Laikraštyje "Vakaro žinios" pasirodė Zita Šličytė: leidinys moko moralės, nors pats amoralus?

Sveikučiai,

Kartais norisi pozityvumo, tačiau ima ir patraukia už liežuvio ta mano teisuolio pusė, kuriai sunku pasiduoti. Po audringo skandalo, kurį sukėlė Zita Šličytė savo homofobinėje kalboje Kovo 11-osios proga, regis pergalingas teisininkės ir kankinės Kristaus kelias tik prasideda vis labiau pažerdamas visuomenei pramogos ir apkalbų.

Apie homofobo Vito Tomkaus diriguojamą (Vitas Tomkus) leidinį „Respublika“ ir „Vakaro žinios“ tikriausiai daug kalbėti nereikia, nes visi suvokia, kad tai kliedesiai. Štai prisimenu paauglystę, kai vasaron suvažiavę kaimo paprūdžiais pienburniai dalydavosi „Vakaro žiniomis“ kaip pornografiniu leidiniu, nes ten nuolat publikavo nuogas ir itin erotiškas, šlapius marškinėlius dėvinčias pupytes. Ne vienas tikriausiai iš pornografijos tuo metu bado ir nusimasturbuodavo žiūrėdamas į tą erotiką, o kur dar telefono numeriai, kuriuos šis leidinys reklamuodavo (atrodo, lyg 5 eurai už minutę) pakalbėti su laisvo elgesio moterimi kitapus ragelio. Šiandien šiame leidinyje Zita Šličytė (jeigu netikėti, perskaityti antraštę) suokia apie „Laisvės partijos“ palaidumą?

Žmonės, apie ką mes čia šnekame? Erotinis leidinys, prieinamas vaikams prie „Naminuko“ ir kitų vaikiškų žurnalų mums pasakoja apie politikų paleistuvystę, kai pats siūlo KĄ?

Tiesiog nuostabu, kad šie leidiniai dingo iš prekybos centrų. Juokas suėmė, kai kažkas po mano įrašu šiame poste pakomentavo, jog nervinuosi, kad galimas laisvas žodis. Čia iš serijos: kas apgins Zitą Šličytę? Reikia tam tikriausiai smegenų ir bukumo...

Ir tiesa, „Laisvės partija“ ir Aušrinės Armonaitės saulėlydis jau greitas ir skaudus, ši partija galutinai nuvylė savo rinkėjus ir apskritai jaunus žmones, tačiau ne jų tariamos nuodėmės, mados ir profiliai domina šiame kontekste, o Zitos Šličytės straipsnis pačiame amoraliausiame leidinyje apie moralę. Tai tarsi Užgavėnės per Kūčių vakarienę. Tenka pritarti komentatoriui po Šličytės įrašu, kad ir kaip bebūtų graudu, suokti tokias nesąmones irgi yra žodžio laisvė.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Andrei Makine "Mano draugas armėnas"

 Andrei Makine. „Mano draugas armėnas“ – Vilnius: Tyto alba, 2021. – p. 128.

Sveiki,

Garsus prancūzų rašytojas ir prestižinės Goncourtų literatūrinės premijos laureatas Andrei Makine (g. 1957), galima sakyti, Lietuvoje turi savo antrąją skaitytojų kartą. Štai 1996 metais leidykla Tyto alba išleidusi jo žinomiausią romaną Prancūziškas testamentas, kuris ir buvo įvertintas Goncourto premija, perleido jau trečiąkart. Lietuviškai taip pat pasirodė ir kiti jo romanai: Žako Dermo žemė ir dangus (2008), Moteris, kuri laukė (2010), Trumpų amžinų meilių knyga (2012), Mylima moteris (2021). 2021 metais originalo kalba pasirodęs trumpas romanas Mano draugas armėnas (pranc. L'ami arménien) Akvilė Melkūnaitė tais pačiais metais kūrinį išvertė į lietuvių kalbą. Man tai antroji skaityta autoriaus knyga. Prieš daugel metų Prancūziškas testamentas padarė didelį įspūdį, tad knygą labai rekomenduočiau paskaityti knygų gurmanams.

Naujausias autoriaus romanas pasakoja apie sovietmetį. Rusijos gilumoje kalinami armėnai sukilėliai, kuriems priskirta Velnio gale, taip vadinamame armėnų kvartalo gete, laukti savo artimųjų teismo. Istoriją pirmuoju asmeniu pasakoja berniukas, kuris mokykloje ima ginti keistuolį Vardaną iš Armėnijos karalystės, todėl jiedu susidraugauja ir pamažu ima drauge leisti laiką. Pasakotojas mokosi iš Vardano teisingos pasaulio sampratos, mąstyti ir priimti pasaulį bei žmones sąžiningai ir besąlygiškai. Graži sofistinė pamokomoji Vardano pamoka apie tai, kad dangus prasideda prie pat žemės, tampa esmine žmogaus gerumo metafora; kiekvienas gali susikurti rojų ir gyventi tarsi danguje, jeigu elgsis pagal visatos dėsnius.

Knygoje įsimintinas Vardano literatūrinis portretas. „Paprastai Vardanui pavykdavo neatskleisti savo keistumo – žinojo, kad paisant savo ligos, mažiausiai nemalonumų ir patyčių sukels santūrus elgesys. Tačiau kartais ypatumas, glūdintis jo kūne, kilmėje ir smarkiai sutrikusiame žvilgsnyje, prasprūsdavo pro jo budrumą ir įstumdavo į nepatogią „nenormalaus“ žmogaus padėtį (p. 47).“ Sergantis keista liga, kuri knygoje vadinama armėniška liga, Vardanas vis dažniau atrodo paliegęs. Žaisdami netoli kalėjimo esančiuose statiniuose jiedu stebi besiglamonėjančią porą, slepiasi nuo vietinių banditėlių ir net sugalvoja kasti gilią duobę, kad atrastų lobį. Pasakojimą paryškina pasakotojo nuostaba apie armėnų išskirtinę kultūrą, getą aprašo tarsi tikrą karalystę, kurioje galioja visiškai kiti įstatymai.

Andrei Makine

Pasakotojo balsas retrospektyvinis, vietomis bylojantis iš tolimos ateities ir mus vedantis į prisiminimų pasaulį, kuris tampa dabarties laiku. Tokia laiko linija suteikia nostalgijos, atrodo, kad istoriją gaubia nuoširdžiai vaiski pasakotojo pagarba ir švelnumas praeities įvykiams, galgi net troškimas išpirkti kaltę. Tokie krikščioniški biblijiniai pasažai tampa esminiu Andrei Makine skiriamuoju kūrybos bruožu. „Tiesa, Ararato kalnas, šventoji armėnų viršukalnė, dabar Turkijoje. Mes jį praradom, bet... Kadangi jo neturim, jis mums dar brangesnis. Toks ir yra pasirinkimas: turėti arba svajoti. Man labiau patinka svajoti (p. 83).“ Akivaizdu, kad vienas iš A. Makine pasakojimo elementų specifinių bruožų yra veikėjus vaikus literatūriškai aprobuoti tarsi pasakų veikėjus, jie ima kalbėti išgrynintomis filosofinėmis mintimis (nors iš tikrųjų tą daro pasakotojo balsas apie prisiminimus), tačiau ne tiek, kad nutoltų nuo tikrovės tragedijų.

Tikrovės lygmenį sudaro iš esmės armėnų tautos tragedija. Ilgą laiką tauta kentusi karus nuo turkų ir net patyrusi genocidą, sovietmetyje armėnai išgyvena sovietizacijos periodą. Atrodo, kad šioji tauta ištisą šimtmetį naikinama, bet nesunaikinama. „Beskaičiuojant milijonus visai atbunka gebėjimas jaudintis, silpsta ir nuoširdžiausias troškimas atjausti. Norim to ar ne, istorinės padėties tyrinėjimas krypsta į faktų analizę, vertinimą, racionalų iliustravimą, kuris pavojingai slysta ties riba – pateisinti (p. 69).“

Skaitydamas nuolat stabteldavau ir vis prisimindavau Prancūzišką testamentą, kurio pasakojimo maniera labai artima ir šiam autoriaus romanui. Taip pat iškilo Khaled Hosseini romano Bėgantis paskui aitvarą epizodai, kuriuose vaizduojama berniukų draugystė. Mano draugas armėnas – trumpa ir vaiski knyga apie žmones, kurie pakeičia suvokimą apie pasaulį, kurie sudrebina mus iš vidaus, jog niekada į tikrovę nebežvelgiame taip kaip anksčiau. Autorius tiesiogiai nevaizduoja žiaurumų su armėnais, neaprašinėja siaubų, tačiau nuolatos subtiliomis užuominomis, kaip antai kulkų skylės sienoje, arba staiga dingęs vienas ar kitas armėnas, leidžia daryti prielaidą apie jaunojo žmogaus suvokimą apie sovietinę sistemą ir nesaugų pasaulį. Galiausiai paskutinės scenos, kada pasakotojas tardomas dėl kasybų šalia kalėjimo, jis atlaiko didžiausią savo gyvenimo egzaminą – jis neišduoda draugo armėno ir pasielgia teisingai sumeluodamas.

Gal ši knyga ir nebepadarė tokio poveikio, kaip Prancūziškas testamentas, tačiau Mano draugas armėnas leido vėl pajusti viltingą pasakojimo tėkmę nesustabdomų didžiųjų tragedijų akivaizdoje.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Marija Antanavičiūtė apie nuomonės pareiškimą, turėjimą ir socialinius tinklus

 

Sveiki,

Šios dienos citata tapo Marijos Antanavičiūtės straipsnio „Apie studentų tylą auditorijose“, kuris publikuotas „Literatūroje ir mene“ (Nr. 4, 2022). Šiaip įdomus visas straipsnis, kuriame autorė svarsto dėstytojo ir auditorijos santykius. Ar tyla ir atsitvėrimas nuo auditorijos tikrai yra geros paskaitos rodiklis? Galiausiai autorė ima svarstyti kur kas plačiau apie socializacijos problemas ir viešąją nuomonę socialiniuose tinkluose, kur neretai dabarties kartai yra vienintelis būdas išsakyti savo pilietinę poziciją. Kiek tai iliuzija, kad tarškindami klavišais ir komentuodami esame svarbūs, manau, kiekvienas pasidarys išvadas pats.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gucci mados namai" / "House of Gucci"

 

Sveiki,

Ridley Scott režisierius yra nemirtingas. Šiuo metu sulaukęs tokio garbingo amžiaus, o vis dar kuria didelio masto grandiozinius kino projektus ir neketina nurimti. Šiuo metu kuria filmą „Napoleonas“, nors dar visai neseniai pristatė visus kino žiūrovus sudominusią kriminalinę dramą „Gucci mados namai“ (angl. House fo Gucci) (2021). Dėl dviejų priežasčių į kiną traukė visi, kas netingėjo t. y. dėl to, kad filmą statė R. Scott ir dėl to, kad jame pirmu numeriu pasirodo Lady Gaga, kurios nepamirštamas rimtas debiutas filme „Taip gimė žvaigždė“ vėlei žadėjo nepamirštamas emocijas.

Filmas pasakoja apie 25 metų moterį Patrizia Reggiani, kuri susipažįsta su turtuoliu Mauricijumi Gucci ir netrukus jaunuolio tėvui prieštaraujant jiedu susituokia ir susilaukia dukters. Bėgant metams Patrizia vis labiau ima kištis į vyro šeimos reikalus, kol sukurpia ambicingą planą, kaip prikelti Gucci mados namus, paveržiant iš giminaičių akcijas. Galiausiai suskaldžiusi šeimą ir vyrą pastačiusi į nemalonę, ji patiria vyro neištikimybę. Pasitarusi su savo būrėja ji ryžtasi labai prastam sprendimui, kas iš esmės sudrebins viso pasaulio žiniasklaidą...

Tiesą sakant, filmas neprailgo, nors ir beveik pustrečios valandos. Kadangi nesidomiu nei Armani, nei Gucci, ir apskritai apie italų kilmės madų grandus žinojau tik apie Versaci nužudymo tragediją iš puikiai sukalto mini serialo „Amerikietiška nusikaltimo istorija“ antrojo sezono. Kalbant apie šį filmą, jis tipiškai epiškas R. Scott filmas, kuris režisūrine prasme lyg nieko naujo ir nepasiūlo, tačiau išlaiko klasiškai tvarkingą pasakojimo naratyvą. Kadangi nieko nežinojau apie Gucci užkulisius, man visų pirma filmas patiko dėl praplečiančios medžiagos: kas galėjo patikėti, kad tokioje giminėje įmanomi tokie dalykai? Žinoma, filmas spalvingas, puikūs veikėjų kostiumai, charizmatiški vaidmenys. Lady Gaga vėl pasirodė puikiai. Filme su draugu susiginčijome dėl kvailelio Paolo aktoriaus. Pasirodo, kad buvau teisus – Jared Leto vėl sunkiai atpažįstamas. Filme pasirodo kino legendos – Jeremy Irons ir Al Pacino, Salma Hayek bei būsima legenda Adam Driver. Nežinau nė vienos priežasties, kodėl šis filmas gali būti laikomas prastu. Netgi tiems, kurie absoliučiai nesidomi mada, manau, filmas susižiūrės kaip nebloga kriminalinė drama.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Bruno Mars – 24K Magic [vinyl, LP] (2016)

 
Informacija apie albumą: Bruno Mars – 24K Magic [vinyl, LP] (2016)

Spektaklis "Borisas Godunovas": informacinis bukletas apie pjesę, aktorius, kūrybinę komandą

Šios dienos citata: Zita Šličytė, homofobinis pasisakymas apie LGBTQ žmones ir Stambulo konvenciją

 Sveiki,

Trumpam Lietuvos žiniasklaidą sudrebino visuomenės veikėjos Zitos Šličytės pasisakymas Kovo 11-osios proga apie Stambulo konvenciją ir žmones, kurie, anot kalbančiosios, skatinami tapti belyčiais. Ką aš galiu pasakyti? Lyg ir svetima gėda, bet lyg ir apie mus pačius. Jos pasisakymas, žinoma, viešojoje erdvėje sulaukė pasmerkimo, tačiau net neabejoju, kad Šeimų maršo atstovai savo forumus susprogdino tarsi metuose būtų paskelbtos antros Kalėdos. Kol homofobai puotauja ir džiūgauja, visgi viešojoje erdvėje dominuoja kritiškas požiūris į Z. Šličytės pasisakymą.

Neseniai perskaičiau tokį pasakymą, kad geriau Lietuva gėjiškoje Europoje, nei Putino hitleriniame režime. Ar tikrai jau yra taip blogai, jeigu laisviems žmonėms leisime būti tuo, kuo jie nori būti ir jaučiasi esą? Tai kam dėl to Kovo 11-oji ir toji laisvė, jeigu vis dar norime žmonėms apynasrio, suvaldyti jų individualybes, susisteminti ir sunorminti jų gyvenimus? Žinoma, kiekvienas tą laisvę supranta vis kitaip ir ponia Zita gali turėti savo poziciją, tik šiek tiek gėda, kad šis ideologinis performansas įvyko tokia proga ir buvo atsiųstas kaip signatarų Trojos arklys. Nesame apsaugoti nuo bukumo. Iš kitos pusės galbūt tai netgi naudinga, nes tokie vieši pasisakymai leidžia greičiau vykti visuomenės lūžiams, nes tos problemos išlenda į viešumą ir tampa aktualios, matomos. Kitaip sakant, homofobė Zita Šličytė pati to neįtardama pasitarnavo Lietuvai.

Jūsų Maištinga Siela