Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 46 (3642), 2017 gruodžio 15 d.

Sveiki,

Šiemet pasirodęs Lanos Del Rey naujausias albumas Lust for Life man priminė tuos stebuklingus hipių laikus, kai visi apspangę akimis tyrinėjo dangų, įsivaizdavo didžiules spalvingas planetas, kuriose – sunkiai nusakomas geresnis pasaulis. Atrodė, kad viskas pasiekiama, atrodė, kad viskas čia pat: ateiviai, meilė, svajonė, geresnė visuomenė, seksualinė revoliucija... Ir visa tai radosi fantastinėje literatūroje. Būtent šis Literatūra ir menas numeris skirtas fantastinei literatūrai ir kosmosui.

Nors ant viršelio Ugnės Žilytės pieštas fantastinės literatūros kūrėjo A. Ch. Clarke (1917-2008) portretas ir Virginijos Cibarauskės verstas interviu, visgi ne jis šio numerio centrinė figūra. Tiesą sakant, jis gerokai „pritemptas“ ir jo interviu tiesiog tuščias – ateities prognozė, kuri pasitvirtino? Camon, viskas ir taip aišku.

Gyčio Norvilo gedulingame fone Demokratijos pabaigos prieangis ir tai ne žinios iš atviro kosmoso iš esmės taiko į tą skandalingą Vyčio Lukiškių aikštėje akiratį – demokratijos seniai nėra, ji tik imitacija, vis tiek esti susisluoksniavimas, tačiau dar tikriausiai niekada nebuvo taip ryškiai išreikšta (be Garliavos įvykių), kokią buką buką, juodą juodą valdžią mes išsirinkome. O kas sakė, kad išsirenkame? Bananų respublikoje viskas įmanoma. Bet būtų lietuviai normali demokratiška tauta, nueitų ir išverstų Karbauskį iš kėdės: Ukraina juk gali, nors ten korupcijos lygis nesvietiškas, o čia kažkokį ciuciką iš Naisių paspirti, negi Vyčio palikuonys ujami lazda ir įstatymais negali pasipriešinti? Juk vis tiek nėra demokratijos, kam ją piliečiams imituoti?

Benigna Kasparavičiūtė man patinka: ji amžinai taip ironiškai dūsauja ir skundžiasi, dūsauja ir skundžiasi, dūsauja ir... Bet blemba, geri jos tie tekstai, tik ne visada konceptualiai suvokiami, apie kokias instancijas ji rašo, o išgriebtos pavardės kaip muselės ir pieno primena veikiau asmeninių sąskaitų suvedinėjimą viešojoje erdvėje, nei protą nušviečiantį straipsnį.

Lina Buividavičiūtė Distopija lietuvių literatūroje tik patvirtina šios ambicingos ir paskutiniu metu visose literatūros forumuose, formose, renginiuose matomą pavardę, kad netgi imu ir nustembu: o kaip čia renginys, žurnalas, kultūra be Linos Buividavičiūtės? Ak. Jos straipsnis apžvelgia kelis paskutinio dešimtmečių distopinių bruožų turinčius lietuvių gožinės literatūros kūrinius (A. Jakučiūno #Utopijos, J. Melniko „Tolima erdvė“, „Maša, arba Postfašizmas“ ir t.t.) Straipsnis pasirodė šiek tiek tuštokas – norėta įvardyti funkcijas ar parodyti, kad esame distopijų pasaulyje neatsilikę?

Kur kas įdomesnis ir produktyvesnis pasirodė Neringos Mikalauskienės straipsnis Lietuviškos fantastikos raida ir perspektyvos, kuriame išsamiai apžvelgiama mūsų fantastikos raida su istoriniais ir kultūriniais pjūviais. Lina Ožeraitytė vėl ieško vertimuose pinklių ir šįkart apie H. G. Wells Nematomas žmogus, kurio vertimą vertina kaip itin prastą – ką čia ir bepridursi, Lina deda tritaškį, o aš tikrai jau saugosiuosi tokios knygos.

Pokalbis su Etnokosmologijos muziejaus direktoriumi Gunaru Imantu Kakaru – tiesa, neįveikiau visko, nes paskaitęs kelis klausimus, panirau į prisiminimus, kaip pats vaikystėje „sirgau žvaigždėmis“ ir kaip žiemos giedromis naktimis stebėdavau dangų, bandydamas suvokti šios Visatos didybę. Pamenu, kaip šiaušdavosi plaukai uhhhh...

Pabaigoje perskaičiau Dominyko Norkūno publikuotus eilėraščius. Šiaip dažniausiai tokiomis eilėmis nusiviliu, bet šįkart susiskaitė visai gerai. Kaip visada daug Dievą neigiančių ir menkinančių gairių, per negatyvą pulsuojanti savęs pažinimo tema, intelektualių kultūrinių ir istorinių blyksnių (pvz., Spintrija), kurie sumišę su įsibrovusiomis buitiškomis kasdienybės detalėmis lyg ir kelia sakralumo įspūdį, tačiau jis pasirodė negyvybingas, veikiau dirbtinis konstruktas, aliuzijų ir asociacijų rebusas, kiek perdėtai manieringas, kiek iliustratyviai įdomus. Norėčiau tik eilių, kurios įkvėptų gyvenimui, o ne rūgščiai nuteiktų, kas būdinga šios kartos poezijai – savęs ieškojimui po pasaulio platybes ir savo odos antros puse.

Tiek.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paktas" / "The Pact"

Sveiki,

Vis pasiilgstu įtraukiančių siaubo trilerių. Šįkart apie visai neblogai sužiūrėtą filmą „Paktas“ (angl. The Pact) (2012). Dar viena amerikiečių produkcija šiek tiek priminė man tą siaubo japonų literatūrą, kurią taip mėgsta ekranizuoti, pavyzdžiui, „Skambutis“ ar „Tamsus vanduo“.  Filmo siužetas, tarkime, iš esmės neblogas: dingsta viena iš seserų, kuri turi prastą reputaciją, į jos namus atvyksta jos kita sesuo ir pamažu jaučia, kad name „kažkas“ dedasi – tipinis siaubo elementas.

Visgi neužtenka vien tik siužeto, reikia nors kiek talentingo režisieriaus, kuris visą pateiktų nenuobodžiai. Ir, tiesą sakant, pažiūrėjau „Paktą“ daug įdomiau, nei tikėjausi. Netgi lyginant su vidutiniais siaubo filmais apie dvasių iškvietimą, šis trileris kur kas įdomesnis, nors ir jame nemaža keistų dalykų. Vienas iš tokių: kaip siaubūną Judą negalėjo įveikti jo aukos vaiduoklis, kai šis smarkiai tiesiog tąsė vargšę merginą? Truputį pasigedau elementariausios logikos. Kalbant apie siaubą, jame jo tikrai užtenka, o kai paslaptis būna perspausta, išeina tiesiog parodija.

Simpatinga ir pagrindinio vaidmens atlikėja Caity Lotz – padaryti ją skirtingų akių spalvos buvo neblogas strategija. Kai kurie simboliai veikiantys filme gal net pernelyg „sukramtyti“, pasigedau tik vieno – provokacijos ir vertimo mąstyti kartu su herojumi. Nieko nuostabaus, nes filmas labiau nukreiptas į jusles – juk tai siaubo filmas. Mano akimis, iš esmės neblogas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Hiperbolė - "Kodėl" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Kas nežino geriausios visų laikų Lietuvos roko grupės „Hiperbolės“? Pradėjusi savo muzikinę veiklą 1974 metais, ji su pertrūkiais tęsėsi iki pat 1998 metų. Savo tekstais ir kone revoliucine muzika „Hiperbolė“ įaugo į mūsų tėvų kartą, tačiau net ir šiandien jų muzikos klausosi naujoji karta.

Šiandien noriu pasidalyti ilgesinga roko balade „Kodėl“, kuri skambėdavo mano vaikystėje. Tiesą sakant, neturiu kažko ir pridurti: tekstas, muzika, vokalas... Klasika, kuri nemiršta.  

Žodžiai / Lyrics

Hiperbolė – „Kodėl“

Kaip viskas buvo seniai - tu vis tokia kaip kadais

Šilti delnai ir šypsena,

Tik akys taip neramiai dar ieško tai ką seniai

Išblaškė laiko audra.

Kodėl saugojom taip ilgai,

Saugojom taip aklai,

Slėpėm širdy giliai.

Žodžius manėm jie amžinai

Šildys širdis tiktai

Liko vien pelenai.

Jaunystės vynas svaigus, bet metai aplenkia mus

Išbarstę juoką ir svajas.

Mes dar galvosim ilgai, kodėl belikom draugais

Taip lengva surasta prarast.

Kodėl saugojom taip ilgai,

Saugojom taip aklai,

Slėpėm širdy giliai.

Žodžius manėm jie amžinai

Šildys širdis tiktai

Liko vien pelenai.

Tu neišdrįsi paklaust neišdrįsiu aš

Kaip tai įvyko ir kas atsitiko kas...kas?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Artūras Tereškinas "Nesibaigianti vasara" reklama

Sveiki, 

Pirmasis erotinis romanas apie vyrų meilė iš Artūro Tereškino parapijos nenustebino – tiesą sakant, to ir buvo galima tikėtis po tokių sociologinių tyrinėjimų. Nors romano kol kas neskaičiau, bet aiktelėjau, kai facebook‘o sraute pasirodė ši fotografija – lyties organus pridengianti knyga. Nieko geriau ir nesugalvosi – drąsu ir net šiek tiek originalu. Turint galvoje, jei fotografijoje būtų moteris, pridengusi, tarkime, krūtį kokiu nors meilės ar erotiniu romanu, tikriausiai niekas nė nemirkteltų, nes moters kūno viešojoje erdvėje turime tiek daug, kad kartais švystelėjus vyriškam kūnui netgi imi ir nustembi, kaip per tam tikrą perteklių nebejaučiame paprasčiausios nuostabos.

Ir šita buitiška vyro erotika iš tikrųjų veikia: vienus piktina, kitus vilioja, dar kitus verčia mąstyti, kaip erotika-reklama veikia mūsų jusles.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Fiston Mwanza Mujila "Klubas "Tram 83"

Fiston Mwanza Mujila. „Klubas „Tram 83“ – Vilnius: Kitos knygos, 2017. – 196 p.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

- Ar turite minutę?

Taip mažai skaitau leidyklos Kitos knygos knygų, kad kaskart, patekęs į jų kuriamą leidybos srautą, imu ir nustembu – kokia įdomi, kitokia ir gyvybinga jų leidžiama literatūra. Gal ne visada viskas man patinka temų atžvilgiu, tačiau literatūros raiška, autoriais ji išties labai išskirtinė ir reikalinga mūsų gana vienkrypčių leidyklų sraute.

Šiemet impulsyviai, susidomėjęs tiesiog reklaminiu knygos pristatymu, nutariau, kad noriu „įnešti“ kažko naujo į savo šiaip jau kruopščiai atsirenkamų knygų srautą. Iš Kongo kilusio šveicaro rašytojo Fiston Mwanza Mujila romanas Klubas „Tram 83“ (pranc. Tram) iš esmės atitiko mano poreikius: nestora knyga su modernistiniu tekstu, egzotika, tema apie vartotojiškos ir degraduojančios visuomenės fiestą – ne bet kur, o Afrikoje! Taikoma hipsteriams ir „nenormaliems“, tačiau subalansuota ir intelektualams.

Kam rūpi afrikietiškos problemos, kai savų turime per akis? Pagalvojau, kad tokį klausimą turėtų kelti skeptikas, perskaitęs atgalinę knygos anotaciją – ir velniop šią knygą, tiek žinių. O, bet, tačiau... Tema šios knygos iš esmės yra sukonstruota fiktyviai, kadangi nėra konkrečiai nurodyta, kur vyksta veiksmas, tiesiog, kažkurioje Afrikos šalyje, kur susikerta migruojančių tautų keliai, kurie vienaip ar kitaip ieško ekstazėje paguodos, ši vieta knygoje įvardijama Miestas-Valstybė, kurioje galioja savitos taisyklės.

Kaip ir kiekviename trečiųjų šalių didmiestyje, taip ir čia, yra pasiskirstęs ištisas luomas – nuo pasiturinčių intelektualų, kurie gyvena Šalies Užpakalyje ir kalnakasių skurdžių bei korumpuotųjų, kurie gyvena „Vampyruose“ bei sukasi savo epicentre, degraduojančiųjų paguodos klube „Tram 83“. Geografiškai neapibrėžta, tačiau publika ir klubo kontekstas labai margas, rodos, čia esti tikras pasaulio centras, kuriame „subėga“ ne tik afrikiečiai, bet ir europiečiai, indai, tibetiečiai, Pietų Amerikos gyventojai, kurie užstrigę klube dulkinasi ir geria, dulkinasi ir geria, dulkinasi ir geria...

„- Ar turite minutę?“ – štai šitaip nuolat klausia įvairios paauglės antytės, motulės ir kiti, kai turima galvoje pasidulkinimą už pinigus klubo tualete. Šis klausimas tampa visos knygos klausimu, iš pradžių įkyrių prostitučių reprezentaciniu sakiniu ir raktu į kliento tarpukojį, bet laikui bėgant, klausimas pavirsta ritminiu, spazmišku, nuolat išlendančiu filosofiniu klausimu: ar šioje chaotiškai beprasmybėje dar skaičiuojamas laikas, ar jis turi vertę?

Rašytojas Fiston Mwanza Mujila.

Kas iš tikrųjų vyksta šioje siautulingoje istorijoje? Akivaizdu, kad autorius toli gražu ne kokios pornoindustrijos (ap)rašytojas, jam šioje pamazgų lovyje rūpi tam tikri dalykai. Visų pirma pačios Afrikos likimas arba bent tai, kas iš jos liko, susimaišius Vakarietiškam kapitalizmui, vietinėms vertybėms – ryški socialinė atskirtis, vertingų iškasenų paieškos, tikintis nerealaus laimikio, kitaip sakant, kasdienės dūžtančios viltys praturtėti korumpuotoje visuomenėje ir tapti valdžios jėga. Iš esmės per karnavališką degraduojančios visuomenės siautulį istorija pasakoja apie išniekintą ir savaip šiuolaikiškai troškimų, godumo, konkurencijos ir skurdo pavergtą afrikietį.

Tokį valdžios godulį pajunta vienas iš pagrindinių veikėjų Rekviemas – impulsyvus manipuliatorius, vietinis nusikaltėlis, kuris savo subyrėjusį gyvenimą dalinai rekonstruoja vietine politika ir rizika. Jam talkina absoliuti priešingybė – intelektualusis rašytojas Liusjenas, kuris nežinia, ką daro tokioje skylėje kaip „Tram 83“. Šis personažas atlieka savotišką Sizifo vaidmenį, valdžios troškulio ir „pajungimo“ savo pusėn per užsakomąjį meną ir laisvę rašyti savaip – sąžiningumo sau kaip kūrėjui veikėjo bruožai kur kas svarbesni už aplinkos nužmoginimo mechanizmą.

Teksto raiška primena haliucionacijų  srautą, arba (ne)susikalbėjimą klubo garsų mišrainėje. Autorius ritmiškai konstruoja mizanscenas, sukeldamas vibruojančio teksto įspūdį, neabejotinai tą pastebėjo vertėjas Dainius Gintalas. Klubinė vibracija, kalbos kodo padiktuota energija pinasi tarp veikėjų dialogų ir pasakotojo žodžių, todėl sukeliamas asocialios visuomenės hermetiško naujo pasaulio vakuumas, galiausiai nekyla abejonių, kad, kaip rašė Liusjenas „šios linksmybės galiausiai išsunks juos“. F. M. Mujilos kalba pasižymi impulsyviais pasikartojimais, kurie kuria tirštėjantį purvinos ir pažemintos visuomenės dalies margumą, kurioje galioja savi įstatymai ir kitiems, nežinantiems tų taisyklių, čia būtų pražūtis.

Nors „Tram 83“ klubas atrodo labai purvinas, pilnas nusikaltėlių, tačiau jis yra afrikietiškų iliuzijų Babelio simbolis, kuris savo lėbavimais man priminė legendinį aštunto dešimtmečio Amerikiečių klubą „Studio 54“. Knyga atmosferinė, ritmiška, inertiška, vaizduojanti korumpuotą visuomenės mechanizmą Afrikos pasaulio pakrašty, kuriame paprasčiausiai tik iš pirmo žvilgsnio nėra pateisinimo. Kol skaitytojas „kramto“ nuodėmingą tekstą, jo protas turėtų sudėlioti viso pasaulio nužmoginimo faktoriaus priežasčių žemėlapį ir atsakyti į klausimą: kodėl gyvenimas yra toks, koks jis yra.

- Ar turite minutę?

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos daina: Lana Del Rey - "Get Free" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Viena mėgstamiausių mano Lanos Del Rey dainų iš jos naujausio muzikos albumo „Lust for Life“, pasirodžiusio 2017 metais, yra kūrinys „Get Free“, kuris eina kaip paskutinė albumo daina. Paskutinės dainos retai kada būna pastebėtos ir gerai įvertintos, nes jos atrodo tarsi „iš bėdos“ prisišliejusios, tačiau, manau, taip su Lana Del Rey nėra ir „Get Free“ išties svaiginantis kūrinys, primenantis hipių senąją gerąją muziką su daug šiuolaikinio elektroninės muzikos garsų.

Pati atlikėja apie šią dainą atviravo, kad ji pirminiame variante vadinosi „Malibu“ ir buvo kur kas atviresnė ir labiau apibendrinanti atlikėjos paskutiniųjų šešerių metų patirtį, tačiau atlikėja šį bei tą norėjo pasilikti sau ir dainos aranžuotę bei tekstą pakeitė. Lana taip pat yra išreiškusi, kad galima šiai dainai sukurti vaizdo klipą, tačiau aš manau, kad to nenutiks, nes paskutiniuoju metu jau sklinda kalbos, jog ji jau telkiasi naujam kūrybiniam etapui.

Muzikos kritikai vertindami kūrinį sakė, kad tai viena dvasingiausių Lanos dainų ir, tiesa, viena šviesiausių. Lana visada išliks Lana – depresyviai melancholiška, tačiau daina šviesi ir sutelkta į viltį ir atlikėja turi teisę keistis.

Siūlau tiesiog nė neatsitraukiant užsimerkti ir be pertrūkio meditatyviai paklausyti šio kūrinio – kažkoks mistinis stebuklas, ypač hipnotizuojanti pabaiga.

Žodžiai / Lyrics

"Get Free"

Finally, I'm crossing the threshold
From the ordinary world
To the reveal of my heart
Undoubtedly, that will for certain
Take the dead out of the sea
And the darkness from the arts

This is my commitment
My modern manifesto
I'm doing it for all of us
Who never got the chance
For... and for... (shut up, shut up)
And all my birds of paradise (shut up, shut up)
Who never got to fly at night (shut up, shut up)
'Cause they were caught up in the dens

Sometimes it feels like I've got a war in my mind
I want to get off but I keep riding the ride
I never really noticed that I had to decide
To play someone's game or live my own life
And now I do
I want to move
Out of the black (out of the black)
Into the blue (into the blue)

Finally
Gone is the burden
Of the crowding way of being
That comes from energies combined
Like my part was I
Was not discerning
And you as we found out
Were not in your right mind

There's no more chasing rainbows
And hoping for an end to them
Their arches are illusions
Solid at first glance
But then you try to touch them (touch, touch)
There's nothing to hold on to (hold, hold)
The colors used to lure you in (shut up, shut up)
And put you in a trance (ah... yeah)

Sometimes it feels like I've got a war in my mind
I want to get off but I keep riding the ride
I never really noticed that I had to decide
To play someone's game or live my own life
And now I do
I want to move
Out of the black (out of the black)
Into the blue (into the blue)
Out of the black (out of the black)
Into the blue (into the blue)
Out of the black (out of the black)
Into the blue (into the blue)

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Godi ranka atidaro šokolado spintelę arba Švietimas prieš Krašto apsaugos finansavimą (Metinis šalies biudžeto tvirti(ki)nimo cirkas)

Sveiki,

Retai taip būna. Tikrai. Atsidariau šiandien savo šokolado spintelę (taip, turiu tokią) ir ėmiau plėšti per metus sugrūstas saldainių ir šokoladų pakuotes – kuo įmantresnis ir kuo gražiau įpakuotas šokoladas, tuo jis neskanesnis, tuo labiau priminė trintą su cukrumi molį, bet ragavau, nes NU TAIP NORĖJOSI TO ŠOKOLADO.

Šokolado spintelė, šalies biudžetas – tai Pandoros skrynia.

O kodėl gi ne? Šalies metų biudžetas patvirtintas ir NU BLEMBA, niekaip jo nesuprantu. (Gal cukraus kiekis privers kiek mąstyti?). Gerai, dėstytojai „į rankas“ gaunantys, vos kelis šimtus eurų, laksto iš vien universiteto į kitą ir dar dirba naktimis taksistais – tiesiog levituoja kaip vaiduokliai Kasparai, o valstybė, ta pati tarnaitė, kuri turėtų rūpintis švietimu ir šviesuomeninkais, nes tik dėl jų jie sėdi Seime ir tik dėl to, kad jų galvose ne sriuba ir ne šokoladas (nors nebeaišku), turi bučiuoti jiems kojas, bet ne, partiečiai nusprendžia prioritetus skirstyti taip, kad ir tokiam kažkodėl itin „reikšmingam“ dalykui, kaip krašto gynyba ir kariuomenė, net 2 procentus.

Tokiai mažai šaliai išties labai išmintinga, kad tauta pavirstų guminiuose batuose tiesiog asilų gauja, kuri pridėjusi ranką prie širdies beria automatinius Lietuvos himno žodžius, kurie iš esmės militaristinių rūbų vyniotiniame reiškia tą pačią užslėptą agresiją – mintys apie karą, agresiją, gynybą, kulkas, strategijas, nušautus taikinius, rikiuotę... Visa tai agresijos pasaulis, ir baikime fetišistiškai mąstyti, kad tai suteikia seksualinio vyriškumo, kad tai taip žiauriai gražu, kada vyras myli savo šalį ar kitais smegenų nuskalautomis sąvokomis. O kad smegenys ir požiūriai sukomponuoti vergauti, o ne mąstyti – tai švietėjiškos visuomenės ir teisinės valstybės apsileidimo padarinys: turime, ką turime. Geriau toks pat Putinas, tik kitoje rankoje, nei laisvai mąstantis žmogus.

Skaičiai yra parankūs „praplauti“ smegenis ir, žinoma, pinigus. Kažkokie skaičiai militaristiniam pasaulio kūrimui Lietuvoje skirta 2 procentai šalies biudžeto, nes, vaje, stodami į NATO taip Lietuvėlė įsipareigojo, negerai, reikia viršyti vidurkį, o kad toje pačioje Estijoje mokytojas ar dėstytojas „į rankeles“ gauna jau dukart didesnį atlyginimą, tai čia ne tie skaičiai – čia nepatriotiškumas, nes patriotiškumas ir žmogaus pajungimas prie šalies sistemos turi eiti per militarizmą ir dirbtinai sulipdytą stabišką pareigą – primenu, kad joks sveiko proto lietuvis, išsilavinęs lietuvis, neprivalo imituoti valstybei ir jos vėliavai pagarbos, jeigu ji valdoma bukų avinų gaujos, kuri žiūri savo interesų, pliekiasi tarp partijų ir tik menkomis, paviršutiniškomis „ale reformomis“ masturbuoja Seimo krėslo atkaltes – tokias partijas von kiaulių ganyti ar į tuos pačius guminius karių batus giedoti himno ir kitaip imituoti šunišką atsidavimą – palyginimas negeras, nes šunys, kaip žinia, atsidavę, o seimūnčikai, gi patys žinote.

Švietimas prieš karinės tautos viziją. Kažkodėl visi iki vieno orientuoti į militariškumą – laikas grįžta, iš istorijos nepasimokyta nė per nago juodymo, o ant slenksčio atsidūrę dėl naujojo biudžeto 70 procentų šalies mokesčių mokėtojų mulų (nes žmonės šiaip kažką imtų ir darytų, taigi liko tik mulai), toliau verks, kol galiausiai užlipus ant absoliutaus susinaikinimo grėblio ims ir išvažiuos iš protiškai, švietėjiškai ir kitaip nustekentos Lietuvos ir grįš nebent vyrija, atlikti karinės prievolės ir palaidoti močiučių, kurios po lova net kojinėse nebeturi eurų, nes juos išleido daktarų kyšiams, besidėdamos dantų protezus...

Tas šokoladas išties kartais kraujui gerai, bet nuo jo taip pasidaro bloga, kai jis ryjamas be saiko ir atsakomybės. Ne, geriau į šokolado spintelę nelįsti. Arba dar geriau: von lauk visus tuos šokoladus! Von, von, von, kaip bukumą iš valstybės aparatų. Bet...

...bet ir vėl ateis diena, kai kraujas pareikalaus cukraus, o valstybė ir toliau minkys vynuogines bukų žmonių galvas savo nendartalietiškomis kojomis, o juk Lietuva tokia graži, tokia nuostabi, tokia perspektyvi, tokia saugi šalis, bet kai už vairo sėdi girti, visi kelio ženklai išvartyti, kažin, ar beišeina džiaugtis, kad ir tuo retai valgomu šokoladu, nes jį valdo iš esmės turtingieji ir emigrantai.

Jūsų Maištinga Siela