Informacija apie albumą: Dua Lipa - Club Future Nostagia [Vinyl, 2LP] (2020)
2021 m. balandžio 11 d., sekmadienis
Knyga: Michel Houellebecq "Serotoninas"
Michel Houellebecq. „Serotoninas“ – Vilnius: Kitos knygos, 2020. – p. 312.
Sveiki
skaitytojai,
Nemažą
laiko mano knygų lentynoje pralaukė naujausias kontraversiškas prancūzų
rašytojo Michel Houellebecq (g. 1956) romanas Serotoninas
(pranc. Serotonine). Pastarasis romanas buvo įtrauktas į Booker
International ilguosius ir trumpuosius sąrašus, na, o man tai antroji
perskaityta rašytojo knyga. Prieš maždaug metus skaityta Žemėlapis ir
teritorija iš tikrųjų buvo neprastas susipažinimas su iki tol man pernelyg
neįveikiama rašytojo kūryba. Pretenzingi ankstyvojo laikotarpio rašytojo romanai
savo struktūromis ir idėjomis buvo praktiškai nepaskaitomi, tačiau Lietuvoje
tikrai buvo nemažai šio rašytojo gerbėjų, kurie būtent šį rašytojo kūrybinį
laikotarpį vertino ir tebevertina kaip įdomiausią ir geriausią jo kūrybą.
Naujausias
romanas Serotoninas, pavadintas pagal laimės hormono pavadinimą, žvelgia
į Vakarų Europos šiandieninę (iki karantininę) tikrovę. Dėmesio centre – nebe pirmos
jaunystės vyras Floranas, kuris, kaip ir dažnas knygos veikėjas, negali pakęsti
savo vardo ir pradeda skųstis jau pirmuosiuose romano puslapiuose. Kava ir
cigaretės, mieguistas snobiškas rytas, išblėsusios ambicijos ir nuobodulys bei
kritiškas, sakytum, pretenzingas visko, kas gyva ar negyva pasaulyje, vertinimas.
Iš tikrųjų
mes turime labai mažai literatūros, kuri atspindėtų nūdienos tipinį vakarų
europietį, kuris persisotinęs barų, meno, kultūros ir miesto bruzdesio kaip tik
nori sprukti į užmiestį (J. J. Ruso: „Atgal į gamtą!“), kad galėtų gyventi be streso.
Stresas – didžiausia XXI amžiaus žmonių lėtinė liga, kuri verčia gerti, rūkyti,
skęsti beprasmybėje, jaustis bejėgiu. Toks tas ir Floranas, dirbantis žemės ūkio
sektoriuje. Ilgą laiką jis stebėjo ir rinko informaciją apie prancūzų ūkininkų
padėtį, dalyvaudavo aštriose derybose su ES atstovais ir bandė visaip saviškiams
išreikalauti kuo didesnių kvotų. Floranui svarbi ekologija, jis prieš
genetiškai modifikuotą produkciją, jis sūrių ir vyno gurmanas, tačiau tuo pačiu
suvokia, kad yra bejėgis ką nors pakeisti, nes rinkos dėsniai nesuvaldomi. Į Europą
plūsta pigi ir patraukli argentinietiška mėsa, prancūzų pieno kainos negali
konkuruoti su Rytų Europos ES narių pigia produkcija. Floranas mato, kaip
skęsta paskutiniai Prancūzijos buržuazijos pamatai: išparduodami ūkiai,
dvaruose vietoj verslų įrengiami muziejai ir viešbučiai su internetu bei rūkyti
draudžiančiais apartamentais. Tai senojo sukirpimo veikėjas, kuriam darosi vis
sunkiai gyventi besikeičiančiame ir prancūzišką kokybę bei identitetą
prarandančioje šalyje.
Kas
lieka Floranui? Jis meta darbą ir ima gyventi iš tėvo palikimo, bando sumėtyti
pėdas, pasikeisti iš esmės, perkurti savo tapatybę, todėl pirmiausia jis
palieka savo jaunąją japonę meilužę Džiudzu ir išsinuomoja apartamentus rajone,
kuriame nemanė gyvensiąs likusį gyvenimą. Netrukus Floranas išvyksta į
Normandiją ir ten regi, kaip jo studijų laikų draugas pamažu depresijos apimtas
pralaimi ūkio verslą. Visoje šioje zmenkančio verslo ir skęstančio pasiturinčio
prancūzų vaizdinyje Floranas nestokoja platesnių įžvalgų apie nūdienos Europos
politiką t. y. ES keliami lygybės reikalavimai visoms bendrijos narėms didžiųjų
ir turtingųjų ES šalių sąskaita, jaučiama didžiulė artėjanti (ir jau iš dalies
esama) Kinijos politikos įtaka, pigesnė paklausa iš Pietų Amerikos šalių. Išparduodama
Prancūzija: „Daugiausia belgams ir olandams, vis dažniau kinams. Pernai
penkiasdešimt hektarų pardaviau kinų konglameratui, jie norėjo nupirkti dešimt
kartų daugiau ir už dvigubai didesnę nei rinkos kainą. Vietiniai ūkininkai
tokių galimybių neturi, jiems ir taip problemų kyla mokėti paskolas ir nuomą už
žemę (p.129)“.
Atrodytų,
kad veikėją kamuoja depresija iš dalies dėl šių politinių įtampų, kurios tampa
ir nacionalinės, ir visos bendruomenės problema. Floranas vartoja naują
antidepresantą, kuris gamina serotoniną, tačiau vaistas pavojingas, jis pamažu
iškreipia tikrovę, todėl retkarčiais Floranas tampa įsivaizduojamo filmo
personažu, savotiškai vaistų apgautas, jaučiasi tariamai vėl gyvas. Ko vertas
vien ūkininkų blokados susišaudymo scena, kuri priminė dirbtinį veiksmo filmą,
holivudinę klišę, tačiau akivaizdu, jog tai ne M. Houellebecq‘o talento stygius,
o būtent tikslingas „apsinešusio“ pasakotojo įsijautimas į masinio kino sceną, tam
tikras tikrovės matymo modelis. Visgi didžiausias Florano problemos ir depresijos
šaltinis – sena mylimoji Kamilė, veikėjas absoliučiai įstrigęs praeityje,
romano antrojoje pusėje praradęs bet kokias adekvatumo ribas, jis netgi
ruošiasi nušauti Kamilės sūnų, manydamas, kad netikėtai paguodęs ją po
praradimo susigrąžins senus meilės potyrius. Naivumo serialas!
Romanas
prikaišiotas lengvų ir banalių pornografinių vaizdinių. Nuo europietiškų ir „prancūziškų“
problemų pasakotojas metasi kalbėti apie savo seksualines vykusias ar nepavykusias
patirtis, išgyvena dėl savo libido, kad nebegali seksualiai susijaudinti dėl naujojo
preparato. Kaip ir dažnas vakarietis, jis lankosi pas psichiatrą, prašo naujų
tablečių porcijų. Žodžiu, Floriantas tipinis europietis, kurio nelaimės mastas
toks didelis, kad jis dar labiau pagilina preparatais nelaimingumą t.y. pamažu virsta
atbukusiu, praeityje įstrigusio ir viskuo nusivylusiu žmogumi, kuris bėga nuo
ankstesnių veiklų, tačiau negali pabėgti nuo savęs. „Žinai, sunku, nuo pat
pradžių man nepavyko pasiekti finansinio balanso, tad vakarais vis mąstau, ką
daryti, peržiūrinėju sąskaitas, tačiau šiandien atvažiavai tu, paklausykim
kokio gabalo, įsipilk dar vyno, kol uždėsiu plokštelę (p. 128).“ Europiečio
gyvenimėlis: darbas, mokesčiai, pramogos ir svaigalai.
Floranas
tipinis senojo patriarchalinio pasaulio seksistas. Moteris jam yra arba
dievinama mylimoji, arba dažniausiai sekso mašina. Floranas savo lytinį organą
sudievino iki atskiro personažo, jam gražiausias moters veidas, kai ji su
malonu daro oralinį. Nevengia kalbėti glaudžiais apibendrinamais, sentencijas
primenančiais sakiniais, kurie iš esmės sufleruoja apie snobiškai statišką
mąstymą pagal vieną kurpalių: „Taigi, vyrui meilė yra pabaiga, išsipildymas,
o ne, kaip moteriai, pradžia, gimimas, štai į ką reikia atsižvelgti (p. 64).“
Ironiškas
ir savironiškas veikėjas iš tikrųjų nepasižymi itin humaniškomis savybėmis,
galima sakyti, čia turime dar vieną tipinį europietį: kiekvienas žiūrisi savo
pasturgalio. Visgi įvykiai gana keistoki, į kuriuos įsivelia Floranas. Provincijoje
jis užsiima buržuazinėmis pramogomis – šaudymu. Čia jis stebi ornitologą vokietį,
kaip jis tvirkina mažametę, tačiau jo neįskundžia, gilinasi į pieno pramonės
revoliuciją, stebi veiksmo filmo vertą susišaudymą ir... Visgi atrodo, kad su
veikėju nieko nevyksta, jam tiesiog nuobodu netgi būnant vaistų iškreiptame
įvykių sūkuryje. Veikėjas neevoliucionuoja, jis veikiau atspindi vakarietiško
snobiško ir tingaus, finansiškai apsirūpinusio ir prisikūrusio problemų „produktą“.
Tekstas skaitomas itin lengvai, veik kaip koks geltonosios spaudos straipsnis,
kuriame koks nors influenceris dalijasi savo potyriais, manipuliuojančiai stengdamasis
sukelti susižavėjimą, arba bet kokias kitas emocijas. Kitą vertus, tai iš
dalies erzina, o iš kitos pusės galima pagalvoti, kad rašytojas sąmoningai ir
norėjo atvaizduoti tą banalumo ir lengvos laimės pasiekimo troškimą.
Visgi
man ši knyga labai buvo panaši į 2010 metais pasirodžiusią ankstesnę Goncourt‘o
premija apdovanotą rašytojo knygą Žemėlapis ir teritorija: ta pati
pasakojimo maniera, toks pats ciniškų spalvų sukurtas pagrindinis veikėjas, buržuazinis
cinizmas, dėmesys šiuolaikinėms Europos problemoms, noras pabėgti iš didmiesčio
ir t. t. Kadangi Žemėlapį ir teritoriją skaičiau pirmiau, man ji atrodė
įdomesnė, o Serotoninas tarsi patvirtino M. Houellebeq‘o jau išartą
patogią dirvą – žodžiu, žaidžiama tomis pačiomis teksto ir turinio kūrimo
priemonėmis, išryškinant tik kitokius depresuojančio europiečio aspektus. Retsykiais
knyga dėl savo pornografinio ciniško slengo ir Florano požiūrio į moteris
koreliavo su kitos prancūzų rašytojos Virginie Despentes Vernonas Subutexas,
tik anas buvo margesnis ir įdomesnis už Serotoniną.
Nepaisant
visų atpažįstamų ir išmėgintų rašytojo triukų, M. Houellebeq savitai yra
genialus, nes jis yra arčiausiai to, ką galima pavadinti dabarties nusivylusiu
europiečio paveikslu, pastarasis slegiamas vis didėjančių mokesčių, prarandantis
savigarbą, buržuazinius titulus, vis labiau kamuojamas didesnio troškulio
patirti laimę, pradeda skęsti priklausomybėse. Galbūt pats kūrinys, kaip
literatūra, man Serotoninas neimponavo, nesukėlė nei nuostabos, nei
pasigėrėjimo meistryste, tačiau leido apmąstyti, kaip kartais sudėtinga šiuolaikinėje
literatūroje atvaizduoti mus pačius be simbolių, metaforų, distopijų, magiškojo
realizmo, istorinės perspektyvos, nespekuliuojant pamokslavimais ir pernelyg
teigiamais arba visai sugedusiais moraline prasme veikėjais. Šiaip ar taip, tai
knyga, kuri paliudijo, kad savotiškai lietuviai, kurie dejuoja dėl to, kad pardavėme
savo lietuvybę vakarų propagandistams, man atrodo, yra kaip niekad arti tų
prancūzų, panašių į Floraną, kurie mano, kad Europai atidavė pernelyg didelę
dalį savo tautinio identiteto. Mes vis dar mokamės, bet nelabai pavyksta,
gyventi laimingai ir prasmingai globaliame tautinę savasties svarbą
prarandančiame pasaulyje. Gal besiveržianti Kinijos galybė padės susivienyti
Europai, kol jos žemių ir miškų neišpardavėme už dvigubą kainą?
Jūsų
Maištinga Siela
2021 m. balandžio 9 d., penktadienis
Filmas: "Valdytojas: / "Possessor"
Sveiki,
Grįžti
iš po „Kino pavasario“ prie šabloninių ir normatyvinio masinio kino tikriausiai
nelengvas išmėginimas ne tik man. Iš tikrųjų kritikų išgirta fantastinė siaubo
juosta „Valdytojas“ (angl. Possessor) (2020) daug kam buvo itin
provokuojanti ir įdomi anų metų siaubo žanro lyderė. Tiesa, nemažai ir aš
tikėjausi iš šios juostos, bet...
Filme
pasakojama tam tikra fantastinė netolimo pasaulio ateitis (arba netgi dabar
egzistuojančio, bet masėms nežinoma dabartis). Slapta mokslinių tyrimų
organizacija apiplėšinėja magnatus, infiltruodami savo slaptą agentę, žudikę į
pasirenkamus surogatus, kuriuos pagrobia, įmontuoja mikroschemą ir štai žudikas
jau aukos kūne. Tai tarsi savotiškas „Avataras“, adaptuotas aiškiems kriminaliniams
tikslams. Pagrindinė veikėja Tasija – ambicinga darbuotoja, kuri pamažu
prasmenga „parsineštuose“ operacijų vaizduose. Netrukus nepatyrusi poilsio ji
vėl ryžtasi naujai operacijai. Šįkart ji gauna seksualaus vyro kūną ir turi
nužudyti savo potencialų žentą ir, kaip visada, operaciją reikia atlikti bet
kokia kaina...
Tiesą
sakant, tas mokslinės fantastikos klodas „visai nieko“, bet sukurtas ir
perteiktas itin slogia nuotaika. Mane labai tokiame kine erzina perspaustas nuo
pat pirmųjų kadrų dramatiškos muzikos takelis, hibridiniai kiborgiški veikėjų
jausmai ir jų veiksmai. Neįtikino manęs nė vienas veikėjas, nors aktorė Andrea
Riseborough, kuri man labai patiko nuo Madonnos režisuotos dramos „W.E.“ laikų,
atrodo ir superinė, ir gera, tokių pat liaupsių galima skirti ir aktoriui Christopher
Abbott, tačiau kaltinti jų nesiruošiu. Veikiau tai režisūrinis pretenzingai
nevykęs pasakojimo braižas, kuris lygiuojasi tamsiu pasakojimo tonu į kitus
mokslinės fantastikos filmus. Šiame filme erzina praktiškai beveik viskas, nes
prie visko norėjosi prisikabinti.
Gal istorijos
siužetas ir ne pats prasčiausias, tačiau viskas atrodė daugiau ar mažiau
nuspėjamai lėkšta. Galiausiai slaptoji valdytoja nebesukontroliuoja savo
surogato, susipeša dėl veiksmų ir galiausiai viskas atsigręžia prieš sąmokslo
planuotojus. O kaip kitaip gali nutikti tokiame tipažiniame filme, kuris turėjo
ir idėją, ir struktūros pasakojimus, tačiau nesugebėjo įtikinti? Filmas liko šabloniškai
struktūruotų negyvų spalvų, veikėjai tipiniai gerieji arba blogieji, turtingųjų
elitas amžinai permirkęs vienadieniuose pasidulkinimuose ir viskio taurėlėse,
savo galios žaidimuose, o operacijos atliekančios super agentės žudikės
vaizduojamos kaip šaltakraujės karjeristės, kurios anksčiau ar vėliau prisiverda
sau košės, nes juk trūksta atsitraukimo ir humanizmo. Filmas buvo išties labai
nykus, tamsus, plokščias ir, tiesą sakant, nuobodokas.
Mano įvertinimas:
4/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 6.5
Jūsų
Maištinga Siela
Šios dienos citata: istorikas Andrea Griffante apie stiprėjančių nacionalistų ir fašistų judėjimą Lietuvoje ir pasaulyje
Sveiki,
Šią
citatą aptikau „Literatūroje ir mene“. Italų istoriką, VDU ir Lietuvos
istorijos instituto vyresnįjį darbuotoją Andrea Griffante kalbino Toma
Gudelytė. Interviu žvelgiama į istorinių faktų ir istorijos nagrinėjimo
procesą, užkabinami Holokausto medžiagos tyrimai ir sudėtinga situacija, kai
dėl politinių ideologijų norima užkirsti istoriniams faktams. Ypač Lenkijoje,
Vengrijoje, Slovėnijoje. Man šis interviu aiškiai koreliuoja su nūdienos
padėtimi Lietuvoje, kai į valdžią įsiveržusi Laisvės partija ėmė ir sustiprino
visokių agresivių Bažnyčios organizacijų reitingus, ProPatrios judėjimus, kurių
kelias grįstas stagnacija, baimėmis, sąmokslo teorijomis, antivakceriškumu bei
aiškia ne tik politine tendencija prieš Stambulo konvenciją, bet ir LGBTQ
asmenų grupes. Tie patys ideologai, naudoja valstybės vėliavą, Vyčio ženklą, uždažo
vėliava perėjose ir vaizduoja didvyrius, bando atgaivinti galingos ir
nepriklausomos patriarchalinės valstybės ideologiją. Žodžiu, maironišką didingą
Lietuvą. Neretai tokių žmonių grupėse ši atributika tampa kovos skydu naikinti
žmonių teises, menkinti kitus, leidžia atvirai kliedėti apie atsiskyrimą nuo ES
vien dėl kokio nors neįtikusio dokumento, kuris neva sugriaus šalies tradicines
šeimas.
Istorikas,
nors ir pasakoja apie istorinius procesus, bet manau, užgriebė ir pačią esmę,
kodėl Lietuva tapo tokia suskilusi. Dalis gyventojų tiesiog nusivylė liberalia
politika, nežinia, ko iš jos tikėjosi, todėl bando sukurti priešingą mitą, kad
atsitvėrimas, suskaldymas, atstūmimas ir panirimas tik į tradicijos mitais
grįstą pasaulį leis jaustis saugesniems. Bet mes gi žinome, kad tokios jėgos
greit išsigimsta ir tampa totalitarinės jėgos valstybėmis. Žmonių atmintis
labai trumpa, todėl labai svarbu, kad apmąstytume istoriją, o ne vien emociškai
„paimtume“ dabartį. Ar tikrai tas liberališkumas toks jau blogas? Ką duos fašistuojantis
nacionalizmas ir rėkiantys tradicionistai su skatinimais engti ir žudyti
nepatikusias mažumas ir etnines grupes?
Jūsų
Maištinga Siela
2021 m. balandžio 8 d., ketvirtadienis
Maištinga Siela apie festivalį "Kino pavasaris 2021": įspūdžiai, komentarai, rekomendacijos
Sveiki,
Štai
man „Kino pavasario“ festivalis ir baigėsi. Pamačiau 21 filmą ir esu tuo labai
patenkintas. Tikriausiai, jeigu ne pandemija, nebūčiau galėjęs pamatyti tiek filmų
ir rinktis iš viso repertuaro bet kuriuo man patogiu paros metu, tačiau, neslėpsiu,
kad jau antri metai iš eilės pasigendu ir kino teatro ceremoniškumo, kvapo,
garsų ir spalvų.
Iš kai
kurių savo kolegų jau girdėjau ir skaičiau, kad šiemet „Kino pavasaris“ savo asortimentu
kaip niekad nykus, kad filmai maždaug „vidutiniokai“ ir nėra tokio, kuris
priblokštų ir sukrėstų, nustebintų, verstų nepaliaujamai mąstyti. Gal išlepome?
Gal nuo karantino atbukome? Trūksta kino teatre sukurtos ypatingos papildančios
atmosferos? Norime vis tik geriau, originaliau, aštriau. Man visgi šis „Kino
pavasario“ sezonas patiko, jame radau visko, ko norėjau.
Pradžioje
festivalio organizatoriai pristatė tirpstančio ledo instaliaciją ir ji man
vėlei patiko. Pats festivalis, jo koncepcija kėlė klausimą: verčiau veikti ar
būti? Tokie egzistenciniai klausimai, palyginus su praėjusių metų tema apie
ateitį, manau, ypač aktualūs pandemijos metu uždarytiems žmonėms, kuriems itin
trūksta veikimo, kad jaustųsi gyvi ir reikalingi. Visgi tikroji, sakyčiau, šio
sezono koncepcija yra blogis, jo samprata ir veikimas. Festivalio atidarymo
filmas buvo kaip niekad stiprus – Irano filmas „Blogio nėra“, kuriame
pasakojamos viena su kita susietos novelės. Žmonės yra verčiami pasirinkti ir
veikti blogio įrankiais, kad galėtų išsivaduoti. Kitą vertus, filme keliamos
idėjos itin aštrios: kartais mes neturime pasirinkimo, tik atstovauti blogiui,
kad patys netaptume lavonais.
Blogio
temą savotiškai pratęsia ir garsaus rašytojo J. M. Coeetze romano „Barbarų
belaukiant“ ekranizacija, kurią sukūrė „Gyvatės apkabinimo“ bei „Vasaros
paukščių“ režisierius Ciro Guerra. Šis kruopštus režisierius, turint galvoje,
su kokia sudėtinga medžiaga jis dirbo, gana taikliai „atidirbo“ knygos medžiagą.
Nors man asmeniškai filmas nebebuvo toks paveikus, kaip knyga, bet sutinku, kad
pradedant analizuoti ir lyginti, C. Guerra daug padarė, kad filme suskambėtų politinės
sistemos diktuojamas blogis, kaip belaukiant priešų iš kalnų, galima
susinaikinti patiems.
Ukrainiečių
režisierės Natalya Vorozhbit filmas „Blogi keliai“ tapo vienu aštriausiu ir
įsimintiniausiu festivalio filmų. Istorijos labai panašios kaip ir atidarymo
filme „Blogio nėra“, novelėmis pasakoja apie Donbaso teritorijoje
susipriešinusius gyventojus. Vėlgi blogo kelio metafora sako, kad blogio formos
ir pasireiškimas turi daugybe kelių, būdų: čia prievartaujama žurnalistė, tyčiojamasi
iš išgėrusio mokyklos direktoriaus, jauna mergina nekenčia pasaulio ir
močiutės, nes ją paliko motina ir už pertrėkštą kelyje vištą gali netikti
visko. Blogio konceptas šiame filme vyrauja pačiomis įvairiausiomis formomis,
kad kai kuriems veikėjams tai tampa tokia kasdienybe, jog blogis jau
nebematomas, o smurtas ir kankinimai tampa normalia bendravimo priemone.
Blogio
konceptas itin ryškus meksikiečių dramoje „Nauja tvarka“, kuriame sukilėliai
skurdaus kvartalo indėnų kilmės meksikiečiai nusiaubia turtuolių kvartalus. Filmas
apokalipsinių spalvų, tvirtas, netikėtas ir sukrečiantis. Šiame filme viskas
gimsta iš politinės manipuliacijos ir socialinės nelygybės. Orumą, garbę ir
savitumą praradę antrarūšiai miestelėnai siaubia, tačiau patys dar nežino, jog
jie netrukus patys taps to įtūžio aukomis. Terorizmo išpuolį išgyvena ir filmo „Kodėl
ne tu“ veikėjas gėjus, kuris sugrįžęs ir išgyvenęs išpuolį gėjų klube bando
toliau kibtis į gyvenimą savo provincijoje, bet už tai, kas jis yra, sulaukia
iš aplinkos tik priešiškų reakcijų. Pasirodo, blogas žmogus gali būti ir dėl
to, kad esi tas, kas esi.
Žiūroviškiausiu
filmu išrinktas serbų režisierės Jasmila Žbanić filmas „Quo Vadis, Aida?“
pasakoja apie 1995 metais vykusio Balkanų karo įvykius. JT dirbanti vertėja
mokytoja Aida iš paskutiniųjų stengiasi pragariškoje politinėje įtampoje
išgelbėti savo vyrą ir du sūnus. Ar Aida padarė pakankamai, naudodamasi savo JT
padėtimi? Ar motinos instinktas prieš karo procesus turi galios „įveikti“
trumpam blogį ir apsaugoti tai, kas brangiausia? Įtampa, derybos, faktai,
sukrečiantys įvykiai. Štai Dramblio Kaulo Kranto filmas „Karaliaus naktis“ blogį,
kurį patiria kiekvienas į atokų kalėjimą patekęs čionykštis, bandoma užhipnotizuoti
etniniais pasakojimais. Filmas itin aštrių ir sodrių afrikietiškų spalvų,
galima sakyti, netgi egzotiškas ir kartu žiaurume bandoma atrasti pusiausvyrą
tarp gėrio ir blogio.
Filmas
„Tapytoja ir vagis“ tikriausiai daugeliui taip pat tapo vienu įsimintiniausiu
filmu. Čia mes turime abejotinos moralės ir elgesio narkomaną, kuris pavagia
čekų kilmės tapytojos darbus. Menininkė teismo salėje užmezga su juo ryšį ir 3
metus bendrauja, nusikaltėlis jai tampa artimu draugu. Daugybę priešpriešų,
įsitikinimų ir tabu laužantis filmas, kuriame žmonės, priartėję prie senosios
savo tapatybės sunaikinimo sugeba pakilti kaip feniksai iš pelenų. Išties
stebinantis filmas, ko negalėjau pasakyti apie prancūzų filme „Niekšas“ veikėją
Džė. Pastarojo vaidmens atlikėjas debiutų konkursų filme pelnė geriausio
aktoriaus vardą ir jo pasirodymas tame aikštingame, šiek tiek komiškai
brutaliame filme yra geriausia, nes visa kita buvo nuobodoka ir be gelmės.
Vokiečių
beveik 3 valandų epas „Aleksandras. Berlyno aikštė“ tikriausiai daug kam
įsimins kaip vienas sodriausių naktinio nusikalstamo gyvenimo filmų. Kad ir
kaip benagrinėsime šio novatoriškai adaptuoto romano pritaikymą naujosioms
Europos problemoms (kaip antai Afrikos pabėgėlių) perteikti, visgi šis filmas
taip pat šlietųsi prie bendros „Kino pavasario“ blogio koncepcijos. Čia tarsi
mini pasaulis, atskiras mini serialas, kuriame turime visus Holivudinio kino
tipažus, tačiau išskirtinė kino kalba vis tiek „veža“. Na ir prie blogio
tematikos neįmanoma nepaminėti prancūzų dokumentinio filmo „Smurto monopolis“,
kuris vėlgi analiniais, labai aiškiais vaizdiniais prabyla apie prancūzų
policijos tarnystę aristokratijai ir valdžiai, o paprasti piliečiai taikiuose
protestuose laikomi tiesiog nusikaltėliais. Filmas pritvinkęs žiaurių kadrų,
kuriuos verta pamatyti, kad suvoktume, kaip iš tikrųjų Vakaruose veikia
demokratija, arba kaip ji neveikia.
Savaip
blogio, diskriminacijos ir nacionalizmo fašizmo atspalvius nagrinėja rumunų
filmas „Nesėkmė dulkinantis, arba šelmiškas porno“, kuris tapo vienu didžiausiu
šio festivalio atradimu (vertinu kiauru dešimtuku!). Per mokytojos į internetą
nutekėjusio pornografinio įrašo absurdiškumą prikeliama visa rumunų tautos
moralė ir pasididžiavimas, absurdo būdu išryškinami netikri stabai, moralė,
reputacijos, moteriškumo, feminizmo, istorinės atminties prieštaringumas. Man šis
blogio demaskavimas per taiklų humorą buvo kaip desertas. Labai intelektualu, o
pornografinių vaizdų priešprieša dar labiau viską subanalina ir supriešina tėvų
susirinkime esančią visuomenės marginalą. Štai kanadiečių filmui „Šventasis
narcizas“, kuriame buvo mėginimas F. Ozono ir R. Polanskio stiliumi perteikti
lytiškumo, incesto perversijas ir jas apjungti per pedofilo vienuolio
išnaudojimą priminė labiau nevykusį teatrą, kur viskas bliūkšta, vos tik
suvoki, kas iš tikrųjų čia vyksta. Ogi nevyksta beveik nieko, tik laki
režisieriaus fantazija provokuoja ir koketuoja su žiūrovu, bandydama „išlaužti“
reakcijas.
Likę
filmai, kuriuos teko matyti, jau gerokai nutolę nuo blogio koncepcijos. Už šios
barikados favoritu laikyčiau vokiečių dokumentinį filmą „Valhendzė amžiams“,
kuriame per tris moterų kartas papasakojama ne tik jų asmeninė sukrečianti
istorija, bet ir nemaža dalis XX amžiaus Europos (ir iš dalies viso pasaulio)
istorija. Filmas tikrai vertas laiko, jis kelia ilgai išliekančias emocijas, leidžia
permąstyti besikeičiančio gyvenimo žiaurumą ir grožį. Panašius jausmus kėlė ir
lenkų režisieriaus Jerzy Sladkowski melancholiškai lyriškas dokumentinis filmas
„Karti meilė“. Iki šiol menu plačią Volgos upę, girdžiu širdį draskančius
rusiškus romansus, gyvus ir iš tėvų bei artimųjų panašių pokalbių apie meilės
paieškas fragmentus. Prancūzų dokumentinis filmas „Jei tai būtų meilė“ tarsi
pratęsia meilės temą ir spektaklių statymo repeticijose grupelė žmonių,
besikeisdami gyvenime meilužiais, nepaisydami lytinės orientacijos, savo
patirtis bando sustyguoti su vaizduojamu veikėju spektaklyje.
Prancūzų
komedija „Triumfas“ sulaukė labai daug peržiūrų, tačiau tikrais įvykiais
paremtas auklėjamojo pobūdžio filmas, kaip devintajame dešimtmetyje kalinių saujelė
statė „Belaukiant Godo“, visgi labiau pramoginio braižo filmas, kurį žiūrėdami
džiaugsitės, kad pamatėte, o nepamatę nieko neprarasite. Štai debiutų nišoje
prancūzų fantastinė drama „Gagarinas“ gerokai mane apstulbino gerąja to žodžio
prasme: žaisminga istorijos ir dabarties konjunktūra griaunamame Paryžiaus
priemiesčio pastatų komplekse byloja apie kintantį laiką ir žlungančias, bet
iki galo nenumarinamas žmogaus svajones. Nuo infantilumo iki genialumo tik
vienas žingsnis, mano akimis, filmas savaip genialus.
LGBT
azijietiška drama „Saulėlydžio bučinys“ iš tikrųjų sujaudino savo senatvės
tema. Kur dedasi visuomenės atstumtieji, kai jie susensta? Filme vaizduojami
pensinio amžiaus vyrukai seniai asimiliavo į „tradicines šeimas“, jiems nebuvo
skirta gyvenime laiko nugyventi pagal savo poreikį. Visą gyvenimą maldydami
savo poreikius, jie gyveno meluodami visiems. Filmas tarsi klausia: ar
priartėjus prie gyvenimo pabaigos, kai vaikai jau užauginti, ar galima
pasimėgauti savo gyvenimu be socialinių kaukių? Subtilus, jautrus, neskubus
filmas teikia peno gyvenimo permąstymui ir nereikia būti homoseksualiam, kad
šiame filme rastumėte dar daugybę jautrių temų.
Deja,
mažiausia įspūdį padarė festivalio uždarymo graikų filmas „Obuoliai“: nyki,
tamsi, statiška, negyva simboliška drama. Suprantu, kad atminties tema ir sąsajos
su žmogaus identitetu yra ribų neturinčios temos kine, bet šiam trūksta aštrumo,
dinamikos, provokacijos, išvystymo. Visą filmą tikėjęs, kad visgi sulauksiu razinos,
galiausiai likau nuviltas.
Visumoje
šis „Kino pavasaris“ nėra beveidis, kaip teigė „Literatūroje ir mene“ kino
apžvalgininkė Jūratė Visockaitė. Pastarajai apžvalgininkei pasirodė, kad
programa turėtų būti sustyguota labiau temomis su edukaciniais filmais
jaunimui, kad žiūrovas yra apleistas ir paliktas naudotis vien anonsais ir
internete skelbiamomis anotacijomis. Betgi man priešingai, tos abstrakčios
gairės kaip „Metų atradimai“, „Meistrai“, „Kritikų pasirinkimas“ ir t. t. leidžia
kaip prie švediško stalo pasirinkti, susidaryti visą prieskonių ir produktų
derinį, kad tas festivalio patiekalas atspindėtų mane. Ir taip, kartais tenka
rizikuojant ir nusivilti, bet dar labiau ištinka ir nuostabūs atradimai.
Nemanau, kad geras „sukramtymas“ žiūrovui būtų geresnis variantas, juk šiaip ar
taip, žiūrovas neturėtų būti tinginys ir turėtų pats sau susidaryti laisvąją
programą, atliekant tam tikrus „namų darbus“. Man šie „Kino pavasario“ metai
buvo dosnūs, įdomūs ir turiningi.
Jūsų Maištinga Siela
2021 m. balandžio 7 d., trečiadienis
Filmas: "Karalių naktis" / "La nuit des rois" / "Night of the Kings"
Sveiki,
Šių
metų „Kino pavasario“ sezone norėjau pamatyti bent vieną Afrikos šalių filmą. Teko
rinktis tarp „Oro kondicionieriai“ ir Philippe Lacôte režisuoto filmo „Karalių
naktis“ (pranc. La nuit des rois) (2020). Pasirinkau šį Dramblio
Kaulo Kranto šalies filmą dėl geresnių vertinimų ir iškart per pirmąsias 5-10 filmo
minučių supratau, kad nebūsiu suklydęs šiuo pasirinkimu.
Filmo
idėja išties originali. Istorijoje pasakojama apie Dramblio Kaulo Krante giliai
miškuose įkurdintą kalėjimą, kuriam vadovauja kalinių renkamas karalius. Jeigu karalius
suserga ir jis nebegali valdyti, turi nusižudyti ir užleisti vietą įpėdiniui. Filmas
prasideda tuo, kad į kalėjimą atvyksta jaunuolis naujokas, o to kalėjimo
Juodabarzdžiu pramintas karalius jau sunkiai serga. Karalius naujoką paskiria
galimu įpėdiniu, tik jam per raudonosios pilnaties naktį teks papasakoti istoriją,
kuri pavergtų kalinių širdis, išlaikytų, prikaustytų jų dėmesį ir pratęstų šio
kalėjimo tradicijas, apie kurias naujokas, vietinių pramintas Romanu, nieko
nenutuokia. Už akių kalėjime jau rengiamas sukilimas, tad Romanui nieko nebelieka,
kaip pasitelkti pasakotojo talentą ir visus įtraukti į istoriją iki pirmųjų
gaidžių, kad ir pats išliktų gyvas, ir išlaikytų kalėjime pusiausvyrą,
nepraliejant kraujo...
Filmas
toks keistas, kad iš tolo neprimena tų slogių prievarta, smurtu ir išnaudojimu
pradvisusių trečiųjų šalių pasakojimų apie vyrų kalėjimus. Čia magiškai suausta
Afrikos kultūra su kalėjimo nusikaltėlių realybe, tai tarsi etninė religija,
kuriai besąlygiškai paklūsta didžioji kalėjimo dalis. Filmas žavi afrikietiškomis
spalvomis, tačiau pasakoja iš tos, deja, liūdnosios nusikalstamosios ir
skurdžiosios perspektyvos. Režisierius, sakyčiau, kaip ir pagrindinis veikėjas,
ieško pusiausvyros, kaip išlaikyti proporcijas tarp tikrovės žiaurumo ir dvasios
ramybės. Čia autorius pasitelkia etninius pasakojimus ir juos „kryžmina“.
Romanas pasakoja apie dviejų kilmingų karalių kovą tarp genčių, atliepiant
tikriausiai bendrą Dramblio Kaulo Kranto šalies istoriją, mitus, padavimus ir
sakmes. Nesu Afrikos kultūros žinovas, tačiau įtariu, kad tuose simboliuose, pasakojimų
pertransformavimuose ir adaptacijose ir slypi visa šioji magiška filmo šaltinio
energija.
Kitą
vertus, manęs nestebino pasirinkimas, kad būtent pasakorius gali tapti
karaliumi. Nuo seno Afrikoje, kur rašto kultūros tradicijos nebūta, kino ir fotografijos
bei dailės irgi, gajausia ir seniausia būta žodinė pasakojamoji tautosaka.
Afrikoje pasakotojai prilygo žyniams, tai filme „Karalių naktis“ savotiškai
perkeliama į kalėjimo getą, kur, atrodo, viskas jau seniai turėtų būti pamiršta
ir jau seniai persipynę su vakarietiška kultūra, tačiau išvystame tam tikrą kolektyvinės
hipnozės transo būseną. Romanas pirmąkart gyvenime kovodamas už savo gyvybę pajunta,
kad žodžiu sužadinta vaizduotė gali valdyti mases. Tai kažkiek man primena
etniškai irgi hiperbolizuotą kolektyvinės sąmonės veikimo principus pernai
Scanoramoje rodytame indų netikėtai dinamiškame filme „Jallikattu“, bet „Karalių
naktis“ man patiko labiau, nes jis intymesnis, labiau susitelkta į tautos tradicijas,
bet kartu viskas perteikta per suasmenintą veikėjo istoriją.
Mano įvertinimas:
7.5/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb: 6.5
Nuoroda
į „Kino pavasarį“ ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela












