Filmas: "Nematomas žmogus" / "The Invisible Man"

Sveiki,

Įkvėpdamas tarp Kino pavasario filmų, manau, su šeima svarbu pažiūrėti ir tai, kas universalu, pramoginį kiną. Vienas iš tokių paskutiniųjų tapo trileris su siaubo elementais pavadinimu „Nematomas žmogus“ (angl. The Invisible Man) (2020), kuris gerai įvertintas žiūrovų ir kino kritikų, o pagrindinį vaidmenį sukuria „Tarnaitės pasakojimo“ aktorė Elisabeth Moss.

Istorijos siužetas, kaip ir įprasta, prasideda pačiame veiksme, chaotiškame neapibrėžtume, o žiūrovas yra priverstas iškelti kelias to matomo chaotiško veiksmo versijas. Galiausiai tos versijos priveda prie detektyvo, kada nebegali nuspėti, kaip yra iš tikrųjų, tačiau žinai, jog yra ne tai, kaip vaizduoja siužetas ir netrukus patirsi didelį malonumą tą išsiaiškindamas. Valio! Turime visus pramoginio ir gero filmo kabliukus, kurie leidžia pasinerti į šią istoriją ir nepaleisti jos iš akių.

Iš esmės filmas nėra joks novatoriškas, jis iš esmės sudėliotas taip, kad žaistų su perspektyvomis ir versijomis, leistų žiūrovui svarstyti, bet kartu ir dalyvauti tame moters patiriame košmare. Aukščiausio lygio siužeto vingiai, montažas, įtampa ir nenuspėjamumas. Bet iš kitos pusės juk visi šie triukai jau seniai tokio žanro kine naudojami, todėl puikiai supranti, kur link veda režisierius, kokiais būdais intriga yra išgaunama. Netgi kai kurie užaštrinti, kone neįtikėtini antgamtiški dalykai, kaip antai moteris rašaliniu parkeriu bandanti persirėžti gyslas, atrodo, kaip koks fantastinio filmo „Bado žaidynių“ elementas.

Viskas, ką regime, vis tiek tėra pramoga ir plokštuma. Filmas neišvysto jokios įdomesnės filosofinės, egzistencinės minties, neskaitant tik aštrias emocijas. Filme yra visi geri įtampo ir dėmesio sulaikymo dirgikliai, bet geriausias elementas – nenuspėjamumo įspūdis, kad seki siužetą ir pamiršti realų gyvenimą. Už tai man toks kokybiškai geras pramoginis kinas ir patinka!

Nedetalizuosiu turinio, nes palieku jums tą malonumą ir nežinią, nes kuo mažiau žinai, apie ką tokio žanro filmus, tuo geriau jie žiūrisi. Tiesa, E. Moss vaidyba, kad ir kokia išgirta bebūtų šiame filme, man asmeniškai, daugelis vaidybinių jos raiškos būdų primena būtent „Tarnaitės pasakojimą“. Labai panašios ekstremalios aplinkybės, todėl ir jausmas, kad žiūri kažką panašaus į tą kultinį serialą, taip pat išlieka.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Virpesiai" / "Tremors" / "Temblores"

Sveiki,

Paskutiniu metų retokai kada pasitaiko įtaigus ir įdomus filmas iš centrinės Lotynų Amerikos, neskaitant Meksikos. Tikriausiai filmas iš Gvatemalos pavadinimu „Virpesiai“ (ispan. Temblores) (2019) daugelio Kino pavasario žiūrovų bus praleistas ir nepastebėtas po labiau afišuojamų pagrindinių filmų, kuriuos anksčiau ar vėliau parodys per TV ir bus prieinamos per įvairias platformas, o štai „Virpesiai“ bus iš tų, kurie suvirpės ir tikriausiai mažai kas pastebės dar ir dėl to, kad filmas turi LGBT indeksą, kitų akimis, na, tai filmas gėjams ir daugiau niekam. Na, kad nė velnio, filmas įdomiai sukurtas ir pabandysiu nusakyti, kuo jis aktualus ir įdomus visiems.

Filmas prasideda post factum, kada visi sužino, jog Pablas, kuris turi idealų darbą, žmoną ir du mažus vaikus, iš tikrųjų susitikinėja su vyru ir nebegali pakęsti tos dirbtinos idilės. Jeigu galvojate, kad Lotynų Amerikoje, kuri masiškai įteisina homoseksualų santuokas, viskas yra normatyvu ir visuomenė visa tai priima – klystate, o filmo kontekstas tą viską ir išduoda. O jeigu dar turi vaikų, tai gyvenimas teisinėje sistemoje, bent jau tokią, kokią rodo filme, atrodo kaip žmogaus izoliavimas nuo visuomenės.

Filme kenčia visi, tačiau įdomiausia tikriausiai yra toji katalikų bendruomenė, kuri meldžia Dievo išgydyti Pablą, miesto davatkų klubas praplautomis smegenimis „šokdina“ nuogus vyriškius duše, stebi juos perauklėjimo religinėse koncentracijos stovyklose ir jaučiasi galingos, vykdančios Dievo valią. Atotrūkis tarp realybės ir žmogaus prigimties bei sukurtų sisteminių blokų yra didžiulis – tai civilizacijos tragedija. Didžiausia šio filmo veikėjų tragedija yra, kad žmonės gali ir geba suvokti savo jausmus, troškimus, tačiau jie tokie įkinkyti į socialines ir religines klišinius vaidmenis, kad privalo nuolat jausti gėdą, kaltę, jog neatitinka standartinių normų.

Šioje perauklėjimo mokykloje viskas atrodo lyg ir teisinga. Filmui pavyko pavaizduoti fanatišką aplinkinių reakciją, primestos atsakomybės vyrui naštą, kuriame jis pasmerktas pralaimėti. Filmo finalas pateikiamas gana niūrus – laimi sistema prieš vyro prigimtį. Bet ar tikrai? Prasiveržęs virpėjimas, kuris keliais momentais tampa net žemės drebėjimu, prislopinamas išoriniais balsais, kaltinimais, keistų mantrų kartojimais, neigiant ir slepiant save nuo kitų. Šis virpėjimas užgniaužiamas ir tai yra skani pergalė tiems, kurie tiki, jog homoseksualizmas neprislopinamas psichologiškai, o „pagydomas“. Scenarijus nutrūksta, filmas baigiasi, bet lieka šaltas dušas, jog niekas nesibaigė, kad negali būti šeima laiminga vien tik religingai imituojant ir apgaudinėjant, jog viskas gerai.

Ir visgi, filmas nei kažkuo keičia požiūrį, nei kažkuo bandoma pamokyti, nei pasako, kad viskas yra gerai. Filmas tik paklausia esminio žmogaus laimės ir laisvės kainos. Kas belieka žiūrovui? Tikriausiai irgi kartu klausti savęs ir kitų, kodėl pasaulis taip keistai sukasi, kodėl kažkokių sistemų ir įsitikinimų sąskaita kiti verčiami paklusti gyvensenos standartui. Kodėl žmogus turi kentėti dėl standartų? Žiūrėjau šį filmą ir man buvo nesuvokiama, kad iš šeimos ir tėvų perspektyvos visas likęs pasaulis yra smerktinas ir tas smerkimas netgi dabar, XXI amžiuje, vis dar tariant Dievo vardą, yra laikomas teisingas. Stiprus filmus apie visa tai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb:6.9

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Harry Mulisch "Dangaus atradimas"

Harry Mulisch. „Dangaus atradimas“ – Vilnius: Alma littera, 2019. – 688 p.

Sveiki, skaitytojai,

Karantino laikotarpiu tikriausiai geriausia skaityti vadinamąsias magnum opus knygas, kurios yra itin didelės apimties ir kurių paprastai greitai įprastomis darbo dienomis nesuskaitysi. Pasirinkau olandų, mano iki tol negirdėto rašytojo Harry Mulisch (1927-2010) romaną Dangaus atradimas (oland. De ontdekking van de hemel). Pastarasis originalo kalba pasirodė 1992 metais, o 2007 metais Nyderlanduose pripažinta visų laikų geriausia olandų kalba parašyta knyga. Lietuviškame variante ganėtinai smulkiu šriftu išleista beveik 700 puslapių leidinyje. Lietuviams skaitytojams autoriaus yra žinomas iš anksčiau išleistos knygos Zygfridas. Juodoji idilė.

Alma littera paskutiniu metu man labai patinka, ji rizikingai bando vėlei brautis į rimtosios grožinės literatūros erdvę ir susigrąžinti margos literatūros leidyklos vardą. Leidykla smarkiai rizikavo leisdama šią knygą, nes beveik niekas tarp rimtos literatūros apžvalgininkų jos neanalizavo (bent kol kas neaptikau), kuri laikoma XX amžiaus pabaigos literatūros klasika.

Pradėkime nuo to, kad kokybiškas leidimas! Knygos dizainas, dangiškai mįslingas viršelis, kuris netgi, jeigu jau visai kalbant banaliai ir knygų mylėtojų prasme, papuoštų kiekvieno knygofilų lentyną, o anotacija ir daug žadančios skambios frazės apie knygą viršelyje beveik nekelia abejonės – imkit mane ir skaitykite. Prisipažinsiu, kad iki galo šios tironijos taip ir neįveikiau, todėl, jeigu tęsite šios recenzijos skaitymą, turėkite galvoje, kad ji nebeatitinka recenzijos kanonų, nes apžvelgiamas ne visas turinys.

Yra momentas, kada knygą užverti ir nebenori jos atsiversti. Nuo pat pradžių man knyga patiko, kadangi veiksmas prasideda dangiškoje erdvėje, kur kalbasi formų neturinčios substancijos, kurios dalinai nulemia Žemėje gyvenančiųjų likimus. Įspūdis – nepakartojamas. Pagalvojau, kad knyga kaip tik man, kur aiškiai bus sustyguotas intelektualus dvasinis ir gyvenimiškasis planas, kur galėsiu tiesiog išprotėti nuo fantazijos nardydamas per epochas ir nejučia prisiminiau kaip gerai skaičiau Jaume Cabre Prisipažįstu, kur irgi taip įtaigiai, bet lengvai su šėtonišku užsidegimu „pertepamos“ epochos. Staiga po dangiškųjų sferų skambesio skaitytojas nukreipiamas į keistą Nyderlanduose užsimezgusią Makso ir Ono draugystę.

Kurį laiką Makso ir Ono draugystė tampa esminiu šios istorijos pamatu, tyli broliškos draugystės užuomazga perauga į santykių kaip priklausomybę vienas nuo kito. Ne, ne homoseksualumo prasme, bet intelektualumo, kai du jaunuoliai (vienas – lingvistas, kitas – astronomas) sugeba pajusti bendravimo malonumą. Beskaitant susidarė įspūdis, kad dialogai dvelkia senu geru britišku cinizmu, jųdviejų pokalbiai ir manieros primena fakyrų šokį, nuolat balansuojama ties įsižeidimu, tačiau kiekvienas nujaučia, apie ką nederėtų kalbėtis, pavyzdžiui, apie Makso motiną...

Vieną dieną atsiranda muzikantė Ada, kuri labai greitai susidraugauja su Maksu, o po kelių mėnesių jau draugauja su Onu. Tai klasikinis vyriškos draugystės išbandymas – moteris gundytoja, tačiau ji čia be Lilit žymės, pati išgyvena kaltės jausmą. Galiausiai visi trys atsiduria Kuboje ir ten vyksta nemažai veiksmo: vienoje plotmėje nupasakojama pasaulio politinė padėtis, o kitoje – poros santykiai... Ką aš čia skaitau? Klausiau kiekvienąkart nenoriai atsiversdamas knygą. Graužiausi, kad lentynoje stovi daug gerų neskaitytų knygų, o Dangaus atradimas juk turėtų būti kaip tik man! Juk retai apsirinku rinkdamasis knygą, tačiau šįkart būsiu apsirikęs. Perkopęs 200 puslapių be sąžinės graužaties užverčiau, nes supratau, kad save prievartauju, o taip iš tikrųjų neturėtų būti.

Harry Mulisch

Dabar kokie dalykai neįtikino ir nepatiko? Taip, knygoje blyksteli intelektualumas. Taip, autorius apjungia XX amžiaus istorinius, filosofinius ir netgi ezoterinius dalykus į vieną pasakojimą ir netgi kai kada pamintijau, ar tai ne kaip Umberto Eco Rožės varde? Betgi ne. Toji melodramiška, smarkiai ištęsta, neskani, neįdomi muilo opera, kuriai skiriama beveik 90 procentų teksto, pagalvojau, kad nebeištversiu. Tikrai. Tas realybės plotmės išdėstymas knygoje toks banalus, nors jis turi idėjinį dangišką paskirtį ir knyga iš esmės yra genialaus sumanymo, tačiau visą tą Ados, Ono ir Makso serialą iš Lotynų Amerikos lūšnyno būtų galima sutrumpinti kokius dešimt kartų ir būtų išsigryninusi filosofinė prasmė, tačiau turime beprasmio tauzijimo. Pavyzdžiui, kaip Onas išgyvena išdavystę ir geria (per penkis puslapių teksto) Kuboje viskį, mane tiesiog žudyti žudė, nes iš esmės toks psichologinis mizanscenos ištęsimas nieko nepasako nei apie veikėją, nei prisideda prie bendros knygos meninės vertės. Tokių ištęstų melodraminių scenų yra visa knyga. Vaikas pradedamas 150 puslapyje, o 300 puslapyje jis gimsta, tą laiką moteris ir du vyrai aiškinasi savo reikalus ir kaltės jausmus, pagerdami ir intelektualiai išreikšdami savo profesines intencijas. Pripažįstu, man tokiam skaitalui šiek tiek gaila laiko. Aš netobulėju ir negaunu net atsipalaidavimo.

Dabar suprantu, kodėl šioji knyga patraukli masėms, nes ji sudaryta iš trijų sluoksnių. Pagrindinis muilo operos sluoksnis patrauklus pop knygų skaitytojams, jie beskaitydami privalą sužiaumoti ir filosofines veikėjų išdaigas, kai kur gana gerai pavykusius dialogus ir net perskaityti ezoterinius inkliuzus, kurie, bent man, šioje knygoje ir buvo patys įdomiausi. Kaip dvi dvasios kalbasi apie Liuciferio užvaldytą viduramžių britą, pastarasis neva sudarė kontraktą su velniu ir pardavė visos žmonijos sielas... Tai daug ko vertas simbolinis inkliuzas, tačiau inkliuzas toks tampa suplokštėjęs, kai nusileidžia iki Ono ir Makso realybės, kad iš to gero įspūdžio viskas virsta tik pelenai...

Ant knygos viršelio  The Washington Post teigia: „Vienas įdomiausių, labiausiai įtraukiančių ir giliamintiškiausių visų laikų filosofinių romanų“. Jaučiuosi po šito romano nesupratimo intelektualus ubagas, atleiskite, bet tikrai, toks nesmagus jausmas, kad aš nieko šiame kūrinyje nesupratau ir neįžvelgiau įtraukiančio.

Koks šios knygos sumanymas? Norėta į šią žemišką istoriją sudėti matricos kaip likimo veikimo principus, labai didelėje knygoje parodyti, kaip gimimas arba mirtis, atsitiktinumas žemiškame plane atrodo kaip nerealus stebuklas, o iš dangiškosios sferos ir iš velnio pozicijos yra viskas strategiškai lošiama. Tai visa knyga kaip išgaubtas sferinis lęšis, kuris turėtų leisti skaitytojui pajusti skirtingas gyvenimo interpretavimo galimybes, pajusti, kokioje neregimoje katedroje gyvename, tačiau visa istorija išsitęsė iki šlykštaus ir koktaus serialo, kurio, atleiskite, man nebepriima širdis. Bet! Yra geroji žinia. Šioji intelektualioji melodrama gali gerai susiskaityti tiems skaitytojams, kurie labai mėgsta meilės istorijas, tačiau norėtų jau patekti šiek tiek į kitokį literatūros pasaulį, bet realiai atpažįstant populiariosios literatūros žaidimo ir nuotaikos kūrimo taisykles. Tiems skaitytojams Dangaus atradimas bus kaip tik!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Martinas Idenas" / "Martin Eden"

Sveiki, skaitytojai ir Kino pavasario gerbėjai,

Vienas iš šio festivalio pagrindinių filmų yra italų režisieriaus Pietro Marcello, lietuviams žiūrovams anksčiau žinomas iš filmo „Graži ir paprasta“ (2015) pristato naujausią savo darbą „Martinas Idenas“ (ital. Martin Eden) (2019), kuris besąs garsiojo britų rašytojo Jack Londono romano, parašyto XX amžiaus pradžioje, adaptuotas scenarijus ir pritaikytas itališkai kultūrai. Ne kartą romanas „Martinas Edenas“ buvo ekranizuotas, tačiau tokių keistų kultūrinių transformacijų, vargu, ar šioji istorija buvo patyrusi.

Na, italų kinas bando prisikelti iš numirusiųjų ir patys italų režisieriai ir kino gerbėjai pabodo kultivuoti nusmukusio italo kino kokybę. P. Marcello yra laikomas vienas iš tų, kurie italų kiną bando rekonstruoti, jį atnaujinti ir jam, sakyčiau, neblogai sekasi. Prisipažinsiu, kad „Martinas Idenas“ man nepatiko. Ne dėl to, kad filmas yra prastas ar skirtas Pelenėms ir snobams, bet dėl turinio dalykų. Tai istorija apie dar vieną rašytojo kelią vargetų ir turtuolių pasaulyje, pastarojo literatūrinės ambicijos perauga į socialistines agresyvias kalbas. Visa tai įrėminta XX amžiaus kelių dešimtmečių, kartais realiai apčiuopiamų kaip penktojo, kartais jau kaip devintojo dešimtmečio Italiją, tačiau tai tėra aplinkos stilistika, kuri kuria nepastovaus Martino Ideno politinių pažiūrų ir iš esmės jo emocijų bei gyvenimo kokybės virsmą.

XX amžiaus aplinka keri savo stilistiniais sprendimais, mėgaujasi ryškiais ir šaižiais itališkais, prancūziškais garso takeliais, kuria retrospektyvius dokumentinius intarpus, kaip supratau, naudoja ir autentiškus kadrus, ir sukurtus paties režisieriaus. Iš esmės tai primena A. Baricco literatūrinio kūrinio „Novečento“ ekranizavimo triukus, tačiau P. Marcello dar panaudoja savo montaže retrospektyvias auksinio italo kino laikotarpio raiškos priemones: prislopintas spalvas, scenų komponavimo būdus, kadrų mastelį... Tarsi žaidžia tuo, kas jau yra italų kino klasikos elementai, žaidžia rekonstruodamas ir perkurdamas scenarijų ir iš viso to bando išgauti gero seno epinio pasakojimo ilgesį ir stilingai jam tai pavyksta, bet...

Bet koks man tas Martinas Idenas buvo neįdomus! Kiek daug filmų apie politikon nuėjusius talentingus menininkus (prisiminkime Hitlerį, Diego Riverą ir kt.), kuri pasinaudodami savo puikiais retoriniais gabumais iš esmės patys save pražudo. Kodėl Idenas kaip asmenybė neįdomus? Nes jis iš esmės atkartoja daug ekranizacijose matytų XX amžiaus asmenybių šablonų. Jau po 15-20 minučių tampa aišku ir Ideno likimas, nereikia būti labai daug tokio kino mačiusiam, kad suvoktum, jog J. London sukūrė laikmečio asmenybės šabloną, todėl šių dienų kontekste man toks veikėjas kaip Idenas pernelyg nutolęs, karštakošis ir bukai atvaizduotas, kad imčiau juo ir patikėčiau kaip unikaliu veikėju, kuris gali šitaip herojiškai holivudiškai nesusimauti. Visgi šio filmo idėja, kaip supratau, ir nėra perteikti kažin kokį kitokį veikėją ar daryti epochų perversijas, kiek tiesiog žaisti literatūros ir klasikiniais italo kino jungtimis ir išgauti unikalią kino kalbą, kurią gali sukurti tik nepriklausomas kūrėjas. Ką gi, režisieriui tas pavyko. Bet ar pavyko mane paveikti ir sujaudinti? Ne.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.8

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tiesiog nuostabu" / "Just Great" / "Thalasso"

Sveiki,

Esu ištroškęs komedijos ir nesu iki galo perskaitęs nė vienos M. Houellebecq knygos, nors lentynoje turiu bent tris. Tai priežastis pamatyti šią kino juostą, kurioje nusifilmavo vienas garsiausių ir populiariausių prancūzų rašytojų su prancūzų kino legenda G. Depardieu, lietuviams tikriausiai žinomas kaip „Asterikso ir Obelikso“ aktorius. Tiesa, nesu nė vieno iš jų didelis gerbėjas, tačiau du veteranai komedijoje, nufilmuotoje griežtai prižiūrimoje sanatorijoje nė kiek neprimena italų filmo „Jaunystė“ (2015), kuri buvo labiau prabangesnė ir jos paskirtis buvo visai kitokia. Filmas „Tiesiog nuostabu“ (pranc. Thalasso) (2019) pasakoja apie atseit save pačius vaidinančius Depardieu ir Houellebecq sanatorijoje.

Filme kaip klasikinėje komedijos poroje – vienas storas, o kitas plonas, todėl sunku nuspręsti, ar gabaritai ir liesumas gali nulemti kvailumą. Anaiptol abu pagyvenę vyrai nėra kvaili, bet tokie priveikti alkoholio ir savo minčių, kad slapta užsidaro kambariuose ir geria vyną, kalbėdami apie buvusius vaidmenis ir reinkarnaciją. Kitą vertus, maniau, kad iš juoko nugriūsiu nuo kėdės, tačiau taip nenutiko. Scenarijus visgi nėra koks kietas riešutėlis, kur juokelių neįstengtų suvokti parapijos našlė, priešingai – kartais kino ir literatūros legendos tiesiog ištirpdavo ir tapdavo personažais, įsivėlusiais į keistą močiutės dingimo istoriją. Kas tai? Kriminalas? Nusikaltimas? Nei vienas, nei kitas. Tiesiog viskas taip ištižę, taip nesuveržta, kad tai nėra joks žanras, išskyrus tik bergždžios užuominos į tam tikrus dalykus. Todėl ne siužetas filme svarbiausia, o taip, kaip dvi žvaigždės bendrauja viena su kita – labai žmogiškai, pernelyg žmogiškai.

Gerai, ne viskas buvo kvaila, tuose dialoguose būta tikrai linksmų dalykų, ypatingai pasiteisino pavargėlių išraiškos, informacija panaudota iš jųdviejų gyvenimo ir toji sumistifikuota bei juokinga S. Stalone, šokantis nuogas Prancūzijos pajūryje, istorija. Yra gerų cinkelių, tačiau apie ką visa toji istorija? Neveikia ji man filosofiniame lygmenyje. Suprantu, kad režisierius susikvietė sukurti savo kultinių asmenybių vaizdinius, pasijuokti iš bulvarinio spaudos antraščių asmenybių karikatūrų ir tai tikriausiai yra tik vienintelis geras dalykas, dėl ko filmas „kabina“, nes siužeto paviršiumi nėra jokios istorijos. Intriga, kuria bandoma pademonstruoti mamos ir kortų būrėjos siužetiniame vingyje, atrodo, tik kriminalinių neišvystytų linijų parodija. Apskritai tariant, tai filmas apie dviejų liūdnų girtuoklių reabilitacijoje pasikalbėjimus, kurie galiausiai nenuveda niekur kitur kaip į aklavietę. O apie finalą patylėsiu, man jis nerezonavo, nešokiravo ir atrodė absoliučiai dar viena ekscentriškai prilipdyta „ne iš to žanro“ avantiūra, kuri emociškai nieko nedavė, bet leido iškelti vieną ir tą patį klausimą: ką filmas norėjo pasakyti ir iš ko pasijuokti, kad viskas atrodė truputį be formos kaip Depardieu pilvas su jūrų dumbliais celofane? A?

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:6.1

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Bakurau" / "Bacurau"

Sveiki,

Šio filmo neplanavau žiūrėti Kino pavasaryje. Komentaruose pamatęs, kad jis lyginamas su Tarantino kuriamu kinu, suklusau. Dar Brazilijai pelnė ir Kanų kino festivalyje žiuri prizą, o anonsas žadėjo dinamišką istoriją, na, tokią, kurią daugmaž esu matęs „Dievo miestas“ (2002), nufilmuotą San Paulo miesto lūšnynuose. Šioji, žinoma, kiek kitokia istorija vadinasi „Bakurau“ (protugal. Bacurau) (2019) šiemet Kino pavasaryje man tapo tikru atradimu!

Istorijos siužetus sunku nusakyti, nes jie iš esmės ir nėra iki galo aiškūs. Tai idėjų kinas, paremtas populiariojo kino dvasia, sumaišant tam tikrą brazilų etninius, kultūrinius (įskaitant ir šamanizmą) elementus. Dinamiška istorija pilna smurto, tačiau būtent tas smurtas ir panašus į Tarantino kiną, nes smurtas perteiktas kaip nerealus, kone estetinio pasimėgavimo lygio, kada nuo stebuklingų psichotropinių vaistų apkvaitę Bakurau miestelio gyventojai susiduria su apkvaitusiais amerikiečiais, nebeskiriančiais savojo gyvenimo nuo kompiuterinio, todėl atrodo, kad amerikiečiai tiesiog gyvena nesuvokdami virtualų gyvenimą, tačiau toji mintis nėra iki galo išgryninta ir veikiau palikta kaip viena iš interpretacijų. Ir tai yra gerai, nes primena iš vienos pusės Tarantino vesterną „Ištrūkęs Džango“ miksą su „Bado žaidynių“ bei serbų Emiro Kusturica „Pogrindžio“ bei „Katytė juoda, katinas baltas“ režisūriniais bei siužetiniais elementais. Tai labai „skani“ vibracija, nes viskas primena estetinį hipnotizuojantį košmarą, kuriame galioja įsivaizduojamos civilizacijos vertybių normatyvas.

Kuo šis filmas vertingas? Žinoma, dėl bauginančios atmosferos, rezonuojančio šamaniško pasąmoninio vibravimo, kuris išskleidžiamas dar nematytoje erdvėje, kur maišosi ateities perspektyvos su technologijų ir smurto kompiuterinių žaidimų motyvais. Apskritai tai neįtikėtinai paveikus ir geras kultūrinių invazijų pranašas žmonijai: karstai suvežami sunkvežimiais, istorijos muziejuje eksponuojamos nukirsdintos priešų galvos, susišaudymai dėl vandens trūkumo, glaudžios bendruomenės, turinčios savitą suvokimą, rinkimus trokštantis laimėti turtuolis dabita... Visa tai režisierių pranašavimas; filmas kaip nuotykis ir įspėjimas, kaip pramoga ir baugi filosofinė mintis. Jeigu tokį filmą būtų surežisavęs Tarantino, manau, tokio įspūdžio nebūtų palikę, bet žinant, kad tai ne Tarantino ir kad ši spalvinga nykstančios civilizacijos ir visuotinai degraduojančio žmogiškumo mozaika sulipdyta kitų genialių protų, manau, filmo įvertinimas atitinka man padarytą poveikį. Tikrai kitoks, tikrai geras. Lėtesnio ir niūresnio, subtilesnio filmo gerbėjams gal bus sunkoka jį žiūrėti.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.7

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Balta balta diena" / "Hvítur, Hvítur Dagur" / "A White, White Day"

Sveiki,

Šiemet Kino pavasaris dovanoja galimybę pamatyti islandų kino juostą „Balta balta diena“ (island. Hvítur, hvítur dagur) (2019). Istorijoje pasakojama apie pagyvenusį policininką, kuris autoavarijoje netenka žmonos ir pradeda rūpintis anūke... Po kažkiek laiko besirausdamas žmonos daiktuose aptinka mįslę, dėl kurios jis pradeda permąstyti ne tik lemtingus įvykius, bet ir visą savo santuokinį gyvenimą...

Pradėkime nuo to, kad islandai yra šykštūs žmonės, kurie, regis, beveik neinvestuoja į kiną ir praktiškai įtaigų filmą geba susukti vienkiemyje. Paskutiniu metu tokių filmų tiek Scanoramoje, tiek Kino pavasaryje kasmet randasi po kelis. Galvoju: kas trukdo tokius gerus ir mažo biudžeto filmus kurti Lietuvoje? Islandai puikūs literatai, jie gerbia knygas, jų pagrindinė Kalėdų dovana – knyga, jie geba mokytis iš literatūros, ją permąstyti ir... kurti scenarijus! Būtent scenarijus yra daugelio islandiško kino pamatas, kurį padeda sukurti vėliau autentiška ir kiek asketiška (kaip ir šiame filme) kultūrinė ir gamtinė atmosfera.

Filmas prasideda taip, kaip dažniausiai man nepatinka: cikliški gamtos pasikeitimo vaizdai, ardomas namas, beveik nėra dialogų, vien tik preliudas, preliudas ir dar kartą preliudas... Įvadas į skandinavišką mąslų ir mažakalbį kiną. Visgi vėliau imama sekti policininko vienatvės apgaubtą gyvenimą ir jo psichologinius ir psichofizinius veiksmus ir tai leidžia iš esmės mėgautis, nes suprantame visų jo judesių daugiaprasmiškumą ir kas geriausia – matome tai, ko veikėjas nenori net sau prisipažinti.

Galiausiai filmas pasiekia įtūžio momentą, beveik detektyvinio trilerio užtaisą ir visą laiką ne pagal holivudiškus standartus, pagal kuriuos tuoj pat nuspręstume, kaip viskas baigsis. Kai veikėjas eina per tamsų tunelį su anūke ant pečių, ir nežinia, ar išgyvens, iš tikrųjų regime tamsiausią Kristaus kančią – kryžių ir tos naštos transformaciją vidiniame veikėjo gyvenimo; ši transformacija žaismingai prasiveržia vilko kauksmais, tačiau tai tik simbolis, psichologinis išsilaisvinimo ir užgniaužtų emocijų paleidimas. Filmas, kaip ir pats pavadinimas, yra simboliškas, kuris reiškia sielos tamsiąją naktį, kurioje baltuma įgauna siekio apsivalyti, išsigryninanti ir, kad ir kaip bebūtų paradoksalu, visada balta spalva veikusi kaip sielos aklumo simbolis staiga tampa praregėjimo simboliu.

Gražiai ir įtaigiai sužeista Biblijos metaforomis. Šeimos drama ir keršto troškulys savo emocijomis labai nutolęs nuo Holivudo detektyvų. Kartais turėti mažą biudžetą ir kai niekas nekvaršina galvos iš mentorių parapijos, imama ir sukuriama išties geras filmas. „Balta balta diena“ yra kaip tik toks.

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela