Knyga: Richard Powers "Medžių istorija"

Richard Powers. „Medžių istorija“ – Alma littera, 2020. – 624 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Nežinau gero būdo

gyventi ir negaliu

liautis klaidžiojęs savo

mintyse, savo sengirėse...

Tu klausi: kaip žmogus šiame gyvenime pakyla ir vėl krenta?

Žvejo daina teka giliai po upe. (p. 529)“

Amerikiečių garsusis rašytojas Richard Powers (g. 1957) per savo gyvenimą yra parašęs dvylika romanų, kurių pagrindinė tema būtų technologijų poveikis pasaulio visumai. Šioji tema iš esmės perteikta ir labiausiai rašytoją išgarsinusiame romane Medžių istorija (angl. The Overstory), kuris pateko į trumpąjį Booker literatūros sąrašą bei pelnė 2019 m. literatūrinę Pulitzerio premiją. Knygą iš anglų kalbos išvertė Ieva Venskevičiūtė.

Šiame didžiuliame romane, kurio architektonišką struktūrą ir chaotiškumą galima laikyti sudėtingą medžio formos struktūros imitaciją, skiriami devyni atskiri veikėjai iš įvairių Žemės planetos kampelių. Jų unikalios istorijos yra susijusios su medžiais, kai kuriais istorijos momentais veikėjai vieni su kitais susipažįsta, kai kurie taip ir nesupranta apie vienas kito egzistavimą. Knygą sudaro keturios dalys – šaknys, kamienas, vainikas, sėklos – kiekviena šios knygos dalis turi atskirą struktūrą, problemos branduolį, skirtingą pasakojimo ritmą. Jeigu pirmojoje dalyje autorius supažindina su veikėjų istorija, leidžia ilgai epiškai istorijai rutuliotis, tai antrojoje dalyje viskas suintensyvėja, iškeliami visuomenės nebrandos ir atsakomybės stokos požymiai, daug skiriama protestuojantiems aktyvistams, kurie kovoja už gamtą. Galiausiai paskutinis skyrius labiau tampa teorijų ir pranašysčių tekstu, kuris iš esmės atliepia ir nūdienos pasaulinius įvykius apie klimato kaitą, Gretos Thunberg veiklą, Europos Sąjungos nelengvus sprendimus keisti žmogaus vartojimo įpročius.

Autorius suvaldė sudėtingą knygos laiko ir veikėjų linijų struktūrą, panaudodamas dokumentiką, statistinius duomenis, mokslinę medžiagą. Akivaizdu, kad knygos vientisumas nėra siužetinių linijų išgryninimas, autoriui kur kas labiau rūpėjo per šių istorijų koliažą išgryninti žmogaus ir medžių ryšio trapumą, kai kada netgi parodant barbarišką žmogaus prigimtį „siurbti“ žemės išteklius, įskaitant ir miškus, dėl savo asmeninių ambicijų.

Ne kartą knygoje nuskambėjusi mintis išties atspindi vis dar didžiąją dalį žmonių mąstysenos, kad kertu medį tam, kad gaučiau atlygį, o mano šeima būtų pavalgiusi. Tie skaičiai, kuriuos autorius panaudoja iš statistinių duomenų, kiek preliminariai kasmet sunaikinama senų medžių, spaudžia širdį. Itin autoriui gerai pavyko „perskelti“ dvi pozicijas t. y. bepročių aktyvistų, kurie knygoje iš tikrųjų yra naujos globaliosios kartos žmonės, suvokę, kad viskas yra vientisa, ir tos įstatymiškai apsaugotos blogosios pusės – medkirčių ir policininkų, kurie „gina“ naikindami pasaulį. Skaudžiausia žmonijos istorijos dalis buvo ir, sakyčiau, tebėra įstatymų iškėlimas aukščiau gyvybės ir pačių žmonių. Įstatymais įteisinta ne tik žmogžudystė, planetos naikinimas, bet uždrausta pasireikšti geriems, oriems ir kilniems dalykams. Mes, žmonės, lenkiamės popieriuje parašytam sakiniui ir negalime ap(si)ginti tai, kas gyva – ar begali būti labiau surištos žmogui rankos, kai matoma, jog įstatymas gina kriminalinį pasaulį? Manau, po 200 metų naujosios žmonių kartos su baisumu žiūrės į šių dienų pasaulio suvokimą ir sampratą.

Be jokios abejonės knyga turi poveikį, ji gali būti ir manifestas, susišaukiantis su kitais literatūros kūriniais, pavyzdžiui, Naomi Klein Tai viską keičia, Peter Wohlleben Paslaptingas medžių gyvenimas. Knyga pasižymi emociniu intelektualumu, autorius nuo pat pirmųjų puslapių atranda švelnaus ir išmintingo pasakojimo toną, kuris stebina dzenbudistiniu ramiu kalbėjimu, persmelkiančiu egzistencinius globalius prasmės lygius. Apie amerikietiškus jau išnykusius nuo maro kaštainius, kuris vienui vienas visoje Amerikoje lieka Holelio šeimos ūkyje. Šeimos vyrai kone visą XX amžių fotografuoja savo kaštainį, kol galiausiai šeimos griūtis sutampa su mirštančio kaštainio žūtimi. Panašų medžio ir žmogaus filosofinį ryšį perteikia ir mūsų rašytojas mohikanas Romualdas Granauskas apsakyme Gyvenimas po klevu.  

Akivaizdu, kad autorius labai įsigilinęs į mokslinę medžiagą, ypač, kai nemažai kalbama apie medžių emocinį bendravimą, jų bendrą kolektyvinę sąmonę. Pasirodo, rašytojas patvirtina mano iki tol pavieniui skaitytus straipsnius, iš kurių juokiasi daugelis „išprususių“, kad morka ir pomidoras taip pat turi jausmus. Medžių sąmonė tokia subtili, kad jie bendrauja oru, šaknimis, reikalui esant aukoja savo maistingas medžiagas atžaloms ir apskritai tiesiogine to žodžio prasme valdo viso miško ekosistemą. Bet autorius ir šiais duomenimis neapsiriboja, jis iškelia 400 milijonų metų senumo miegančių medžių šaknų po žemė idėją kaip miegančią didžiulę gyvastingą kompiuterinę sąmonę, gerokai savo subtilumu lenkiančią savanaudišką homo sapiens sąmonę. Sakyčiau, autorius priartėja prie misticizmo, kai kada tam perteikti reikia pasitelkti fantastinius, kiek neįtikėtinus siužetinius vingius. Pavyzdžiui, veikėja Olivija, išgyvenusi klinikinę mirtį, po kurios ji ima regėti ir girdėti būtybes, medžių subtilias dvasias, todėl desperatiškai keičia mąstymą ir tampa aktyvi kovotoja prieš medžių genocidą.

Richard Powers

Kur kas labiau įtikina, pavyzdžiui, mokslininkės Patricijos Vesterford paveikslas. Ji kaip atstumtoji mokslininkė ilgą laiką praleidžia miškuose ir empiriniais stebėjimais pagrindžia mintį apie medžių subtiliuosius lygmenis, nematomus žmonėms. Ji per septynerius metus parašo mokslinį traktatą apie medžius, kuris iš esmės pakeičia visuomenės požiūrį į gamtą. Taip, kaip šioji mokslininkė mato ir jaučia gamtą, palyginus su „nušvitusia“ Olivija, atrodo, kad autorius plėtoja skirtingus požiūrio kampus. Vienas iš jų šamaniškasis, o kitas iš jų – mokslinis, tačiau jie vienas kitam neprieštarauja, sakyčiau, tik papildo ir praturtina unikalų gamtos patyrimo būdų kartoteką.

Taip pat jautri Adamo istorija, kuris savo šeimoje gauna klevą ir juo rūpinasi kaip savimi. Galiausiai išaiškėja, kad berniukas tikriausiai turi Dauno sindromą, jam sunkiai sekasi bendrauti, o knygos pabaigoje jo misija yra atsisakyti savanaudiškosios žmonių prigimties ir kristi kaip medžiui tam, kad kažkas juo pasinaudotų. Tai apskritai nebūdinga žmonėms – aukotis nežinia dėl ko.

„Stebėdama tą vyrą, sunkiai girdinti ir sunkiai kalbanti Petė mokosi, kad tikrasis džiaugsmas suprasti, jog žmonių išmintis verta mažiau nei bukų šlamėjimas vėjyje. Kaip neabejojama vakarų vėju, taip keisis ir dalykai, dėl kurių žmonės tikri. Nėra tokio tikro žinojimo. Vieninteliai patikimi dalykai yra nuolankumas ir stebėjimas (p. 151).“ Neretai skaitant švysteli liūdnos pasakotojo prognozės, kad homo sapiens raida pražudys visą pasaulį, nes perdėtas žinojimas nuveda ne į amžinybę, o į susinaikinimą. Baisiausia, kad išryškina ne žmogaus prigimtį naikinti, bet tai, kad žmonės visgi gali sąmoningėti ir tapti kitokiais, nes jie linkę keistis vardan kitų, tačiau toji mąstymo forma ir sistema juos įgalina elgtis mechaniškai, nes taip elgiasi visi. Manau, autorius šia knyga atskleidžia aiškią panoramą, netiesioginį prabudimo sąmoningume gestą ir prašo skaitytojų apsižvalgyti, kad visas tavo sukurtas gerbūvis yra iš mirties kultūros, žudant aplinką. Ir tai niekada nenuves mūsų į pergalę.

Žinoma, pirmoji knygos pasakojimo dalis literatūriškai labai paveiki, išmintis liejasi tarsi vėjas medžių lajomis, tačiau toji knygos dalis apie aktyvistus, paverčia pasakotoją skubresnio pasakojimo įkaitu, prarandama pasakojimo gelmė, atrodo, kad pasakojimas labai suplokštėja, tampa holivudiniu serialu, tačiau būtent toje pasakojimo vietoje mums aiškiai iškeliamos šiuolaikinės visuomenės nesusikalbėjimo tendencijos.

Bet kokiu atveju, knyga šiandien kaip niekad reikalinga daugeliui iš mūsų kaip patvirtinimas ar net įrodymas, jog viskas yra mūsų sąmoningumo rankose. Paradoksalu, knyga, kurioje aiškiai išsakomos tiesos apie medžių kirtimą paikiems ištekliams ir pramonei, pati Medžių istorija išspausdinta ant tų pačių medžių lavonų. Tai stulbina, bet tikriausiai šį paradoksą būtų galima pateisinti viena išsakyta knygoje mintimi, kad jeigu žmogus kerta medį, jo kūno panaudojimas turi duoti kur kas daugiau nei jis augo gyvas dirvožemyje. Ką gi, regis, šioji knyga, atspausdinta ant popieriaus, yra verta vien tam, kad kiti medžiai nebūtų išravėti iš Žemės planetos. Galinga, globali ir išmintinga knyga, per kurios puslapius rėkte rėkiama: mums reikia tavo pagalbos! O kaip jūs reaguojate, kai kas nors verkdamas prašo pagalbos? Nueinate, ar ištiesiate pagalbos ranką?

Galite pasižiūrėti anglų kalba trumpą interviu su autoriumi apie šią knygą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Miražas" / "Durante la tormenta" / "Mirage"

Sveiki, skaitytojai,

Ispanų mistinių trilerių režisierius Oriol Paulo gana neblogai pažįstamas lietuvių žiūrovams. Jo kūriniai man patinka, kadangi jie truputį nenuspėjami, išplėtoti ir juose nemažai gerų idėjų. „Nematomas svečias“ (2016), „Kūnas“ (2012), „Džiulijos akys“ (2010) – pastarasis tikriausiai buvo geriausias ir labiausiai man patikęs režisieriaus filmas. Naujausias jo darbas „Miražas“ (ispan. Durante la tormenta) (2018), sakyčiau, turėtų būti priskirtas kaip vienas geriausių režisieriaus filmų.

Pradėkime nuo to, kad priešingai nei „Nematomas svečias“, „Miražas“ turi kur kas įdomesnį scenarijų. Aišku, čia kur kas daugiau fantastinių laiko ir erdvių transformacijos motyvų, bet nuo to kaip tik filmą žiūrėti įdomiau. Čia susikerta 1989 metų ir po kelių dešimtmečių atsikartojanti simetriška unikali audra, kuri sujungia paralelinius pasaulius, atsiranda kelios laiko atšakos. Žaidimas su atmintimi, netikėtumai ir įvelta kaimynystėje įvykdyta žmogžudystės istorija leidžia pajusti filme išplėtotas netgi kelias viena su kita susijusias istorijas, kurios pagaviai ir įtikinamai „suveržtos“, nenuobodžios bei siužetiškai nenuspėjamos.

Didžiausia pagrindinės veikėjos dilema yra pasirinkimas grįžti į senąjį pasaulį pas dukrelę Gloriją ar pasilikti su vyru, kurio nelabai pamena. Dvi skirtingos tapatybės negali vienu metu sugyventi skirtingose tikrovėse. Tai nesunku įsivaizduoti ir susitapatinti, kad esminis padarytas sprendimas yra gana logiškas, nes tikriausiai visi iš mūsų rinktųsi būtent dar kartą pamatyti savo vaikus. Šiaip filmas atrodo gana dinamiškas, įtraukiantis. Režisieriui vėl pavyko sudėlioti istoriją kaip dėlionę, rebusą, kurį reikia spręsti ir nežinai, kuo viskas pasibaigs. Scenarijus, mįslinga dėlionė, fantastiniai motyvai, klasikinė žmonos nužudymo istorija – visa tai, sakyčiau, pagalvota ir perteikta tiksliomis dozėmis, todėl filmas neprailgsta ir išlaiko įtampą iki pat pabaigos kaip geras įtraukiantis serialas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Olga Tokarczuk apie pasaulį po karantino, pranašystės rytojui

Sveiki,

Manau, kad daugelis iš jūsų skaitėte Olgos Tokarczuk publikuotą 15min.lt portale straipsnį „Ateina nauji laikai“, kuriame garsi lenkų rašytoja išdėsto mintis, kilusias saviizoliacijos periode. Tai puiki pranašiška esė, parašyta labai paprasta ir taupia kalba apie moters pojūčius, kai žmonių pasaulis sulėtėjo. Straipsnis baigiasi būtent tokiomis iš kojų verčiančiomis prognozėmis apie būsimą ekonomikos nuosmukį, po kurio pasaulis ir mūsų realybė gerokai pasikeis. Ir tai gali būti visai kas kito nei 2008-2009 metais, tai gali būti netgi bankų viešpatavimo griūtis, o mes, vidutinės klasės darbininkėliai, žinoma, už tai turėsime labiausiai sumokėti...

Šiandien vis drąsiau per žiniasklaidą kalbama apie būsimą atsigavimą, bet ar atsigavimas čia svarbiausia, kai tikroji padėtis, juodžiausios visuomenės naktys mūsų dar tik laukia? Labai norėčiau, kad visa tai pavirstų į kažkokią kitą, daug humaniškesnę sistemą, kurioje Žemės ištekliai ir žmonių gyvenimo būdas, jų veikla ir darbas pasikeistų iš esmės tik į gera. Ar mums reikia realybės tos, kuria gyvenome paskutinį dešimtmetį, kuri nuveda mus į susinaikinimą, išsekimą ir Žemės išgręžimą?

Teisingo atsakymo nežinau. Baisu, kaip ir pati rašytoja teigė, kad labiausiai nukentės tie, kurie neteko darbo per šį laiką ir nebegali susimokėti paprasčiausių mokesčių ir išlaikyti šeimų. Tam yra atveri visi keliai į visuotinę paniką, plėšikavimą, protestą. Labai norėčiau, kad to nenutiktų. Labai.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Dua Lipa - Break My Heart [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Šiemet į pop muzikinį pasaulį sugrįžo itin 2017 metais išpopuliarėjusi nauja atlikėja Dua Lipa (g. 1995). Jos naujausias albumas „Future Nostalgia“ jau kuo puikiausiai įvertintas muzikos kritikų ir netgi pavadintas šio dešimtmečio geriausiu pop muzikos albumu. Aišku, 2020 metais dar tik prasidėjo, todėl geriausią ir įtakingiausią albumą, pripažinkime, nustatyti beveik neįmanoma, tačiau tenka sutikti, kad Dua Lipa išties per paskutiniuosius kelerius metus tapo įtakinga pop kultūros ikona, o naujieji hitai susilaukė milijoninių peržiūrų.

Trečiasis singlas iš naujojo albumo vadinasi „Break My Heart“ atitiktų visus šiuolaikinės pop muzikos standartus. Tai yra aštunto dešimtmečio disco muzikos stiliaus su šiuolaikinės elektroninės muzikos miksas. Iš tikrųjų ne tik rūbai, bet muzika ir kai kurie kiti meno dalykai gręžiasi būtent į praeitį. Naujasis kūrinys ir vaizdo klipas dabar „ant bangos“ visame pasaulyje. Nors Billboard reitinge daina debiutavo tik 21 vietoje, manau, laikui bėgant šis naujasis singlas pasieks aukštesnių pozicijų. Pasaulyje aukščiausią vietą pasiekė būtent Lietuvoje, pagal AGATA duomenis, singlas užima antrą pagal populiarumą vietą. Estijoje šešta pozicija, Airijoje trečia.

Sakyčiau būtent dėl lengvai įsimenamo priedainio daina kabina masinius klausytojus.

Pasižiūrėkite vaizdo klipą:

Žodžiai / lyrics

Dua Lipa – Break My Heart

 I've always been the one to say the first goodbye
Had to love and lose a hundred million times
Had to get it wrong to know just what I like
Now I'm fallin'

You say my name like I have never heard before
I'm indecisive but this time I know for sure
I hope I'm not the only one that feels it all
Are you fallin'?

Center of attention
You know you can get whatever you want from me
Whenever you want it, baby
It's you in my reflection
Now I'm afraid of all the things you could do to me
If I would've known it, baby

I would've stayed at home, 'cause I was doin' better alone
But when you said, "Hello", I knew that was the end of it all
I should've stayed at home, 'cause now there ain't no letting you go
Am I falling in love with the one that could break my heart?
Oh no, I was doin' better alone
But when you said, "Hello", I knew that was the end of it all
I should've stayed at home, 'cause now there ain't no letting you go
Am I falling in love with the one that could break my heart?

I wonder when you go, if I stay on your mind
Two could play that game, but you win me every time
Everyone before you was a waste of time
Yeah, you got me

Center of attention
You know you can get whatever you want from me
Whenever you want it, baby
It's you in my reflection
Now I'm afraid of all the things you could do to me
If I would've known it, baby

I would've stayed at home, 'cause I was doin' better alone
But when you said, "Hello", I knew that was the end of it all
I should've stayed at home, 'cause now there ain't no letting you go
Am I falling in love with the one that could break my heart?
Oh no, I was doin' better alone
But when you said, "Hello", I knew that was the end of it all
I should've stayed at home, 'cause now there ain't no letting you go
Am I falling in love with the one that could break my heart?

Ooh, break my heart
Ooh, break my heart
Ooh
Am I falling in love with the one that could break my heart?

I would've stayed at home, 'cause I was doin' better alone
But when you said, "Hello", I knew that was the end of it all
I should've stayed at home, 'cause now there ain't no letting you go
Am I falling in love with the one that could break my heart?
Oh no, I was doin' better alone
But when you said, "Hello", I knew that was the end of it all
I should've stayed at home, 'cause now there ain't no letting you go
Am I falling in love with the one that could break my heart?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Richard Powers apie nematomus medžius ir kas svarbiausia

Sveiki,

Pabaigęs skaityti amerikiečių rašytojo Richard Powers romaną „Medžių istorija“, ėmiau atmetinėti tas istorijos dalis, kurios man nepatiko ar neįtikino ir liko išties įstabaus ir reikalingo kūrinio įspūdis. Jis nustelbė mane savo šiandieninėmis aktualijomis, jog medžiai itin sudėtingos būtybės ir kiekvienas medžio nupjovimas iš esmės įsirašo į kolektyvinę emocinę medžių istoriją, kuri tęsiasi 400 milijonų metų.

Rašytojas ilgai tyrinėjo ir rinko medžiagą šiai knygai (netrukus padarysiu knygos recenzijos įrašą). Tačiau stabtelėjau prie šios citatos. Medžiai paskutiniu metu nebėra nepastebimi, kai juos raute rauna iš Lietuvos didmiesčių, o aktyvistai nieko nebegali padaryti, miestų merai tyli užbetonuotomis burnomis. Medžiai matomi visur! O labiausiai jų genocidas. O ką jau sakyti apie kertamus miškus. Bet ši citata labiau apibūdina mūsų žmonių požiūrį į gyvybę ir jos vertę, kai mes grožimės rudeniu, juk iš tikrųjų negalvojame apie medį kaip asmenį, kuris ruošiasi žiemoti, todėl atsisako lapų... Mes matome tik lapus, mes matome kliūtis, baimė, grėsmę, kad medis užvirs ant automobilio, kad uraganas išvers ir įlinks tūkstantį kainavusi tvora, mes galvojame ir matome daug ką, bet ne subtilų medį, jame pasireiškusią sudėtingą sąmonę. Jeigu galėtume po tokios knygos kiek kitaip žiūrėti į medžius, pagalvokite, o kas jeigu ne tik medis, bet viskas aplinkui turi sąmonę?

O kas, jeigu negalime pamatyti Dievo?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Augustė - Dalelę savęs [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Skubu su Jumis pasidalyti naujausia Augustės Vedrickaitės daina „Dalelę savęs“. Man patinka Augustės balsas, tai ką ir kaip ji dainavo muzikiniame projekte „Dangus“ prieš beveik penkiolika metų. „Dalelę savęs“ man primena kiek jos atlikimo ritmu ir maniera perdainuotą Džordanos Butkutės dainą „Dėl tavęs“, toks juntamas tango ritmas ir stipraus balso galimybės, bet kartu tai kiek kitokia daina. Tikriausiai nesumeluosiu sakydamas, kad labai asmeniška, turint galvoje, ką paskutiniaisiais metais atlikėja išgyveno asmeniniame gyvenime, tekste jaučiamas tam tikrų minčių atspindys.

Neturiu žalio supratimo, ar šioji daina bus populiari, bet kad ji gera, tas tiesa. Galbūt atlikėja pagaliau išleis ir solo albumą? Kas žino. Vaizdo klipe nusifilmavo Eurovizijos nacionalinėje atrankoje išgarsėjusi šokėja Miglė Praniauskaitė. Jos pasirodymas klipe kiek primena Sia dainos „Chandelier“ vaizdo klipą. Siūlau pasižiūrėti ir pasiklausyti Augustės naujausio kūrinio.

Žodžiai / lyrics

Augustė – Dalelę savęs

Mano keliai

Tavo svajonės

Pasiklydo kažkur

Tarp to ko noriu aš ir ko nori tu

Regis bandžiau

Saugoti viltį

Bet horizonte neberandu

Tavo akių...

Dalelę savęs paliksiu tau

Ir užrakinsiu duris, užrakinsiu duris

Nebebelsk jau, nebetrukdyk sau

Abu mes žinom, taip bus

Žinom, taip bus geriau

Mano širdis

Ne tavo tvirtovė

Nes mes kaip metai be rudens

Ar jūra be sūraus vandens

Daug klaidų

Mačiau bandei ir tu

Galiukais pirštų tave liečiu

Bet nieko nebejaučiu...

Dalelę savęs paliksiu tau

Ir užrakinsiu duris, užrakinsiu duris

Nebebelsk jau, nebetrukdyk sau

Abu mes žinom, taip bus

Žinom, taip bus geriau

Gyvenime kaip kine

Kasdien atrandam save

Ir aš lieku dėkinga tau

Nebeieškokim kaltų

Nebedraskykim žaizdų

Ir mes dar būsim laimingi...

Dalelę savęs paliksiu tau

Ir užrakinsiu duris, užrakinsiu duris

Nebebelsk jau, nebetrukdyk sau

Abu mes žinom, taip bus

Žinom, taip bus geriau.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: David Quammen apie socialinį ir emocinį izoliacijos poveikį žmonėms, koronavirusas

Sveiki, skaitytojai,

Beskaitydamas naujausią „Literatūra ir meno“ leidinio numerį, pagalvojau apie mokslininko ir žurnalisto David Quammen (g. 1948) interviu ištartas mintis apie šiomis dienomis itin aktualią socialinę ir emocinę atskirtį, užsidarant savo namuose. Baimė priveda prie panikos. Autorius išsako mintį, kad reiktų saugotis ir save izoliuoti tik socialinėje sferoje, tačiau neprarasti emocinio ryšio su žmonėmis, nes praradus emocinį ryšį, galima sunaikinti netgi pačią civilizaciją. Galiu tik įsivaizduoti, kokiu mastu vyks atsistatymas ne tik ekonomikoje, bet ir emociniame, dvasiniame lygmenyje, ypač tiems, kurie niekada neturėjo ar nenorėjo šių dalykų įtvirtinti, ugdyti.

Kur kas lengviau tiems, kurie šiomis dienomis randa laiko meditacijai, gyvena užmiestyje, kaime, stebi gamtą, neprisileidžia prie visuotinio chaotiškai įsiurbiančio į panikos pasaulį sūkurio. Kartais vien proto ir geležinės logikos neužtenka atsispirti tai srūvančiai panikai, kartais tenka atsiriboti kur kas radikaliau, išsaugant nepažeistą emocinį savo gyvenimo dažnį.

Jūsų Maištinga Siela