Filmas: "Aštuoni kalnai" / "Le otto montagne" / "The Eight Mountains"

 

Sveiki,

 

Lietuvoje gana populiarus italų rašytojas Paolo Cognetti, kurį mėgsta populiariosios literatūros skaitytojai, ieškantys paprastos gyvenimo išminties, lengvo teksto. Tiesa, neskaičiau nei „Aštuoni kalnai“, nei „Vilko laimė“, bet galiu įsivaizduoti, jog jis alternatyva brazilų rašytojo Paulo Coelho literatūros tonui. Jo bestseleris „Aštuoni kalnai“ (ital. Le otto montagne) (2022) tėvynėje tapo tikru hitu, o netrukus knygos ekranizacija susidomėjo ir režisieriai Felix van Groeningen ir Charlotte Vandermeersch, filmas tapo Kino pavasario hitu, beveik visi apie jį kalbėjo ir rekomendavo pasižiūrėti dideliame ekrane. Deja, anuomet man nepavyko pamatyti dėl laiko stokos, bet pasižiūrėjau namų sąlygomis.

 

Galiu absoliučiai suprasti, kodėl šį filmą reikia žiūrėti dideliame ekrane. Juk jame rodomi Alpių kainų šlaitai tiesiog pasakiškai užburia. Istorija pasakoja apie du draugus, kurių draugystė užsimezga kalnų provincijoje. Petro ir Bruno čia žaidžia, pešasi, auga. Bruno miestietis berniukas, o Petro vietinis kaimo vaikis, neturintis tinkamo išsilavinimo, tačiau juos vienija ne tik draugystė, bet ir gamta, ūkio darbai. Po daugel metų Bruno grįžta į provinciją ir mato Bruno jau tikrą vyruką, tačiau juodadarbį, taip ir neišlipusį iš kaimiškosios kultūros. Komplikuoti jųdviejų santykiai su tėvais galiausiai suveda juos po Bruno tėvo mirties, kai Petro įtikina drauge atstatyti jo tėvo namuką kalnų pašlaitėje, kur jie kartu vaikystėje praleido laiką. Bruno sutinka ir, atrodo, atšalusiai jųdviejų draugystei, (kaimiškos ir miestietiškos kultūros atskirtys išsilydo) lemta vėlei tapti tvirta.

 

Dabar retai kine ir iš esmės literatūroje pamatysi tokią intymią vyriškos draugystės istoriją. Kliše pamažu tampa LGBTQ linijos, erotizavimas ir panašiai, o „Aštuoni kalnai“ tarsi paneigia visa tai. Tai labai reta, kada du heteroseksualūs vyrukai iš tikrųjų labai jautriai išgyventų gyvenimo etapus, jaustų vienas kitą ir dažniausiai patylomis suprastų, koks pilnas išbandymų, nusivylimų yra kupinas gyvenimas, o išsigelbėjimas ir pabėgimas visada yra tas jų atstatytas kalnų namelis. Filmas nufilmuotas fantastiškai gražioje gamtoje, poetiškai perteikiant bręstančių vyrų santykį su kalnais. Manau, filmas pavyko iš dalies ir filosofinis, nors jame yra tų nudailintų ir neskoningų holivudinių triukų, pvz., tėvo palikti dienoraščiai kalnų viršūnėse, kuriuose lyg sūnaus atsiprašo, o gyvam žodžio negalėjo pratarti dėl užsispyrimo ir nuoskaudų. Bet tai labai filmo siužeto negadina. Manau, filmo kūrėjams pavyko sukurti neskubų filmą, kuriame svarbūs nutylėjimai, tas tikrasis vyriškumas, kuris veriasi ne per socialinius primestus įvaizdžius, mačizmą, kokį matome holivude, o per tą, sakyčiau, lietuviams iš prigimties suprantamą melancholiškumą, savotišką liūdnumą, nes veikėjai būtent ir yra tokie – atskalūnai, vieniši vilkai, gamtos žmonės.

 

Nepasakyčiau, kad filmas labai įmantrus, kad jis sukrečia ar kad jį žūtbūt reikia pamatyti. Man „Aštuoni kalnai“ praslinko kaip kokia meditacija, romi ir lėta dviejų vyrų istorija, nuostabūs gamtos vaizdai ir kažkoks tapatumas, atpažinimas dalies ir savęs, ir savo egzistencinės pajautos, kuriuos galbūt dažnas užslepiame po kasdienybės darbais, kad nereikėtų susigrumti su savo centriniu kalnu ir gyvenimo prasmės paieškomis. Manau, filmas labai sąžiningas.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela

I nuovi album musicali di Laura Pausini, vinili: "Inedito", "Simili", "Fatti sentire" (Lauros Pausini vinilinės plokštelės, albumai)

 

Sveiki,

 

Šiemet garsi italų dainininkė Laura Pausini minėdama 30 metų sukaktį scenoje, vinilo pavidalu išleido spalvotus visus savo karjeros solo albumus ribotu tiražu. Gali būti (noriu ir pasigirti, ir pasidžiaugti), kad tikriausiai Lietuvoje turiu visas šios kartos leidimo vinilines plokšteles. Šiuo metu atlikėja po jubiliejinio turo, „Eurovizijos“ vedimo bei kitų muzikinių projektų bei dokumentinio apie save filmo rengimo baigė įrašus naujajam savo albumui, kuris galbūt pasirodys kitų metų pradžioje. Na, o aš dalijuosi fotografija su paskutiniaisiais jos albumais itališkam variante, nes albumų yra įrašyti ir ispanų kalba, tačiau jų vinilo formatu kol kas nėra.

Jūsų Maištinga Siela

Vaikystės prisiminimai: Serialas "Beverly Hills 90210" kramtoma guma, lipdukai, kolekcija, aktoriai

 Sveiki,

 

Gal prisimenate savo vaikus ar save pačius, kai pirkdavote pigią ir neskanią kramtomąją gumą už centus dėl Songoko lipdukų, kuriuos reikėdavo suklijuoti į tam tikrą lankstinuką? Tikiu, kad kažkur tarp žaislų palėpėje yra užkritęs toks lapas. Bet aš menu dar senesnius laikus, gal kokius 1995-1996 metus, kada Lietuvoje iš tikrųjų rodė čionai labai populiarų jaunimo serialą „Beverly Hills 90210“ apie turčių Los Angele gyvenimą.

 

Tiesą sakant, buvau mažas ir ne daug ką prisimenu iš to serialo, bet puikiai menu aktorių veidus, kurie vaikystėje buvo ikoniški, nes rinkau jų iškarpas iš spaudos, o netrukus į mano provinciją atvežė ir visą dėžę pigios kramtomos gumos. Kaulydavome iš tėvų centus, ravėdavom daržus, kad tik gautume centų ir galėtume nusipirkti kramtomos gumos dėl lipdukų, kuriuos vėlei reikėdavo surinkti ir suklijuoti į atverčiamą katalogą. Tai vienas iš vaikystės kvapų. Spaustuvės dažais kvepiantis slidus lankstinukas ir priklijuoto lipduko su guma kvapas. Išnaršiau visą palėpę, neradau, bet vokiškame variante aptikau tai, ką turėjau vaikystėje, ir dalijuosi, gal kam surezonuos.

 

Maištinga Siela

Šios dienos daina: Beba - Limonare [žodžiai / parole / lyrics]

 Sveiki,

Tęsiu vasaros dainų perklausas ir šįkart itališka daina, kurią atlieka Beba „Limonare“ (liet. Išsigalvoti). Bebos tikrasis vardas Roberta Lazzerini, ji gimė Turine 1994 metais. Nuo pat vaikystės buvo aistringa repo gerbėja, todėl ir jos didžioji muzika yra įvairių repo muzikos žanrų elementų, susijusių su repu. Beba išgarsėjo apie 2015 metus pradėjusi aktyviai dalyvauti įvairiuose muzikos projektuose. Per beveik dešimt metų aktyvumo itališkos muzikos rinkoje Beba suformavo ir savo klausytojų ratą, o jos viena naujausių dainų „Limonare“ užveda savo griežta itališka tartimi, ritmu ir pašėlusio vakarėlio atmosfera. Paklausykite.

Parole / žodžiai / lyrics

Beba – Limonare

 

I go

Oggi mi manca la sveglia

Quasi non mi sento neanche più la testa (neanche più la testa)

Un numero scritto sulla mano destra

Credo sia di quella tipa che ha dato la festa (che ha dato la festa)

La realtà non mi ricordo più-ù

Per fortunaa ieri c'eri pure tu-u-u

Sali le scale piano, ma abbiamo sbagliato piano

Non bere quando hai fumato

Andrebbe tatuato (anderebbe tatuato)

Basta, mollatemi tutti (tutti)

Non li ascolto gli audio di due minuti (da, da, da)

Voglio un Nokia coi tasti, né social, né ADV

Voglio soltanto andarmene da qui

Oggi voglio solo limonare! Limonare! Limonare! Limonare! Hey

Niente cene né fiori, discorsi (shhh)

Limonare-e!

Come nel 2000 quando il miglior da fare

Era farsi una storia ma non al cellulare

Voglio solo limonare! Limonare! Limonare! Limonare!

Baby scappiamo da questi, come quando suonavi i campanelli

Tutti i ricordi più belli, sono di te che mi tieni i capelli

Non reggo niente, né l'alcol, né la gente

Quella che pretende, che si abbeva sempre

Facciamo una foto, come va? (Come va?)

Con la lingua fuori, una rockstar (una rockstar)

Scusa, ma oggi proprio non mi va

Oggi proprio non mi va-a! (Scusa)

Oggi voglio solo limonare! Limonare! Limonare! Limonare! Hey

Niente cene né fiori, discorsi (shhh)

Limonare-e!

Come nel 2000 quando il miglior da fare

Era farsi una storia ma non al cellulare

Voglio solo limonare! Limonare! Limonare! Limonare!

Limonare! Limonare! Limonare! Limonare! Limonare!

Hey, hey, hey, hey

Limonare! Limonare! Limonare! Limonare! Limonare!

Hey, hey, hey, hey

Come nel 2000 quando il miglior da fare

Era farsi una storia ma non al cellulare

Oggi voglio solo limonare! Limonare! Limonare! Limonare!

Hey, hey, hey, hey

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tiltas" / "Causeway"

 

Sveiki,

Apie karo padarinius žmogaus gyvenimui filmų esama pačių įvairiausių. Vieni iš jų labai politiški, kiti stengiasi susitelkti į asmenines dramas. Pastarojo tipo filmas „Tiltas“ (galima versti ir „Perėja“, „Grindinys“, „Pylimas“) (angl. Causeway) (2022) pasakoja apie amerikietę Linzę, kuri po sudėtingos reabilitacijos grįžta namo ir stengiasi socializuotis su mintimi, kad vėlei grįš į karinį padalinį Afganistane, kurioje sprogo mina ir dėl to prasidėjo problemos.

Pagrindinė Linzės problema, kad ji nenori namo, nes ten jos niekas nelaukia. Šalta ir atsaini motina tik imituoja motinišką rūpestį, bet atrodo, kad tetrokšta, jog dukra kuo greičiau išvyktų iš namų. Turėdama judėjimo negalią ir atminties sutrikimų Linzė kasdien treniruojasi, įsidarbina baseinų valytoją, tačiau ne pagal savo fizinius duomenis, todėl vargsta. Ji susipažįsta su vietos mechaniku Džeimsu, kuris taiso jos automobilį, pastarasis neturi kojos ir taip pat turi praeitis traumuojančių patirčių. Netrukus sužinome, kad Linzė turi ir kitų nuoskaudų dėl vyresniojo brolio, kuris sėdi kalėjime...

Filmas neilgas, viso labo pusantros valandos, tačiau susidarė įspūdis, jog žiūrėjau tris valandas! Nepaprastai užtęsta istorija, kurioje režisierė Lila Neugebauer stengiasi sukelti gyvenimo polėkį t. y., stebėti Linzės reabilitacijos procesą, pajusti, kaip iš pasyvios ir sutraumuotos veikėjos pereinama prie vėl ambicijų turinčią jauną moterį. Didžiąją dalį filmo sudaro Linzės ir mechaniko pokalbiai, veikėjų skirtumai ir panašumai, kurie persmelkti natūralumu ir prasiveržiančiu saikingu humoru. Visgi filmo visuminis tonas niūrus, slogus ir tamsus kaip ir pačios Linzės išgyvenimai. Gal esu pernelyg daug matęs panašių filmų, tad „Tiltas“ pasirodė vietomis nuobodokas, bandoma susitelkti į aktorės Jennifer Lawrence draminę vaidybą, nuo kurios ji pradėjo savo karjerą ir išgarsėjo, pvz., „Vinterio kaulai“ (2010), tačiau pastarajam filmas neprilygsta. Manau, kad aktorė parodė gerą formą ir medžiagą perteikė gerai, tačiau filmą, atrodo, smukdo režisūros savitumo trūkumas. Bandoma išlaikyti rimtą draminį toną, tačiau stinga filmui paprasčiausio unikalumo, išskirtinumo, jėgos, jaudulio. Atrodo, jog po seanso šis filmas ims ir jau rytoj pasimirš, nėra apie ką net diskutuoti, nes beveik visi klausimai atsakomi filme, nors jis ir apie traumas, gijimą ir kitus sudėtingus procesus. Gal tiesiog viskas pernelyg teisinga šioje istorijoje?

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Viktorija Daujotytė apie Justiną Marcinkevičių, paminklus ir sovietinį palikimą

 

Sveiki,

Vis dar galvoju apie Justino Marcinkevičiaus atvejį. Kol mokiniai mokosi suprasti jo parašytą trilogiją, plačiojoje visuomenėje vis netyla kalbos, ar šis dramaturgas ir poetas iš tikrųjų vertas paminklo? Prieš 20 metų šio klausimo net nekėlėme, tačiau praslinkus daugiau nei 30 metų po Nepriklausomybės atkūrimo staiga kyla kažkokia teisuoliška banga naujų istorijos žinovų. Įdomu, ar šis klausimas būtų iškilęs, jeigu ne paminklas? Nes paminklą reikia pirkti, jis bus matomas ir viešinamas, o jeigu ne jis, ar Marcinkevičių kas nors be literatūrologų, mokytojų beprisimintų? Šalia sprendžiasi vis dar Petro Cvirkos ir Salomėjos Neries reikalai, jų išpaminklinimas. Nesiruošiu ginti nei vienos, nei kitos pusės, tačiau šios diskusijos, panašios į pozicijų kovas, man liudija keistokus visuomenės procesus. Profesorės Viktorijos Daujotytės straipsnis „Be paminklo saugiau“ kalba ne tiek apie Marcinkevičiaus nuopelnus, kiek bandoma konceptualiau pažiūrėti, kas vyksta su mumis pačiais.

Paėmiau šią citatą, kuri iš esmės sako, jog esame įstrigę laike. Reflektuodami tarybinių laikų žmonių laikysenas daug kas nebetoleruoja net bandymo balansuoti tarp politikos ir būvimo su tauta, o trokšta Marijos Melnikaitės, stačiai nekvestionuojamų didvyrių kankinių, nes tik jie yra tikri Lietuvos neišdavikai. O tie, kurie kūrė su tam tikromis sąlygomis ir išlygomis, visi be gailesčio nieko verti kolaborantai. Nesakykite, dabar tai vyksta. Viskas daugmaž prasidėjo nuo idėjos nukelti Žaliojo tilto skulptūras, nes jos primena okupantų ideologiją. Kas galėjo pagalvoti, kad po šito prasidės lentelių lupinėjimų vajus? Keliaudamas po Balkanus stebėjausi, kodėl Sarajevo ir Belgrado centruose palikti dešimto dešimtmečio Balkanų karų suniokoti pastatai, kodėl niekas neslepia piktžaizdžių? Suvokimo matas ten kitoks, mūsų veikia per teisingumo jausmą arba bent jau to jausmo iliuziją. Kitą vertus, užmūryti istoriją betonu, nematyti paliktų žaizdų yra ir traumos gijimo proceso dalis. Tik klausimas: kiek tai veikia tikrai, o kiek tai yra politikų populizmo įrankis?

Visgi grįžtant prie V. Daujotytės minties, įdomu, jog daugelis visgi, permąstydami ankstesnius stabus ar autoritetus, vertiname ne iš dabarties į ateitį perspektyvos, bet būtent lįsdami į praeitį, ten norime rasti kuo daugiau šiukšlių ir pateikti tai kaip iš okupantų aukos perspektyvos. Tarsi tuo viešai besimėgaujant, o tai tolygu gyventi okupantų paliktame voratinklyje 2023 metais. Štai ką primena vertybiškai išromytos tautos šių dienų peštynės dėl teisingumo. Gal išties geriau be paminklų? Palikti tai užmaršty, nei vėl ir vėl grįžti ir naujai praplėšti piktžaizdes, o gal ir nebūtus dalykus. Istorijos faktai apauga lašinių nuomonėmis. Kitą vertus, suprantu, kad nuoskaudų arba didelį teisybės jausmo turintis išsilavinęs žmogus nenorėtų vesti vaikų ir kalbėti prie paminklų, kurio asmens istorine praeitimi abejojama. Yra ir toji medalio pusė.

Kitas klausimas, kuris kyla: ar mes tikrai tokiu būdu vykdydami istorinį „teisingumą“ pagydome save ir tampame laisvesni (nepaisant didėjančio susiskaldymo), ar tikrai apsivalome? Ką renkasi daryti laisvas žmogus? Įdomu, kaip latvių, estų ir kitų buvusių okupuotų šalių patirtys su praeities šmėklomis? Patiko V. Daujotytės išsakyta mintis apie tai, kad gal vertėtų nesikapstyti praeityje, o susitelkti į idėjų generavimą dėl ateities. Prisiminkime siūlytas tūkstantmečio idėjas. Mokytojų profesiją padaryti iki 2025 metų prestižine. Subliuško iki internetinių pašaipūniškų memų kūrėjų, kuriems ši idėja, kuriai buvo tiek skirta eterio ir laiko, tapo pajuokos šaltiniu. Tai yra mūsų tikrovė, pagarba tautai nulinė – niekinis šių dienų žmogus, vertingas tik tol, kol moka mokesčius ir nekrizena, bet Marcinkevičių nors iš po grabo dėl teisybės iškas, juk tai daug svarbiau, nei dabarties išžmoginimas. Mes puikiai pakeisime lentelę kita lentele, nuimsime nereikalingas skulptūras, pakeisime konceptualesniais ir labiau neaiškesniais variantais, dviprasmiškom ir šokiruojančiom instaliacijom, šokančiais fontanais, tačiau užmiršime dabartį, jog reikia pasirūpinti ir gyvųjų teisingumu.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: "Vaikai varžėsi norėdami parodyti, kur rastas lavonas" (Lietuvos spauda)

 

Sveiki,

Reta ir istorinė laikraščio iškarpa (anuomet gal ir nereta). Dabar tokių dalykų neišvysi, net jeigu būtų dar ir žiauriai bei baisiau, netgi jeigu vaikai filmuotų ir fotografuotų šalia iš devinto aukšto iššokusiojo palaikus, jų į laikraštį ar bet kurį šalies dienraštį nefotografuotų. Nors papublikuoti kokį skandalą greičiau savo socialiniame tinklapyje už didesnius patiktukus yra konkurencijos. Anų dienų tikrovėje (pirmasis dešimtmetis po atkūrimo) atrodė lyg ir normaliai, prisiminkime, kiek benamių vaikų trindavosi Vilniaus stoties rajone (nė vienas teisių aktyvistas necyptelėjo), o dabar prie pirkimų kasos pabandyk vaiką sudrausminti, kad nagučių netiestų prie spalvingų „Orbit“ ar prezervatyvų pakuočių. Per 3 dešimtmečius, atsiradus Garliavos skandalams, žiobienėms, skandinaviškai „tvarkai“, toks dalykas neįmanomas, bet nereiškia, kad neegzistuoja kitokiomis formomis. Už maišelį saldainių vaikai nuvers prie lavono... Skamba... Net nežinau kaip, bet istorinės egzotikos visgi labai daug.

Jūsų Maištinga Siela