Filmas: "Dar kartą, iš naujo" / "Begin Again"

Sveiki,

Šiandien noriu labai trumpai pakomentuoti kino filmą „Dar kartą, iš naujo“ (angl. Begin Again) (2013), kurį režisavo muzikinių filmų režisierius John Carney, kurį puikiai įvertino tiek žiūrovai, tiek kino kritikai. Su šiuo režisieriumi jau buvau susidūręs, kai teko pamatyti jo filmą „Once“ (2006), kurį labai rekomendavo kai kurie žiūrovai. Pažiūrėjau – nepatiko, nieko ypatingo tame filme nepamačiau ir netgi nusivyliau. Nors „Dar kartą, iš naujo“ filmas surinko kiek mažesnius reitingus už „Once“, bet jis man kur kas šiltesnis, mielesnis ir įdomesnis. 

Iš esmės filmo reitingą kelia tai, kad režisieriui sulaukus pripažinimo pagaliau pavyko į filmą prisikviesti didelio žinomumo žvaigždes – Mark Ruffalo, Keira Knightley ir pasaulinio pripažinimo kaip atlikėjo sulaukusio Adam Lavine. To pakako, kad filmas tiesiog šautų į viršūnę, bet režisierius savo istorija iš esmės beveik nieko nesiskiria, kuria tą patį per tą patį – didžiuliame mieste atsitiktinai susitinka nepažįstami muzikos kūrėjai, klausosi mp3, dalijasi patirtimi ir kuria kažką savo, myli, įsimyli, perdega ir vėl įsimyli, iš naujo...

Šis filmas man pasirodė kur kas švelnesnis, šiltesnis, nors labiau komercinis, tačiau dėka žinomų aktorių kažkaip buvo įdomu žiūrėti. Jų naujus amplua ir lyginti naujas galimybes. Iš esmės tai tikrai lengvas, paprastas su Niujorko laisvų menininkų dvasia filmas. Patiko laisvam vakarui.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Praeities griuvėsiai" / "Blue Ruin"

Sveiki, kino gerbėjai,

Filmas „Praeities griuvėsiai“ (angl. Blue Ruin) (2013) tikriausiai turėjo mane mažų mažiausiai nenuvilti, nes tai filmas iš to vadinamojo auksinio repertuaro, retai „Kino pavasario“ asorti mane nuliūdina, bet paskutiniu metu turiu tiesiog žvėrišką alergiją šaltoms, bejausmėms ir ištęstoms trilerio pobūdžio dramoms. Kaip ir filmai „Rudeninis kraujas“, „Po tavo oda“, taip ir šis, mane tiesiog užpuolė iš pašonės su visu savo nuoboduliu.

Pirmoji filmo pusė tiesiog nužudanti – 20 minučių beveik niekas nevyksta, niekas nešneka, o ta nebyli „intriga“ tiesiog, bent mano akimis, nekelia nei atmosferos, nei intrigos ir apskritai tokiame kine atrodo kaip „nukvėpęs“ limonadas kaitrią dieną prieš saulutę stiklinėje. Galiausiai po pirmosios žmogžudystės viskas tampa daug įdomiau, dar ta atsiradusi personažo kvanktelėjusi ir keršto ištroškusi sesuo, vyras bagažinėje, vis šiaip ne taip padeda iškęsti valandas su filmu... Filme patiko nebent kai kurios šiek tiek natūraliau ir įdomiau suregztos istorijos, pagrindinio aktoriaus Macon Blair vaidyba ir... praktiškai daugiau niekas. 

Filmo pavadinimas „Praeities griuvėsiai“ visiškai atitinka savo turinį. Filmas atrodė lyg žuvis krante, negyvas, stagmatiškas, schematiškas, veikėjai apsėsti kraujo, keršto, žudynių ir pagrindinė istorija, kad kerštaujančios pusės sieja giminystės ryšiai, bendri praradimai, manęs jau nė kiek nebejaudino. Jau geriau būčiau žiūrėjęs filmą su Jennifer Aniston, gal būčiau ten nors kartelį prunkštelėjęs, o čia... laidotuvės be pabaigos, tik laidojamas ne herojus, o žiūrovas.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

Kritikų vidurkis: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rudens kraujas" / "Rudeninis kraujas" / "Autumn Blood"

Sveiki, kino gerbėjai,

Žinote, visada pykstu, kada žmonės tiesiog tingia arba išgalvoja naujus filmų pavadinimų vertimus, taip nutiko ir su „Rudens kraujas“, „Rudeninis kraujas“ ir net „Rudeniškas kraujas“ (angl. Autumn Blood) (2013) filmu. Apsispręskite žmonės, kaip jūs verčiate, nes nebėra, žiūriu, jokio skirtumo, tarp šių pavadinimų? Ak...

Grįžtant prie filmo trumpai ir išsamiai pasakysiu, kad BEVEIK patiko. Filmo apskritai niekada nebūčiau žiūrėjęs, nes trileriais nesižaviu, o štai aktore Sophie Lowe tiesiog akis traukia paspoksoti. Po filmo „Gražioji Keitė“ (2009), kurioje ji fantastiškai pasirodė dramoje apie brolio ir sesers intymius reikaliukus, ilgai laukiau, kol ją vėl išvysiu kine. „Rudens kraujas“ – tai panašaus stiliaus pasakojimas kaip ir „Gražioji Keitė“, bet žymiai nuobodesnis siužetas. Aišku, režisierius kitas, bet plieninė ir šalta atmosfera tiesiog kartais migdančiai žudo žiūrėti iki galo. Taip, nepaprastai gražūs vaizdai, gamta, kalnai, melsvi upeliai, karvės, pilnais tešmenimis pieno, tiesiog ne gyvenimas, bet pastoralė! Aišku, daug dramos, motinos mirtis, šūviai, šiaurietiškas kalnų žmonių brutalumas, vyrai, slankiojantys po langais ir prievartaujantys mergeles... Na, baisu, aš suprantu, bet kam šitaip mirtinai viską ištęsti iki nebegalėjimo? Kiekvieną veiksmą, menkesnį emocinį pasikeitimą keičia pribloškiantys gamtos vaizdų ir reiškinių vaizdai, tari tarsi norėtą ant ledų uždėti papildomų ledų. Retkarčiais pasijutau žiūrėdamas ne trilerį, bet „Nacional Geographic“ kanalą, kur dingsta visa intriga ir įdomumas, išgyvenimas dėl herojų.

Kadras iš filmo "Rudeninis kraujas".

Filme kur kas kraupiau atrodė spinte ir po lova besislepiantys vaikai nuo socialinės darbuotojos, nei ant upės kranto žaginama ir visiškai nesipriešipriešinanti bei nerėkianti jauna mergina. Kvailai atrodo ir finalas, kuris iš to noro sukurti kažkokį nebyliąją jausmų ir simbolių piešimą gestais ir žvilgsniais atleidimo ir pasidavimo kovą. Natūralumo filme išties mažai. Tai karkasinis, netikras, sintetinis filmas, norintis brutaliai pakalbėti apie šį bei tą, bet iš esmės pusę kadrų būtų galima iškirpti. Aišku, yra siužetas, noras ir bandymas per gamtą sieti žmogaus prigimties puses, tačiau filmas varginantis, herojų veiksmai neįtikina ir šiaip kažko trūko. Ką atsiminsiu iš viso filmo, tik tą išaukštintą nuostabiąją gamtą ir skaisčias lyg jaunos kumelės aktorės Sophie Lowe akis. Daugiau kaip ir nieko.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb:5.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Arietė iš Nykštukų šalies" / "Paslaptingas Arietės pasaulis" / "The secret world of Arrietty"

Sveiki, 

Japonų animacinių filmų genialusis kūrėjas Hiromasa Yonebayashi tikriausiai yra žinomas visame pasaulyje, ir ne tik tarp vaikų. Šįkart teko pamatyti jo sukurtą filmą „Arietė iš Nykštukų šalies“ (angl. The Secret World of Arrietty) (2010). Na, „Princesės Mononokės“ autorius ir toliau tęsia itin įdomų animacinių filmų visai šeimai epopėją. Kuo šis filmas skiriasi nuo ankstesniojo? Čia nėra nė lašo kraujo, nereikalingo smurto, nieko, rodos, kas galėtų kenkti vaikų sąmonei. Tai labai pozityvus filmas, kuris turi pagrįstas ir logiškas bendražmogiškas vertybes.

Dabar galvoju, jeigu tokį animacinį filmuką būčiau pamatęs būdamas septynerių, manau, galimas daiktas, jis būtų pakeitęs jei ne pasaulį, tai bent mano vaikystę. Deja, man daugiau nei 30 minučių televizijos vienu ypu tuokart nebūdavo leista žiūrėti, o šiais laikais mes vaikams leidžiame daug ką. „Arietė iš Nykštukų šalies“ nepaprastai pozityvus, vaizduotę lavinantis animacinis filmas, kur pulsuoja dvasia ir gerumas. Aišku, jis dėl savo „nykštukizmo“ vaizdavimo didingumu ir epiškumu negali rungtis su „Princese Mononoke“, bet savo vertybėmis, skaidrumu nieku gyvu nenusileidžia.

Man patiko, paliko gaivumo, grožio ir šiaip kažkokį nepaaiškinamo tyrumo jausmą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iksmenai: praėjusios praeities dienos" / "X-men: Days of Future Past"

Sveiki, fantastinio kino gerbėjai,

Prisipažinsiu, kad visomis išgalėmis vengiu superherojinių filmų kaip antai „Kapitonas Amerika“ arba „Supermenas“, kurių kasmet pasirodo po keletą ir labai, anot kritikų, neprastų, bet, vedinas vaikystės nostalgija, visgi pažiūrėjau filmą „Iksmenai: Praėjusios praeities dienos“ (angl. X-men: Days of Future Past) (2014). Nesu iš tų, kurie skaičiuoja, ketintoji tai šių superherojų dalis, prisimenu tik kelias nuotrupas iš buvusių filmų ir tai negaliu apsakyti, ar iš „Ernio“ ar iš „Iksmenų“ kažkurios dalies. Prisimenu dar būdavo toks animacinis serialas, kuriamas pagal komiksus, jį tai geriausiai ir pamenu. Pasirodo šioji „Iksmenų“ dalis yra būsimos trilogijos antroji dalis ir kol kas ji be išimties laikoma geriausia kada nors sukurta „Iksmenų“ filmo dalis, o jų, sakoma, yra jau net septynios. Dėl viso šito „kaltas“ sadistinių homoseksualų orgijų kaltinamas talentingasis režisierius Bryan Singer.

Išties filmas mane įtraukė jau nuo pat pradžių. Efektai išties nuostabūs, nepajutau nė mažiausios nereikalingos sekundės vilkinimo ar delsimo, viskas savo vietose, viskas įdomu ir prikaustančiai atrodė. Siužetas išties vienas įdomesnių ir geresnių, bandoma papasakoti jau nebe šiaip „dar vienos“ serijos istoriją, bet sukelti ir ypatingos bei reikšmingos istorijos tonacijas. Išties didingas projektas, kurį tikriausiai vainikuos tiesiog apokaliptinis trečiosios dalies kūrimas. 

Patiko ir aktorių žvaigždūnų gausa. Na, „Iksmenų“ veteranas Hugh Jacksman vėl laiko tvirtai pagrindinio mutanto vadžias. Patinka man jo vaidmenys visur, kur tik jis pasisuka, tik bijau, kad po paskutinės dalies aktorius, jeigu bus kuriami kiti pasakojimai apie „Iksmenus“, Lohano vaidmeniui jau gali pasidaryti per senas. Ko nepasakysi apie Mistikos personažo atlikėją Jennifer Lawrence, kuri tiesiog „ant bangos“, duodasi per visus didingus projektus kaip reikiant, o Holivudas tik ir graibsto jos mielus skruostikaulius savo filmui. Čia ji vėl susipainiojusi, bet charizmatiška, būtent to, ko ir reikia Mistikai. Bene didžiausias atradimas tokio masto filme Michael Fassbender, kurį labai gerai žinau iš nekomercinių, nepopuliariųjų filmų. Čia jis, kaip ir visur ir bet kada, atrodo pritrenkiančiai. Apskritai „chebrytė“ surinkta nuostabi, efektai puikūs, scenarijus geras ir net nežinau motyvacijos, kodėl Jums šito filmo nepažiūrėti? Nebent tiesiog negalite iš esmės pakęsti šio kino žanro.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela