Knyga: Viet Thanh Nguyen "Šalininkas"

Viet Thanh Nguyen. „Šalininkas“ – Vilnius: Tyto alba, 2020. – p. 408.

Sveiki, literatūros skaitytojai,

Retai kada beskaitau Tyto albos leidžiamas knygas, nebent per metus dvi ar vieną knygą, kuri garsi tarptautiniu mastu, o kai sužinojau, kad leidykla išleis vietnamiečių kilmės Viet Thanh Nguyen (g. 1971) Pulitzerio premija įvertintą romaną Šalininkas (angl. The Sympathizer), kaip ir daugelis knygomanų, apsidžiaugiau. Romaną išvertė Ina Rosenaitė, kuriai buvo nelengva užduotis perteikti unikalų rašytojo stilių, nes vien originalo kalba, kaip teigia daugelis recenzentų internete, teikia didžiulį literatūrinį malonumą. Sunku palyginti vertimą, kadangi nesu anglų kalbos specialistas, tad paliksiu tai geriau nusimanantiems žmonėms, o aš apžvelgsiu knygos turinį.

Šalininką pasirinkau vien dėl to, kad romanas lyginamas su kitu Pulitzerio laureatu Adam Johnson Našlaičių prižiūrėtojo sūnus, kuris anuomet buvo mano didžiulis literatūrinis atradimas (apmaudu, kad kiti šio rašytojo kūriniai neverčiami į lietuvių kalbą). Visgi šalininko pasakojimas nuo pat pirmųjų puslapių panardina į tirštą ir (bent iš pradžių) sunkiai suprantamų aplinkybių istoriją, kurios centre – kalintis vietnamietis kurmis, politinis slaptas integruotas dvigubas agentas. Iš kalėjimo jis rašo memuarus, savotišką išpažintį savo Komendantui, tačiau vėliau sužinome, jog tai specialus raportas apie tuos metus, praleistus Amerikoje.

Pasakotojas sutampa su bevardžiu pagrindiniu veikėju, tačiau knygos pabaigoje istoriją retsykiais pasakoja ir neutralus visažinis pasakotojas, tad didžioji teksto dalis parašyta pirmuoju asmeniu. Kaip teigia atgalinis knygos viršelis, šalininkas yra nepaprastai sudėtingas veikėjas. Išties jo asmenybė kelia nuostabą, nes per ją veriasi tikrasis Rytų ir Vakarų kultūrinis pažinimas. Protagonistas gimė iš misionieriaus kunigo ir vietinės jaunos vietnamietės. Augęs vien su motina, veikėjas patyrė atskirties jausmą, nes jis hibridinės maišytos padermės ir jo oda ne tokia, kaip tikrojo vietnamiečio, o rasistinei vietnamiečių visuomenei tai didžiulis įžeidimas. Galiausiai motina jam atskleidžia, kas jo tikrasis tėvas, bet berniukas su kunigu santykių nepalaiko, patiria patyčias ir atstūmimą mokykloje, kol galiausiai jį apgina Bonas ir Manas, kurie tampa geriausi jo draugai, jie netgi herojiškai krauju prisiekia amžinai brolystei ir ištikimybei.

Protagonistas pasižymi protiniu imlumu, manau, būti smalsiam ir žingeidžiam jį paskatino atskirties jausmas ir menkavertiškumo kompleksas. Jis išmoksta tobulai šnekamąją anglų kalbą, dėl ko dažnas amerikietis stebisi, galiausiai būtent kalba nulemia veikėjo likimą sudėtingais Vietnamui politiniais laikais. JAV atsitraukia iš Vietnamo, į valdžią braunasi komunistai, jie išžudo šimtus tūkstančių vietos gyventojų ir įveda savo valdžią. Galiausiai knygos pradžioje aprašomas būtent šis veikėjo pabėgimas iš šalies su Generolu, šalies vadovu, kuris nė neįtaria, kad jo patikėtinis iš tikrųjų yra ne jo naudai, o dirba kaip slaptas komunistų agentas. Galiausiai veikėjas daug laiko skiria amerikietiškos kultūros aprašymams, sunkiai vietnamiečių adaptacijai, kultūriniam šokui nusakyti, tačiau visą tą laiką jis rašo slaptus laiškus su kukurūzų krakmolu į Paryžių ir raportuoja svarbią informaciją komunistams. Toks maždaug būtų šios knygos siužetas.

Pasakojimas šiek tiek chaotiškas, tačiau tas chaosas galiausiai susijungia į bendrą istorijos sąrangą, kurią susikuria skaitytojo galvoje. Tirštas, kultūrinių niuansų ir dviprasmybių prisodrintas Viet Thanh Nguyen stilius stebina savo humoru, retsykiais labai politizuotu, subtiliu, gal net kai kuriems skaitytojams nelabai ir suprantamu dėl kultūros pažinimo stokos, tačiau šalia to yra tas dirty style, buitiškasis erotizmas, pavyzdžiui, kaip veikėjas prisimena savo paaugliškus seksualinius potyrius su kalmaru, į kurį prišvirkštė spermos ir po to bijojo, kad mamai atiteks to kalmaro porcija: „Nelaimei todėl, kad nuo to laiko joks kalmaras nebuvo saugus su manimi, ką jau kalbėti apie lengvos formos zoofiliją – šiaip ar taip, nelemtasai kalmare, juk buvai negyvas, nors dabar jau suprantu, kad tai kelia jau kitus moraliniusklausimus, tačiau negaliu sakyti, kad ta nuodėmė būdavo dažna, nes mūsų mieste toli nuo jūros kalmaras buvo retas skanėstas (p. 91).“

Viet Thanh Nguyen

Dar dažniau protagonistas šaiposi iš militaristinių vertybių, kurie iš esmės skiriasi nuo amerikietiškosios disciplinos ir to, ką garbe ir ištverme vadina vietnamiečiai. Būtent šių kultūrų (ne)susikalbėjimas perteikia įžvalgias veikėjo žinias ir gabumus greitai adaptuotis skirtingoje kultūrinėje terpėje. Vienoje istorijos plotmėje nagrinėjama vietnamiečių diaspora JAV-ose, kaip kultūrinė terpė pakeičia vietnamiečių vertybes, kaip vietnamietis praranda savastį, vienas iš pavyzdžių yra Generolas, kuris atidaro vietinę alkoholio barą, o žmona imasi virtuvės verslo. Amerikietiškoji svajonė užliūliuoja veikėjų politinius siekius, tačiau jie pabunda ir gręžiasi į komunistinį Vietnamą, planuoja perversmą, tačiau jau ne iš vietnamiečio, o suamerikoniškėjusių vietnamiečių: „Ruošdamiesi invazijai į savo naująją komunistinę tėvynę, iš tiesų darėme iš savęs naujuosius amerikiečius. Šiaip ar taip, nieko nėra amerikietiškiau nei mosuoti ginklais ir ryžtis žūti už laisvę ir nepriklausomybę, nebent mosuosime tais ginklais norėdami atimti kažkieno kito laisvę ir priklausomybę (p. 236).“

Jeigu politinė situacija knygoje labai aiški ir vakarai pakeičia diasporos vertybių skalę, išmoko juos idealistiškai galvoti apie savo šalį ir netgi tapti didžiais herojais, kaip kad dažnas amerikietis galvoja apie savo didžią šalį, tai pagrindinio veikėjo moralinė dilema išlaikoma iki pat knygos pabaigos. Dažnai skaitydamas susimąstydavau, tai kas tas pasakotojas yra iš tikrųjų? Jis imperialistų pusėje, tačiau slapta palaiko komunizmą, tačiau visa jo minčių sugestija, išreikšta tekstu, absoliučiai perteikta ne kaip slapto komunisto, kuris niekina imperialistų kultūros apraiškas. Jeigu ne ta nutrinta komunistų knygelė, kurią veikėjas nuolat skaito, manyčiau, kad komunizmas jam išvis nerūpi (tai koks jis čia dvigubas agentas, kovojantis už laisvą komunistinį Vietnamą?). Galiausiai jo komunizmas yra iš tos pačios dviprasmiškos amerikietiškos svajonės. Protagonistas augo itin skurdžiai, atskirtas su motina nuo lygiaverčių vietnamiečių, vadinamas benkartu, kentęs alkį ir pažeminimą, jis visada troško lygybės, kad turtai (kaip komunizmo utopijoje) būtų visiems padalyti po lygiai.

Esminis Šalininko klausimas nėra vien tik kultūrų ir politikos difuzija, bet būtent vykstant kolektyviniams procesų maišymams vieno žmogaus tapatybės problema. Kas iš tikrųjų yra šalininkas ir ką iš tikrųjų jis jaučia (ir kam jis ištikimas?), jeigu Vietname jis tik benkartas, o Amerikoje – siauraakis iš nustekento Vietnamo? Nors knygoje kartojama, kad veikėjas dėl savo hibridiškumo visko turi po dukart daugiau nei aiškią kultūrinę tapatybę susikūręs žmogus, visgi man šioji knyga labiau veriasi apie žmogų, kuris nebuvo pripažintas niekur, tačiau su galimybe patirti skirtingų kultūrų maišymąsi. Augalas, nešamas vėjo, kuris niekur negali deramai prigyti ir jaustis stabilus bei pripažintas.

Visgi skaitydamas negalėjau nepastebėti didelių panašumų su A. Johnsono knyga Našlaičių prižiūrėtojo sūnus, kuri, išduosiu, man patiko labiau už Šalininką. Yra net panašių tam tikrų istorijos struktūrinių elementų, pavyzdžiui, Filipinuose filmuojamas filmas apie Vietnamo karą ir jam skiriama nemažai romano apimties, taip pat žiaurūs tardymai ir perauklėjimo pamokos, papasakotos knygos finalinėse scenose, ir galiausiai pats kalbėjimas apie politinį prisitaikėliškumą ir vidinę žmogaus instinktą išlikti gyvam ir morališkai teisingam. „Prieš laimint komunistams, mus kankino, terorizavo ir žemino užsieniečiai. O dabar kankina, terorizuoja ir žemina savi. Matyt, tai šioks toks pagerėjimas (p. 169).“ Žinomas, „tas pagerėjimas“ yra sąlygiška ironija, kadangi po daugel metų sugrįžęs į komunistinį Vietnamą, protagonistas įkalinamas saviškių ir smarkiai kankinamas nemiegos metodu už absurdiškus dalykus: už tai, kad nieko nedarė, kai prievartavo kitą agentę. Šioje įvykių eigoje man vėrėsi absurdiški, kafkiški kaltinimo elementai, kentėjimas dėl kentėjimo, už tai, kad pernelyg suamerikoniškėjo, kad buvo leista pažinti kapitalistinio gyvenimo saldybę. Galiausiai šioje istorijoje išryškėja draugystė, paremta smurtiniais politiniais idealais, toji draugystė, atrodo išsigimusi, tikrosios bendražmogiškosios vertybės sunaikinamos dėl kolektyvinio idealo – štai ir turime tą pačią amžiną kapitalizmo ir komunizmo priešpriešą tiek veikėjo viduje, tiek tarptautinėje politinėje arenoje ir abi šios jėgos stumto mažąjį žmogų, lyg šis tebūtų šachmatų figūra.

Šalininkas, nepaneigsite, išties sodri, daugialypė knyga, kurioje dėl kultūrinių sumaiščių sukuriamos tokios atstumtos „hibridinės asmenybės“ kaip bevardis šalininkas. Kai žmogus geba greitai persikūnyti kitoje kultūrinėje terpėje, būti žmogumi chameleonu, išduoti, parduoti ir parsiduoti; žmogus, kuris niekada nebuvo pripažintas savo šalyje, kuris gali būti vunderkindu bet kur, kas tada iš tikrųjų jis yra? Šaltakraujis slaptas agentas, kuriam nereikia su niekuo tapatintis, nereikia turėti savosios asmeninės istorijos? Knyga, kuri leidžia analizuoti politinius ir žmogaus savasties įprasminimo procesus. Geras teksto stilius, platūs istoriniai kontekstai, tarptautinės problemos, tačiau kartu perteikia ir žmogaus universaliąsias problemas, susijusias su ištikimybe, morale ir gebėjimu išlikti sudėtingomis sąlygomis.

Jūsų Maištinga Siela