Sveiki,
Vienas iš šių metų karantininio
Kino pavasario perliukų buvo brazilų režisieriaus Karim Ainouz ypatingo
žvilgsnio Kanų kino festivalyje apdovanota drama „Nematomas gyvenimas“
(protugal. A Vida Invisivel) (2019). Filmas pasakoja apie dvi jaunas
seseris, kurios netikėtai viena prie kitos prisiriša, jaučia besąlyginį ryšį,
tačiau turi skirtingą temperamentą. Euridikė – atsargi ir paklusni duktė, o Gida
– karštakošė, kuri linkusi rizikuoti ir veltis į dramatiškus santykius. Netikėtai
vieną dieną Gida palieka raštelį, kad ji išplaukė su naujuoju mylimuoju į
Graikiją...
Toliau visas filmas rutuliojasi
dviem linijomis. Viena dalis rodo Gidos gyvenimą, o kita – Euridikės. Jas vienija
tėvo melas ir tėvo priverstinės motinos melagystės, kad Gida iš tikrųjų
Graikijoje, o ne išvaryta iš namų. Seserys gyvena tame pačiame mieste, tačiau abi
galvoja, kad yra Europoje, viena kita labai ilgėsi. Gida rašo jai laiškus,
išpažįsta savo klaidų ir sunkų gyvenimą, nelengvus moralinius sprendimus,
motinystės vargus ir vienatvę. Euridikė tuo pat metu išgyvena brutalius vyro
seksualinius išpuolius, bijo pastoti ir, atrodo, kad seserys vienais ar kitais
rakursais atkartoja viena kitos sunkumus, kurie būdingi daugeliui XX amžiaus
vidurio brazilių jaunų moterų gyvenimams. Visas šias pasakojimo gijas laiko
seseriškas ryšys, kuris žiūrovui sukelia vis stiprėjantį įspūdį, jog kartu su
metais seserys nėra išsiskyrusios dvasiškai.
Filmas tikrai įtaigesnis ir
geresnis nei italų „Martinas Idenas“ – filmo ekranizacija pagal J. Londono
romaną. Šis kur kas jautresnis, ne toks karkasiškai dekoratyvus, čia yra ir braziliškos
erotikos ir purvo, nors pasakojimo polėkis kiek melodramatiškas, primenantis
muilo operą, tačiau perteikiamos žiūrovui būsenos kur kas skvarbesnės,
įtaigesnės ir įdomesnės. Visgi buvau užliūliuotas, patikėjau ta istorija, nors
visgi sau kaliau į galvą, jog toks seseriškas ryšys Euridikės gyvenime atrodo
kiek dirbtinai problematiškai hiperbolizuotas, kad tas sesers netekimo skausmas
pernelyg nelogiškas, ypač, kai veikėja suserga depresija. Vis galvojau, kad realiame
gyvenime tokio ryšio, kuris užsilaikytų visą gyvenimą, nebūna, o toji filmo
pabaiga iš senatvės perspektyvos kiek nuspėjama, bet turint galvoje, kad dvi
valandas praleidau tokioje dramoje ir neteisingą likimą vaizduojančiame
vakuume, atrodo, kaip atpildas, net sugraudina, kad ir kaip nuvalkiotai šis
triukas atrodytų dar nuo „Titaniko“ laikų, kai paskutinėje scenoje sena veikėja
gauna vėrinį iš paties „Titaniko“ gelmių ir apsiverkia, o tada verkia ir visi
žiūrovai, nes senatvės įspūdis – tai nuskriausto nugyvento gyvenimo įspūdis,
skaudesnis už bet kokią dabarties skriaudą.
Filmas emocionalus, gyvas, nors
ir šiek tiek telenoveliškas, bet jam pavyko perteikti paties gyvenimo įspūdį,
suteikti tai, ko žiūrovas dažniausiai trokšta: po pustrečios valandos trukmės
filmo vėl pakilti į savo kasdienį gyvenimą taip, kad pasijustum ką tik slapta
nugyvenęs slaptą gyvenimą.
Mano įvertinimas:
9/10
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 7.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą