Vinilinė plokštelė: Britney Spears - ...Baby One More Time [album edition 1999, vinyl edition 2018]

Informacija apie albumą: Britney Spears - ...Baby One More Time [album 1999, vinyl 2018] 

Filmas: "Žalioji knyga" / "Green Book"

Sveiki,

Šių metų vienas iš kino perliukų yra juosta „Žalioji knyga“ (angl. Green Book) (2018) – tai juosta apie XX amžiaus vidurio Ameriką ir vis dar sudėtingus ir keblius juodaodžių žmogaus teisių laikus. Jiems vis dar sukuriamos prastesnės sąlygos – jiems negalima vakarieniauti tam tikrose vietose, jie turi atskiras užeigas, tualetus ir kt. Du herojai – buvęs kietakiaušis kareivis iš Pietų ir inteligentiškas pianistas juodaodis leidžiasi į muzikines gastroles. Tiesa, juodaodžio vairuotojas užkietėjęs rasistas, nors pats dar ir italas. Žodžiu, priplauktas tautinių ir rasinių įvairovių kokteilis.

Tiesą sakant, nieko nuostabaus, atmetus gerą filmo turinį ir struktūrą, kad toks filmas pasiekė beveik visus sezono kino apdovanojimo slenksčius. Komisija mėgsta filmus apie politinius įvykius (ypač pozityviai „piešiant“ Ameriką), pamokslaujančius apie rasizmą, seksualinę įvairovę... Kitą vertus, tai lyg ir nieko blogo, nes kinas prisiima sau malonę formuoti masinio žiūrovo vertybes, paveikti jį emociškai, o iš kitos pusės – juk kiek gero kino taip ir nepasiekia „Oskaro“, nes jie pernelyg originalūs, įdomūs, neatitinka standarto arba neturėjo tinkamų pažinčių, kad prasiskintų sau kelią.

„Žalioji knyga“ – tai biografinis filmas, o biografinius filmus apdovanojimai mėgsta, ypač toks žanras tiesiausias aktoriams kelias į „Oskarą“. Gal ir per daug sudieviname šiuos apdovanojimus, tačiau šįkart nepasakysi, kad „Žalioji knyga“ neverta bent kelių nominacijų. Koks man šiame filme pasikeitęs aktorius Viggo Mortensen – turiu galvoje jo fizinius duomenis. Seksas iš „Žiedų valdovo“ virsta senstelėjusiu krienu iš Amerikos Pietų. Apskritai paskutinieji jo vaidmenys labai stiprūs ir man šis aktorius tik atradimas, jau ką bereikia sakyti apie jo pasirodymą filme „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“ (2016).

Kalbant apie patį filmą, čia nori nenori, vis tiek dvelkia tas netikroviškas kičas, kokį, pavyzdžiui, regime prancūzų filme „Neliečiamieji“, kuriame juodaodis chuliganas ryžtasi prižiūrėti invalido vežimėlyje sėdintį dėduką. Jie sukuria komedijinę porą – nesuderinamumą, kuris išskleidžia komedijos efekto dūmą. Principas gi „Žaliojoje knygoje“ tas pats ir tai joks naujas receptas, tiesiog pakitusios aplinkybės ir laikmečio kontekstas. Tokių filmų pasidairius galima rasti ir daugiau.

Nepaisant šito fakto, kad filmas šabloniškas, bet jis susuktas išties įtraukiančiai ir patikliai. Čia viskas taip teisinga ir ritmiškai „atidirbta“, kad į akis nekrenta net pasakojimo struktūros šabloniškumas, nes galima lenkti pirštus, kada herojai turėtų susipykti, kada apsikabinti, kada pasiekti namus, žodžiu, numatoma kulminacija ir atomazga kaip „Happy And“ filmuose. Net sunku patikėti, jog tai neišblizginta biografinė istorija, tikriausiai jame liko tik pats motyvas... Visgi filmas, nesumeluosiu, labai pozityvus, jeigu suprantate, kiek įmanoma kalbėti apie diskriminacijos skaudulius apskritai pozityviai. Gera istorija, apgalvoti dialogai, bet ne tokie sudėtingi, kokių būtų galima nepateikti masiniam žiūrovui. Manau, svarbiausia šiame filme yra per pramoginį niuansą išgautas iš žiūrovo emocinis pasitenkinimo efektas ir ta mažytė paklaida tiesioje, jog gyvenime viskas būna kiek purviniau ir žiauriau nei filme „Žalioji knyga“. Nepaisant daug pastabų, man filmas labai patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Marija, Škotijos karalienė" / "Mary, Queen of Scots"

Sveikas,

Apie senovės Anglijos monarchus filmų tiek prikurta, kad daugiau ar mažiau apie juos galiu papasakoti daugiau nei, pavyzdžiui, apie kokį Antaną Smetoną. Bet taip jau nutinka, kai rinkai „reikia“ istorinių biografinių dramų ir aš juos vienaip ar kitaip stengiuosi pamatyti. Kažin, ar kas nors bepralenks Cate Blanchett pasirodymo dvejuose „Elžbietos“ filmo dalyse, tačiau tą padaryti stengėsi kiek kitokiu istoriniu rakursu režisierė Josie Rourke pristatydama prabangiomis istorinėmis detalėmis pulsuojančią juostą „Marija, Škotijos karalienė“ (angl. Mary Queen of Scots) (2018).

Fimas pasakoja apie karalienės Elžbietos I laikus, kai Škotiją valgė atskiri monarchai. Nors ir kaip Elžbieta sustiprino savo pozicijas Europoje ir kolonizuodama JAV, vis tik palei nosį Škotiją valdė visai kita karalienė iš tos pačios kraujo giminės. Filmas pilnas nuostabiausių šiaurietiškų vaizdų – velnias, pamaniau, metu darbą, ir varau gyventi į Škotiją! Kokios vietos, kad jūs tik pamatytumėt... Visgi filmas sukaltas panašiais tokio kino štampais. Viskas šiek tiek teatralizuota, kalba literatūriška, scenos netikroviškos, labiau orientuotos į teatrą, kad būtų gražu stebėti žiūrovui. Nepaisant tos pasakojimo struktūros, režisierė bandė ryškinti Anglijos galios apgaubtą bergždžią ir monarcho susilaukti negalinčią Elžbietą I-ąją ir kiek šiltesnę ir gyvesnę pačią Merę. Prisipažinsiu, kad tie mūšiai dėl įtakos buvę nebuvę, kur kas įdomesnis atrodė bandymas perteikti Merės santuokų užkulisius, seksualinę jos aplinką.

Daug tokių pustuščių pompastiškų scenų, kai joja kariaunos Škotijos laukais, kažką šneka, demonstruoja ambicijas, bet iš esmės veiksmo ne tiek ir daug – nedaugiau nei „Sosto karų“ seriale. Visgi bandžiau „pagauti“, koks tas Merės vidinis pasaulis, nes jos atlikėja aktorė Saoirse Ronan ne pėsčia ir geba sukurti įspūdingus vaidmenis, kaip, beje, ir jos kolegė Margot Robbie. Visą laiką įtariai žiūrėjau į kostiumų detales, vis abejojau, ar tikrai viskas vietoje (nors ką aš žinau, kas turėjo kaip būti), tačiau matyt mano paties Viduramžių suvokimas kiek iškreiptas, nes veikėjai pasirodė savo manieromis itin šiuolaikiški (turiu galvoje kai kurių vyrukų šiuolaikinį plaukų kirpimą), tačiau abejones blaškė nuostabūs vaizdai, pilių atmosfera ir vis laukiau, kada toji Merės galva nulėks nuo ešafoto, tačiau, kaip ir būna tokiuose filmuose įprasta, tokie vaizdai lieka už juodo fono. Įdomu, ar atsirastų kokių crazy režisierių, kurie ryžtųsi sukurti, tarkim, gotikinį siaubo smurtu grįstą istoriją apie Elžbietos laikus? Nes šis filmas, kaip bežiūrėsite, vis tiek atrodo pernelyg istoriškai tvarkingas, o kas labai jau tvarkinga, tas garantuoju, kad šiek tiek iškreipia ir pačią istoriją.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Henry Murray apie žmogaus skirtingus gebėjimus ir panašumus

Sveiki,

Šios dienos citata gana pedagogiška, kadangi ji priklauso žymiam amerikiečių psichologui Henry Murray (1893-1988), kuris tyrinėjo žmogaus individualybę. Iš esmės jis vienas iš pagrindinių teoretikų, kuris padėjo pamatus žmogaus individualumui suvokti. Iš tikrųjų šia citata naudojuosi tada, kai noriu nusakyti kiekvieno iš mūsų unikalumą ir panašumą. Esame unikalios būtybės, kurios išmoksta tokių pat dalykų, tačiau juos geba išmokti nevienodai ir tik pagal savo individualius gebėjimus. Aišku, šią citatą galima taikyti bet kokioje srityje, kai norime pabrėžti žmogaus panašumą arba skirtingumą. Kiekvienam pagal situaciją ir poreikį.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Našlės" / "Widows"

Sveiki,

Po triumfuojančio filmo „12 metų vergovės“, tas pats režisierius Steve McQueen pristatė dar vieną savo darbą pavadinimu „Našlės“ (angl. Widows) (2018), kurį netruko gerais žodžiais apiberti kino kritikai. Susikvietęs ryškių aktorių būrį, režisierius ir vėlei pademonstravo masinio kino kokybę. Visgi Holivude galima kurti ir kokybišką kiną.

Istorija pasakoja apie masinę gangsterių mirtį, po kurios likusios našlės stengiasi ne tik susitaikyti su mirtimi, bet ir išgyventi savo vyrų paliktų problemų virtinėje. Iš esmės tema ir filmo atmosfera jokia naujovė ir šiek tiek primena kai kuriuos holivudinius neprastus ir netgi gerus filmus kaip antai „Niujorko gaujos“ ar tą patį „Išbandymo diena“ (2001). Tiesą sakant, apie šiuolaikinę Čikagą kaip gangsterių sostinę vis dar kuriama nemažai filmų su panašiomis atmosferomis, tad novatoriška prasme, „Našlės“, kaip ir „12 metų vergovės“ – nieko naujo nepapasakojantys filmai, kurie šliejasi prie daugybės kitų panašios temos filmų su panašiu pasakojimo polėkiu. Turint galvoje, kad režisierius garsėjo kur kas įdomesniais ir ne tokiais prabangiais projektais, bet užtat išskirtinėmis temomis kaip filmuose „Alkis“ (2008) ar „Gėda“ (2011).

Nepaisant to, kad filmo detalės ir atmosfera atpažįstami, filmas įdomus dėl keleta priežasčių. Visų pirma išlaikyta pasakojimo įtampa, kurią išlaiko sudėtingas ir kokybiškas siužeto montažas. Čia panašiai kaip neseniai matytas filmas „Juodasis klano narys“, kuris irgi laikosi ant puikaus montažo. Kitas stiprus dalykas, žinoma, yra Viola Davis, kuri sukūrė dar vieną labai įsimenamą vaidmenį kine, paskutinįkart ją mačiau „Tvorose“ apie juodaodžių išsilaisvinimo laikus – tą juostą labai rekomenduočiau pažiūrėti gurmanams.

Pati „Našlių“ istorija nei jokia originali, nei kokia nors labai nuostabi – kiek primena „Oušeno aštuntuką“, tik čia kur kas viskas rimčiau ir „gangsteriškiau“. Kerštas, meilė, begalinis skausmas, smurtas, noras geresnio gyvenimo... Nesunku pasinerti į tų moterų sudėtingą gyvenimą. Tiesa, yra keletas, bent man, išties neblogų siužetinių vingių, netikėtų posūkių, kurių šabloniškumu neapkaltinsi, o tai byloja apie neblogai išvystytą scenarijų. Man filmas išties patiko, įtikino ir susižiūrėjo kaip pramoga ir kaip solidi juosta su pamokančia istorija.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Zedd, Katy Perry - 365 [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Nebuvau tikras, kad šis kūrinys man patiks... Gal kiek ir nepatiko iš pat pradžių, tačiau negalėjau būti abejingas vaizdo klipui. Toks jausmas, kad Holivudas ir muzikos industrija savo slaptomis idėjomis flirtuoja su klausytojais. Apie užverbuotas žvaigždes, kurios praranda kontrolę, jau esu čia pasakojęs, tad neabejoju, kad Katy Perry, kuri šįkart antrina Zedd yra viena iš tų aukų, kurios vaizdo klipai paskutiniuoju metu itin atitinka iliuminati ideologinius ženklus, tačiau nebūsiu tas, kuris vers ir jus panašiai į tai žiūrėti. Visgi kalbant apie dainą „365“, kuri skamba maloniai ir šiek tiek hipnotizuojančiai apie roboto mėginimą išmokyti mylėti žmogų, manau, Katy Perry toliau tęsia savo „Bon Apetit“ ir „ET“ dainų vaizdo klipų pateiktį tik kaip alternatyviąją tiesą.

Vaizdo klipe pati K. Perry yra tarsi robotas, kuris atitinka klasikinės šeštojo dešimtmečio amerikietiškos namų žmonos įvaizdį, tačiau žmogus vis tiek nepamilsta jos tobulumo. Norėtųsi sakyti, kad Holivudas pateikia savo tiesą ant lėkštutės, kad ja iš esmės niekas nepatikėtų. Apie klonus ir tuos robotus visgi yra nemažai dokumentikos, tik reikia pasikapstyti po internetą, nes ji paribiuose ir jos informacija cenzūruojama. O kas mums, paprastiems mirtingiesiems, kurie įtariai žiūri į bet kokias sąmokslo teorijas, nes jos „neskanios“, nes negali taip būti, belieka tai priimti kaip už gryną pinigą. Netgi ir tai suvokdamas, galiu pasakyti, kad kūrinys vis tiek kabina mases, yra klausomas, modernus ir dabar jau net neabejoju, kad bus dideliu hitu.

Apie tai, kas nesuprato, apie ką šis įrašas – nesigilinkite, apie tai, kas užsikabino, paskaitykite šį įrašą ČIA.

Vaizdo klipas:

Žodžiai / Lyrics

Zedd, Katy Perry – "365"

Waking up next to you in the middle of the week
Never needed anyone to send me off to sleep
And I know I said go slow, but I can't hold back no more
Got a premonition this ain't gonna be a fling

You make a weekend feel like a year
Baby, you got me changing
24/7, I want you here
I hope you feel the same thing

I want you to be the one that's on my mind, on my mind, on my mind
I want you to be there on a Monday night, Tuesday night, every night
Are you gonna be the one that's on my mind? 365, all the time
I want you to be the one to stay
You give me the night and day

Love it when you come back and can't take it when you leave
Got me fantasizing our initials already
And I wanna just let go, falling deeper than before
Say that you are ready, lock it up in a heartbeat

I want you to be the one that's on my mind, on my mind, on my mind
I want you to be there on a Monday night, Tuesday night, every night
Are you gonna be the one that's on my mind? 365, all the time
I want you to be the one to stay
You give me the night and day

I think about you all the time
24/7, 365
I think about you all the time
24/7, 365

Ooh...
Are you gonna be the one?
Ooh...
Are you gonna be the one? (Are you gonna be the one?)
I want you to be the one

I want you to be the one that's on my mind, on my mind, on my mind
I want you to be there on a Monday night, Tuesday night, every night
Are you gonna be the one that's on my mind? 365, all the time
I want you to be the one to stay
You give me the night and day

I think about you all the time
24/7, 365
I think about you all the time
24/7, 365

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Jurga Ivanauskaitė apie ligą kaip išlaisvinimo dovaną ir pilnatvę

Sveiki,

Šiandien, sunku man ir patikėti, jau 12 metų, kai nebėra Jurgos Ivanauskaitės. Vis prisimindavau šią dieną, bet šiemet ėmiau ir pamiršau. Tiesiog laikas bėga taip, kad įvykių kalendorius ima ir kažkaip sudyla. Prisiminiau tik iš netyčia išmestos spaudoje antraštės, kad... taip, jau 12 metų.

Apie Jurgos Ivanauskaitės įtaką nebekalbėsiu. Per paskutiniuosius metus lietuviškai naujop perleisti keli jos bestseleriai, nutilo ir kalbos apie tai, kad leidykla kala pinigus už jos kūrybos paveldą. Nutilo ir davatkos.

Šią citatą paėmiau iš „Viršvalandžių“. Gal kiek niūri, tačiau vis tiek, mano supratimu, leidžianti apmąstyti mums skirtus išbandymus. Manau, Jurga savo išbandymą išlaikė ir suvokė, netgi realisto akimis žiūrint, vieną esmingiausių gyvenimo pamokų – suvokti savo kaip asmenybės laikinumą.

Jūsų Maištinga Siela