Knyga: Ieva Dumbrytė "Šaltienos bistro"

 Ieva Dumbrytė. „Šaltienos bistro“ – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – p. 216.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Tikriausiai niekada taip ir nebūčiau paėmęs į rankas debiutuojančios prozininkės Ievos Dumbrytės kūrinio, jeigu jos romanas Šaltienos bistro, kurią išleido leidykla Kitos knygos, nebūtų išrinktas metų kūrybiškiausia knyga. Kadangi mažai pastaruoju metu skaitau lietuvių grožinę literatūrą, pamaniau, kad padarysiu išimtį ir pasidomėsiu, koks prozinis receptas šiuo metu yra reikalingas norint, kad knyga taptų metų kūrybiškiausia. Tiesa, pati Ieva Dumbrytė literatūroje nėra diletantė, 2015 metais ji išleido poezijos knygą  Planktono viešnagė Saulės sistemoje.

Visų pirma, vykęs knygos pavadinimas, toks patraukliai vartotojiškas, atspindintis mūsų dabarties maisto rinkos triukšmą ir reklamines iškabas. Net neabejojau, kad po tokiu pavadinimu surašytas tekstas bus makabriškas, ciniškas ir pilnas prifarširuoto šiuolaikinio jaunatviško humoro. Istorija pasakoja apie vyruką, kuris vos neapsitriesdamas atsiima istorijos aukštojo mokslo diplomą, tėvai didžiuojasi savo atžala, o viduje pasakotojas jaučiasi nelabai ką dar gyvenime nuveikęs, nes visas studijas pragėrė su bendrabučio studentais, kurių veidų ir vardų nelabai per keturis metus ir prisimena. Iš esmės skaitydamas šiuos epizodus pagalvojau apie Lietuvos universitetų studentinį lygį, kada iš tikrųjų net pats žinau gyvų pavyzdžių, kada bakalauro studentai tampa išsilavinusiais informatikais nemokėdami savo kompiuteryje net Skype suinstaliuoti.

Visgi tikrasis pasakotojo iššūkis yra pirmieji tikrieji žingsniai suaugusiojo atsakomybės link, kada tenka užsidirbti ir dirbti taip, kad netaptum tėvams našta. Protagonistas įsidarbina keistoje Šaltienos bistro, kuris kaip maisto įstaiga atrodo iš pažiūros kaip normali įstaiga, bet netrukus pasikeičia pasakojimo pobūdis, pakrinka pasakotojo sąmonė ir tikrovės perspektyva, tad pasakojimas tampa išvarpytas ir sunkiai į rišlų pasaulį besijungiantis vaizdinys.

Rašytoja bistro pasaulį kuria kaip atskirą ir savitą onirinę tikrovę. Pagrindinė priemonė – vaizdinių hiperbolizavimas iki grotestiško absurdo. Skaitant ne kartą galima įžvelgti tiesmuką žemojo, buitinio kalbėjimo manieros, kuria taip šmaikščiai kažkada perteikė François Rabelais savo satyriniame kūrinyje Gargantiua ir Pantagriuelis, taip pat primena Barono Miunhauzeno absurdiškų situacijų logiką. Bistro virtuvė vaizduojama kaip teatras, kuriame yra ne tik didžiulė fabriko cecho kultūrą primenanti erdvė, bet egzistuoja ir socialinių sluoksnių pasiskirstymas nuo paprastų juodadarbių be statuso ir vadovaujančių golodų. „Šitam kolektyve yra buvę galvažudžių, svorio kilnotojų, buvusių kalinių, motinų, pagimdžiusių septynis sūnus, moterų be pirštų ir du pedofilai. Tačiau ilgoje sandėliavimo praktikoje, o tai yra dvejus su puse metų, nesu matęs, kad kas nors nuo virintų kaulų nugremžtų centnerį mėsos. Tu – „Šaltienos bistro“ pasididžiavimas! (p. 70).“ – sako kolega pagrindiniam veikėjui, kai šis daugiau nei 100 kilogramų prigremžė mėsos ir sumušė bistro rekordą.

Skaitant romaną toliau, tampa aiški kuriamo grotestiško pasaulio logika, kuri sutampa su pakrikusio, išvargusio ir nuolat neišsimiegojusio veikėjo būsena. Bemiegės naktys ir ilgos darbo valandos gremžiant mėsą duoda savo ir mes per pasakotoją imame regėti iškreiptą tikrovę, kurią padeda sukurti autorės nuolatinių įvairių literatūrinių žanrų klišių parodija. Štai įsimylėjęs šešiolikmetę kiauliaganę Šachla, jis ima elgtis kaip riterinių romano parodijos veikėjas Don Kichotas. „Nebijok, su manim tu saugi, neleisiu niekam tavęs paliesti, – pasakiau vyriškai, bet su dideliu jautrumu, išskėčiau rankas ir yriausi link jos pro kiaules, vedamas nevalingo noro ją pabučiuoti bent į žandą. Jei Dievulis nepagailės, gal sumestume ir lytinį aktą, kuris maloniai nuteiktų mano vyrystę (p. 123).“

Virtuvės darbuotoja Stalina tampanti ragana, aiškiarege baba Vanga vykdo kūno nuplovimo ritualą, o golodų vestuvių ceremonija – kaip ir S. Kubriko filmo Plačiai užmerktos akys scena. Netrukus Šachla virsta kiaule ir, atrodo, kad tai turėtų tapti jaunavedžio tragedija, bet bistro direktorius pasiūlo žmoną tą pačią vestuvių naktį paskersti ir išvirti iš jos ypatingos šaltienos. Vienu metu susipina stebuklinių pasakų motyvai, M. Bulgakovo Meistras ir Margarita elementai su absurdiškais veikėjų sprendiniais, o paskerstos kiaulės išvežimas bagažinėje – detektyvinių romanų štampu. Įvairių epochų ir kūrinių schemos kuria savitą Šaltienos bistro pasaulį, kuris vista Užgavėnėmis, ryškia kakofonija, kurią kiek kitokiais rakursais galima aptikti Mindaugo Jono Urbono romane apie Vilnių ir jo įžymybes Šimtmečių melancholija. Kadangi vyrauja buitiška netaisyklinga romano kalba, ji tik sustiprina savitą bistro virtuvės atmosferą, tokia kalba yra motyvuota ir padeda išskleisti sunkią virtuvės darbuotojų kasdienybę. Tiesa, netaisyklinga kalba – nieko naujo, tai jau šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožas, kuris nieko nebenustebina, netgi retsykiais atrodo kaip literatūros raiškos klišė arba privalomasis kalbinis šou.

Ieva Dumbrytė

Visgi skaitant ir nardant po literatūrinę romano akrobatiką, atkreipiant dėmesį į teksto stilių, ritmą ir pasakojimo fabulą, manding, pasidaro taip, kad pagrindinis veikėjas yra vidutinybių vidutinybė, arba pernelyg nuobodus. Jis dirba bistro ir nepajėgia priimti tinkamų sprendimų, net nebando ištrūkti iš to klaikaus labirinto. Save alindamas ir dar labiau stengdamasis jis net patiki, kad yra Mesijas, tam tikras kančios didvyris, kuris įgyvendina golodų pranašystę, kas savaime tampa maginės literatūros (kad ir Hario Poterio) štampu t. y., kai veikėjas neįdomus, jam reikia suteikti kokią nors užduotį (arba šiuo atveju pačiam patikėti esant ypatingu), kad galėtų pasakojimo perspektyvoje įgyvendinti jam skirtą likimą, tačiau Šaltienos bistro šis kelias padrikas, nesulipintas, išskydęs kaip šaltiena ir galiausiai tai tėra tik veikėjo prisigalvotos nesąmonės pateisinti savo menkumui. Veikėjas, kuris nuolat permąsto savo vyriškumą ir menkumą, aplinkinius, įskaitant ir tėvus, regi tarsi trafaretinius komikso veikėjus, jų neindividualizuoja, o hiperbolizuoja tik jų socialinių vaidmenų funkcionalumą. Tokia literatūra pokštauja, žaidžia ir neretai, kaip ir Šaltienos bistro atveju, užsižaidžia pasakojimo įmantrioje formoje ir pamiršta turinio gylį ir intrigą.

Visgi romano finalas, sakyčiau, vykęs. Mūsų vaikinas-pasakotojas išsivaduoja iš Šaltienos bistro vergystės ir tampa diplomuotu informacinių technologijų darbuotoju. Žodžiu, dirba gerbiamą biuro darbą, kur laisvos poilsio pertraukėlės ir stovi kavos aparatai. Tačiau vėl susidūręs su savo menkystės ir bejėgystės jausmu patenka į savo galvoje susikurtą pragarą. Šis fokusas primena tuos siaubo filmus, kurie sako to be continued – tik jau ne mums, o pačiam veikėjui, pasiliekant už kadro pragaro tęsinyje. Šis pabaigos epizodas iš esmės paaiškina, ką iš tikrųjų perskaitėme ir, kiek teko skaityti interviu, pačią rašytoją įkvėpė pažįstamų pasakojimai apie virtuvės darbų specifiką. Nesunku palūžti, kai galvoji, jog pasaulis tik ir laukia tavo ereliško skrydžio, o iš tikrųjų plauni indus 12 valandų per parą.

Romanas skambus, ambicingas ir ritmiškas. Autorei pavyko perteikti banguojančio bejėgio jaunuolio, ištroškusio greitos sėkmės ir lengvo gyvenimo, beviltišką nuovargį. „Jauno žmogaus gyvenimo stebuklą įsivaizdavau apytikriai taip: latė kava, poguliai lovoje, pica, nenuilstantys draugų skambučiai, mažas, bet standžias krūtis turinčios merginos saldūs bučiniai (p. 212)“. Akivaizdu, kad romanas apie nebrandylą lūzerį, neatitinkantį europietiško hipsterio, kuris ant papūstų raumenukų turi po tatuiruotę, o barzdą madingai pakerpa ir losjonu padrėkina kiekvieną savaitę šauni kirpėja ar kvalifikuota salonų plaukų stilistė, o popietėmis prieš saulutę senamiestyje su vis kita mergina išgeria alučio ar kavos puodelio, nepamiršdamas pasitikrinti laiko savo Rolex‘e ant riešo. Romanas apie tai, kad sėkmės lengvos nėra ir visur reikia dėti pastangų. Visgi romane daug triukšmo, klibantys siužetiniai rėmai, veikėjas be evoliucijos ir pernelyg susirūpinęs tik tuo, koks jis nėra. Bet argi tai neaktualu šiais instagram laikais?

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Krzysztof Czyżewski apie Ireną Veisaitę, Lietuvos ir Lenkijos nesutarimus bei Pogranicze judėjimą

 

Sveiki,

„Kultūros baruose“ (Nr. ½, 2022) publikuotame straipsnyje Pasaulį išgelbės tie, kurie gelbsti savo miestelį. Su Krzysztofu CZYŻEWSKIU kalbasi Marcinas ŻYŁA kalbintas žymus lenkų menininkas dalijasi laukiniais 1991 metais, kada didelė dalis lenkų buvo priešiškai nusiteikę lietuvių atžvilgiu ir dėl Vilniaus krašto, ir dėl asmeninių sumetimų. Krzysztof Czyżewski jau ilgą laiką kuria ir buria nuo Lenkijos centro provincijoje nutolusioje menininkų bendruomenėje, kuri vadinama Pogranicze (Paribiai). Interviu metu jis išsako labai gerų idėjų apie globalizaciją, apie Lietuvos ir Lenkijos santykių raidą, taip pat apie Lenkijos kultūros padėtį anuomet ir dabar. Autorius skatina nesureikšminti vien tik globalių didžių dalykų, bet ir nepamiršti smulkmenų, nes ir miesteliuose, ne tik centruose galima kurti kultūrą.

Kodėl pasirinkau šią citatą, nors galėjau ką nors pozityvesnio? Manau, ji labai gerai atspindi tai, ko trūksta mūsų Lietuvos visuomenėje – dialogo tarp susiskaldžiusių žmonių. Jeigu mes laikysimės tik savo tiesos, kaltinsime ir įrodinėsime, nematydami, kad kitam iš tikrųjų skauda, ką mes iš tikrųjų pasieksime? Tik atsitversime įsitikinimais savam „teisingumo permirkusiame“ gete ir patys save apsikarūnuosime. Irenos Veisaitės pavyzdys, apie kurį byloja lenkų menininkas, yra skaudus empatiškas „ėjimas“ į dialogą, bandymas suprasti kito skausmą. O ką mes darome šiandien? Tik smerkiame, idėjiškai kariaujame, siurbiame vieni kitus teisdami. Manau, tą padarė intelektualusis elitas, kuris sutapo su influenceriais, nusistatę prieš likusią visuomenės dalį, pavadinę juos buduliais, atsilikusiais netgi „ne lietuviais“, o tautos priešais. Ne empatija svarbi, o teisingos pozicijos laikysena svarbi šiandien. Kaip lengva atsitverti primityviais žeminančiais epitetais, negirdint nieko. Manau, inteligentija ir išsilavinusieji smuko, nes ji pirmoji turėjo užmegzti dialogą, nes šiaip jie turėtų lyg ir turėti daugiau supratimo, bet... Sunku, tai reikalauja kantrybės, nes „rėkiančioji minia“ (kaip mėgo daugelis tą įvardyti kaip žeminantį epitetą) yra pernelyg įsiskaudinusi, sulaukėjusi nuo kurtumo. Ir dar baisiau, neišgirsti jie dar labiau užtvirtina valdančiųjų, influencerių ir kitų viešųjų asmenų pozicinę atskirtį tokiu būdu, man atrodo, kad tiek inteligentija, tiek vadinamieji antieuropiečiai sudaro dar didesnę atskirtį nuo Vakarietiškų vertybių.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nežinoma dimensija: paranormalių reiškinių istorija" / "Unknown Dimension: The Story of Paranormal Activity"

 Sveiki,

Kai 2006 metais buvo pradėta filmuoti „Paranormalių reiškinių“ (kai kur verčiama „Paranormalus aktyvumas“) pirmoji dalis, niekas netikėjo, kad filmo autorius vos už 15 tūkstančių JAV dolerių sukurs vieną siaubingiausių visų laikų siaubo filmų. Ir išties, po to, kai 2009 metais debiutavo šis filmas, jis paveikė ne tik mane, bet ir visus, kurie tuo metu žiūrėjo. Šiandien gal jau nebe toks jau baisus dėl užsitęsusios frančizės, filmas sulaukė net septynių dalių. Mačiau tikriausiai visas dalis, vienos patiko labiau, kitos kėlė juoką. Tikriausiai šeštoji dalis buvo iš esmės pasiekusi dugną, o 3D efektai tik suprimityvino siaubą iki švelnios parodijos, todėl kūrėjai padarė ilgą pertrauką, kol visai neseniai grįžo su naujausia dalimi, kuri vėlgi neprilygsta pirmosioms dalims, tačiau ieško naujų pateikčių, o siaubo scenų iš esmės netrūksta, netgi galima žiūrėti kaip atskirą filmą.

Dokumentiniame filme „Nežinoma dimensija: paranormalių reiškinių istorija“ (angl. Unknown Dimension: The Story of Paranormal Activity) (2021) pasakoja apie šios frančizės kūrybos etapus nuo pat pradžių. Dokumentiniame filme kalba pagrindiniai aktoriai pasirodę kiekvienoje dalyje, jie ir kino režisieriai, idėjų autoriai bei kino kampanijos atstovai dalijasi neregėta pirmųjų dalių sėkme ir kūrybiniais paklydimas. Jie visi sutinka, kad kaskart sukurti vis kitą dalį, išlaikant ritmą ir bendrą „pamestos vaizdajuostės“ idėją buvo nemenkas iššūkis, neretai netgi priimami kenksmingi visai frančizei idėjiniai sprendimai.

Man asmeniškai šiame dokumentiniame filme smagiausia buvo klausytis tų pasakojimo dalių, kaip buvo atrenkami neprofesionalūs aktoriai bei kuriami siaubo efektai. Tai galimybė žvilgtelėti, kaip kuriamas siaubas. Aktoriams jis tai smagus žaidimas, į kurį įtraukiami ir aktoriai vaikai, o žiūrovas regi siaubą keliančias scenas. Kur kas mažiau įdomūs filmo platinimo ir kampanijų karai dėl frančizės išpirkimo, kurie, galimas daiktas, labai prisidėjo prie frančizės dalių nuosmukio. Kaskart vis nauja dalis surinkdavo mažiau uždarbio, bet nepaisant visko, kaip teigiame dokumentikoje, visos dalys surinko beveik 900 milijonų JAV dolerių ir iki šiol užima ketvirtą vietą pagal pelningiausią siaubo filmų serijos produkciją, nusileisdama tik tokiems hitams kaip „Nasrai“ ir „Pjūklas“.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Ieva Pakarklytė apie smurto toleranciją

 

Sveiki,

Kad ir kaip bebūčiau nusiminęs Laisvės partijos veikla pandemijos metu, visgi švysteli tam tikros žiežirbos, kurias viltimi nevadinu, bet bent jau judama pagal tai, kas buvo teigiama partijos programoje. Viena iš tokių yra Ieva Pakarklytė, kuri viename interviu teigė, kad Lietuvoje yra smurto tolerancija. Aš bepridursiu: net ne tolerancija, o kultūros „bendravimo ir saviraiškos“ dalis.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad yra labai didelės tiesos. Mūsų visuomenės dauguma yra linkusi drausti-bausti-nokautuoti, nei palaikyti. Jeigu kalbame išskirtinai apie moterų teises – irgi. Prisiminkime, kiek iki triedimo įvarė baimės Stambulo konvencija, kuri turėjo tik paskatinti smurto blokadą prieš moteris. Išvirto daugelis iš medžio ekspertais net neskaitę dokumento. Dar baisiau yra tai, kad smurtas apskritai yra toleruojamas (ypač psichologinis) kaip galios ir viršenybės įrankis valdyti. Mes mylime griežtas diktatoriškas rankeles, mes mylime spaudimą ir smurtą, nes daugelis iš mūsų buvo išdresiruoti kaip šunys nekęsti, nes patys buvo nekenčiami, todėl į problemas ir kai kuriuos žmones reaguojame smurtu.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Kristen Stewart apie pirncesės Dianos vaidmenį ir bulimiją

 

Sveiki,

Mane visada domino istorijos, kaip aktoriai ruošiasi fiziškai ir psichologiškai savo vaidmenims. Štai matytas filmas „Spencer“, kuriame pagrindinį princesės Dianos vaidmenį atliko Kristen Stewart, daugelį nepaliko abejingų ir daug kas pamiršo tuos internetinius memus, kai jos vaidybą lygino su neobliuota lenta.

Visgi galvoju apie patį filmą „Spencer“. Kol žiūrėjau, tol žiūrėjau, kai parašiau įrašą šiame saite, vis mintimis grįždavau prie vaidybos ir filmo netipinio siužeto. Gal netgi nepalankaus karališkai šeimai. Atrodo, kad K. Stewart labai paprastutė tame filme – keliskart persivalgo, bijo karališkos šeimos, jaučia nuolatinį stresą, vienatvę ir vaikystės ilgesį. Kad ir kaip bežiūrėčiau, filmą iš laiko distancijos vertinu dar geriau, nei po seanso.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Krautuvių valsas" / "In den Gängen"

 

Sveiki,

Nemažai tikėjausi iš vokiečių režisieriaus Thomas Stuber filmo „Krautuvių valsas“ (vok. In den Gängen) (2018), kuriame pasirodo mano mėgstamiausias šiuo metu vokiečių aktorius Franz Rogowski. Pastarasis šiame filme atlieka pagrindinį vaidmenį.

Beveik visas siužetas vyksta vienaip ar kitaip dėliojant prekes didžiuliuose sandėliuose ir urmo bazę primenančiame prekybos centre. Jis – tatuiruotas vyrukas be praeities, o ji – ištekėjusi saldainių skyriaus darbuotoja. Abu vienas kitą pastebi, šiek tiek flirtuoja, nutolsta, vėl susieina. Tai išties primena paauglišką meilės istoriją iš serijos „myliu-noriu-negaliu“ ir taip daugmaž visą filmą, kol galiausiai žiūrovas pajunta, jog filmo lokali krautuvės aplinka yra savitai hermetiška socialinė erdvė, kurioje „atrinkti“ specifiniai žmonės, atsidūrę beveik socialinėse paribiuose. Jie bendrauja savita kalba, turi savitą humorą, rengia savitus vakarėlius, vagia išmestą maistą iš konteinerių ir mokosi valdyti tobulai keltuvus...

Iš tikrųjų tikėjausi daug daugiau, gal daugiau emocijų, subtilumo, netikėtų siužetinių linijų. Nesumeluosiu šįkart sakydamas, kad Scanoramos repertuaro filmą sužiūrėjau šiek tiek nuobodžiai. Taip, atmosfera ir specifiškumas filme yra išgautas, bet, dievaži, viskas labai ištęsta ir statiška, todėl filmas dažnai atrodo be dinamikos ir labiau fokusuojasi ne į veikėjus ir vyksmą, o atmosferos kūrimą. Veikėjai irgi atrodo be vidinės dinamikos, nors tenka pripažinti, kad įdomu buvo pamatyti Rogowski pagaliau prislėgtą, susikrimtusį tylenį, o ne charizmatišką maištininką donžuaną. Bet tai tikriausiai viskas, ką gavau iš šio filmo. Ne, meluoju, visgi dabar žinau, kad nėra lengva išmokti naudoti mechaniniu keltuvu ir tam reikia išsilaikyti egzaminus.

Filmas savotiškas, monotoniškas, bet jeigu jums rūpi režisūriniai sprendimai ir krautuvės pavertimas teatru ar savotiška romantiška jausmų šokių sale, manau, galite pabandyti žiūrėti.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Kodėl kūltūros ministras Simonas Kairys ir SRTR direktius Gintaras Songaila nori sunaikinti žurnalą "Kultūros barai"?

 

Sveiki,

Prieš jus galimai paskutinis „Kultūros barai“ žurnalo numeris. Sakau „galimai“ ne visai ironiškai, nors žurnalą nusipirkau vos tik pasirodė, tačiau skaityti pradėjau tik vakarą, nes šis puikus leidinys jau toks, kad nesensta, o jame publikuojami straipsniai nėra tik orų prognozė, kuri nebeaktuali jau kitą dieną. Visgi Laimos Kanopkienės pirmasis straipsnis „Ištrynimas“ labai liūdnas, nes primena nesiliaujamą kultūros įvairovės genocidą.

Leidinį pradėjau skaityti vos pernai, iki tol užtekdavo kitų leidinių, o štai dabar jau pirmu numeriu dairausi „Kultūros barų“. Straipsnio autorė savo straipsnyje viešai išsakė apie siaubingą „Kultūros barų“ finansavimo mažinimą. Įtariamas sąmoningas susidorojimas. Štai kultūros ministras Simonas Kairys tik atsakė, jog leidiniui turėjo ateiti pinigai iš 18 proc. padidinto finansavimo srauto, tačiau, kaip žinia, brangstant popieriui ir sąnaudom, neatėjo. SRTR fondo direktorius Gintaras Songaila, kaip žinia, net neatsakė į tuos klausimus: kas, kaip ir svarbiausia – kodėl?

Toli žiūrėti nereikia, užtenka paskaityti Almanto Samalavičiaus kitą straipsnį „Apie dumble pražystantį lotosą“ ir tampa aišku, jog jis iš esmės stebėdamas visuomenės procesus (pandemijos, ekonomikos valdymo ir nacionalinių švenčių minėjimo neramumus) išskleidžia įvairių tonų spektrą, kuris priešingai nei dažnas „intelektualus“ pasisakymas, nestoja mūru už valdančiuosius, bet aiškiai išdėsto galios svertą turinčių politikų poziciją suagresyvėjusių ir šiek tiek supilietėjusių visuomenės narių atžvilgiu. Tai ne pirmas ir ne paskutinis straipsnis, kuris organiškai apeliuoja į šiokią tokią kritiką, atsisakant budulių, maršistų, dvi Lietuvos socialiniuose tinkluose esančios žeminančios terminologijos, kuri paprastai atstumia „tuos“ nuo auksinių „tokių“. Straipsnis, tarp kitko, labai įdomus, leidžia pajusti subtilumus ir pustonius, o ne vien teisuolišką galingųjų ir nepaklusniųjų rokiruotę ant šventos Lietuvos žemės.

Visgi tokie straipsniai ir žurnalo turinys tikriausiai valdantiesiems kaip durklas po kaklu. Reikia būti pusakliu, jog nesuvoktum, kad ministras Simonas Kairys ir fondo direktorius Gintaras Songaila yra valdančiųjų įtakos zonoje. Valdantiesiems reikia tik dviejų spalvų, geriausia balta ir tik tai jų spalva, o mąstymą veikiantys kultūros leidiniai... juos reikia uždusinti. Kitaip koks paaiškinimas, kad priimtas toks sprendimas? Populiarioji spauda jau seniai nusibaigusi ir išpirkta, „Respublika“ ir „Vakaro žinios“ šiaip kažkokia bulvarinė anekdotinė spauda, nors su ja jau susidorota, dabar atėjo cenzūros tankai prie kultūrinių rimtų leidinių, kurių skaitytojai gal ir nėra dauguma, bet įspūdis toks, kad ir tuos, kurie bando karksėti, bandoma užplombuoti. Sakysite ne taip, Simonai ir Gintarai?

Akylesni turėtų pastebėti, kaip vyrauja spaudos monopolija, pandemija ir karas Ukrainoje išryškino tai, kas buvo atvira. Mes savo žinių ir matymo perspektyvos negalime turėti, nes ji bus laikoma arba budulio, arba „Respublikos“ Tomkaus nesąmonėmis, arba prorusiška demagogija. Pasiūlymas labai paprastas: gal apsimeskime, kad viskas yra gerai ir nieko nevyksta, gyvenkime orvelišką socialinį gyvenimą, bus paprasčiau, o ką mąstyti ir ką žinoti apie pasaulį leiskime tik vienai atsakingai žinias ir tikrovę formuojančiai kampanijai.

Jūsų Maištinga Siela