatras. Įdomiausia tai, kad tos tik
iš pradžių pagrįstos spėlionės niekur nenuveda, iš tikrųjų, dabar galvoju, kad
mes regėjome tiesiog du silpnapročius, šiek tiek nuo realaus pasaulio
atsilikusius svajoklius, kurie gyvena iš dalies lengvai veikiame įtikėjimo
pasaulyje – be didelio išsilavinimo (nors gražiai piešia, geba cituoti klasikus
rašytojus), vien tik juodaodžių geto taisyklėmis auklėti du veikėjai iš esmės
įkūnija juodaodžių bendruomenės atskirties prestižiniuose San Francisko vietose
atskirtį. Esminis filmo klausimas: o kodėl tas prabangus Viktorijos laikų namas
negali priklausyti juodaodžiams? Keliami rasistiniai ir moraliniai klausimai,
bet į juos atsakyti nebūtina, nes veikia šalia istorinė miesto organizavimo
sistema, o logika sako, kad kai namas buvo statomas baltosios rasės atstovų,
juodaodžiams paprasčiausiai tokie turtai tais laikais negalėjo priklausyti dėl
politinių ir teisinių priežasčių...
Visgi psichodelinis hipnozinis
bangavimas keistai dera su užburiančiu San Francisko grožiu. Tai odė miestui ir
jo istorijai, jo skauduliams, neteisingumui, praeities ir dabarties sąsajoms,
kurios, bent filme, ne ką tepasikeitė. Veikėjai primena keistus skvoterius su
knyginiais, kone literatūriniais dostojevskiškais principais: jie empatiški
savo praeičiai, jie gina savo teises, nesistengia nieko įžeisti, ir apskritai
atrodo be agresijos, kad juodaodžių gatvės kultūroje (yra toks epizodas, kai
vienas iš jų nušaunamas) neatitinka realumo. Manding, visa filmo kultūrinė
terpė yra idėjiškai fiktyvi, ji neapeliuoja į mūsų tikrovę, tik leidžia
atpažinti kultūrinius, moralinius, istorinius bruožus, leistis veikiamiems jų
sukryžminančio poveikio tam, kad apmąstytume, ką reiškia būti juodaodžiu, kaip
veikia teisinėje sistemoje tiesa ir teisingumas, kaip idealizavimas vienu metu
praturtina, o kitu – sugriauna svajones...
Sakyčiau filmą reiktų vertinti
kaip meninį vaizdinį, kur kiekvienas sau susigalvos įvairių interpretacijų, bus
paveikti nesunkiai atpažįstamų kultūrinių klodų. Visgi analizuojant ne raiškos
formas, o būtent siužetinę liniją, pasigedau pabaigoje įdomesnių vingių. Skvoteriai
sukviečia juodaodžių bendruomenę į spektaklį, kuris primena Liuterio Kingo
retorines kalbas, bet galiausiai tai dar vienas iliuzijų gyvenimas iliuzijose,
nes namas jiems neatitenka, o įtikėtos svajonės pabaiga tampa tik dviejų vyrukų
draugystės išbandymu... Novatoriška atmosfera, keistumas šiuo atveju tampa
filmo privalumu kalbėti apie laiką, atmintį, įsitikinimus, teisingumą, rasizmą
miesto kultūriniuose savotiškuose getuose besikuriantį pasaulį. Pasijutau kaip haliucinacijos
kultūriniame zoologijos sode.
Mano įvertinimas:
8/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb: 7.4
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą