Tikrieji
knygomanai tikriausiai jau nuo vasaros žinojo, kad geromis knygomis garsėjanti
leidykla „Sofoklis“ ruošia ne vieną gerą lapkričio naujieną. Mano biblioteka
priglaudė Hertos Muller „Amo sūpuoklės“, J. M. Coetzee trilogijos paskutinė dalis
„Jėzaus mirtis“ – abi išleistos mano mėgstamoje „Kultinių knygų“ serijoje. Taip
pat Booker Prize trumpajame sąraše atsidūrusį naujausią indų rašytojo Salman
Rushdie „Kichotas“. Kada paskutinįkart skaičiau Rushdie? Atrodo, kad prieš mūsų
erą, kai kramsnojau „Paskutinį Mauro atodūsį“. Tikiuosi „Kichotą“ iki Naujųjų
įveiksiu.
Debiutinę
Nojaus Saulyčio poezijos knygą SMS gėlytę įsigijau prekybos
centre Maximoje. Buvo 40 procentų nuolaida knygoms. Nesitikėjau, kad
tokią knygą galima įsigyti tiesiog prekybos centre, nes poeziją ten aptikti dėl
mažo tiražo labai sunku. Tiesa, turėjau vargo prie savitarnos kasos.
Nenuskaitė. Kažkoks ne toks ISBN kodas, kasininkė baisiai vargo, kol
neapsikentusi tiesiog nuskenavo kitą knygą, kurios vertė buvo tokia pat. Nuolaidą
pritaikė. Į telefoną gavau iškart pranešimą, kiek nuskaityta iš mano banko
sąskaitos. Patogu. Eidamas namo ilgai galvojau apie poezijos pirkimą prekybos
centre ir apie tai, kaip pasaulyje knygynai bando atsikovoti iš Amazon dalį
rinkos, kad galėtų išsilaikyti. Kažkaip pirkti poezijos knygą prekybos centre
nėra kilnu, pamaniau, todėl grįžęs tupėjau ant unitazo, rankoje laikydamas SMS
gėlytes, o ant grindų laikiau padėtą savo išmanųjį telefoną. Niekas nerašė.
Jau seniai įkyriai niekas neberašo, nebesu paauglys, kuris gautų: ką vk? Vėliau
prisileidau karšto vandens ir knygą užbaigiau ten, mirkdamas vandenyje, iškėlęs
kojas, kvėpuodamas karštais garais ir Nojaus Saulyčio poezijos kvapais. Beveik
idealu drėgną lapkričio dieną.
Knyga
SMS gėlytė labai koreliuoja pavadinimu su autoriaus pavarde Saulytis –
infantilus asonansinis skambesys iš esmės naudojamas eilėraščiuose. Tarp vaiko,
paauglio ir jaunuolio, sujungiant antrojo dešimtmečio žmogaus raidos etapus.
Virginija Kulvinskaitė anotacijoje mini Britney Spears dainos eilutę „not a
girl, not yet a (wo)man“, kuri iš esmės atspindėtų visos knygos perėjimo iš
paauglio į jaunuolio fizinį, dvasinį proceso būvį. Kitą vertus, daugelis
eilėraščių rezonuoja kaip stabtelėjimą pasaulyje, kuriame norisi įsitvirtinti,
pakilti virš jo. Štai subjektas viename eilėraštyje sušniokščia kokainą
mašinoje, šalia bažnyčios, su numanomu draugu, ant kurio kojos nori uždėti
ranką, tačiau jam šis rojus uždraustas, todėl subjekto akys pakyla į dangų ir
byloja apie pakilimą dvasinėje rojaus erdvėje, kuri negali pasireikšti
natūraliomis aplinkybėmis čia, žemėje.
Nojus Saulytis
Esminis
daugelio eilėraščių bruožas yra technologijų panaudojimas, tačiau tai nėra reta
tarp jaunosios kartos poetų, sakyčiau, panaudoti kompiuterius, skype, facebook
jau tampa poezijoje mūsų tikrovę atspindinčiais privalomaisiais šou elementais.
Autoriui pavyksta ne šiaip integruoti į lyrinį kalbėjimą technologijų leksikoną,
bet jų pagalba išgauti tam tikrą žmogaus pasimetimo, laikinumo, priklausomybės
būsenas, pavyzdžiui, subjektas stebi mergaitę balkone, kuri slapta rūko ir
staiga ji dingsta patikrinti telefono „žino - // uždariusi balkono duris /
prieis prie stalo / ir paėmusi telefoną / pamatys / kad žybsi nauja /
neperskaityta žinutė (p. 7).“ Būsenos kai lauki, kai nieko nelauki ir
nesitiki, kai nebenori laukti... Trapumo ir būties pusiausvyra technologijų
pasaulyje, kur technologijos tampa priemone pratęsti (ir suvokti) dar vienai vienišo
žmogaus egzistencijos raiškos formai. Paradoksalu, tačiau technologijos tuo pačiu
iliuziškai leidžia ir užpildyti tuštumą, pavyzdžiui, subjektas susitinka su
tėvu, geria baltą alų ir nutyli, kad per skype rodo savo penį kitiems, nes
būdas mylėtis per vaizdo kameras – tai dar vienas būdas patirti save, savo
kūniškumą.
Tiesą
sakant, poezijos rinkinyje ieškojau ir tam tikro jaunatviško seksualumo,
kadangi vyrų rašomoje literatūroje seksualinis subjektas paprastai būna
moteris, o apie vyro seksualumą kalbėti tarsi nemadinga, neetiška ir netgi,
sakyčiau, kad vyrauja pozicija, jog tai nevyriška, narciziška, todėl, mano
supratimu, tokių tekstų labai trūksta. Taip, knygoje galima įžvelgti subjekto
biseksualumo pasireiškimą. Štai knygos redaktorė Aušra Kaziliūnaitė Literatūroje
ir mene publikuotame straipsnyje Ar tikrai šiuolaikinė lietuvių poezija
apolitiška? išreiškė mintį apie savo seksualinės orientacijos „įnešimo“ į
poeziją atsargumą, kadangi visada atsiranda galimybė tapti paribio poetu: na
tas, kuris ten biseksualus, ar gėjus, ar lesbietė. Nojaus Saulyčio poezijoje
taip pat esama biseksualaus subjekto „o po to aš / prie edukologijos
universiteto / skambinau į kauną / nepilnamečiui berniukui / dėl kurio /
išsiskyriau su ieva / nes aš pasakiau / kad tu pasakei man / jog sakei jurgitai
/ kad nori mane pamylėti / pirmesnis (p. 63)“. Šituo požiūriu, neslėpsiu,
man N. Saulyčio poezija patinka, kadangi atsiranda erotika, kuri atliepia
nūdienos pasaulį, kuriame žmonės skiriami ne pagal lytį, o vertinami ir mylimi todėl,
kad jie žmonės (kad ir kaip „tradiciniams konservatyviesiems“ nepatiktų).
Visų
eilėraščių formos atitinka bendrą knygos koncepciją, neatsirado nė vieno tokio
eilėraščio, kuris būtų „iškritęs iš konteksto“. Tai idėjiškai sukomponuota ir
apgalvota knyga, kurią papildo ir išskirtinis knygos dizainas, publikuojamos
nuotraukos, „iš rankų išsprūdęs balionas“ – sms grafiškai perteiktas eilėraštis
vėlgi simbolizuoja tą nuolatinį eilėraščiuose juntamą subjekto virsmą,
nuolatinių (ne)patirtų būsenų, ribinių patirčių kirtimo ribą.
Kalbant
apie eilėraščių subjekto balsą, Nojus Saulytis dažnai renkasi daugiskaitos
pirmąjį asmenį, kuris atlieka dvejopą funkciją – perteikia tam tikrą kolektyviškumo
įspūdį, lengviau įtraukia skaitantįjį tiesiogiai patirti tas pačias būsenas, iš
kitos pusės – subjektas nepraranda savo patirčių išraiškos individualumo. Daugiskaitos
pirmasis asmuo leidžia tapti tam tikru chameleonu, perteikti būsenas tarsi jos
iš dalies būtų ne tik subjekto, bet kolektyvinės sąmonės dalis – slėptis atvirumu.
Kai kurie eilėraščiai „taupūs“, turintis japoniško haiko stiliaus nutylėjimo, o
kai kurie, pavyzdžiui, pokalbiai skype, pasižymi šiuolaikiniu plepėjimu apie
nieką, kuris, žinome, eilėraštyje vėlgi išreiškia žmogaus vienatvę, norą
komunikuoti, atrasti reikalingumą, paguodą ir ryšį.
Sakyčiau,
puikus Nojaus Saulyčio debiutas. Išlipau iš vonios, tiesiogine to žodžio,
prasme pakaifavęs puikios poezijos. Patikrinau savo telefoną, ten jau iš
tikrųjų žybsėjo žalia akutė, kuri sakė, jog per mesendžerį gavau kelias
žinutes. Prieš patikrindamas, kas parašė, užlaikydamas tarsi SMS gėlyčių
eilėraščio paliktą tirpstantį prasmių skonį, neleidau sau tyčia perskaityti,
todėl pirmiausia, prisimindamas savo paties paauglystės dienas, paklausiau šios
dainos ištrauką iš kanadiečio Xavier Dolano filmo Tai tik pasaulio pabaiga
panaudotą rumunų vyrukų grupės hitą. Dalijuosi juo su Jumis tarp SMS gėlyčių.
Šios
dienos citata priklauso Sauliui Keturakiui iš jo publikuoto „Nemune“
(Nr. 10, 2020) straipsnio „Socialinė distancija, arba elkimės kaip suomių
rašytojai“. Saulius Keturakis šiame straipsnyje apžvelgia garsių praeityje
buvusių rašytojų manifestus, kūrinius, kuriuose skelbiama apie žmogaus
egzistavimo realybę nebendraujant ir išlaikant distanciją. Vienas įdomiausių
pavyzdžių E. M. Forsterio tekstas „Mašina sustoja“ bei J. Austen laiškai.
Galiausiai
teksto pabaigoje pateikiama netikėtai ironiškas laimės receptas – būkime suomiais,
kurie konservatyvūs, vieniši, nelinkę bendrauti. Suomiai laimingiausia pasaulio
tauta (vis dar nežinau, kaip tas laimingumas nustatomas), nes kai nebendrauji
su kitais, tai ir problemų neturi. Kaip tai tinka COVID-19 atveju. Kažin, kiek
užsikrėtusių suomių?
Pernai
Mathias Enardo, prancūzų rašytojo, romanas „Kompasas“ man asmeniškai
tapo vienu sunkiausiu skaitytu kūriniu, tačiau ir vienu įdomiausiu. Tai tarsi
tam tikras literatūrinis potyris. Taip pas mus jau būna su itin gerais
autoriais, kad vienus skaito ir verčia, o kiti tiesiog ir „praplaukia“ nelabai
pastebėti. Regis, su Mathias Enardu taip nebus, nes ką tik pasirodė antrasis jo
romanas „Vagių gatvė“.
Naujausiame
„Literatūra ir menas“ numeryje (Nr. 3713) publikuotas jo interviu apie jo
paties klajones po žemynus. M. Enard, kaip ir kiti intelektualai, įžvelgia tam
tikrus europietiškus procesus, kurie paantrintų COVID-19 versijai – užsidaryti,
išsaugoti, gintis. Galiu tik pritarti, kad toks požiūris labai gyvas,
artėjantis prie nacistinių jėgos struktūrų ir troškimo turėti priešus tam, kad
pasijustume pasaulyje reikalingi ir reikšmingi.
Taip,
galiausiai tai ir vėl nutiko, nes rašau apie Donatą Montvydą ir Džordaną
Butkutę, tiksliau – apie jų duetu įrašytą kūrinį „17“, kuris
paskutinę savaitę tikriausiai pas daugelį „rauna stogą“. Tiesą sakant, beveik
negirdžiu ir nesiklausau šiuolaikinės lietuviškos muzikos, tačiau šią kažkaip
išgirdau visai savaitės kaip „karštą naujieną“ ir kilstelėjau antakį. Vau, koks
devinto dešimtmečio skambesys, muzika – tai kas iš tikrųjų šiuo metu skamba
Holivude, už Atlanto, su tokiu skambesiu ir muzika dirba populiariausi užsienių
šalių muzikos kūrėjai ir atlikėjai.
Sudėtinga
su lietuviškais žodžiais, kartais atrodo, kad „17“ dainoje jau ant ribos ims ir
pastrigs, tačiau duetas išvairuoja žodžius ir suteikia jiems atspalvį, skambesį
ir melodingumą. Kai trisdešimtmečiams ir keturiasdešimtmečiams buvo po
septyniolika, manau, kad visi daugiau ar mažiau girdėjo Džordaną. Jos pop
lietuviškos muzikos kultas jau savaime yra nostalgija ir tinka šiai dainai.
Ką gi,
dar negirdėjote? Siūlau pasiklausyti.
Žodžiai
/ lyrics
Donatas
Motvydas ir Džordana Butkutė – 17
Minioje… Žmonių.
Tavo veidą iš toli
regiu.
Patikėt. Sunku.
Pasikeitę stovime
abu.
Susitikom netyčia, po
tiek daug bemiegių naktų…
Kai jau rodos
paleidom – ir vėl viskas atgija viduj.
Dar
viena naujiena iš šiaurietiško kino derliaus – švedų režisierės Amanda Kernell,
žinoma už filmą „Samių kraujas“ (2016), Scanoramoje pristatomas naujausias jos
darbas „Neišskiriami“ (šved. Charter) (2020). Istorija pasakoja
sudėtingą motinos gyvenimą, kai po skyrybų jai ribojama susitikti su dviem
vaikais – mažamečiu Simonu ir paaugle Elina. Galiausiai motina juos neteisėtai
pagrobia ir slapta pabėga į Tenerifę...
Kol
pas mus Lietuvoje aidi baisūs dalykai iš Skandinavijos apie vaikų teises,
tarnybas ir iš šeimų atimamas atžalas ir susikuriame sau mitus, režisierė
leidžia mums dirstelėti į griežtą švedų vaiko priežiūros ir auklėjimo kultūrą.
Visgi čia svarbiausia nėra įstatymai, režisierei, kuri pati ir parašė
scenarijų, rūpėjo atskleisti motinystės instinktą, veikiantį prieš įstatymus. Nevisai
stabilios psichikos mama Alisa keliauja su vaikais ir išgyvena nuolatinę baimę,
jog netrukus ją suseks policija, tačiau tuo pačiu ji bando iš naujo
užsitarnauti paauglės dukters prielankumą, o tai yra be galo sunku. Ji, kaip
motina, pastebi dukters išgyvenimus, bando suteikti pagalbą, tačiau pati yra
įklimpusi bėdose iki kaklo...
Tiesą
sakant, vienos yrančios šeimos santykių analizė šiame filme žiūrėjosi gana
atsainiai. Iš filmo tikėjausi kur kas daugiau – provokacijos, aštrumo,
netikėtumo, tačiau „Neišskiriami“ tepasiūlė tik tvarkingai įprasta kino kalba
perteiktą vienkryptį siužetą. Aišku, įdomiausias filme lieka motinos portretas,
juslingas ir perteiktas įtaigiai, tačiau, kai pabėgėliai atsiduria Tenerifėje,
tiesą sakant, filmas tampa jau nuobodus. Sunkoka pasakyti priežastis, kodėl
filmas nesujaudino, nors, atrodo, su juo viskas lyg ir gerai: jame ir jausmo,
ir išgyvenimo... Tačiau visuminis vaizdinys be aštrumo, trūksta tiesiog ambicijų. Va, Kino pavasaryje
matyta skandinavų drama „Atsargiai – vaikai!“ buvo tikrai kažkas įtraukiančio,
dėl ko pylė prakaitas, tačiau šioji drama tiesiog per saugi. Keruakiškai
motinos su vaikais kelionei lemta žlugti, kaip jau aišku nuo pat filmo pradžios.
Esminis klausimas po filmo lieka toks pats: kodėl motina turi tiek mažai galios
būti tiesiog motina, o dirbtiniai įstatymai, kurie turėtų užtikrinti
teisingumą, akivaizdžiai kartais pasitarnauja priešingoms jėgoms?
