Žinau,
žinau... Jau kažkada buvo sukurta Maištingos Sielos Facebook grupė, tačiau, o,
bet... Pastebėjau, kad po jos žlugimo, o tai nutiko per kuriozą, kai kažkas
norėjo „nulaužti“ prieigą ir papokštauti, buvo grupės prijungimo kontaktai
užblokuoti. Pusmetį tylėjau, nes maniau, kad nėra būtinybės kurti naujos grupės
ir be perstogės postinti, o, bet,
tačiau...
Sumažėjo
ir lankytojų srautas, o ir ne kasdien čia užsuka nuolatiniai skaitytojai, kurie
norėtų žaibiškai gauti žinią naujus įrašus apie filmus, knygas, muziką ar šiai
aktualias temas.
Taigi,
nusprendžiau sukurti naują prieigą prie Facebook‘o, tad kviečiu šįkart prisijungti
prie atsikūrusios naujos grupės. Senąjį, jeigu esate paskyroje, tiesiog išeiti
ir persiorientuoti į naująją.
Nuoroda,
kur galite pakviesti save ir pažįstamus į šią grupę, matote puslapio dešinėje
su mėlyna Facebook nuoroda.
Šiuo
metu skaitau „Poną Manį“ ir kažkuris iš kolegų paklausė, o ką dar turime
išsivertę šiuolaikinio iš Izraelio rašytojų? Ne kažin ką galėjau pasakyti, nes
galvoje sukosi labiau Primo Levi ir įvairios knygos Holokausto temomis, o žydų
kilmės rašytojai išsibarstę po visą pasaulį, daugiau jų telkiasi Europoje.
Prisiminiau ir Kafką, tačiau jis toli gražu nepriklauso šiuolaikinei Izraelio
rašytojams, tad greitai perbėgau per savo namų bibliotekos lentynas ir radau
tik šias knygas, kurios reprezentuotų šios šalies šiuolaikinė literatūrą.
Tikriausiai
yra išleistų ir daugiau – juk visko ir nesuskaitysi. Visos šios trys knygos
stipriai įsirėžė į atmintį, jos turi savitą koloritą, energetiką, aktualumą ir
suteikė skaitymo malonumą.
Kai
kada tiesiog pasigendu buvusios pirmojo XXI a. dešimtmečio lietuviškų grožinės
literatūros knygų estetikos. Nesakau, kad dabar viskas yra prastai, tačiau
žiūrint į senuosius Sigito Parulskio leidimus leidykloje „Baltos lankos“ ir jau
perleistus naujop kūrinius, sentimentai mano lieka senesniesiems leidimams.
Štai eseistikos rinkinys „Nuogi drabužiai“ Šarūno Saukos tapybos fragmentas
itin tiko, o štai lėtai krentantis sparnas ant vieno populiariausio
Nepriklausomos Lietuvos romanų „Trys sekundės dangaus“ irgi, manau, tinka
labiau nei dabartiniai dryžuoti viršeliai.
Tai
tiek tų sentimentų. Kažin, ar verta apie juos kalbėti, juk tiek daug svarbių
pasaulyje naujienų, kad tai atrodo kaip daugžodžiavimas. Juk vakar Havajuose
išsiveržė ugnikalnis, o Plungės rajone surastos dvi iš namų pabėgusios
mergaitės... Kartais viso šito nesinori nei matyti, nei girdėti, kai rankose
atsiduria tiesiog knyga.
„Šokis su vilkais“ filmo
gerbėjai tikriausiai turėtų suklusti, nes filmas „Juodasis apsiaustas“ (angl. Black
Robe) (1991) tikriausiai turėtų irgi patikti. Septynioliktojo amžiaus naujojo
žemyno užkariautojai pradeda savo invaziją Šiaurės Amerikoje ir čia pasirodo
pirmieji krikščionys misionieriai, atliekantys šventą Dievo siųstą misiją. Kaip
jau galite įspėti, vietiniams indėnams tai nieko gero nežada, nes naujieji
atvykėliai sudrumsčia ne tik nusistovėjusius santykius tarp vietos genčių, bet
ir atveža mirtinas dar šiame žemyne nebuvusias ligas ir, žinoma, kultūrų
naikintoją – krikščionybės idėją.
Nors filmas filmuotas jau
seniai – greit bus trisdešimt metų, tačiau kaip ir daugelis to meto filmų gali
pasigirti išlaikytais gražiais estetiniais kadrais, tad kartais filmas pavirsta
meditaciniu reginiu, kai galima besąlygiškai žavėtis ir bent iš dalies
įsivaizduoti žmogaus nesugriautą gamtos idilę. Na, žinoma, šiame filme
labiausiai veikia istoriniai faktai ir niuansai – kostiumai, genčių detalės,
vietos papročiai... Filmas turėjo papasakoti pagrindinio jaunojo kunigo
gyvenimo ir tikėjimo išbandymą, tačiau žvelgiant iš šių dienų perspektyvos
visgi pasigedau vidinio veikėjo disonanso, kas iš tikrųjų verstų dėl jo
išgyventi ir nerimauti. Neskaitant to fakto, kad jam midijos geldele nupjovė
pirštą, visgi vidiniai virpesiai labiau tapybiškai simboliški – ypač finalinėse
scenose, – todėl nepaveikūs iki galo
sužadinti žiūrovo juslių (bent jau kai kurių). Filmas nepanašus ir į galingą
epą, lyginant, pavyzdžiui, kaip antai „Šokis su vilkais“ ar tą patį meditacinio
pobūdžio galingais simboliais perteiktą T. Malick „Naujasis pasaulis“, kuris,
prisipažinsiu, man labiau artimas ir juslesnis už „Juodąjį apsiaustą“.
Nepaisant kai kurių priekaištų,
manau, filmas visumoje tikrai neblogas dėl estetikos, istorinių niuansų ir
neblogai perteiktos pagrindinių įvykių ašies, tačiau priekaištų turėčiau
vidinio veikėjo dramatizmo perteikime, kai kur suabejojau santykiais tarp užkariautojų
ir vietinių indėnų, tačiau tai antraeiliai dalykai, kurie atsiranda bežiūrint
juostą. Svarbu, kad jie atsiranda ir jie nėra absurdiški. Net neabejoju, kad
daug kam filmas patiks.
Ispanai turi savo P.
Almodovaro, o prancūzai – Francois Ozoną ir viskas tuo pasakyta. Du savito
braižo genijai, tarp kurių rastume ne vieną sąsają. Štai naujausias F. Ozon
filmas „Dvilypis meilužis“ (pranc. L‘Amant double) (2017) jau spėjo rasti
savo žiūrovą tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.
Po ypač F. Ozon eksperimentinio
filmo „Francas“, sakyčiau, „Dvilypis meilužis“ yra savotiškas grįžimas prie jo „Baseino“
(2003) ar jo provokuojančio trilerio „Provokuojantys užrašai“ (2012), kuris,
beje, mano galva, kol kas geriausias šio režisieriaus darbas. Naujausiame filme
jis gvildena žmogaus psichikos sutrikimus ir centre atsiduria režisieriaus
atrasta mūza iš filmo „Graži ir jauna“ aktorė Marine Vacth, kuri vėl sušvyti jo
filme kaip nepakartojamas deimantas. Išties įspūdingo sukirpimo aktorė tiek
vizualiai, tiek gebėjimu žvilgsniu pritrenkti žiūrovą. Gaila, kad kol kas
nemačiau kitų jos darbų...
Visgi trileris vėlgi kaip
P. Almadovaro „Oda, kurioje gyvenu“ neria į tirštas žmogaus susidvejinimo ir
realybės jausmo praradimo ribas. Šįkart filmas pavyko labiau kondensuotas į
paranojos vaizdavimą nei į įtaigų pasakojimą. Jau įpusėjus filmą, nebelieka
abejonių, kad pagrindinė veikėja susipainiojusi nei dėl to, sakykim, gerojo ir
piktojo dvynių teorijos, kurią ji įtikėjusi. Galiausiai filmo finalas nors ir
šviesus, bet iš esmės kiek nuviliantis, nes tikėtasi kur kas sudėtingesnės
atomazgos, bet yra kaip yra ir šįkart režisierius fokusavosi ne į galutinį
rezultatą, o į rezultato laukimą, todėl belieka mėgautis aktoriais, kylančia
intriga, atmosfera, na, o iš paties filmo kažin ko neišpeši, nes trilerio toks
nedėkingas žanras – jis veikia, kol viskas nepaaiškėja, o po to maža iš to
peno. Visgi filmas intriguoja savo erotiniais vaizdiniais, drąsa, aktorių
patrauklumu ir estetiškumu, kuris būdingas F. Ozon filmams. Bet kokiu atveju,
man filmas patiko.
Libanų režisierė N.
Labaki pristatė tragikomediją pavadinimu „Ir
ką mums dabar daryti?“ (angl. And Where Do We Go Now?) (2011) atvirai klausdama, kur yra karo ir taikos zonoje moterų
vieta, kai vyrai karštligiškai kariauja, įrodinėdami savo vyriškumą ir
įsitikinimus. Mažame kaimelyje nuo seno gyvenančios musulmonės ir krikščionės
slapta kovoja už santarvę, tačiau vieną dieną viskas makabriškai pasikeičia,
kai prasideda televizijos transliacija ir į kaimelį ateina XXI amžiaus
technologijos...
Tiesą sakant, žinau, kaip
daugeliui šis filmas itin patiko, bet tiesą sakant, sunkiai virškinu tragedijos
ir komedijos kombinaciją. Šįkart taip ir nesupratau, kaip režisierė išgavo
kažin kokią plaktą grietinėlę su druska, kai pirmoje filmo pusėje, rodėsi,
viskas vystosi kaip pagal devinto dešimtmečio meksikietišką muilo operą –
krikščionė įsižiūri smuklės musulmoną ir du seksualiausiai kūnai kaimelyje,
rodos, sutverti vieni kitiems gimdyti gražius vaikus – siužetas aiškus kaip
diena, netgi tie muzikiniai intarpai tai lyg ir liudijo, bet... Bet staiga
prasideda susišaudymai, religiniai vienų ir kitų stovyklų išniekinimai ir muilo
opera baigiasi netgi mirtimis. Bene pati įdomiausia ir paveikiausia filmo vieta
buvo ne rusių prostitučių atsidanginimas į kaimą, bet būtent apie motinos
laidojamą šulinyje sūnų – tai scena, kuri griebė už širdies, o visa kita...
Tiesą sakant, visa stovyklavietė
aiški, aiškūs konfliktai, aiškus moterų ir vyrų požiūris į pasaulį ir kiek
priminė kitą makabrišką filmą – „Lisistrata“. Na, o filmas nors akivaizdžiai
klausia, ką mums daryti, kai nieko nebelieka daryti, kai reikia rinktis iš to,
kai nėra pasirinkimo, atveda žiūrovą prie pamąstymų įvairiomis feministinėmis
ir religinėmis temomis, tačiau vos pasibaigė filmas, aš ramia sąžine atsistojau
ir kažkokių didesnių pamąstymų ar sentimentų visgi nepajutau. Gal šis neblogas
filmas tiesiog ne man?
Šį filmą aptikau visai
netyčia po vokiško serialo „Tamsa“ peržiūros. Jau tada teko pasidomėti kai
kuriais europietiško kino projektuose matytais aktoriais, tad vedamas jaunojo
aktoriaus Louis Hofmann, nusprendžiau pasižiūrėti dar vieną jo darbą pavadinimu
„Mano pasaulio centras“ (vok. Die Mitte der Welt) (2016), kuris pastatytas
pagal vokiečių rašytojo knygą.
Čia kaip ir paskutinieji
mano regėti su LGBT indeksu filmai „Vadink mane savo vardu“ (2017) bei „Su
meile, Saimonas“ (2018) tikriausiai kviečia apmąstyti jaunojo žmogaus brendimą
per savivoką ir pirmosios ryškesnės meilės svilėsius. „Mano pasaulio centras“
pasakoja apie vieną iš dvynių perspektyvos apie savo gyvenimo užkaborius.
Pirmame plane – šeimos paslaptis, infantili ir nuo rimtų santykių bėganti
motina, slepianti nuo atžalų tikrojo tėvo tapatybę bei į klasę atėjęs naujas
homoseksualus vaikinas, tampantis visu dėmesio traukos centru pagrindiniam
veikėjui. Kaip jau galima numanyti, iš greitai užsiplieskiančios meilės nieko
gero neišeina. Filmo terpėje homoseksualizmas jokia problema ir aplinkiniai,
regis, priima viską taip natūraliai, kad nebėra net ką aštrinti, ką, tarkime,
trečiosios šalys šiuo klausimu visada pateikia kaip sudėtingas tapatybės
sociume problemas kuriamuose filmuose.
Džiugu, kad istorija
neapsiribojo vien tik „Romeo ir Romeo“ meilės ašimi, o išsikerojo iki sudėtingų
santykių, vaizduojant šeimos problemas, ypač stebino kiek sveikai pakrikęs
motinos paveikslas, kuris skirtingai nei atžalų, atrodo kaip iškritęs
gegužiukas, bet tokių kontrastingų motinų net holivudinio kino oazėje turime į
valias. Visgi filmas šviesus, estetiškai nebanalus, nors esame sentimentalumo
užuomazgų, tačiau viskas pernelyg nenucackinta
ir, sakyčiau, filmas patiks europietiškojo kino tradicijos žiūrovui, kuriam
svarbu žinoti, kad pasakojama istorija nėra būdas pritraukti žiūrovą ir iš jo
išvilioti pinigą, o tiesiog papasakoti savo regimo pasaulio modelį ir pakviesti
diskusijai, kuriai nebūtina trankytis kumščiais kaip ponui Gražuliui.
