Filmas: "Jei pasilikčiau" / "If I Stay"

Sveiki,

Taip jau nutiko, kad žiūriu komercinį kiną vieną po kito ir nežinau kodėl, tiesiog kažkoks kvailas įprotis ir pykstu ant savęs. Šįkart pažiūrėjau filmą „Jei pasilikčiau“ (angl. If I Stay) (2014), kuris lyg žadėjo neregėtą aktorės Chloe Grace Moretz proveržį, tačiau, manding, aktorė išliko vidutiniška ir neretai nenatūraliai perspaudžianti vaidybą į kažkokį teatrinio pobūdžio žiaugčiojimą.

Šiaip filmas irgi, sakyčiau, nieko gero. Aišku, siužetas gana vidutinis, stengtasi sujaudinti ir suvirpinti žiūrovą, visaip emociškai jį paveikti, nepamirštant romantinių gražių detalių, pažaisti su mirties ir pasąmonės būsenomis. Paskutinį sykį tokio pobūdžio filmą mačiau berods „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“, tačiau anas buvo žymiai geresnis ir įdomesnis, o ir pagrindinė aktorė labiau susitvarkė su vaidmeniu. O štai „Jei pasilikčiau“ tampa nubodus, neoriginalus ir preciziškas. Jau vien merginos tėvų vaizdavimas – rokeriai muzikantai, perdėm, pavaizduoti pernelyg geručiai, šabloniški, neįtikinantys, liberalistai tėveliai, kurie žiūri pro užuolaidos skverną, kada jų pernelyg rimta dukrelė pasibučiuos su vaikinu. Šlykščiai saldžiai nuobodu. Muzikiniai intarpai nesujaudino, filmas pernelyg nutolęs nuo realybės ir ne visai dėl po ligoninę besiblaškančios merginos dvasios vaizdavimo, bet priešingai – dėl realaus šeimos modelio vaizdavimo, santykių problematiškumo, viskas pakylėta iki perdėtos idilės, kad darosi prėska, lyg viskas kvepėtų rožių vandeniu.

Filmas išėjo vidutiniškas, kuris tik pamalonina vidutinišką auditoriją, leidžia merginoms padejuoti, pavaitoti – ak, koks nuostabus gyvenimas. Kaip tokius niekam tikusius filmus kaip „Įsimintinas kelias“ ar kitus perdėm „pasiaukojimą“ vaizduojančius pasakojimus, atgyventus ir neskanius, derėtų kuo mažiau žiūrėti, nes nuo jų pasidaro nebeskanus kinas apskritai. Bet net neabejoju, kad daugeliui šis filmas bus nuostabus atradimas. Man jis nepatiko, neįtikino, nesudomino, žiūrint į kritikų atsiliepimus, jų taip pat, bet kaip ir kiekvieną vidutinišką filmą, vis dar galima žiūrėti.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džesabelė: Dvasios prakeiksmas" / "Jessabelle"

Sveiki,

Dar vienas komercinio siaubo filmo pavyzdys „Džesabelė: Dvasios prakeiksmas“ (angl. Jessabelle) (2014), kurį režisavo ir kūrė vienas iš „Pjūklo“ epopėjos režisierių. Filmas labai greitai buvo sumaltas į miltus kino kritikų ir aš tikriausiai iš kvailumo vis tiek ryžausi pažiūrėti, nes jaučiu vaikišką trauką šio žanrų kinui.

Filmą žiūrėjau su nuostata, kad ragausiu ataušusią ir neskanią sriubą, bet filmas beveik patiko, nes turėjo mįslę, mintį ir ją norėjosi suvokti, įminti. Tikriausiai filmas ant šios asiliuko morkos ir laikosi, nes visa kita buvo šablonų šablonas. Labai stigo režisūrinio originalumo, toks jausmas, kad jau viskas matyta ir regėta, turiu galvoje aplinką, režisūrinį braižą, kampą, intrigos formavimą – visos tos juostos, ežeras, vaiduokliški persekiojimai, personažų psichologija – matyta ir regėta iki kraujo raudonumo. Ir tik vudu burtų štrichai, (nors irgi, rodos, nieko naujo!), mįslė belieka šio filmo varomuoju varikliu, o visa kita tiesiog paskendo savose sultyse.

Nežinau, ar patiko ir pagrindinė aktorė, kuri, atrodo, lyg ir žavi, ir protinga, bet kažko truputį stigo. Apskritai filmui kažko stigo ir strigo. Gera mintis, idėja, bet viską sumovė, sakyčiau, režisūriniai sprendimai. Ypač nesąmoningai buvo motinos juostos filmavimai. Na, kuri tau dabar motina burs dukrai ateitį per filmavimo kamerą, kuri verks savo egoistiškai filmuodama ir šnypšdama snarglį mekens, kad tu mirusi, tu mirusi...? Neįdomu, banalu, nemotyvuota. Daug spragų, nereikalingų dalykų, kurie nutempia filmą į dugną ir paskandiną kaip pagrindinę filmo veikėją.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 37/100

IMDb: 5.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Drakula. Pradžia" / "Dracula Untold"

Sveiki, kino žiūrėtojai,

Šįkart noriu trumpai aptarti kino filmą „Drakula. Pradžia“ (angl. Dracula Untold) (2014). Nereikia čia nieko slėpti, kad ši Drakulos versija buvo sukurta vien dėl vaizdo efektų, o ne papasakoti Drakulos priešistoriją. Kino kūrėjams teko užbėgti prieš visas Drakulos ekranizacijas ir prieš literatūrinį kūrinį ir papasakoti, kaip iš tikrųjų Drakla tapo vampyru, įpinant visą Rytų Europos politinį kontekstą, viduramžiškąjį pasaulėjautą. Aišku, pasaulėjautos nepavyko sukurti, tačiau gražūs efektai, spalvos ir pakankamai normalus siužetas visgi filmą šiek tiek gelbsti.

Aišku, šis filmas neprilygs 1992 metais sukurtam „Breimo Stokerio Drakulai“, bet filme šis tas visgi yra. Yra dramatizmo, yra pasirinkimo problema, yra pasiaukojimo, tik jis kažkoks paskendęs po komercinio, mums įprastinio fantastinio plotmės vaizdavimo. Iš tikro ne tik šiam filmui, bet ir viskam, kas kuriama šiomis dienomis komercijos rinkai, praranda savitumo, režisūrinio braižo, išskirtinumo nebelieka. Toks jausmas, kad tiek Harį Poterį, tiek Žiedų valdovą, tiek šią Drakulą kūrė vienas ir tas pats žmogus. 

Ne, filmas nėra prastas, bet toli gražu nėra ir tas, kuris pakylėtų, sudrebintų, nustebintų – ko šitaip karštligiškai norisi iš tokių filmų. Juk šitokia technika, šitokie efektai, negi jie gali maišyti istorijos pasakojimui? Kartais atrodo, kad taip. O šiaip filme yra šiek tiek tos vampyriškos atmosferos, ypač toje paslaptingoje oloje – šiurpas kyla, tačiau viskas toliau paskęsta ir pabliūkšta, kai Drakula ruošiasi kovoti su sultonu, o jo šeima balansuoja ant gyvybės ir mirties bokšto... Patiko filmui parinkti aktoriai. Labai gerai atrodė Luke Ewans, kuris turėjo su panašaus žanro filmais patirties. Jo Drakula patikėjau, kaip ir aktoriaus Charles Dance vampyro „tėvo“, kurio grimas beveik prilygo baisiajam „Nosferatui“. 

Šiaip filmas nėra prastas, siužetas, kad ir šabloniškos aranžuotės, bet nebuvo nuobodu žiūrėti. Kaip sakiau, trūko tik išskirtinumo, kitokio braižo, kvepėjo komercinio kino maniera.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Kaip parašyti (nerašyti) eilėraštį?

Sveiki,

Šiandien paryčiais, kai negalėjau užmigti, o šalia miegantis žmogus, rodos, piktybiškai knarkė dramblio straubliu man į ausį, kad net tekdavo, kas pusę minutės trinktelėti alkūne į jo šonkaulius, kad pritiltų, bet nepašoktų išgąsdintas iš miego, tada, rodos, pagalvojau, kad pas mane atėjo eilėraštis.

Paprastas, pilkas ir žodžiais neapčiuopiamas eilėraštis. Būtinai apie egzistenciją. Šiokią ar anokią. Poezija, kuri nekalba apie būtį (šiokią ar anokią), net negali save vadinti poezija.

Taigi. Eilėraštis turėjo būti iš siurrealistinių vaizdinių. Vaikai sėdi ant savo būsimų kapo paminklų ir kažko laukia. Gal Biliūno baltos katytės, kurią nudaigotų strėle, gal kokio traukinio į Sibirą, arba Rainar skrydžio į Vakarus. Bet būtinai ant antkapių, lyg ant naktipuodžių, lyg būtų venomis pririšti prie to akmens ir nekaip negalėtų pabėgti nuo savo pačių laikinumo. Kaip tuose budistiniuose tekstuose, kurie sako, kad kiekviename vaike jau glūdi senis. Ir tai tiesa. Tik kaip išmagnetinti tuos žodžius, priskirti jiems tinkamą valentingumą, kad susikonstruotų jų konstruktas, bet netaptų tik saldžiai išplakta lipni neva estetinė fruktozė?

Jeigu dar nežinau, vadinasi, eilėraštis neatėjo. Praėjo pro šalį.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stounhersto beprotnamis" / "Stonehearst Asylum"

Sveiki, 

Šįkart noriu pakalbėti apie kino filmą „Stounhersto beprotnamis“ (angl. Stounehearst Asylum) (2014), kurį režisavo kažkada Lietuvoje svečiavęsis ir filmavęs „Transiberiją“ režisierius Brad Anderson. Tai gerokai skiriasi nuo ankstesniojo jo darbo, nors trilerio efektas visgi išliko.

Filmas taiko į ganėtinai populiarų ir žiūrovui patinkantį žanrą – mistinį trilerį, kur kas gaivesnis ir įdomesnis, nei įprastinio siaubo filmo šablonai. Neslėpsiu, kad man iškart patiko šis filmas. Nuo pat pirmųjų kadrų, nuo pasirinkto laikmečio, kostiumo, beprotnamio vizualumo, tiek vidinio interjero, tiek peizažo grafika, kuri panešėjo net į Hogvartsą, sakytum, geras beprotnamiui „plotas“ kaip viktorijos laikų Anglijoje, o vidus tartum koks serialo „Amerikietiška siaubo istorija. Beprotnamis“ antrojo sezono dvelksmas. Gražūs vizualiniai niuansai ir paslaptinga istorija, kuri tikrai patiks daugeliui.

Nors kino kritikai šią juostą pasitiko gana vidutiniškai, dėl komerciškai pateiktos kino juostos intencijos, idėja taip pat nėra lyg ir nauja, tačiau nebūčiau toks tikras, kad filmas vidutinybė. Priešingai, iš to, kas per paskutinius metus pasirodė prabangesnėse mistiniuose filmuose, šis, sakytum, yra šioks toks geresnis atokvėpis. Aišku, filmo pabaiga, kurią daug kas spėjo iškoneveikti, turi savo trūkumų, nuspėjama, neintriguojanti, norėjosi scenarijuje siužeto vingių pakeitimų, o filmo viduryje kai kurių nuspėjamų, šabloniškų vyksmo atsisakymų, pvz., kaip anglimis palaidotas piktadarys, kuriuo daktaras nepasirūpina, aišku ir taip, kad jis sutrukdys išgerti pamišėliams užnuodyto šampano. Pro tas komerciškas kiaurymes košia silpnosios filmo vietos, kurios intuityviai nujaučiamos vidutinio žiūrovo, o ką jau bekalbėti apie gurmaną?

Na, ir žinoma, aktoriai. Veteranai, gerai žinomi komercinio kino atstovai. Žavu juos sutikti, ypač turiu pagirti Jim Sturgess, kuris man itin pradėjo patiko šiais metais, po matytų kino filmo „Aplink Visatą“, kur demonstravo neįtikėtinus vokalinius sugebėjimus, tiek „Debesų atlase“. Na, ir žinoma, pagaliau prisijaukinau Kate Beckinsale, kuri man kaip aktorė niekada neimponavo, bet žiūrint į ją šiame filme, potencialumu negalima nepatikėti. Aišku, ne ką prasčiau pasirodė ir vyresniosios kartos aktoriai. 

Filme yra intrigų, mįslių, nenuspėjamumo, bet kartu yra ir kvailų šablonų. Kai kas sakė, kad filme nėra dvasios, atmosferos, bet kaip tik man buvo ir dvasios, ir atmosferos, bet gal ne tokios toliai užvaldančios, kurios norėjosi, ir filmas matomai galėjo sukurti, tačiau pasidavė šablonams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela