Filmas: "Aiškiaregė" / "Dievo dovana" / "The Gift"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart noriu pakomentuoti ir pasidalyti kino filmu „Aiškiaregė“ (angl. The Gift) (2000), kai kur filmas verčiamas „Dievo dovana“ ir kuris būtų taisyklingesnis pagal anglišką pavadinimą. Na, tiesą sakant, ilgai laukiau šio filmo ir netikėtai jį pažiūrėjau. Buvau matęs vaikystėje, bet atsiminiau tik neaiškias nuotrupas, galimas daiktas, šio filmo nepamačiau iki galo, bet štai dabar...

Dabar jau visai kas kita. Filmas pasakoja apie našlę, trijų sūnų motiną, kuri gauna pašalpą ir šiek tiek verčiasi būrimu. Galiausiai ji įsivelia į kriminalinį įvykį, apie kurį perspėja regėjime jos mirusi senelė... Filmas jau nuo pat pirmųjų kadrų sudomina ir nebepaleidžia. Aišku, tai mistinis trilerio žanras, tačiau kažkaip neįtikėtinai viskas gerai surežisuota, o scenarijus, rodos, ką čia naujo begalima pamatyti sename mistiniame trileryje, bet visgi galima! Paprasta, rodos, kaip du kart du, bet mėgautis šiame filme yra kuo! 

Filmą režisavo „Žmogaus voro“ epopėjos ir „Ozas: didelis ir galingas“ režisierius Sam Raimi. Režisavo itin sėkmingai, pasikviesdamas tokius puikius aktorius kaip Cate Blanchett, Hilary Swank, Katie Holmes, Keano Reeves ir t. t. Dirbti su tokia puikia aktorių brigada, rodos, pasisekti negalėjo, bet mes žinome, kad aktoriai dar nėra gero filmo garantas. Puikus scenarijus, išvystyta istorija, subtilūs pagrindinio personažo regėjimai, baugi, siaubo filmui būdinga atmosfera, meilės istorija, rodos, trileryje yra tiek daug, ir viskas savo vietose. Šiųmečių „Oskaro“ savininkė Cate Blanchett iš vis, kaip ir daugelyje filmų, nepakartojama. Net nereikia jai būt seksualiai ar kokiai kitokiai, ji tiesiog neįtikėtinai įdomi ir įtaigi kadre, taip galiu pasakyti ir itin brutalų šįkart pasirodžiusį Keano Reeves, bei baikščios H. Swank personažo. Puiki istorija, lengva magija, bet dar nenusibanalėjusi, priminė „Kaulų kolekcionierių“ bei filmą su Sandra Bullock „Nuojauta“.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Frenkas" / "Frank"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti britų filmą „Frenkas“ (angl. Frank) (2014). O britiškas kinas iš tikrųjų retsykiais mane ima ir nustebina, to tikėjausi ir šįkart. Tai pasakojimas apie muzikos grupės susibūrimą, įrašinėjant atokioje kaimo apylinkėje studijinį albumą, kur svarbiausia tampa grupės santykių analizė, konkurencija dėl Frenko, kuris ant galvos nešiojasi plastikinę galvą, dėmesio.

Keistas filmas su labai keistu scenarijumi. Žinoma, pagalvojau, kad daugeliui iš tikrųjų turėtų būti atmetimo reakcija. Nors filmą kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, manau, kad filmas nėra tas, kuris sužavės kiekvieną nors kiek intelektualesnį kino žiūrovą. Šalta britiška konservatyvi filmo energetika iš pat pradžių jau vibruoja Šiaurės jūros pilkuma. Kuriama įdomi, originali, novatoriška ir kiek postmoderni pagrindinio personažo mąstymo forma, vaizduojamos sodrios kūrybos kančios. Brutalumas, šablonų skrodimas, infantilūs, beprotiški dialogai, charakteriai tyčia kuriami pagal nestabilios psichikos plokštumą. Nesuprantant filmo psichologinio lygmens, simbolizmo, gali filmas pasirodyti visai „nei į tvorą, nei į mietą“.

Nors daug kas žavisi šiame filme aktoriaus Michael Fassbender, kuris tikrai yra nuostabus aktorius ir nieko jam neprikiši, bet jis visą tą laiką išbūna po kupolu ir jo tapatybės kaip aktoriaus nebelieka, tik žinia, kad po juo yra genialus aktorius, kurį galėjo kas nors pakeisti bet kada. Šiaip man kur kas labiau patiko britų „ryžasis“ aktorius Domhnall Gleeson, kuris tikrai pademonstravo įdomų, sudėtingą personažą, priėmė „bepročius“ tarsi jie nė nebūtų bepročiai, o ir iki pat filmo pabaigos ir po filmo taip ir neaišku, ar jis pats yra tik karštligiškai ieškantis kūrėjas, ar irgi turintis kažkokių psichologinių problemų.

Keistas, šaltokas, bet originalus ir įdomus filmas, pasakojantis apie sudėtingus žmogaus sąmonės ir pasąmonės procesus. Vieniems ši forma gali pasirodyti nepriimtina, o kitiems priešingai – labai įdomi ir savita. Panašų filmą projektavo Jude Foster „Bebras“, kai žmogaus baimės ėmė slėptis už kaukių, tik šįkart tai ne bebras, o didžiulė galvos kupolo kaukė.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.0 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prarasti Izaiją" / "Losing Isaiah"

Sveiki,

Tęsiant aktorės Jessica Lange filmų peržiūrą, šįkart „užšokau“ ant jos filmo „Prarasti Izaiją“ (angl. Losing Isaiah) (1995). Sudėtinga ką nors komentuoti apie šį filmą. Tai filmas apie motinystę, apie tai, ką reiškia būti motina, daryti motiniškas klaidas ir dėl jų gailėtis. Filmas be jokios abejonės patiks daugeliui, ypač pačioms motinoms.

Iš pradžių filmas buvo kiek abejotinas. Pirmieji kadrai gana stiprūs. Juodaodė moteris, palieka konteineryje savo vaikelį, o pati nusisvaigina doze narkotikų, o vaikelis tuo tarpu atsiduria baltaodžių šeimoje ir ten pasilieka ilgiems ilgiems metams, kol biologinė motina jo nesusiranda... Žinote, tema išties labai kebli, nes žiūrint filmą, imi galvoti, kurią pusę reiktų palaikyti? Biologinės motinos teises, kuri visomis išgalėmis stengiasi sugrįžti į normalų gyvenimą, ar tos baltaodės medicinos seselės, kuri tiek metų augino vaikelį kaip savo ir jam gali suteikti socialinį garantą? Vienareikšmiško moralinio pasirinkimo nėra, todėl filme viską sprendžia teisimas. Tik klausimas, ar teismas gali nuspręsti teisingai? Bet ar kas nors paklausė, ko iš tikrųjų nori berniukas?

Filmas stiprus savo tema ir emociniu, moraliniu fonu. Režisūra gal nėra kažkuo novatoriška, originali, veikiau tradicinio tipažo, vidutiniška, bet vis tiek patiko. Vieną įdomesnių vaidmenų savo karjeroje sukuria Halle Berry. Šiame filme ji atrodo išties labai gerai. Tą patį galiu pasakyti ir apie Jessica Lange. Abi aktorės kūrė moralines kolonas, priešpriešas, abi lošė teismo šachmatais... Visgi visumoje, atmetus filmo siužeto moralinius klausimus, manau, kad filmas nėra vizualiai įspūdingas, buvo galima netgi dar labiau viską aštrinti, galbūt kažkoks kine vykęs „vidinis nusodinimas“ neleido prasimušti aktorėms ir pačiam filmui į apdovanojimus.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Muzikinė dėžutė" / "Music Box"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Muzikinė dėžutė“ (angl. Music Box) (1989), kurį režisavo Costa-Graves. Su šiuo režisieriumi susidūriau pirmąkart, bet užtat su aktorė Jessica Lange, su kuria masiškai peržiūrinėju šiemet filmus, jau nebežinau, kiek kartų. „Muzikinė dėžutė“ tai dar vienas jos vaidmuo, kuris buvo įvertintas „Oskaro“ nominacija.

Filmas pasakoja apie vengrų kilmės šeimą, kuri, pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, emigravo į Ameriką. Po beveik 40 metų, Anos Talbot tėvas gauna šaukimą į teismą. Jis kaltinamas žiauriais nacistiniais nusikaltimais Europoje. Rodos, Ana niekada negalėtų abejoti savo švelniu, rūpestingu ir visada atsidavusiu tėvu. Juo ir neabejoja, bet būdama teisininke ji ryžtasi ginti tėvą teisme, bet visi parodymai ir liudijimai rodo, kad Anos tėvas buvo karo nusikaltėlis, šaudęs žmonėms į galvas... Filme didelį dalį laiko atima teismo posėdžiai, per kuruos pamažu bliūkšta Anos nuostatos, viltys, tikėjimas tėvu. Lemtingas dvasinis lūžis teismą perkelia į Europą, kur imami parodymai iš vietinių, tada Ana išsiaiškina visa tiesą apie tėvą...

 Kadras iš filmo "Muzikinė dėžutė".

Šiaip išties geras filmas, turintis didžiulės moralinės atsakomybės ir pasirinkimo tarp meilės ir tiesos, noro tikėti esama realybe, energijos. Stipri Jessica Lange vaidyba, kuriai reikėjo ištransliuoti vidinę pasipriešinimo ir susipriešinimo, dvejonių kovą su savimi. Įdomi istorinė medžiaga buvo paremta realiai egzistavusia tokia šeima, kurios tėvas buvo patrauktas į teismą. Šiaip mane vargina ilgi filmai, kuriuose be paliovos tęsimi teisminiai procesai, tačiau šis nė kiek nevargino dėl holokaustinės tematikos. Tai filmas, kurį žiūrint, patys imsite viskuo abejoti, ir klausite tikėti tuo, ar netikėti, kaip suka teismo procesas.

Filmas yra pelnęs nemažai prestižinių įvertinimų ir apdovanojimų. Gaila, bet jis praktiškai niekam beveik nežinomas Lietuvoje. Galima dejuoti ir sakyti, kad tai „dar vienas filmas apie holokaustą“, bet holokausto vaizdinių čia nebus. Tai ilgas ir sunkus, bet įdomus, bylinėjimasis su morale. Ir kyla tik vienas klausimas, ar galima apgauti atmintį, susikuriant idilišką gyvenimą? Ar galima apgauti prisiminimus?

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Magiškasis Maikas" / "Magic Make"

Sveiki, filmų žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmų „Magiškasis Maikas“ (angl. Magic Mike) (2012), kurį pasirinkau pažiūrėti ne šiaip sau, o dėl to, kad norėjau pamatyti kuo daugiau Matt Bomer darbų kine. Aišku, pradėsiu nuo to, kad visiškai manęs neatgrasė tai, kad perskaičiau kokį dešimtį pirmųjų komentarų ir visi iki vieno šabloniškai tratėjo, kad filmas skirtas labiau moteris, o ne vyrams, bet žvilgtelėjus į kritikų rodiklius, net aiktelėjau. Bus geras.

Po pirmųjų 5 minučių supratau, kad žiūriu visišką, liaudiškai sakant, „briedą“. Kad filmas suteiks nors kiek įdomesnį turinį, pasakojimą jau nebesvajojau po 15 minučių. Vienintelis geras dalykas šiame filme yra pagrindinių aktorių vyrų brigada su puikiais raumenimis. Fiziniai duomenys išties stulbinami, o striptizo scenos, nors grafiškai jie nieko nesiskiria nuo, tarkim, Demi Moore pasirodymo prieš kelis dešimtmečius filme „Striptizas“. Mažytė, gana nyki scena, žviegiančios besiseilėjančios merginos ir vyrai narciziškai besirepetuojantys prieš veidrodį, kažkokia nerišli, bet jau nuo pirmųjų kadrų aiški Maiko meilės istorija... Tryniau akis ir nesupratau, ką šiame filme veikia tokio puikaus tipažo aktorius kaip Matthew McConaughey? O Matt Bomer iš vis, dėl kurio ir norėjau pamatyti šį filmą, atliko tokį nežymų vaidmenį, tarsi būtų tik eilinė valytoja. O žolės rūkymas, narkotinės tabletės buvo tiesiog nuobodu.

Apskritai nesuprantu, kam šį filmą nutarė 2015 metais pratęsti? Tik dėl komercijos ir žviegiančių moterų. Gaila aktorių tokiems tuštiems filmams. Aišku, buvo viskas kaip ir gražu, tačiau striptizo galima pasižiūrėti ir „YouTube“ kanale...

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela