Vinilinė plokštelė: Madonna - "True Blue" [vinyl, LP] single (1986)

Apie Madonnos singlą "True blue".

Vinilinė plokštelė: Madonna - "Dear Jessie" [vinyl, LP] single (1989)

Apie dainą Madonna - Drear Jessie

Filmas: "Profesorius Marstonas ir Nuostabioji Moteris" / "Professor Marston and Wonder Women"

Sveiki,

Šiandien pasaulis vėl kraustosi iš proto dėl super herojės Nuostabiosios Moters. O jeigu ir nesikrausto, tai bent komercinis kinas visada tikisi, kad kraustosi. Iš užmaršties prikeltas komiksų personažas sulaukia vis daugiau dėmesio, tačiau retas, kuris galėtų daugiau papasakoti apie tai, kaip į rinką atėjo šis išgalvotas personažas.

Apie melo detektoriaus atsiradimą, apie Nuostabiosios Moters gimimą pasakoja amerikiečių biografinė drama „Profesorius Marstonas ir Nuostabioji Moteris“ (angl. Professor Marston and Wonder Women) (2017), dėl kurio paskutiniu metu alpsta mano pažįstami facebukiečiai. Nutariau neatsilikti ir pažiūrėti aš, dėl ko čia taip verta aikčioti.

Kaip ir daugelis biografinių holivudinių pasakojimų, taip ir šis, turi iš esmės tvarkingai surėdytą literatūrinę išraišką, kuri renkasi tą pačią perspektyvą – pasakoti biografinę istoriją, kurio centre būtinai savam laikmety nesuprastas herojus. Šiuokart keista poligaminė šeimynėlė apskritai paneigia viską, kas krikščioniška ir tai pateikta kaip delikatesas. Dėl moralinio lygmens man viskas aišku ir nieko čia šokiruojančio ar itin jaudinančio neįžvelgiau, ko jau nebūčiau matęs ir žinojęs. Tiesą sakant, pasigedau toje estetinėje visumoje, skirtoje masiniam žiūrovui gomurį tenkinti, nebent natūralumo. Daugelis scenų atrodo tiek susintetintos ir nebegyvos, kad veikiau primena teatrą, paviljone nufilmuotą pasakojimą. Tai iš esmės nieko blogo, juk tai Holivudas, bet kad pristigo ir novatoriškumo, ir kibirkšties. Kelios jausmingesnės scenos išties vertė suklusti, bet didžioji filmo dalis visgi slydo paviršutiniškai ir priminė begalę jau matytų filmų apie feministes, seksualinę revoliuciją ir kitus panašius išsilaisvinimo iš moralinių primestų štampų filmų.

Gražūs ir žinomi aktoriai savaime puošia filmą ir tik jam pasibaigus parodomos veikėjų tikrieji prototipai – šįkart nė iš tolo neprimena seksualaus ir patrauklaus filmo varianto, įtariu, kad ir pati istorija pernelyg numuilinta ir pritaikyta masiniam žiūrovui. Man asmeniškai filmas buvo įdomus tik dėl istorinių momentų, nes knietėjo sužinoti, kaip tame meilės trikampyje užgimė fetišistinė Nuostabioji Moteris. Regis, informaciją gavau, bet kas dėl pačių herojų asmeninio gyvenimo vingių, manęs toli gražu neįtikino ir čia aktoriai, kurie tikrai gerai pasirodė, nekalti, kalta, sakyčiau, tiesiog pasirinkta pasakojimo maniera ir perspektyva.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 68/1100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Eleanor Catton "Šviesuliai"

Eleanor Catton. „Šviesuliai“. – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 752 p.

Sveiki, skaitytojai,

Jauniausia per visą istoriją Man Booker literatūrinė premiją pelniusi 2013 metais jauna rašytoja iš Naujosios Zelandijos Eleanor Catton su dideliu ambicingu romanu Šviesuliai (angl. The Luminaries), kurį Vilniaus knygų mugei kaip karščiausią naujieną pristatė leidykla Baltos lankos. Tiesą sakant, abejojau, ar norėjau šią knygą įsigyti, tačiau kas nerizikuoja, tas negeria šampano ir tie beveik 800 puslapių smulkaus teksto, tiesa, tikrai kartais gali apkartinti skaitytojo gyvenimą. Šįkart taip nenutiko, nors šiokių tokių abejonių skaitydamas visgi turėjau.

Vengiu kriminalinių istorijų iš vesterno gyvavimo laikų – man tai nuotykių literatūrinis jau kadaise nukvėpęs angažuotas rašymas. Tačiau šįkart iš laukinių vakarų panašiu metu veiksmas nukeliamas į tolimąją Naująją Zelandiją XIX amžiaus vidurį, kur atokiame aukso karštinės apimtame miestelyje prie jūros Hokitikoje (realiai egzistuojantis miestelis) ir vyksta pagrindinis veiksmas.

E. Catton labai atsargiai kuria viso miestelio pasaulį, remdamasi astrologija t. y. dangaus kūnų planetų judėjimu dangumi, todėl pateikia anų laikų tikslias planetų pozicijas. Tie, kurie nors kiek išmano astrologiją, netruks susigaudyti, kaip tiksliai ir unikaliai sukomponuotas šis pasakojimas. Romano pradžioje pateiktas veikėjų sąrašas atitinka tam tikras planetas ir buveines (astrologiniai terminai iš esmės kiek skiriasi – čia tikriausiai vertėjos pasirinkta pozicija), todėl nežinantiems astrologijos kiek sudėtinga suprasti, kad kiekvienas veikėjas elgiasi pagal tam tikras zodiako ypatybes – jas taip pat reikia atsekti ir atrasti, o buveinė – veikia tiksliai pagal prieš skyrių nurodytoje astrologinėje schemoje, todėl pasakojimo struktūrą iš esmės valdo ir autorė, ir tikslios datos dangaus kūnų išdėstymo pozicijos. Tik perskaičius romaną, galima susimąstyti, kiek reikėjo talento, išmonės ir kantrybės derinant tik iš pirmo žvilgsnio veržliai chaotišką pasakojimą prie dangaus kūnų nekintamų tikslių matematinių pozicijų.

Jeigu astrologija ir nėra jūsų stiprioji pusė – nusivilti tikrai nereikia. Nors ir gali smilkti rankos, laikant šią nelengvą knygą, visgi skaitymo malonumas susideda ne vien iš tikslios astrologinės kompozicijos, bet ir dėl daugelio kitų dalykų. Pavyzdžiui, pasirinktos temos. Jų šioje knygoje yra labai daug, bet labiausiai jas vienija kriminalinis įvykis, susijęs su auksu. Daugybė personažų, kurie kontaktuoja vieni su kitais, narplioja ir dar labiau klampina šią neįtikėtinai unikaliai suregztą istoriją. Neslėpsiu, nekantresnis skaitytojas gali šiek tiek pavargti ir net nusivilti, nes kartais dešimtimis puslapių besidriekiantys pokalbiai gali atrodyti tik perdėtas autorės plepumas, kuris nelabai, rodos, tiktų šiuolaikiniam kūriniam ir dar apdovanotam Man Booker.

Tas perdėtas plepumas pateisinamas, kadangi autorė imituoja XIX amžiaus anglų romanistikos stilių. Atgalinėje viršelio pusėje, anotacijoje, lyginama su Charles Dickenso romanų stiliumi, o lietuvių recenzentai jau lygina ir su Kristinos Sabaliauskaitės barokinės mąstymo formos rekonstrukcija Silva Rerum romanų serijoje. Man asmeniškai nemažai dvelktelėjo ir paties F. Dostojevskio romanų stilius ir atmosfera – kas yra skaitę XIX amžiaus klasikus, tas iškart turėtų pajusti šio romano pagaviai išplėtotą veikėjų plepėjimą, kuriame atsiveria veikėjų mąstymo forma, laikmečio filosofinės tendencijos ir gyvenimo būdas.

Rašytoja Eleanor Catton.

Nemažai galima užčiuopti autorės ištirtų laikmečio detalių, pavyzdžiui, kelionės laivu, opijaus pardavimas, politinė Kinijos ir Viktorijos laikų Anglijos politika, aukso karštinės sąlygos, praturtėjimo teisės ir teismų sistema. Visa tai padeda tarp tų natūraliai plaukiančių galybės veikėjų sankirtų ir pasikalbėjimų pajusti jau istorijon nugrimzdusį senąjį britų kolonijinį pasaulį, kurį dar retkarčiais užtinkame nebent kokiame istoriniame filme ar seriale – čia tie, kurie jau nebeskaito klasikos, nes atrodo nebeaktuali.

Kalbant apie patį pasakojimą ir veikėjų charakterius, autorė pasitelkia ištisus luomus – nuo turtingųjų iki visiškų prasigėrusių valkatų ir prostitučių. Nors romane daugybė vardų ir, regis, galima pasimesti kaip kokiame M. G. Marquez Šimtas metų vienatvės romane, bet netrunka autorė įskiepyti tam tikras charakterių ypatybes, kurios galiausiai leidžia atskirti personažus. Didelėje dėlionėje narpliojama istorija dar ir sumistifikuota, kas apskritai būdinga XIX amžiaus mąstysenai ir kultūrai. Dvasių kvietimas, Taro kortų dėliojimas, opijus, apkvaitimas, regis, prarasti sveiką protą pasauli pakraštyje išties yra kur. O kur dar ir vietinių maorių kultūros palikimas, kuris visoje šioje britiškoje istorijoje irgi užima svarbią vietą.

Labiausiai vyriškame pasaulyje, – nes iš esmės toks ir yra šios romanas, – didelį vaidmenį lemia dvi moterys – Lidija Vels ir prostitutė Ana Veterel, su kuriomis aprašytos scenos tikriausiai ir buvo vienos įdomiausių. Tačiau tik paviršiumi šie pasiplepėjimai apie nusikaltimus gali atrodyti kaip itin populiariąją literatūrą primenantį pasakojimą. Iš tikrųjų taip ir yra, bet nesutikčiau su kai kuriais lietuvių recenzentais, kad romanas neturi filosofinio lygmens. Jeigu ir nerasite šioje knygoje žmogaus vidinio pasaulio analizės, tai nereiškia, kad knyga popsinė. Filosofinis matmuo tikriausiai būtų užprogramuotas paties romano pavadinime ir paties Hokitikos pavadinime, kuris iš maorių kalbos praktiškai neišverčiamas, bet bandant tai nusakyti, reiškia tarsi išėjimą iš savęs, apėjimą apie save ratu ir vėl grįžimą į pradžią t. y. tarsi visuminis pasaulio ar situacijos matymas – tokiu principu, remiantis astrologija, ir yra atskleidžiamas šis pasakojimas. Dangaus šviesuliai lemia žmogiškąjį likimą, stumdo juos tarsi šachmatų figūrėles – tą daro autorė su veikėjais, bet iš esmės viską lemia dangaus kūnai ir tikslus gimimo laikas.

Nors skaitymas nebuvo lengvas, tačiau užvertus knygą ir permąsčius, kaip reiktų pačiam visa tai parašyti, nekyla abejonių, kad knyga unikali, nes joje tiek daug visko sutalpinta ir tos filosofinės paraštės tokios išsiliejusios, kad nebekyla klausimų, kodėl Man Booker paskirta būtent šiai rašytojai. Dabar neabejoju, kad tai bus viena stipriausių knygų, perskaitytų šiemet.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tylos zona" / "A Quiet Place"

Sveiki,

Ką tik į Lietuvos kino teatrus atkeliavusi siaubo juosta pavadinimu „Tylos zona“ (angl. A Queit Place) (2018) jau įvardijama kaip viena baisiausių ir paveikiausių siaubo kino juostų šiemet. Filmą režisavo John Krasinski, kuris, beje, kartu su savo žmona aktore Emily Blunt kartu atliko ir pagrindinius vaidmenis šiame filme.

Tiesą sakant, filmas prasideda gana nuobodžiai. Be didelių paaiškinimų (čia pliusas) apie įvykusią apokalipsę ir naujos rūšies atsiradimą Žemėje. Šeima keliauja į namus ir kalbasi gestų kalba, baisiausiai bijo triukšmo, vėliau paaiškėja, kad dėl triukšmo puola paslaptingieji padarai. Šeima su mažais vaikais – tikriausiai dažnas pagalvojo, kad be triukšmo nė krust ir suvaldyti vaikams savo prigimtį tikriausiai išeina filmas išvis iš sveikos logikos ribų, bet tarkime, kad filmas alegorinis ir sąlyginis. Iš esmės lyg ir filmas „Kelias“, kai sūnus su tėvu keliauja per zombių žemes, tik šis filmas kur kas klasiškesnės atmosferos ir primena senus gerus siaubo trilerius.

Erzina kai kurie pernelyg literatūriškai nuspėjami tipažai, kaip antai neprigirdinčios mergaitės sunkus charakteris ir bailiukas sūnelis. Nepaisant kai kurių niuansų, netrukus pradeda kilti įtampa, kai besilaukianti moteris lieka viena namuose ir prasideda sąrėmiai. Vietoje, kur net kalbėti negalima apie gimdymą sunku pagalvoti, bet... tolesnė eiga išvystyta išties labai gerai. Trileris ir siaubo derinys išties „vau“, nesinori atplėšti akių ir adrenalino netrūksta, bet pradedant analizuoti veikėjų veiksmus, darosi akivaizdu, kad filmas pernelyg „teisingas“, visi tie herojiški pasiaukojimai ir kiti jau iš filmo į filmą siunčiama kaip štampinė humanistinė vertybinė žinutė atsibodusi iki gyvo kaulo. Kitą vertus, sunku sukurti gerą siaubo trilerį be šių elementų, kai dėmesio centre – tylos zonoje įkalinta šeima.

Puiki E. Blunt vaidyba! Po  „Mergina traukinyje“ pasirodymo nė neabejoju, kad tokie vaidmenys yra jos arkliukas. Filmas rekomenduotinas ne vien siaubo mėgėjams, bet drąsiai jį galėtų pažiūrėti ir gurmanai, nes kino kritikai negaili šiam filmui pagyrų, o ir aš, sakyčiau, kad filmas išties „kabinantis“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos sentencija (citata): Horacijus apie pažadus ir pasitikėjimą

Sveiki,

Bet ar neteisingai Horacijus yra pasakęs apie pasitikėjimą ir pažadus? Labai nemėgstu prižadėti, jeigu nesu tikras, kad galėsiu ištesėti žodį, todėl keičiu „pažadu“ į „pasistengsiu“, nes kur kas sunkiau apvilti kitų žmonių lūkesčius pasižadėjimu. Ypač, jeigu nesi tikras, ar esi pajėgus ištesėti pažadus.

Taigi. Šiandien, manau, ne tik man vienam tai aktualu.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Rimantas Dichavičius ir jo fotografija (aktas, nuogas moters vaizdavimas)

Sveiki,

Lietuvių fotografas Rimantas Dichavičius (g. 1937) sako, kad nuogas moteris fotografuoti pradėjo 1967 metais. Taigi – giliais sovietiniais laikais, kai į erotiką buvo žiūrima itin nepalankiai. Gal dėl to fotografas ieškojo negašlaus, o švelniai erotinio ir itin meniško ryšio tarp nuogo moters kūno ir gamtos. Man asmeniškai – tai fotografas, kuris itin poetiškai įkūnijo tai, ką galima pavadinti lietuvišku archetipiniu erotiškumu – gamta ir kūnas, sankloda, viena kita papildanti substancija, išgauta jautri filosofija.

Kol Europoje moteris fotografuojamos vonioje, beiššlapinant vyrui į klozetą ir visaip kitaip buitiškai norint parodyti natūralumą, mūsų R. Dichavičius to daryti tiesiog negalėjo. Tačiau dabar jo darbai įgavę jau kitokią vertę ir, tiesą sakant, bent jau man labai gražūs. Dalijuosi keliais atrastais kadrais.

Jūsų Maištinga Siela