Filmas: "Blogiukai" / "The Bad Guys"

 

Sveiki,

 

Rudenėjančiais ir vis dažniau temstančiais rugsėjo vėsiais vakarais galima su šeima jaukiai praleisti laiką žiūrint animacinius filmus. Šiemet pasirodė ne viena linksma komedija, skirta visai šeimai, ir viena iš tokių yra „Blogiukai“ (angl. The Bad Guys) (2022), vaizduojanti plėšrūnus (vilką, vorą, gyvatę, ryklį ir piraniją) kaip didžiausius išgalvoto miesto nusikaltėlius, kuriems apgauti, apiplėšti ir įbauginti yra ne vien tik didelis malonumas, bet ir galimybė išreikšti savo plėšrūnišką prigimtį.

 

Filmo siužetas ir jo dinamika suręsta pagal suaugusiems skirtų filmų apie banko plėšikus, įskaitant ir „Džeimso Bondo“ manierą, bet tikriausiai labiausiai galima įžvelgti visiems puikiai žinomo dar 2001 metais pasirodžiusio „Oušeno vienuoliktukas“ bei jo tęsinių panašumą. Čia svarbiausia blogiukų draugystė ir jų komandinis darbas vardan bendro tikslo. Galiausiai nesugaunamieji blogiukai sumano pavokti miesto auksinį delfiną, kurio statulėlė skiriama garbingiausiam ir doriausiam miesto žmogui. Užsidegusi įeiti į įstoriją blogoji kompanija ruošiasi šiam planui, kuriam lemta žlugti dėl nepamatuotų klaidų...

 

Filmas itin dinamiškas ir veržlus. Kino kūrėjai pasistengė kurti gryno plėšiko šablonais aplipintą pasakojimą, kuriame būtų nesunku pasinerti į lengvai atpažįstamas klišes. Tai populiarus masinio kino pavyzdys, kurio nereikia detaliai apmąstyti ar vaizduoti, nes jis plokščias ir lengvas. Išvystoma paprasta idėja, kad net ir plėšrūnai gali būti draugiški ir geri, jeigu tik jiems suteiksi šansą ir pamokysi puikių manierų, atskleisti gerumo naudą, pvz., vilkas pradeda vizginti uodegą, nes jaučia, kad prieraišumas ir švelnumas pažadina jo nepatirtus instinktus. Esu girdėjęs, kad pavyzdžiui, gyvatės (šiaip jau šaltakraujai gyvūnai) niekada neturi prieraišumo ir netgi po 20 metų su žmogumi vis tiek jam gali įgelti vien dėl to, kad gyvatei taip susišvietė. Bet ne apie tai filmas. Jis bando atskleisti plėšrūnų gerąsias savybes, o kino kompanija vėl sužaidžia blogiukų įvaizdžiais ir daro didaktinį reversą, teigdama iš pradžių, jog nuostabu krėsti eibes, bet finale pateikia, kad dar geriau būti tiesiog su visais draugišku. Filmas iš esmės nėra labai originalus, čia pilna štampų, tad idėjų tokių, kokių pamatėme, pvz., novatoriškame 2017 m. „Emodži filmas“, nesitikėkite, bet neabejoju, kad susižiūrės vis tiek labai lengvai ir smagiai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ten, kur gieda vėžiai" / " Where the Crawdads Sing"

 Sveiki,

 

Be proto populiarios tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje Delios Owens knygos „Ten, kur gieda vėžiai“ (angl. Where the Crawdads Sing) (2022) ekranizacijos ilgai laukti nereikėjo. Prieš pat pandemijos paskelbimą pasirodęs romanas netrukus buvo išverstas į lietuvių kalbą ir jo tiražai pakartoti jau ne vieną sykį, o pačiame pasaulyje skaičiuojami milijoniniai šios knygos pardavimai. Tiesa, daug kas laukė ir pačios ekranizacijos. Pro mano akis vis praslysdavo filmo kūrimo naujienos, masinančios kuo greičiau iki jo pasirodymo perskaityti pačią knygą. Iš principo jos neskaičiau, nes knyga pasirodė pernelyg popsinė, bet tai nėra savaime blogai, nes „Ten, kur gieda vėžiai“ yra skirta masiniam skaitytojui ir su tuo viskas yra gerai. Kadangi filmas nereikalauja daug laiko, nusprendžiau pažiūrėti ekranizaciją, tad palyginimų su knyga, kurios neskaičiau, žinoma, nesitikėkite.

 

Istorija pasakoja apie pelkėse įsikūrusią šeimą XX amžiaus viduryje. Nuo smurtaujančio tėvo pirmiausia pabėga motina, o vėliau vienas po kito namus palieka vyresnėliai vaikai, kol galiausiai su tėvu lieka mažiausioji Kya (Kaja). Pastaroji vis gyvena baimėje ir stengiasi nesipainioti tėvui po kojom, tačiau yra priversta kęsti skurdą, vaikščioti basa ir murzina, atsisakyti lankyti mokyklą. Galiausiai Kają palieka ir pats tėvas, o mergaitė vienui viena, prasimaitindama iš mažos apylinių krautuvėlės jiems pristatydama austrių, nugyvena gražius 10 metų vis vengdama socialinių darbuotojų. Tiesą sakant, man gana sunku patikėti, kad toji mergina nugyveno gražius dešimt metų viena pelkių namelyje, nepatyrusi nei gyvačių įgėlimo, nei krokodilų antpuolio, nei motorinės valties sugedimo... Žodžiu, laimingai sekėsi tai laukinukei, nepaisant to, kad jos padėtis nepavydėtina.

 

Žodžiu, toliau seka kitas etapas, kuris paženklintas pirmųjų meilių, nusivylimų ir naivumo. Patikėjusi dviem jaunais ir seksualiais vyrukais ji atsiduoda jiems, nors žiūrovui ir nesunku patikėti, kuris iš jų tikrai ją myli, o kuris naudojasi. Visgi visa šita laukinukės prisijaukinimo istorija ganėtinai melodramatiška, primenanti pelenės ar muilo operos istoriją, tik šioji visa istorija papildomai „įvilkta“ į pagrindinę knygos detektyvinę istoriją, nes Kaja teisiama už žmogžudystę, todėl mintimis vis grįžta ir permąsto savo gyvenimą. Visgi toji teisminė istorija gana nuspėjama ir nuobodi, teisminis procesas veikiau labiau dėl formos ir jis, manding, kuriamos intrigos atžvilgiu pasimeta Kajos tikrojoje gyvenimo istorijoje.

 

Permąstant filmo visumą, norėtųsi pagirti vizualumą ir atmosferą, nes filmas gražiai nufilmuotas. Didžiausios mano pagyros pagrindinio vaidmens atlikėjai Daisy Edgar-Jones, kurią daug kas prisimena iš serialo „Normalūs žmonės“ ar siaubo trilerio „Šviežia“. Šiaip filmas harmoningai išlaiko dramos, tragizmo ir melodramos istorijų balansą, nors yra banalių Kajos sprendimų dėl santykių, tačiau tai motyvuota, nes visko, ko išmoko apie gyvenimą, kaip ji pati sako, mokėsi iš gamtos, o ne žmonių. Graži ir vykusi pati filmo pabaiga, istorijos užbaigimas, kuris cikliškai sietinas su gamtos ritmu, gyvenimo ir neišvengiamu mirties faktu. Šiaip šią ekranizaciją laikyčiau ganėtinai sėkminga ir filmas ganėtinai pavykęs, nors kino kritikai ir nepagailėjo aštresnių žodžių. Bet ar nebus čia taip pat kaip su „50 pilkų atspalvių“ ekranizacija? Kuo knyga populiaresnė, tuo sunkiau įtikti žiūrovui ir kritikams ekranizuojant medžiagą, nes lūkesčiai kartais plyšta per siūles.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Našlaitė: pirmoji auka" / "Orphan: First Kill"

 Sveiki,

Reikėjo daugiau nei dešimtmečio, kad būtų sukurtas anuomet populiarus ir daug kam patikęs siaubo trileris „Našlaitė“. William Brent Bell ėmėsi šios istorijos tęsinio ir neseniai per Lietuvos kino teatrus paūžė „Našlaitė: pirmoji auka“ (angl. Orphan: First Kill) (2022), sulauksi pačių įvairiausių vertinimų.

 

Istorija pasakoja pirmosios dalies priešistorę apie tą pačią našlaitę Esterą, kuri gudriu būdu pabėgusi iš Estijos psichiatrinės susikuria kitą tapatybę Amerikoje, apsimesdama dingusia mergaite. Estera atvyksta į šeimą ir bando pritapti, tačiau netrukus kiti pradeda pastebėti, kad atsiradusi mergaitė kalba ir elgiasi visai ne kaip toji dingusi mergaitė... Pradėsiu nuo to, kad, kol žiūrėjau šį filmą, purčiausi kaip ant elektros kėdės, nes viskas atrodė baisiai negerai. Tiesą sakant, kiek mačiau ankstesnių šio režisieriaus siaubo filmo darbų, visi jie buvo žemiau grindjuosčių, tad labai panašiai jis pasielgė ir su „Našlaitės“ tęsiniu.

 

Filmas beveik komiškai sukaltas, kuriame pilna keistai nepamatuotų lyrinių nukrypimų ir netgi fizikinius dėsnius bei sveiką protą pranokstančių klaidų ir visai nesvarbu, kad tai tik filmas, skirtas pramogai ir jame viskas įmanoma ir galima. Pradėkime nuo to, kad mergaitė-našlaitė, kuri viename kadre matosi, kad yra aukštesnė už suaugusį žmogų vos aukščiau bambos, užpuola apsaugininką ir keliais smūgiais sutraiško jo galvą daužydama į sieną, o žilą moteriškę, pakvaišusi dėl saldainių, iš pažiūros perdžiūvusi ir bejėgė, keliais smūgiais įveikia ginkluotą apsaugininką, kuris (o Dieve, ar jis apsaugininkas?) vėlgi išsitaško kaip arbūzas. Pradėkime ir nuo to, kad dingusią dukrą parsiskraidina jos motiną, kuri lėktuve užuot bendravusi su dukra, klausosi muzikos ir relaksuoja, (nors čia toks įvykis, juk atsirado vaikas!), o tėvas ir sūnelis reaguoja taip, lyg ne dukra būtų atsiradusi, o koks nors abejotinos vertės laikrodis. Žmonės dingusiu ir vėl atsiradusiu šuniu daugiau džiaugiasi nei Estera. Galiausiai net nereikia sapalioti, kad tėvai plika akimi nemato, jog tai ne jų dukra. Aišku, galiausiai paaiškėja motinos ir sūnelio abejingumo reakcijos, tačiau tėvo elgesys man išvis nemotyvuotas...

 

Na ir tai, kad nuo kelių neūžaugos smūgių suaugę vyrai taškosi krauju ir miršta, o pati dardėdama nuo laiptų ir kur kas stipresnių smūgių sugeba visada atsitiesti ir dingti. Šiaip filmo siužetas ganėtinai neprastas, matosi, kad pagalvota, kaip toji Estera galėjo jaustis ir kaip ji atsirado Amerikoje, tačiau nežinia, kas rašė tą scenarijų, nes netgi realizuojant veikėjų scenose esmines reakcijas, privelta anomalijų. Tai labai ne koks filmas, bet geras pavyzdys, kaip nereikia daryti, nes žiūrint atrodo, kad viskas čia yra ne vietoj ir ne laiku, todėl galiausiai viskas suveda į diletantišką ir prastą režisūrą.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Olga Tokarczuk apie tai, kad literatūra ne idiotams

 

Sveiki,

 

Nebuvau nieko girdėjęs apie Lenkijoje vykusį literatūrinį skandalą. Pasirodo, Nobelio premijos laureatė Olga Tokarczuk, kurią daugelis lietuvių skaitytojų labai mėgsta, viename savo renginių pareiškė, kad literatūra yra ne idiotams. Iš vienos pusės lyg ir viskas aišku, apie ką ji kalba, iš kitos prasidėjo tam tikros aršios diskusijos įvairiuose socialiniuose sluoksniuose. Apie visą šį skandalą išsamiau su įvairių pozicijų citatomis straipsnį publikavo „Šiaurės Atėnai“. Jį galite paskaityti ČIA.

 

O ką Jūs manote apie Olgos Tokarczuk pasisakymą?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Nijolė Oželytė apie religijos ir tikėjimo skirtumus

 

Sveiki,

 

Nemaniau, kad nusipirksiu Nijolės Oželytės knygą „Atatrankos“, bet atsirado mano pirkinių krepšelyje, kadangi su smalsumu pirkdamas perskaičiau kelis puslapius. Dabar, kai knyga pervasarojo, manau, kad jos visos neperskaitysiu, nes ji tikriausiai labai momentinė (kai yra tam tikras interesas ir nusiteikimas). Ne visiems patinka N. Oželytė, bet ir ne visiems turi patikti. Labiausiai ji dėmesį prikausto savo retorika, nes ji puiki viešųjų kalbų sakytoja, oratorė. Esu pastebėjęs, kad daug kas jos nemėgsta, tačiau šiandien ne apie tai.

 

Skaitau lygiagrečiai Viktorijos Daujotytės „Sakiniai“ ir Nijolės Oželytės „Atatrankos“ ir man šie žanrai pakankamai tapatūs. Profesorė sugeba pagaviai ir suspaustai perteikti labai trapias ir asmenines patirtis, o N. Oželytės mintijimuose labiau girdisi politinis ir viešosios kalbos, skirtos auditorijai, tonas. Iš „Atatrankų“ kol kas labiausiai man patiko aptiktos mintys ne apie politiką, ne apie nūdienos Lietuvos realijas, o būtent dvasiniai universalūs apibendrinimai. Šioji citata viena iš jų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Vilniaus nuotrauka: projektas "Vilnius skaito", Lukiškių g. – skaitykla po atviru dangumi

Sveiki,

 

Kaskart, karščiams užplūdus Vilnių, išeinu pasivaikščioti po senamiestį jau gerokai po pietų. Kai dar ilgai šviesu ir tvanku, tačiau dar nusimato ilgas vakaras, kol rasi kokią taverną, kur galėsi praleisti laiką iki vidurnakčio. Jau penkta vasara, kai kaskart praeinu pro projekto „Vilnius skaito“ įrengtą Lukiškių aikštės kampelyje atviro lauko skaityklą. Pastarasis tapo neatsiejamu Gedimino prospektu ne tik matomu kultūriniu židiniu, bet ir vieta norintiems iš tikrųjų artimiau susipažinti su naujausiomis ir gerai įvertintomis knygomis. Šio projekto organizatorė Jurga Mandrijauskaitė-Ruškienė. Šiame kampelyje po atviru dangumi vyksta daug literatūrinių skaitymų ir knygų pristatymų.

 

Jūsų Maištinga Siela

 

Serialas: "Prakeikimas: Roberto Dursto gyvenimas ir mirtis" / "The Jinx: The Life and Deaths of Robert Durst"

 Sveiki,

 

Šią vasarą vedinas nostalgijos dėl buvusio serialo „Apkaltintas žmogžudyste“ dviejų sezonų, norėjau pažiūrėti analogiškų tikromis istorijomis paremtų serialų apie JAV teismines sistemos nonsensus ir neįtikėtinus žmonių likimus. Tiesa, nežinia, kiek sau leidžia manipuliuoti ir konstruoti žanro rėmuose šių populiarių ir itin aukštai vertinamų serialų kūrėjai, tačiau faktas lieka faktu – žiūrėti yra nepaprastai įdomu. Vieną iš šio žanro serialų neseniai pristačiau „Neišsidirbinėk su katėmis: medžiojant internetinį žudiką“, kurį labai rekomenduoju pažiūrėti kaip detektyvinį keturių dalių serialą. Na o šįkart pasirinkau vieną geriausiai IMDb lankytojų įvertintą šešių serijų serialą apie turtuolį Robert Durst „Prakeikimas: Roberto Dursto gyvenimas ir mirtis“ (angl. The Jinx: The Life and Deaths of Robert Durst), kurį režisavo Andrew Jarecki ir išleido serialų kompanija milžinė HBO 2015 metais.

 

Nepasakyčiau, kad serialas yra visų laikų geriausias tokio žanro kūrinys. Tiesą sakant, serialą apie kačių žudiką ar neaplenkiamą (mano akimis) „Apkaltintas žmogžudyste“ sužiūrėjau gerokoje įtampoje, o serialas apie Robertą Durstą man pasirodė šiek tiek chaotiškai padrikas, tačiau vis tiek neprastas reikalas, nes juk bežiūrint tampi kaskart išrankesniu, tad ir lūkesčiai būna didesni.

 

Istorija pasakoja apie turtuolį Robert Durst, kuris dar devintajame dešimtmetyje buvo apkaltintas savo pirmosios žmonos nužudymu. Deja, moters kūnas taip niekada ir neatsirado, o suimti ir nuteisti R. Durstą pritrūko įrodymų. Įdomu tai, kad pagal šio žmogaus bylą 2010 metais buvo pristatytas gana gerai sukaltas to paties režisieriaus Andrew Jarecki vaidybinis filmas „Visi geri dalykai“ (angl. All Good Things), pastarajame nusifilmavo Ryan Gosling ir Kirsten Dunst. Po šio filmo pats Robertas Durstas susisiekė su režisieriumi ir pirmąkart leidosi į viešumą pakalbėti apie legendomis ir mitais apipintus jo tariamus nusikaltimus.

 

Iš tikrųjų serialas chaotiškas dėl to, kad pasakojama keliais dešimtmečiais dar kelios žmogžudystės, kurios taip pat priskiriamos Robertui Durstui t. y. jūros krantinėje rasto supjaustyto vyro lavonas ir žurnalistės rašytojos kūnas Kalifornijoje. Galiausiai Robertas Durstas teisme prisipažįsta, kad supjaustė lavoną ir įmetė į jūrą, tačiau prisiekusieji jį išteisino, mat žmogžudystė įvyko neva atsitiktinai. Tai labai reta, kada prisiekusieji, kurie mato, jog žmogus beveik 100 procentu kaltas, jį vis tiek išteisina. Galiausiai neišaiškinta istorija apie žmonos ir tariamos draugės rašytojos, kuri galimai jį šantažavo, nes apsimetė jo žmona, mirties istorija nebekelia iliuzijų. Man kaip žiūrovui keisčiausia yra tas dirbtinis už nosies vedžiojimas: kodėl R. Dustas kreipėsi į režisierių sukurti apie jį serialą, o pabaigoje ėmė pustytis padus, kai jau kuris laikas gyveno patogų išteisinto nusikaltėlio gyvenimą?

 

Nusikaltėlio psichika ir elgsena iš tikrųjų labai keista, nors ir stereotipinė. Galiausiai juk kiekvienas žudikas grįžta į nusikaltimo vietą arba bando kaip nors viešintis neva sukurdamas iliuziją, kad yra nekaltas, nes nesislapsto. Visgi užtenka kaskart pažiūrėti (bent jau man) į Roberto Dursto akis ir jo trūkčiojantį veidą, kad suvokčiau, jog jame tūno tikras velnias.

 

Neatskleisiu visų detalių, tačiau, slenkant serialui prie pabaigos, įvyksta tikras ir netikėtas realybės šou. Robertas Durstas ima vengti filmavimo aikštelės, o dokumentikos kūrėjai netikėtai aptinka realių įrodymų, jog Robertas Durstas yra tikrasis visų šių aukų žudikas. Tai kuriozinė dokumentika, todėl suvokiu jo aukštus reitingus, nes galiausiai tokio finalo nesitikėjo net pati filmavimo grupė. Robertas Durstas suvokęs, jog jį jau prigavo, susiruošia į tualetą su (įsikibkite!) įjungtu ir prisegtu mikrofonu. Nuėjęs į tualetą jis garsiai prisipažįsta, jog nužudė tuos žmones ir yra didžiulėje įtampoje dėl prigavimo... Tas įrašas svarbus, nes jis leido atnaujinti bylą ir nuteisti Robertą Durstą. Tiesa, nusikaltėlis sulaukęs 78 metų dėl sunkios ligos 2022 metų sausio 10 dieną mirė nelaisvėje. Jis pripažintas Amerikos serijiniu žudiku ir, sakyčiau, gana „sėkmingu“, nes neįtikėtina, kad ilgus dešimtmečius jis išsisukinėjo ir netgi viešai prisipažinęs, kad supjaustė vyro kūną nepranešęs policijai, vis tiek išėjo į laisvę. Serialas veikia ir kaip detektyvas, ir kaip įdomybė apie JAV teisminės sistemos veikimo absurdą. Rekomenduoju.

 

Jūsų Maištinga Siela