Apžvalga: Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 32 (3628), 2017 m. rugsėjo 8 d.

Sveiki gyvi,

Kaip gerai tie šeštadieniai, kai atsikeli jau gerokai įdienojus ir randi pašto dėžutėje savo mėgstamus leidinius ir gali keletą valandų skirti vien tik spaudai, ištiesus kojas ant stalelio ir laikant rankoje kavą ar arbatą. Vienas iš tokių leidinių Literatūra ir menas su puikiu Reformacijos 500-osioms metinėms paminėti skirtu Luco Cranacho vyresniojo paveikslu Keturiolika šventųjų pagalbininkų 1505-09. Torgau šv. Marijos bažnyčia ant viršelio.

Šio numerio kertinis akmuo – Reformacija ir šiam įvykiui skirtas Fritz Habekuß straipsnis Šventoji rinkodara, kurį išvertė Vilma Mosteikienė. Priešingai nei galėjome tikėtis, centrinė figūra vaizduojama ne Martynas Liuteris, bet jo amžininkai dailininkai (tėvas ir sūnus) Cranachai, kurie meno pasaulyje suteikė Reformacijai savitą veidą. Tiesą sakant, man beveik nežinomi dailininkai atrodė visiškai nušvietė nauju aspektu Reformaciją. Ką galbūt M. Liuteris išsakė žodžiu, tą dailininkai išreiškė daile. Straipsnyje gana literatūriniais potėpiais atpasakojama Vitenbergo istorinė svarba visai žmonijai. 

Štai kitas straipsnis, kurį publikuoja Augustas Sireikis Dietinė Eucharistija man pasirodė pernelyg „mandriai“ parašytas ir skirtas absoliučiai įmantrių straipsnių skaitytojams, tad po kelių pastraipų ir tų sąvokų kratinių, bandant brėžti gyvenimo prasmę, prifarširuojant sakinį intelektualiomis aliuzijomis, pasidarė pernelyg slogu šeštadienio rytui, nors akis užkliuvo už tos šmaikščios pastraipos apie Songoką ir Jėzaus bei kraujo ir alaus palyginimus – šyptelėjau. 

Kas dar skaitėsi šiame numeryje? Ramūno Čičelio straipsnis Lenkija ir Lietuva: „Imagine“, skirtas amžinai diskusijai – Abiejų Tautų santykiams, kurie apibūdinami kaip „jokie“. Remdamasis populiariosios kultūros nūdienos tezėmis (žurnalas „Moteris“ ir t. t.), autorius bando pasakyti, kad geriausias tramplynas, puoselėjant mūsų santykius su Lenkija, yra dėmesys mūsų bendrai istorijai. Kalbama apie lietuvių susitelkimą tik į save, užgriebiant nacionalizmo sampratą. Ir žinoma, nepamirštant Č. Milošo vado kaip jau kultinio pavyzdžio, kaip derėtų vientisai žiūrėti į tautines tapatybes. Lengvas ir aktualus straipsnis buvo aktualus prieš 10-15 metų, bet manau, dar aktualus išliks tiek pat, kol keisis žmonių suvokimas apie savo tautinę tapatybę.

Vienas labiausiai suintrigavusių straipsnių buvo Brigitos Speičytės Atostogų skaitimai: kaip vertimas pagimdo furijas apie amerikiečių rašytojos Lauren Groff romaną Moiros ir Furijos, kurį be atokvėpio perskaičiau metų pradžioje ir tapo vienu geriausiu šiais metais skaitytu romanu. Straipsnio autorė sumala vertėją ir redaktorę į miltus, atrasdama romano vertime daugybę loginių klaidų, bet iš esmės išlikdama korektiška „kaltina“ ne vertėją, bet skubėjimą atiduoti vertimą leidimui. Nepaisant loginių klaidų, man vis tiek romanas labai patiko, tad šmaikštus B. Speičytės pasakymas „tvirtas kaip telyčaitė“ iš esmės yra strėlė ne tik į „Moiras ir Furijas“, bet ir kokybiško vertimo stoką leidiniuose. 

Renata Šerelytė apžvelgia paaugliams (ir suaugusiems) perleistą fantastine klasika tapusias Žemjūrės trilogiją, akcentuodama, kad visgi kalba ir idėja turi eiti išvien, norint išvengti banalybių. Lygindama šią trilogiją su Žiedų valdovu, recenzentė šįkart negalanda dilde nagų ir atvirai giria knygas kaip vertus dėmesio skaitinius.

Agnė Alijauskaitė leidinio pabaigoje dalijasi savo eilėraščiais. Nepasakyčiau, kad patiko, tačiau kūriniuose „blizga“ atviras santykis su kultūra ir skaitytomis knygomis, tarsi bandant  tapatintis ir nusakyti aiškias ribas tarp to, kas esu „aš“ ir kas yra likęs pasaulis. Dominykas Norkūnas iš anglų išvertė amerikiečių autorių poezijos, tačiau perskaičius neužkliuvo nė vienas, kurį norėtųsi išmokti mintinai ar bent pasižymėti vieną kitą eilutę. Na nebent David Maltzer apie Lilit ir peilio puses. Kur kas stipresnis pasirodė pirmojo puslapio eilėraštis Šis kambarys, kurį sukūrė ką tik anapilin iškeliavęs amerikiečių poetas John Ashbery – įdomi sapno ir realybės filosofija, lengvai perteikta (ir išversta) be didesnių, kaip mėgstu sakyti, „pasimaivymų“.

Šmaikščiausias straipsnis Donaldas Trumpas. Kur prisišvartuos mėgstantysis seklius vandenis, kurį parašė Aleksandr Kustariov, o išvertė į lietuvių kalbą Irena Ramoškaitė. Šiame straipsnyje, kaip galite suprasti, kritikuojamas Amerikos prezidentas, o dar tiksliau – jo kalboje ir elgsenoje ieškoma priekabių, kurios iš esmės gana gerai argumentuotas. Nežinau, ar tai drąsu, ar ne, bet galiausiai autorius padaro išvadą, kad D. Trumpas yra sociopatas! (Taip, su šauktuku). Po viso gana charakteringo straipsnio visgi kyla klausimas, kurį labai atsargiai užgriebia autorius: kodėl žmonėms patinka sociopatiškų bruožų žmonės ir juos ima laikyti lyderiais.

Iš esmės viskas, kas man patiko. Kitų straipsnių dar neskaičiau, kadangi pasirodė, kad kol kas šeštadienio rytui man jie netinka. O ir kava baigėsi... vienas perliukas visgi įkrito – tai haiku konkursas Japonijoje, kuriam kasmet pateikiama (sunku patikėti) 2 milijonai kūrinių. Pirma mintis – o kas juos skaito ir atrenka, ir galiausiai išrenka patį pačiausią? Apie tai galėtų būti kitas straipsnis, o kol kas dalijuosi laimėtojos (pirmą kartą ne japonų tautybės išrinktą) haiku, kurią išvertė akla valtis. Haiku autorė – keturiolikmetė Gracey Starkey:

Nupjauta žolė

kimba prie mano batų

sujauktos mintys

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tai" / "It"

Sveiki, skaitytojai,

Gerai įvertinta siaubo karaliaus S. Kingo romano ekranizacija „Tai“ (angl. It) (2017) sudomino ir lietuvius, kurie būrėsi į premjerą kino salėje. Tiesa, pirmoji romano ekranizacija pasirodė 1990 metais, tad naujai kartai pristatomos šio rašytojo istorijos sublizga naujomis spalvomis. Istorija pasakojanti, kaip ir dažnai būdinga rašytojo kūrinių pasauliui, per vaikų-paauglių pozicijas, grįžtant į 1989 metų paslaptingą miestelį, kuriame dingsta vaikai ir vyksta nepaaiškinami dalykai.

Filmas nėra grynas „siaubekas“ – tokių knygų S. Kingas nerašo, šalia visada kuriamos dramos, veikėjų ydos, socialinė atskirtis, draugystė ir meilės istorija, o mistinis-detektyvinis elementas tėra pagrindinis variklis, tad kas tikisi standartinio siaubo filmo, nukreipto tik į pagrindinį siaubo įvykį – pamirškite, nes „Tai“ siūlo kur kas platesnio spektro pasakojimą, kas etatiniam žiūrovui gali pasirodyti „šūdų krūva“. 

Taigi, filmas prasideda intriguojančiai ir jau nuo pat pradžių žada, kad neprailgs. Mažas berniukas dingsta kanalizacijos angoje ir... atokvėpis. Vėl pasakojama istorija „iš nuotolio“. Nepaisant jau numanomo S. Kingo struktūros, filmas daugiau ar mažiau atmosferinis ir įtraukiantis. Vaikų pasaulis vis tiek labiau išliko ne tiek vaikų, kiek literatūriškai apšlifuotas – jie kalba literatūriniais sakiniais, aukština suaugusiųjų vertybes, elgiasi neadekvačiai brandžiai ir, tiesą sakant, kai kur vis sukau galvą dėl logikos, ypač kaip iš tikrųjų realiai turėtų paveikti vaikus baimė ir kaip ji nukrypo į fantastinio filmo žanrą. 

Filmas man patiko. Apskritai kažkaip kino teatruose „pataikau ant gerų siaubekų“. Perkurtas S. Kingo siaubo filmas „Kerė“ nebuvo toks vykęs, koks pasirodė filmas „Tai“, kuriame „susūdyta“ ir vertybės, ir devinto dešimtmečio dvasia, ir siaubo, ir kriminalo, ir vaikų žiaurumas, ir socialinės problemos – tiesiog didelis spektras tų dalykų, kurie išpučia filmą, nesumenkinant ir nesubanalinant turinio, tad drąsiai sakau, kad filmas populiariosios kultūros rėmuose netgi labai vykęs. Jaunoji aktorių karta jau išmėginusi ne viename filme savo jėgas, galima sakyti, užsitikrino, kad kine dar tikrai pasirodys ne kartą, o kai kurių potencialas išties žada gerą aktorių derlių. Taigi, filmas „Tai“ vertas žiūrėjimo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Hannah Kent "Gerieji žmonės"

Hannah Kent. „Gerieji žmonės“. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 392 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kažkada perskaityta australų rašytojos Hannah Kent knyga Paskutinės apeigos padarė gan niūrios ir šiurkščios istorijos įspūdį – apie mirtininkę, religingai apmąstančią savo aistros padarinius. Tiesą sakant, knyga patiko, bet kai sužinojau, jog leidykla išleido antrąjį rašytojos romaną Gerieji žmonės (angl. The Good People), neskubėjau jos pirkti. Net neketinau pirkti, nes tiek gerų ir daug skaitinių dar laukia, bet pasidaviau, kaip ir daugelis knygomanų, akcijoms ir knyga įkrito į krepšelį, netrukus atsidūrė ir prie miegamojo stalelio, išstūmusi net tas knygas, kurios laukia pusmetį ir ne vienerius metus. Juk visada kirba labiau perskaityti naujieną, nei knygą, kuri „nebeaktuali“ rinkoje.

Žinoma, kad šia rašytoja žavisi Aušra Maldeikienė, kuri savo tinklaraštyje paskelbė recenziją. Na, jei politikai ir ekonomistai skaito H. Kent (o jie grožinę literatūrą tikrai skaito!), tai ko man atsilikti, juolab kad Paskutinės apeigos buvo išties gera knyga.

Pirmas įspūdis – autorė parašė antrą knygą, su kuria užsitraukė stereotipinės rašytojos statusą. Paskutiniu metu labai retai sutinku universalių autorių, kurie rašytų skirtingais kalbos kodais ir domėtųsi skirtingomis temomis. Regis, autorė „atsispyrusi“ į pirmos knygos sėkmę, naudojasi atrasta savo sėkmės formule – romane sodriai ir įtikinamai perteikia šiaurietiškų kraštų gamtovaizdį, kuris neatsiejamas nuo skaudžių žmogaus likimo vingių, dėmesys istorinei praeičiai, sudėtingų bylų nuotrupoms, kapstymąsi po dokumentus, ieškant faktų ir kuriant autentiką ir t. t. Labiausiai autorei būdingas dėmesys moters ribinėms situacijoms, atsidūrus bendruomenės pasmerktųjų akivare, kurie reikalauja didelių dvasinių sukrėtimų.

Gerieji žmonės, nėra čia ko slėpti, parašyta geriau nei Paskutinės apeigos, nes daugiau dėmesio skirta ne žmogaus likimui, bet bendram laikmečio bendruomenės pasaulėžiūros perteikimui – laikai, kai airių provincija bijojo fėjų ir daugelį dalykų bandė aiškinti antgamtiniais reiškiniais. Geraisiais žmonėmis vadinamos fėjos, kurios neina nei pas Dievą į Dangų, nei į Pragarą, tačiau nesiliauja krėsti žmonėms pokštus. Vienas didžiausių prietarų, kad fėjos apkeičia kūdikius ir palieka sergančius, „pilnus fėjų“. Panašią analogiją turime ir lietuvių tautosakoje, kai laumės rūke prie ežerų apkeisdavo kūdikius – beje, šį tautosakos motyvą yra panaudojusi Elena Kurklietytė savo gerai parašytame romane Šešėlių verpėja.  

Kaip ir ankstesniame romane, taip ir Gerieji žmonės, autorė renkasi vaizduoti atokią vietovę, gūdų XIX a. pradžios prietaringą provincijos gyvenimą, todėl atmosfera labai panaši į debiutinio romano, kai kas įvardija, kad tai viena stipriausių romano sąrangos dalių – gebėjimas kurti autentiškumu dvelkiančią atmosferą. Visgi, mano nuomone, stiprioji pusė yra ne tradicijų aprašymas, ne žolininkystės žinios, bet gebėjimas šiurpiai perteikti epochos žmogaus mąstymo filosofiją, grumtynes tarp krikščioniškojo ir pagoniškojo pasaulio. Būtent šis filosofinis-religinis galgi net gyvenimo būdas smarkiai konfrontuoja vaizduojamų veikėjų pasaulyje, o prietarai tampa slėnio gyventojų ydų, nelaimių ir tamsybių pateisinimo varikliu.

 Rašytoja Hannah Kent.

Autorė koncentruojasi į moterų pasaulį, kadangi jos prietaringesnės, tačiau nestebina ir vyrų pasaulio prietarai. Kalbant apie XIX amžiaus Airiją, ji labai stereotipiškai pasiskirsčiusi į vyrų ir moterų pasaulius, bet religija ir pagonybės „liekanos“, regis yra tai, kas šiuos du pasaulius vienija į visumą. Kinematografinis įvykių vaizdavimas tiesiog auksinis grobis režisieriams, tačiau tik retesniam pavyktų perteikti ne vien įvykius, kiek kasdienybės polėkį, įspūdį, kad tai nėra vien tik Linčo teismo situacija, kad iš esmės ilgą laiką žmonės gyveno prietarų ir religinių nesutarimų žemėje ir tikėjo Dievu, tačiau žegnosi kalbėdami ir apie pagonių antgamtines būtybes. 

Pasakojimo centre – vyro ir vienintelės dukters netekusi moteris, kuri savo skausmą bando atpirkti norėdama susigrąžinti tariamai fėjų sukeistą anūką. Iš pradžių pamažu prastėjanti moters psichinė būklė kuria iliuzijas, savotišką paguodos apgaulę, kad jei ji labai stengsis, ji susigrąžins per anūką tiek savo vyrą, tiek savo dukrą. Iš vienos pusės galima sakyti, kad knyga apie iliuzijų sukeltą moters likimo pragaištį, iš kitos – ji turi ir istorinio pjūvio, kai kaimiečiai badą, nederlių ir kitas vietines negandas bando pateisinti užkeikimais. 

Labai žaviai skaitytojas morališkai klaidinamas – tai talentingos plunksnos pavyzdys, kai iš pradžių „stojame“ už Nensę, nes juk katalikai barbarai, jie nesupranta atjautos, suopratį turinčios moters, jie niekšai, viską modernizuoja pagal savo supratimą, naikindami unikalią vietinę kultūrą. Ir regis, nekyla abejonių, kad žolininkė atsiskyrėlė Nensė išties išmintinga ir turi kitokių gebėjimų, bet netrukus imama abejoti, ar senutė iš tikrųjų „pilno proto“, ar nebus pernelyg įtikėjusi ir pervertinusi savo galias? Nuostabu, kaip autorė nieko pernelyg akivaizdžiai nemoralizuodama geba per situacijas keisti skaitytojo požiūrį į veikėjus, pakreipdama skaitytoją į ne vieną epochos žiūros kampą. Ir nors jau viduryje knygos galima numanyti, kad visa tai nuves prie teismo, visgi mistiniai įvykiai, dėmesys mistiniam folklorui knygą paverčia įtemptu trileriu. Kai kas recenzijose rašė, kad romanas „lėtas“ – ne, absoliučiai pilnas netikėtų įvykių, kone detektyvinės įtampos, kuri verčia versti knygą lapą po lapo, kad imi galvoti: velniai matė tuos detektyvus – ši istorija kur kas geresnė!

Ant viršelio užrašyta „reto grožio grynuolis“, pasirodo, ne šiaip tuščias reklaminis triukas, jis visgi paliudija H. Kent literatūrinį talentą kurti daugiasluoksnį pasakojimą, kuriame subtiliai perteiktos žmogaus ribinės situacijos tampa bendruomenės pasaulėžiūros veidrodžiu, retkarčiais šokiruojančiu ir verčiančiu suklusti ir įsivaizduoti, kaip smarkiai ir kokia kainą sumokėjome keisdamiesi kaip žmonija.

P. S. Taip. vertimas į lietuvių kalbą Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės yra vertas dėmesio!

Jūsų Maištinga Siela