Kodėl davatka Agnė Širinskienė bijo Partnerystės įstatymo?

 

Sveiki,

Kartais atrodo, kad seimūnė Agnė Širinskienė yra tiesiog Petro Gražulio moteriškoji pusė, arba bent jau jo reinkarnacija. Tiesa, nežinia, ar buvusi, ar būsima reinkarnacija. Bet kokiu atveju, Partnerystės įstatymas, kurio laukė nemaža mūsų visuomenės dalis praėjusį rudenį, buvo vėl atidėtas iki šio pavasario dėl kosmetinių niuansų. Žinoma, homofobai ir A. Širinskienė skuba pasinaudoti politine situacija Ukrainoje ir išbraukti Partnerystės įstatymo svarstymą, jį sumenkindami politiniame kontekste. Kaip patogu, ar ne?

Yra anekdotas. „Kada man gyventi ir kurti santykius lygiaverčiai? Palaukite, dabar nepalankus metas, bus matyti po metų... dar po metų... dar po metų.“ Čia kol Agnė Širinskienė numirs, kur mirs visos Agnės Širinskienės žmonėse, kol iš tikrųjų apsivalysime nuo Agnių Širinskienių, kol google pamirš, kad savo duomenų bazėse turi informacijos apie Agnę Širinskienę.

Visgi ilgai galvojau, kokio bieso jai rūpi tas įstatymas, jeigu ji šauni moteris, heteroseksuali, vaisinga, pagamina Kūčioms silkės su grybais, darbo metu sprendžia mums svarbius klausimus ir kitus (nebediferencijuokime pagal lytį veiklų) kitus darbus dirba, rūpi įstatymas, kuris tiesiogiai jos net neliečia? Tik tarnavimas bažnytiniam klerikalizmui, didžiulė atsidavusi davatkystė įpareigoja kitiems kenkti. Tik tai, nes kito atveju, sakyčiau, kad Agnė pamišėlė (neatmeskime ir tokios galimybės). Tik davatka, prisidengus skaros skvernu (šiuo atveju įstatymų lapais) gali žvalgytis ir piktintis, kas priklaupęs, kas atsiklaupęs, o kas išvis tik linktelėjęs prieš Bažnyčios primestą kultūrą (atleiskite, tikėjimo ten taip maža, kad neapsiverčia klavišai rašyti „tikėjimą“).

Agne, mano sese, ką sakė Kristus, kurio žodį veidmainiškai iškraipę skleidžia kai kurie kunigai (ačiūdiev, ne visi)? Kiek dar akmenų turi saujoje, davatkėle, be nuodėmės?

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Karas tarp mūsų ir raganų medžioklė – Oskarą Koršunovą užmušėm, kas kitas?

 

Sveiki,

 

Kai savo socialiniame tinkle pakomentavau prie Rimo Tumino, – kurį ėmė pulti, kas netingi, visi rusofobai ir tie, kurie galbūt tokiais tapo per vieną naktį (kas galėjo pamanyti, ar ne?), – kad prasideda raganų medžioklės sezonas, likau užpiltas socialinių tinklų komentatorių, kad ką aš čia ginu. Žinoma, vyksta karas, situacija baisi. Bet to neužtenka Lietuvoje, mes norime kraujo ir teisingumo čia ir dabar. Kadangi negalime pulti Putino kariaunos, puolame aplinkui savus, manydami, kad šitaip Putinui įžnybsime į pautus. Deja, žnybiame sau.

 

Ilgai laukti nereikėjo, kai krito režisierius Rimas Tuminas, atėjo laikas ir genialiam Oskarui Koršunovui. Priekabių radome. Pateisinimų? O kam ieškoti. Lietuviams, kurie dedasi trokštą taikos ir karo nutraukimo, reikia kažkuo užsiimti ir pirmu taikiniu į tuos, kurie kažkada leptelėjo kažką Rusijoje ar apie ją, rodė ten savo darbus, buvo galbūt ne visada dėl pandemijos ir nuolatinių gąsdinimų adekvatūs ir blaivūs (kas be nuodėmės?), tad pradėkime tarp savų raganų medžioklę. Uždekime fakelus, prispauskime vėliavas prie krūtinės ir veidmainiškai manykime, kad kitus pasmerkdami, pasikoliodami tartiufiškai internete, pavaizduodami paviršutiniškai patriotiškus, nuteisime dar ir saviškius tarp savų. Kas tiems žmonėms negerai, galvoju? Arba aš neįžvelgiu socialinių tinklų tragedijos ir manipuliacijos, ar čia tyčia tas srautas sukuria konfliktų karus, kraujo ištroškusiems lietuviams. Vyksta tikras karas ir žmonės vis dar vieni kitiems pikti arba bent jau bandoma išpūsti tą burbulą, kad tokie yra. Mane gąsdina įsiutusi minia, kuri nieko nebeskiria, nieko nepateisina, tik viską suplakę į visumą trokšta pasitenkinimo.

 

Baisiausias dalykas, kuris plieskiasi paskutinėmis dienomis – rusofobija. Rusai nuo seno yra mūsų tautinė mažuma ir vaikai jau tarp savų, kurie žaidė vienoje klasėje, ima atstumti vieni kitus, nes namuose girdi, kokie baisūs rusais, man pradeda panašėti į spektaklį „Mūsų klasė“, kurį, beje, režisavo pats Oskaras Koršunovas su Klaipėdos dramos teatro aktoriais. Spektaklyje vaizduojami vaikai klasėje, kurioje mokosi lenkai ir žydai, pasikeitus politinei situacijai, lenkai klasiokai ima žudyti žydus... Ar galima šiandien skirti politiką ir militarizmo paimtus karininkus nuo paprastų žmonių? Ar yra racionalus gėrio ir blogio atskyrimas? Šiomis dienomis, kai bandom visomis išgalėmis atitverti Rusiją, man atrodo, labiausiai Lietuvoje dabar pažeidžiami rusų tautybės žmonės ir didelei daliai žmonių nė motais, kad jie prieš karą. Tai raganų medžioklė. Būkite atsargūs, nes jus irgi gali palaikyti raupsuotu, kol baksnojate į kitus ir vadinate juos raupsuotaisiais.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Laura Sintija Černiauskaitė "Benedikto slenksčiai"

 

Laura Sintija Černiauskaitė. „Benedikto slenksčiai“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – p. 224.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai prieš daugiau nei 13 metų pirmąkart perskaičiau žymios lietuvių rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės (g. 1976) romaną Benedikto slenksčiai, net negalvojau, kad po daugel metų skaitysiu antrąkart. Išsitraukiau iš namų bibliotekos knygą, kurios lapai jau gerokai pageltę ir beskaitydamas prisiminiau kur kas jaunesnį save, anuomet skaitantį tuos pačius puslapius. Galima sakyti, paraleliai perbėgau per tuos 13 metų ir savo asmeninius slenksčius. Anuomet Černiauskaitės proza atrodė trapi, gili, tradicinė. Ilgą laiką sekiau jos kūrybos kelią ir tikriausiai paskutinis jos suskaitytas kūrinys buvo mažytis romanas Šulinys. Tiesą sakant, praėjus tiek metų, šioji knyga, kurią galima priskirti jaunimo literatūrai, manau, iki šiol tinka ir suaugusiems.

 

Istorija pasakoja apie šešiametį Benuką, kurį vieną gražią vasaros dieną mama palieka kaime pas tėvą, pamelavusi, kad nuėjus jam vienam prie svetimo namo bus padovanotas dviratis. Šitaip Beno mama Valerija atsikrato sūnaus ir grįžta gyventi į miestą savo nedoro gyvenimo. Pasimetęs tėvas Simonas dar bando sugrąžinti vaiką moteriai, bet jos ant plento nebesutinka, todėl vaikas lieka kaime su tėvu... Toliau skaitytojui atsiveria įvairūs augančio Beno gyvenimo etapai, sudėtingi ir jautrūs jauno žmogaus, kuriam trūko motinos meilės, gyvenimo epizodai. Kartą numynęs su dviračiu iki miesto jis pro langą iš lauko pamato savo motiną su pusnuogiu nepažįstamu vyru ir suvokia, kad motina jį paliko „kaip šunytį“, tad grįžęs pas tėvą supranta, kad nuo šiol jis yra jo gyvenimo paguodos ramstis...

 

Visi kiti likę knygoje pavaizduoti įvykiai skirti iš paauglio į jaunuolius tampančiam Benui, kai šis mokosi muzikos mokykloje smuiko griežimo. Kelionės į Vilnių, gyvenimas tarp bendraamžių bendrabutyje, santykiai su kambariokais, erotika ir seksas su gerokai vyresne kioskininke Sveta, muštynės ir blėstantys prisiminimai apie motiną brandina Beno kiek stačiokišką asmenybę. Iš vienos pusės jis jautrus, nes atsidavęs muzikai, geba gerai griežti, niekam beveik nesipasakoja apie savo šeimą, o iš kitos – jis kaimietiškai tiesmukas, nebijo atsikirsti, o reikalui esant paleisti kumščius. Benas tipinis sovietinių laikų pabaigos vyriokas, kuris slepia savo jautrumą po agresyvoka laikysena ir atžagaria bendravimo maniera.

 

Knygos struktūrą sudaro penki skyriai, kurie pavadinti slenksčiais. L. S. Černiauskaitė laikosi tradicinės epinės pasakojimo struktūros. Chronologine laiko seka pasakotojas „augina“ mums Beną, atskleisdamas jo klystkelius, atradimus ir svarbiausius patyrimus. Kiekvienas knygoje esantis slenkstis yra ryški patirties riba, kuri suteikia pagrindiniam veikėjui esminį pokytį. Toks slenksčių nuoseklumas nestebina, autorės proza artima ir panaši į Broniaus Radzevičiaus momentalų Priešaušrių vieškeliai, kurio, beje, ištrauka apie žmogų guodžiantį kaimišką kraštovaizdį ištrauka ir yra cituojama knygos įžangoje. Kaip veikėjas B. Radzevičiaus romane paguodą ir ramybę rasdavo iš miesto grįžęs į kaimišką aplinką, taip ir Benui kaskart atslūgsta širdis, kai jis, išlipęs prie namų plento, pamato savo apvalainas kalvas, tėvo išmintą takelį.

 

Galvojant apie Benedikto slenksčių modernumą, manau, jame jo nelabai rasite, autorės proza remiasi XX amžiaus lietuvių literatūros klasika. Atpažinti teksto kitoniškumą ir išskirtinumą leidžia trapumu ir jautrumu hiperbolizuotas Černiauskaitės sakinys. Kiekvieną Beno veiksmą lydi juslinis pasakotojo reflektavimas, neišvengiamai teikiantis iš vienos pusės grožinio teksto estetiškumą, skambumą, o iš kitos pusės gal kiek įkyriai besikartojančios ir jau numanomos jausminės refleksijos, kurios mažiau jautriems skaitytojams galbūt gali sukelti klampaus mintijimo ir sentimentalumo įspūdį ar net primygtiną norą paaiškinti ir pateisinti veikėją. Tačiau akivaizdu, kad tai esminis L. S. Černiauskaitės kūrybos bruožas – išgauti subtiliai jautrų sakinį, rezonuojantį veikėjo dvasinį matmenį.

 

Nepaisant akivaizdaus teksto estetikos, knygoje gaustu brutalių vaizdavimo scenų, kurie perteikia vyruko gyvenimą. Augantis žmogus tyrinėja savo ir moterų, merginų kūnus. Knygoje gausu erotinių scenų, netgi visai pornografinių klišių, kai krūtys įvardijamos kaip melionai ir patrankos sviediniai. Sekso scenų aprašinėjimai rezonuoja su po to pateiktomis potyrių refleksijomis. „Jos krūtų rieduliai nusitaikė į Beną lyg viduramžių patrankos, jis atsitrenkė į juos pasiduodamas be kovos ir sudrebėjo. <...> Užmiršusi arbatą ji apžiojo Beno lūpas, pravėrė mėtinėmis cigaretėmis ir degtine kvepiančią burną, įsileido liežuvį, atsiliepdama į jo nyrius liežuvio galiuku (p. 62).“

Laura Sintija Černiauskaitė

 

Kaip žinia, Benedikto slenksčiai gali tapti nebloga lytinio švietimo literatūriniu pavyzdžiu, nes erotika derinama su Beno asmenybės augimo analize. Tyrinėjantiems jaunuoliams savo kūną ši knyga gali būti atrama ir netgi, sakyčiau, aktuali skaitytinų knygų lauke, juolab kad knyga įtraukta į rekomenduotinų literatūros skaitinių sąrašą devintokams, kuriems, sakykime, laisvo interneto eroje, literatūros erotika tebus tik žibutės ir ramunėlės prieš tuos matytus filmuotus vaizdinius internete.

 

Analizuojant Beno paveikslą, akivaizdu, kad autorė pasitelkia taip pat klasikinį veikėjo kūrimo būdą t. y. suteikia jam kokį nors gebėjimą, kuris guostų sunkių išbandymų metu. Benas muzikantas. Turi klausą, geba gerai griežti, mokyklos direktorė svajoja, kad jis dalyvaus tarptautiniame konkurse, tačiau Benui svarbus augimas, gyvenimas čia ir dabar, todėl atsako direktorei: „Tik tų mėnesių aš neiššvaistyčiau. Gyvenimas nėra vien tik muzika, tamsta direktore (p. 155).“ Ir jo žodžiais tikėti neįmanoma. Dėl savo tiesmukumo jis įsivelia į nemalonumus. Vienas ryškiausių įvykių – pažįstamo Vasilijaus nužudymas ir melagingas liudijimas teisme, kuris galutinai pakeičia Beno sampratą ne tik apie teisingumą bei sąžiningumą, bet ir apie gyvenimą ir mirtį. Netrukus jis sužino apie sunkią tėvo ligą ir antrąkart susiduria su mirtimi. Galiausiai susidaro įspūdis, kad Benas tiesiog „apsėstas“ problemomis ir muzika kaip tikrasis tikslas tolsta, slysta jam iš rankų, tačiau tai tikriausiai patyrė kiekvienas šį laikotarpį perėjęs žmogus, kada gyvenimiškos aplinkybės bei įsipareigojimai kitiems sugriauna planus ir svajones.

 

Reiktų užsiminti ir apie keistus Beno ir mylimosios Vegos santykius, kurie knygoje atskleisti išties puikiai. Vega – manipuliatorė, kuri trokšta nuolatos būti auka, o kai jai nepavyksta, tampa irzli ir ūmi. Visgi Benas lieka su ja, nors ir kenčia jos nepastovumą. Knygoje įtaigiai perteiktas seksas po apsiskaldymo antausiais man priminė tas dešimto dešimtmečio meksikiečių muilų operas, bet autorė palieka vietos ir fantazijai: gal iš tikrųjų Benui patinka dramatiškos moterys, o Vegai sadistinis abejingumas, kuris ją palaužia ir auklėja nuolankumo? Be šių santykių knygoje apčiuopiamas svarbus tas tylus tėvo ir sūnaus ryšys, pagrįstas ne žodžiais, o veiksmais. Sūnus parveža cigarečių iš miesto, o tėvas kaskart vis mažai šnekantis rūko balkone – ir tai yra Beno namai, šitaip jis suvokia kiek melancholišką, verbališkai neišartikuliuotą meilę vienas kitam būvimu šalia vienas kito, rūpinimusi. „Vieną dieną jis staiga pastebėjo, kad mąsto apie tėvą ne tik kaip apie sau lygų, bet ir prisiimdamas atsakomybę už jo amžių, sveikatą, už vienišą kiūtojimą slėnyje (p. 159).“

 

Benedikto slenksčiai skaidri sovietinėje atmosferoje perteikta augančio jaunuolio esminiai gyvenimo štrichai. Istorija perteikta pagavia, skambia prozos kalba, tipiniais ir kiek nuspėjamais charakterio štrichais. Autorei pavyko atskleisti Beno vidinį ir išorinį pasaulius, jų sąveikas, kurios formuoja jaunuolio asmenybės tapsmą. Knygoje gausu laikmečio detalių (bendrabučio gyvenimas, Kalėdos, maistas, cigaretės, alkoholis, dviratis, siuvamoji mašina, jurginai...). Knyga apie tai, kaip mes tikriausiai visi mėtyti ir vėtyti galiausiai kuriame braudamiesi pečiais vieni per kitus sau vietą po saule.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Ukrainoje per karą gimę dvynukai

 

Sveiki,

 

Kol kasdien paleidžiama šimtai šovinių, kol griūva namai ir žmonės glaudžiasi vieni pas kitus, įvyksta ir stebuklų. Kasdien Ukrainoje gimsta kūdikiai. Šią nuotrauką, kaip kontrastą, jeigu galima taip sakyti, aptikau tame politinių naujienų sraute ir nustėrau prisimindamas frazę: kol politikai kariauja, moterys vis gimdo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Yuval Noah Harari apie Ukrainą, drąsius žmones ir kuriamą istoriją

 

Sveiki,

 

Šių dienų kontekste neturiu nei ką atimti, nei ką pridėti. Žymus rašytojas ir mąstytojas Yuval Noah Harari greitai reagavo į šių dienų įvykius Rytų Europoje. Kas kuria istoriją? Ar tikrai vien tik politinės jėgos, ar ir paprastų žmonių narsumas bei drąsa? Apie ką ir kaip kalbėsime apie šių dienų įvykius po 20 ar 100 metų ir kokius vardus bei pavardes linksniuosime?

 

Visą straipsnį lietuviškai galite paskaityti ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraštis: Ия Кива (Ija Kiva apie Ukrainą ir karą)

 

Sveiki,

 

Man sudėtinga kalbėti šių dienų kontekste. Iš vienos pusės nesitiki, kad gyvenu tokioje baisiame laike (išgyvenom pandemiją, išgyvenom vasarą iš Baltarusijos plūstančius pabėgėlius), o dabar visa tai... Atrodo, kad paskutinieji keleri metai – tai katastrofų metai. Nežinau, kaip reaguoti. Norėčiau tikėti, kad kažką keičia visos tos vėliavos, socialinis palaikymas, nuolat nerimą keliančios laidos (nuo ryto iki vakaro), nuo kurių bėgu pasivaikščioti, bėgu nuo tikrovės ir tik retkarčiais pasižiūriu, kas dedasi, nes kaipgi šitaip gyventi nuo ryto iki vakaro. Jau trečius metus, toje gąsdinančioje tikrovėje. Ar galiu ką pakeisti nerimaudamas ir baimindamasis? Tokiais atvejais tegu kalba menas, poezija, dailė... Dalijuosi Mariaus Buroko išverstu jaunos poetės Ия Кива eilėraščiu, kuris tikriausiai geriausiai atspindi daugelio ukrainiečių šių dienų realijas.

Eilėraščio autorė Ija Kiva

 

Ия Кива

IJA KIVA

 

**

ar teka iš mūsų čiaupo karštas karas

ar teka iš mūsų čiaupo šaltas karas

ką nejaugi visai nėra karo

juk žadėjo kad bus po pietų

savom akim matėm skelbimą

„karą ims tiekti po keturiolikos nulis nulis“

/

ir štai jau trys valandos be karo

šešios valandos be karo

o ką jei karo nebus iki vakaro

nei išsiskalbsi be karo

nei valgyt išvirsi

nei arbatos be jo užplikysi

/

ir štai jau aštuonios dienos be karo

mes dvokiam

žmonos nenori gultis į lovą kartu

vaikai pamiršo šypsotis ir aikštijas

kodėl mes visad galvojome kad karas niekada nesibaigs

/

tad eisime eisime karo ieškot pas kaimynus

kitapus mūsų žaliuojančio parko

bijosime karą pakeliui mes išlaistyti

manysime kad gyvenimas be karo tik laikini sunkumai

/

šiuose kraštuose atrodo nenormalu

jei karas neteka vamzdžiais

į kiekvienus namus

į gerklę kiekvieną

//

vertė Marius Burokas

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Labas rytas, pone triuši": informacinis bukletas apie pjesę, aktorius, kūrybinę komandą