Vakar, prieš užmiegant,
galvojau apie šituos žodžius...
Kai ką galbūt ši Žako Fresko, – mano akimis, vieno
didingiausių paskutiniųjų dešimtmečių mąstytojų, – citata gali įžeisti. Bet ką
ji iš tikrųjų reiškia? Kad bet koks patriotiškumas, religijos ribos ir
įsitikinimai ne vienija, bet skaldo žmoniją. Skaldymas vienija į atskirus getus
ir jų amortizatoriumi tampa agresija, noras įrodyti, kas mes esame, štai kodėl
išsilaisvinę iš skaldančiosios veiklos Vakarai Rytų Europai atrodo „nubėdnėję“,
atseit netekę vertybių, pasidarę pernelyg laisvamaniai ir t. t. Bet toks
mąstymas tik įrodo, kokiame mes tebesame atsilikusiame sektoriuje.
Geras Ž. Fresko pavyzdys
rodo, kaip kunigai savo šalyje vieno neginčijamo Dievo vardu laimina priešingus
karių tankus. Realiai pagalvojus, juk tai prieštarauja bet kokioms
krikščioniškoms dogmoms, net sakytume, kunigai vykdo Dievo vardu šventvagystę,
siųsdami karius į sumaištį. Kaip manote, tas pats Dievas, tarkim, akylai
stebintis iš dangaus, kurią valstybę turėtų palaikyti?
Mes vis dar sąvokų,
įsitikinimų ir netikrų vertybių spąstuose, o kas baisiausia, kad net tai suvokdami,
mes bijome atsižadėti netikrumo, nes iliuzija bet kokiu atveju yra „saugesnis“
prieglobstis, nei atviras pasaulis.
Paskutinis šiemet regėtas
filmas Scanoramos kino salėje tapo pripažintos vengrų režisierės I. Enyedi
filmas „Apie kūną ir sielą“ (angl. On Body and Soul) (2017), kuris puikiai
pasirodė Berlyno kino festivalyje. Istorija pasakoja apie itin dviejų skirtingų
žmonių lemtingą susitikimą skerdykloje. Pagrindinis herojus nevaldo vienos
rankos, o pagrindinė herojė yra aštraus proto ir ryškiai asociali,
nepripažįstanti kūniškos meilės ir geismo. Ir šie herojai pradeda bendrauti
sapnuose, kol galiausiai įveikinėdami realybėje paruoštus psichologinius stereotipinius
barjerus, bando suartėti iš tikrųjų.
Filmo veikėjai
sutraumuoti skirtinguose lygmenyse, tačiau atrodo, kad režisierė įžvelgia
panašumų ir nepersūdydama istoriją estetiškai pamistifikuoja sapnais,
paversdama veikėjus elniais miškuose. Nemažai paradoksalių scenų, kurios kelia
šypseną ir netikrumo įspūdį. Apskritai sakant, visa istorija yra kažin koks
vientisas teatras, „įvilktas“ į realistinę maršką, pro kurią bandoma praregėti.
Asocialų bendravimą paįvairina kur kas gyvesni antraplaniai skerdyklos
darbuotojai ir geidulių kamuojama psichologė, bet visumoje išėmus retkarčiais
praslystantį humorą, filmas būtų veikiau statiškai negyvas ir šaltas. Akivaizdu,
kad režisierė nesistengė atkartoti realybės ir savo filmu norėjo išgauti savo
žiūros spalvą į lemtingos poros santykius, o tai jai pavyko išties neblogai.
Jeigu reiktų palyginti šį
filmą su kokiu nors kitu, sunku būtų kažką sugalvoti, nors dažniausiai visada
randu analogiškų filmų. Galbūt filmas šiek tiek šlietųsi prie „Iltinio danties
ir „Omaro“ režisieriaus pakvaišusių darbų? Tik šis darbas kur kas minkštesnis,
nors kraujo ir pjaustomų karvių čia netrūksta nuo pat pradžios, tačiau šiame iš
pažiūros žiauriame filme veriasi daug beprotiško švelnumo. Šiaip filmas
gurmaniškas, neprailgstantis ir vertas savo žiūrovo.
Įspūdingą pasirodymą
neseniai surengė amerikiečių atlikėja Pink
Amerikos muzikos apdovanojimuose, pristatydama jau antrąjį singlą iš septintojo
solo albumo „Beautiful Trauma“, kuris pasirodė 2017 m. spalio 13 dieną.
Tiesą sakant, pirmasis singlas „What about us“ manęs neužkabino, priminė
pernelyg neužbaigtą socialinę žinutę apie įvairialypę meilę, kas jau tampa
labai nuvalkiota muzikos industrijoje, o ir melodiškumo kažkaip irgi pritrūko.
Štai „Beautiful Trauma“ daina vėl priminė pasauliui už ką taip visi mėgsta
ekstremaliąją Pink: už tai, kad ji turi puikų humoro jausmą, begalės
savironijos, parako ir nesivaiko saldžių moteriškų įvaizdžių idealų.
Dainą muzikos kritikai
sutiko palankiai ir gyrė jos dvilypumą, kuri sako, kad gyvenimas yra viena
didelė trauma, bet kartu jis neįtikėtinai įdomus. Melodingai dainai buvo
sukurtas ryškus teatralizuotas vaizdo klipas, kuriame nusifilmavo net pats
Channing Tatum. Daina jau Naujojoje Zeolandijoje pasiekė topų viršūnes, atrodo,
kad daina neblogai pasirodys ir kitur.
Šiandien siūlau pasiklausyti
ir pasižiūrėti šarmingo vaizdo klipo:
Žodžiai / Lyrics
"Beautiful Trauma"
We were on fire
I slashed your tires
It's like we burned so bright we burned out
I made you chase me
I wasn't that friendly
My love, my drug, we're fucked up, oh
'Cause I've been on the run so long they can't find me
You waking up to remember I'm pretty
And when the chemicals leave my body
Yeah, they're gonna find me in a hotel lobby 'cause
Mmm tough, times they keep coming
All night laughing and fucking
Some days like I'm barely breathing
And after we were high in the love, doped out
It was you
The pill I keep taking
The nightmare I'm waking
There's nothing, no nothing, nothing but you
My perfect rock bottom
My beautiful trauma
My love, my love, my drug, oh
My love, my love, my love, my drug, oh
My love, my love, my love, my drug, oh
My love, my love, my love, my drug, oh
My love... my love, my drug, we're fucked up
You punched a hole in
The wall and I framed it
I wish I could feel things like you
Everyone's chasing
That holy feeling
And if we don't stay lit we'll blow out
Blow out
'Cause we've been on the run so long they can't find us
Who's gonna have to die to remind us
That it feels like we chose this blindly
Now I'm gonna fuck up a hotel lobby 'cause
These tough, times they keep coming
Last night I might have messed it up again
Some days like I'm barely breathing
And after we were high in the love, doped out
It was you
The pill I keep taking
The nightmare I'm waking
There's nothing, no nothing, nothing but you
My perfect rock bottom
My beautiful trauma
My love (my love), my love, my drug, oh
My love, my love, my love, my drug, oh
My love, my love, my love, my drug, oh
My love, my love, my love, my drug, oh
My love... my love, my drug, we're fucked up
Mmm tough, times they keep coming
All night laughing and fucking
Some days like I'm barely breathing
And after we were high in the love, doped out
It was you
The pill I keep taking
The nightmare I'm waking
There's nothing, no nothing, nothing but you
My perfect rock bottom
My beautiful trauma
My love, my love, my drug, oh
Tikriausiai po tokių M.
Haneke darbų kaip „Meilė“ ir „Paslėpta“ reikia laukti pačios aukščiausios
prabos filmų, tačiau kartais nebegali aukščiau bambos iššokti netgi meistrai. Vienas
labiausiai lankomų filmų šiemet Scanramoje buvo „Laiminga pabaiga“ (angl. Happy
End) (2017), dėl kurio šnopavo pilna salė. Nežinau, ar jų lūkesčius
pateisino, bet štai manuosius bent jau iš dalies nenuvylė.
Juodojo humoro drama
pasakoja apie elitinę prancūzų šeimynėlę, kurioje kiekvienas veikėjas turi savo
broką, o dėl brokų veikėjai visada būna įdomesni. Pradėkime nuo to, kad pats
filmo pavadinimas nevykęs, nes paprasčiausiai pas M. Haneke neįmanomas toks
dalykas kaip tiesiog laiminga pabaiga, tad paradoksaliai išvirkščias
pavadinimas jau seniai yra nuspėjamas ir nebeįdomus triukas, kuris šiuo atveju
nesuveikė. Kas vyksta toje keistoje savižudžių ir žudikų šeimoje? Ogi jaunoji
atžala nunuodijusi motiną toliau sėkmingai angelišku veideliu trikdo
suaugusiuosius, tačiau greitai ją perregi iš gyvenimo norintis pasitraukti
senukas. Filme pasakojama ir kitų vaikų istorijos, nesusiklostę likimai, kur
stinga paprasčiausios meilės. Visumoje piešiama šiuolaikiška „Adamsų šeimynėlė“,
kuri kelia juoką ir susidomėjimą, tačiau tos intrigos, jautrumo kuo dažniausiai
garsėja M. Haneke režisūra ėmė ir pristigo.
Galimas daiktas
režisierius tiesiog pavargo būti sunkiasvoris ir prasirinko paprastesnį kelia –
tiesiog savaip palinksminti žiūrovą prieš savo karjeros pabaigą. Iš tikrųjų
juodojo humoro komedija neprasta ir nurauna daugelį komercinių filmų, tačiau visumoje
režisieriaus dabų kontekste filmas tikrai nėra jo perliukas.
Dar vienas Scanoramos filmas
„Kepėjas“ (angl. The Cakemaker) (2017), į kurį eidamas
tikėjausi kažin kokios itin paprastos ir jaukios istorijos apie homoseksualų
kepėją, kurio gyvenimas sukasi dviem rakursais: ieško meilės ir dirba savo
darbą. Smagu, kad ši iš pažiūros LGBT drama tapo ne vien LGBT, bet ir visos
visuomenės probleminiu klausimu: kaip susitaikyti su žmogaus netektimi?
Filmo siužetas plaukioja tarptautiniuose
vandenyse: vokietis kepėjas nebegali prisiskambinti savo meilužiui iš Izraelio.
Tomas ryžtasi vykti į žydų žemę ir ten susiranda meilužio šeimą, į kurią
įsisuka kaip indų plovėjas, tačiau netrunka žiūrovas suvokti, kad netrukus paaiškės
tikrosios paslaptys... Nėra šis filmas kažkuo įmantrus, nesistengia jis nei
šokiruoti, nei kažkaip pataikauti, tiesiog režisieriui pavyko išgauti intymumą
ne tik tarp priešingų tapatybių žmonių, bet ir bendrakultūrinį jausmų
susikalbėjimą. Žydai vis dar nepatikliai žiūri į vokiečius, jų religinės
problemos jų šalyje taip pat pjudosi, visi šie kontekstiniai dalykai gana gerai
nubrėžia Izraelio tendencijas.
Šiaip nemėgstu serialinių
filmų, kur viskas „laikosi“ ant santykių muilo operos, o prisijaukinti meilužio
šeimą – siužetinis paradoksalus kūlverstis – turėjo erzinti, bet tikriausiai
daug ką užglaistė kultūriniai niuansai, noras aprėpti LGBT pasaulį ne vien tik
kaip lokalų visuomenės getą, bet ir iš esmės kaip integralų ir visur paplitusių
santykių išraišką. Žinoma, filmo skanumą lėmė ir virtuvinės scenos, veikėjų
filosofiškas pyragų ragavimas, kuris žadino tiesiog fizinį alkį, o aš, kaip
žinia, į teatrą spragintų kukurūzų nesinešu.
Esu nepasotinamas danų
aktorės Trina Dyrholm gerbėjas, tad vedinas jos, ryžausi pažiūrėti dar vieną
danų filmą „Tu išnyksti“ (dan. Du forsvinder) (2017). Paskutiniu metu
man artimiausias ir geriausias skandinavų kinas yra būtent danų, tiek
Scanoramoje, tiek Kino pavasaryje jų filmai niekada dar nenuvylė. T. Dyrholm
neseniai pasirodžiusi danų juostoje „Komuna“ šįkart vaidina jau nebe tokią
hipiškai svajingą motiną, o veikiau
depresijos, paranojos, smurto ir nesaugumo persisunkusią moterį,
kuri slaugo auglį turintį vyrą, kuris
dėl savo patologijos tapo neprognozuojamas.
Filmas „įvilktas“ į teismo
procesą, bandoma rekonstruoti veiksmų padarinius, tačiau daugmaž filmui
įpusėjus tampa aišku, kad viskas gal yra
kiek kitaip nei chaotiškai sulipdytos šios istorijos atkarpos... Intarpai apie
smegenų veiklą ir tai, kaip kartais gyvename iliuzijomis, buvo tas tramplynas,
kas išdavė, jog viskas vyksta priešingai. Tiesą sakant, didelį įspūdį kelia
filmo kompozicija, kuri iš esmės veikia kaip asociacijų dėlionė. Smagu, kad
režisierius nesistengia viską sukramtyti ir atkišti gumulą žiūrovui, nes iki
pat filmo galo neaišku, kaip iš tikrųjų viskas buvo, tik nuojautomis grįstas griūnančios
šeimos pasakojimas iš dalies primena „Vis ta pati Elis“, bet viskas taip
europietiškai ir profesionaliai „sukalta“, kad užsimiršti, pasinėręs į tą
hipnotizuojantį skaudų pasakojimą.
Išties filmas vertas ir
laiko, ir dėmesio. Išeidinėdamas iš kino salės nugirdau, kad daugeliui žmonių
irgi filmas patiko, o tą komentarą, kurį numetė ūsuotas vyrukas žmonai: „Visą
filmą pramiegojau, o tokia nuobodybė buvo...“ Įdomu, kodėl nuobodybė, jeigu jis
visą laiką dėjo į ūsą? Iš tikrųjų šis koliažinis filmas – tai kelionė po žmonių
emocinę ir santuokinį labirintą iš dalies pretenduoja į tuos europietiško
tipažo filmus mindfuck‘us, bet smagu,
kad autoriui dar rūpėjo ne chaotiškai viską suvelti, bet kartu ir papasakoti
emociškai stiprią šeimos dramą.
Tokio smūgio iš
Scanoramos nesitikėjau. Šiaip esu pakantus visokiam kinui, tačiau skubėdamas
pavargęs iš darbų į kiną, kad galėčiau pamatyti brazilės Danielos Thomas filmą „Vazantė“ (portugal. Vazante) (2017) nustembi, kai gauni per veidą
kaip su žuvies uodega. Žinoma, tokie festivaliai yra amžina loterija, tik esu
pratęs jose laimėti. Šįkart visai nenorėjau žiūrėti šio filmo ir rinkausi tik
dėl patogaus laiko ir jau nuojauta iš matyto anonso sakė, kad geriau į šį filmą
neiti, bet kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Šįkart rizikavau ir vis tiek
likau be šampano.
O filmas nėra prastas tam
gurmaniškam žiūrovui, kuris iš filmo tikisi tiesiog lengvos poezijos su muilo
operos melodrama 1821-ųjų Pietų Amerikoje. Foną „paspalvina“ nykūs ir nieko
dažnai nesakantys dekoraciniai vergai. Tarp kelių veikėjų nykių frazių įtampą
visiškai sužlugdo penkių minučių gamtovaizdžių intarpai (čia prisiminiau filmą „Gyvatės
apkabinimas“, tik ten viskas suveikia, o čia nykuma), kaip per juos
vilkstinėmis keliauja vergai ar šiaip koks baltasis ant arklio. Filmas žiauriai nuobodus, jokios provokacijos, jokio
noro kažkuo sudominti, pateikti nematyta forma, prakalbinti žiūrovą, viskas
plaukia estiniu paviršiumi, kad istorija tarp tų veikėjų ale filosofiškai
susuktais snukiais, nuolat pauzuojančių,
neištenančių daugiau nei vieną primityvų sakinį, atrodo, kad staiga grįžčiau į
kino akmens amžių.
Iš egzotiškos Brazilijos
ir daug žadančios režisierės išėjo šnipštas, tad po pusvalandžio kankynės tiesiog
laisva valia išėjau iš kino salės, praradęs bet kokį šansą save sudominti, nes
filmas absoliučiai skystas, neįdomus, o
gražių vaizdinių galiu „pasiyoutubinti“. Melodramos, kad ir kokiame amžiuje
bevyktų, nesuveiks, jeigu nebus kibirkšties. Deja.
