Šios dienos citata: Viktoras Uspaskich Kovo 8 dienos proga sveikina moteris (seksizmas)

 Sveiki,

Sveikinimu su Kovo 8-osios diena, tarptautine Moters diena netikėtai internete driokstelėjo lyg perkūnas iš giedro dangaus politikas ir vandens energijos įkrovėjas rankomis Viktoras Uspaskich. Aišku, lygių teisių kontrolieriai iškart atkreipė dėmesį į kelis sveikinimo niuansus, kurių negali pamatyti  tikriausiai tik aklas.

Šiaip, jeigu pasidomėtų ponas Uspaskichas, kodėl ir kokiomis aplinkybėmis buvo pradėta minėti tarptautinė Moters diena, suvoktų, kad jo sveikinime yra viskas, dėl ko moterys XX a. pradžioje Kopenhagos suvažiavime kovojo t. y. prieš moters įkalinimą namų sąlygomis, namų priedą apyvokoje, motinos pakaitalą prie keptuvės ir puodų. Uspaskichas net pamini lovą, kurią moteris pakloja rūpestingai vyrui (aliuzija į intymius sekso santykius, žodžiu, paklojusi dar ir patenkina), vaikų gimdymą ir t. t. Kopenhagos susirinkime moterys visam tam sakė STOP, jos reikalavo lygių teisių ir pagarbos, tad mažų mažiausia sveikinti moteris su moters laisvėjimo ir pagarbos diena, minint tuos pačius tradicinius moters gimdymo mašinos ir vyro poreikių tenkinimo lėlės vaidmenis, gražiai „įvilktus“ į poetinius švelnumo leksinius niuansus, yra, sakyčiau, arba labai ciniškas dalykas, arba tiesiog kvailumo demonstravimas.

Bet neapsigaukime ir nebūkime naivūs, kai kalbame apie Uspaskicho požiūrį į moteris. Jie primena patino sampratą apie patelę. Jis iš tikrųjų jas tokias ir mato. Namų šeimininkės, vaikų gimdytojos XIX amžiaus vaidmenyje ir tik tokią „lygybę“ supranta. Nupirkęs kvietką ir dėžę Rafaelo, pasimylėjęs su moterimi vyras išties gauna pergalę, nes skyrė tam dėmesio ir gavo atsaką. Baisiausia ne Uspaskicho seksistinis sveikinimas, kuris pažemina moteris Moters dieną už viską, kas jau iškovota, bet tuo, kad atsiranda moterų, kurios smarkiai įtikėjusios, jog toks ir yra jų vaidmuo, o Uspaskichas yra tas riteris, kuris vėl sugrąžina moterišką pasitikėjimą moterims, nė nesuprasdamos, kad jos tiesiog durninamos.

Taigi.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukiniai vyrai" / "Vildmænd"

 

Sveiki,

Danai seniai pagarsėję kaip gerų ir provokatyvių filmų kūrėjai, tad kasmet pirmiausia kino festivaliuose dairausi daniško kino, nes retai kada nuvilia. Scanoramoje pristatyta Thomo Daneskovo komedija „Laukiniai vyrai“ (dan. Vildmænd) (2021) žadėjo skandinaviško juoko valandas, tačiau tikriausiai reikia būti absoliučiai skandinavu, kad pajustum visas šio filmo subtilybes.

Istorija pasakoja apie savo žmoną ir dvi mažametes dukras palikusį daną Martiną, kuris ima klaidžioti Norvegijos kalnuose, apsigaubęs pirmykščio žmogaus kailių imitacijomis. Pavargęs nuo pernelyg patogaus gyvenimo, reiklios ir erzinančiai rūpestingos žmonos Martinas leidžiasi į vyrišką išbandymą kalnuose, nes žmogus pamiršo, ką reiškia vyriški išbandymai, medžioklė ir gamta. Tačiau lepūnui ir civilizacijos išnešiotam Martinui gamtoje ne ką geriau, jis simuliuoja, todėl paslapčia vis tiek naudojai išmaniuoju, apiplėšia degalinę, nes neįstengia susimedžioti maisto. Galiausiai jis miškuose susipažįsta su kontrabandininku, kuriam susiuva sužalotą koją, abu jie bėga nuo policijos į laukinių vikingų kaimelį, ieškodami laisvės ir laukinio gyvenimo...

Pradėkime nuo to, kad filmas absoliuti vyriškumo išbandymo parodija. Šiuo metu itin klesti hipsteriškos vyrų grupės, kurios siūlo įvairius tautinio tradicinius išbandymus (maudynes eketėje, jėgos pratybos, grupines vyrų meditacijos...), Vakarų pasaulyje, o jau ir Lietuvoje vis labiau populiarėja vyriškos terapijos, kuriose kalbama apie profilaktinį atsiskyrimą nuo moters ir vaikų savo dvasinei sveikatai stiprinti, pabūti, kitaip sakant, su berniukais.

Martinas tikriausiai ilgėsi to ryšio, todėl jo atsiskyrimas ir išėjimas į gamtą turėjo būti įkvėptas tikriausiai tų pačių vyrų herojų, kuriuos matome dokumentikoje, kurie organizuoja asmeninius išbandymus (prisiminkime mūsų Aurimą Valujevičių), tačiau Martinas nusipenėjęs jautruolis, kurio ketinimai ir išbandymai šioje istorijoje tampa smagia tokių siekių be pasiruošimų parodija. Iš vienos pusės filmas šmaikščiai juokauja iš kultūrinių danų ir norvegų subtilybių, o iš kitos pusės rodo suglebusio ir suvaikėjusio (net sukvailėjusio) vyro karikatūrą, kuri tampa linksma pramoga šiuolaikiniam žiūrovui, kuris bent kartą mynė su dviračiu lygiais išasfaltuotais Lietuvos takeliais ir pusę metų jautėsi dėl to žygio šį bei tą gyvenime nuveikęs, nes galėjo numintais kilometrais pasidalyti socialiniame tinkle.

Filmas, nors kartais perdėtai absurdiškas, tačiau gana taikliai išjuokia mūsų sureikšmintas pastangas keisti gyvenimo tėkmę drastiškais būdais, kuriuos ryžtamės daryti prisižiūrėję Netflix serialų apie vikingus arba super didvyrius ir įtikėję, jog mums taip pat lengvai seksis kaip ir fiktyviems multiplikacinio pobūdžio serialo veikėjams. Aišku, banaliausia ir neįdomiausia filmo dalis visgi buvo tas hašišo prekeivis, kriminalinė bėgimo ir susišaudymo linija, kuri labai popsiškai suvynioja socialinio liguisto hipsterio tėčio pakrikimą į pernelyg holivudinę kriminalinę formą. Vis tik tai savito kolorito komedija, kuri nepretenduoja visiems patikti.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Beldimas į trobelę" / "Knock at the Cabin"

 

Sveiki,

Kino režisierių  M. Night Shyamalan galima vadinti tikru siaubo kino klasiku kūrėju. Labai seniai išgarsėjęs filmu „Šeštasis pojūtis“ (1999) režisierius per savo karjerą sukūrė ne vieną pasisekusį siaubo filmo reginį. Nors ne visi jo kino projektai vienodai įdomūs ir patrauklūs, pavyzdžiui, filmas „Senatvė“ (2021) buvo netgi kritikuojamas, tačiau man jis vis tiek daugiau ar mažiau patiko. Naujausias jo darbas vadinasi „Beldimas į trobelę“ (angl. Knock at the Cabin) (2023), kuris pasakoja apie gėjų šeimą, poilsiaujančią su įsivaikinta dukrele vardu Ven miškuose prie ežero.

Netikėtai vieną gražią popietę prie miške žiogus renkančios mergaitės priėjo stambus raumeningas vyras ir ją užkalbino. Netrukus Ven klykdama grįžtą į trobelę ir perspėja abu tėčius apie ateinančius nepažįstamuosius. Erikas ir Endriu iš pradžių nepatiki dukrelės pasakojimu, kol netrukus išgirsta beldimą į trobelę... Tiesą sakant, po to prasideda neblogai apgalvota įkaitų drama, bet keisčiausia tai, jog atėjūnai prisistato kaip ne plėšikai ar kokie maniakai, o paprasti JAV piliečiai, kurie regėję apokalipsines vizijas, o kad žmonija išsigelbėtų nuo virusų, cunamių ir kitų kataklizmų, šios trobelės šeima turi paaukoti savo narį.

Įdomiausia tai, kad filmas iš pradžių pateikiamas kaip fanatikų iškeltas sąlygos absurdas. Netrukus namuose įjungiamas televizorius, kuris paliudija apie prasidėjusią apokalipsę. Endriu skeptikas, jis įsitikinęs, jog ši grupuotė gerai suorganizavo įrašus ir viskas čia surežisuota kaip realybės šou, tačiau Erikas pradeda svyruoti, kai grupuotė pradeda žudyti vieni kitus... Žiūrovui iki pat pabaigos paliekamas kirbantis klausimas: ar čia koks nors perdėtai rimtas pokštas, ar viskas yra tik melas? Režisieriui pavyksta išlaikyti keistą nusikaltėlių jautrumą ir humanizmą, nors patys suvokia, jog gelbėdami pasaulį jų aukos atrodo kaip Abelio ir Kaino istorijos atsikartojimas. Manau, režisierius galėjo ir giliau bei subtiliau ir sudėtingiau panagrinėti vizijų ir pranašysčių poveikį paprastiems žmonėms. Ar lengva įtikėti pasaulio vaduotojo ir aukos atpirkimo misija, kad pasiryžtum netgi paaukoti gyvybę? Kas tas vizijas siuntė? Dievas? Demonas? Ateiviai?

Deja, filmas nedetalizuoja ir pradeda šiurpinti trilerio susišaudymo motyvais ir „nuvažiuoja“ siužetą į pramoginius parodomuosius šou elementus. Nepaisant to, kad dažnas lietuvis vėl dejuos, kad holivudinis kinas nebegali be LGBTQ temos, manding, sumečiau, jog toji norma kine tapo tokia įprasta (nors ir klišinė), kad išvis neerzino. Filmas priminė savo tam tikromis idėjomis ir neskubria keliama įtampa kitą režisieriaus kultinį filmą „Ženklai“ (2002). Abu filmus vienija nedetalizuota apokaliptinė idėja. Ir tikrai, jeigu kas nors panašaus įvyktų pasaulyje, paprastas mažas žmogus be informacinių šaltinių nelabai nutuoktų, kas vyksta pasaulyje.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Metas išeiti" / "Sprendimas išvykti" / "Heojil kyolshim" / "Decision to Leave"

 

Sveiki,

Pietų Korėjos kino meistras Park Chan-wook per savo karjerą sukūrė ne vieną ryškų ir savitą kino reginį, pelniusių pačius prestižiškiausius apdovanojimus. Man asmeniškai labai patiko „Tarnaitė“ (2016), „Stokeriai“ (2013), „Troškulys“ (2009) – pastarieji tapo įsimintinais metų filmais, tad labai laukiau naujausio režisieriaus filmo „Metas išeiti“ (kaip kur verčiama „Sprendimas išvykti“) (angl. Decision to Leave) (2022), pastarajam kino kūrėjas ruošėsi net šešerius metus, o filmą šiuo metu galite pamatyti kino festivalyje „Kino pavasaris“.

Istorija pasakoja detektyvinę-kriminalinę istoriją apie detektyvą Jangą, kuris tiria nuo Sviesto kalno nukritusio turtuolio mirties aplinkybes. Į apklausą iškviesta prastai korėjietiškai kalbanti velionio žmona Song Soė tiek detektyvui, tiek komisariatui kelia tam tikrų klausimų, mat moteris elgiasi nerūpestingai ir neslepia abejingumo, jog vyras mirė. Tačiau nei detektyvas, nei kiti neturi įrodymų, jog užsienietė žmona turi kokių nors sąsajų su vyro mirtimi. Pats Jangas jau 16 metų sėkmingai vedęs, jo žmona trokšta persikraustyti į kitą Seulo rajoną, tačiau Jangas pamažu taip susižavi įtariamąja, kad pamažu pradeda ją sekdamas įsimylėti...

Šis filmas po „Tarnaitės“ novatoriškumo, sakyčiau, yra grįžimas prie to, nuo ko režisierius ir pradėjo savo kiną. Smurtinių kriminalinių istorijų, kuriuose pavydo, meilės ir maniakiška trauka veikiami herojai nusižengia humanistiniams principams. Nepasakyčiau, kad ši istorija kuo nors mane nustebino, priešingai, kaip tik pasigedau gelmės, įdomesnių siužeto vingių, netikėtų veikėjų sprendimų, papildomų įdomesnių šalutinių veikėjų ir šiaip aštresnės provokacijos. Istorija remiasi iš esmės detektyvo aistra imigrantei iš Kinijos, o toji aistra pateisina ir galimus veikėjos kriminalinius veiksmus, tad detektyvas blaškydamasis tarp namų ir meilužės galiausiai suserga depresija, nuolat bando palaikyti sveiką protą varvindamasis akių lašus. Toliau beveik nieko nevyksta, finalas daugiau ar mažiau žinomas, nes aistra ir žmogžudystės sunaikina pačius veikėjus kaip paprastuose tradicinių panašių siužetų filmuose.

Visgi be silpnoko siužeto reikia pagirti režisieriaus pasakojimo būdą, dėl ko būtent ir verta pamatyti šį filmą. Autorius originaliai fragmentuotai pasakoja nusikaltimo istoriją, įterpdamas mistines detektyvo vaizduotės žaismus, leidžia dirstelėti į veikėjo mintijimą, analitinį mąstymą, išlaiko įtampą, paslaptingumą, todėl labai stiprus šio filmo montažas, primenantis, koks režisierius yra geras pasakotojas, netgi kai siužetas yra vienkryptis, paprastas ir nuspėjamas. Retai kada kine pasakojimo maniera filmo turinį gali pakylėti į tokias aukštumas. Nors „Metais išeiti“ nėra mano mėgstamiausias Park Chan-wook filmas, visgi praleidau pustrečios valandos kokybiškame reginyje, kuriame banalūs ir šimtus kartų matyti istorijos vingiai perteikti originaliai ir patraukliai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“: ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visos mūsų baimės" / "Wszystkie nasze strachy"

 

Sveiki,

Jau kuris laikas šis filmas „stovėjo“ eilėje dėl vienos labai paprastos priežasties. Jame pasirodo tikriausiai vienas įdomiausių ir talentingiausių lenkų kino aktorių Dawid Ogrodnik, kuris kine sukūrė ne vieną labai įsimintiną vaidmenį. Vienas naujausių jo vaidmenų filme „Visos mūsų baimės“ (lenk. Wszystkie nasze strachy) (2021) pasakoja apie provincijoje gyvenantį menininką ir LGBTQ aktyvistą Danielių. Tas, kas žino Lenkijos politiką ir įsigalėjusias bažnyčios struktūras, tas žino, jog būti gėjumi ar lesbiete šioje šalyje yra ne ką lengviau nei Lietuvoje, o čia dar turime Danielių, atvirą provincijos gyventoją, kuris ant savo firminių treningų prisiuvo LGBTQ vaivorykštę taip kaimo ūkininkams demonstruodamas savo tapatybę.

Ši istorija tikra, mat, toks Danielius iš tikrųjų egzistuoja, nesunkiai galite paguglinę rasti tikrojo Danieliaus fotografijų ir pasiskaityti apie jo meną, eksponuojamą Varšuvoje. Visgi kaimo gyventojai, nors ir vadina Danielių pederastu, toleruoja jo tapatybę tik dėl to, kad Danielius uolus katalikas, jis priklauso vietos vaivorykštės katalikų bendruomenei, kiekvieną sekmadienį lanko mišias, eina išpažinties. Nepaisant visko, pačioje Lenkijoje ši katalikų bendruomenė nemažai kritikuojama, vadinama nukrypimu nuo tikrojo tikėjimo ir daug kas norėtų, jog jie savęs nesietų su Kristaus mokymu. „Visos mūsų baimės“ šiame politiniame ir socialinio susipriešinimo fone pasakoja apie Danieliaus geros draugės savižudybę. Patyrusi eilinį pažeminimą dėl savo lytinės orientacijos jauna mergina pasikaria atokiame miškelyje. Danielių tai galutinai traumuoja, todėl jis organizuoja Kristaus eiseną pagerbti savo draugę, tačiau vietos gyventojai ne labai nori prisidėti prie jo sumanymo ir yra nusižudžiusią draugę kaltinti dėl atvirumo nei tuos homofobus, kurie iš jos tyčiojosi.

Iš tikrųjų visa likusi filmo dalis pasakoja apie tai, kaip Danielius nukerta medį, ant kurio pasikorė draugė, padaro iš jo kryžių ir skandalingai sudalyvauja Varšuvos meno parodoje. Puikus Dawid Ogrodniko pasirodymas, istorija daugiau nei keista, net sunku patikėti, jog kažkas panašaus vyko Lenkijoje. Tačiau tenka pripažinti, jog pats filmas siužetiškai išskydęs. Galiu tik numanyti, kaip sunku Lenkijoje kinu byloti LGBTQ temomis, kiekvienas toks bandymas sulaukia religinių fanatikų aršių protestų, tačiau menas tikriausiai vienintelis visuotinis būdas byloti apie traumuojančias šių žmonių patirtis. Visgi tenka pripažinti, kad iš šio filmo tikėjausi daugiau. Keistas ir liguistas Danieliaus įtikėjimas prieštaringai jungia LGBTQ ir katalikų bendruomenę, o jo troškimas išpirkti kaltę ir tampyti Varšuvoje sukonstruotą kryžių atrodo mažų mažiausiai neorganizuotas ir pakrikusių nervų žmogaus performansas. Manęs asmeniškai neįtikino pagrindinio veikėjo nuoširdi atgaila ir gyvuliškas užsispyrimas tapti šventesniu už kitus, tačiau tikiu, kad šioji istorija pačioje Lenkijoje sukėlė nemažą atgarsį.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Švėkšna: Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia, klebonija, miestelis

 Sveiki,

Neseniai teko lankytis Švėkšnos miestelyje, kuri garsėja ne tik savo moliūgų festivaliu vėlyvą rudenį, bet ir nuostabia neogotikine Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia. Teko užlipti netgi į patį bažnyčios laikrodžio bokštą. Neįtikėtina, kad tokiame mažame miestelyje stovi toks didingas pastatas.

Jūsų Maištinga Siela

Vydūnas: Vydūno paminklas Klaipėdoje (Bokštų g. 6), Vydūno skveras

Jūsų Maištinga Siela