Atlikėją Petuniją
prisimenu iš „Eurovizijos“ atrankų. Turėjo labai didelė potencialą, o vieną novatorišką
kūrinį „Tomorrow“ iki šiol pamenu kaip to sezono vieną patraukliausių kūrinių,
kuris, manau, Europoje anuomet nebūtų prapuolęs. Šiandien atlikėja M. A. M. A.
apdovanojimuose pelnė metų atlikėjos proveržio apdovanojimą. Tik dabar, nors
atlikėja toli gražu nėra scenoje naujokė.
Jos dainą „City“
aptikau vos tik įvedęs į YouTube raktažodžius. Daina viena naujesnių, turi savitą
vaizdo klipą ir skamba taip gerai! Minkštas vokalas, jaukus skambesys,
kontrastingi kaimiški vaizdo klipo fragmentai savitai sukuria kažin kokią
alternatyviosios muzikos įspūdį, tačiau vis tiek tinkančią ir didesniam rato
klausytojams. Teks pasidomėti ir likusiu naujuoju repertuaru, nes Petunija išties
įdomi. Pasiklausykite patys dainos „City“ įrašą.
Po beveik 6 metų
pertraukos garsus amerikiečių solo pop muzikos atlikėjas Justin Timberlake
sugrįžta su nauja daina „Selfish“ (liet. savanaudis), kuris tapo
pirmuoju singlu iš būsimo šeštojo atlikėjo albumo „Everything I Thought It Was“.
Kiek infantilaus ir švelnaus balso tembro Timberlakas man iš esmės primena tuos
laikus, kai jis buvo itin populiarus 2002 metais, išleidęs savo debiutinį
albumą. Toks 2000-ųjų vaibas tikriausiai daug kam kelia nostalgiją, tą
rodo ir internetiniai komentarai. Visgi daina apie savanaudiškumą, asmeninius
rėmus, kuriuos žmonės užsideda ir nebegali ištrūkti primena terapinio pobūdžio
dainą. Tokios dažnai netampa hitais, nes klausytojams reikia paprastesnės
medžiagos, daugiau pramoginio turinio, bet atrodo, kad dainininkui tas negresia,
nes „Selfish“ vos tik pasirodžiusi šovė į neregėto populiarumo viršūnę ir šiuo
metu yra didžiausiuose JAV topų viršūnėse.
Tiesa, ne visi šia daina
patenkinti. Ypač Britney Spears gerbėjai, kurie surengė sąmoningą atsaką
keldami dar 2011 metais atlikėjos išleistą dainą tokiu pat pavadinimu. Tai jų
kerštas už tai, kad kadaise, kaip buvo rašoma Britney Spears neseniai
pasirodžiusiuose memuaruose, ji turėjo nutraukti nėštumą, nes J. Timberlake
vaiko nenorėjo. Manau, ši istorija nemažai paveikė Timberlako asmeninį
gyvenimą, sukėlė daug įtampos su dabartine žmona, o dabar pora sunkiai bando išspręsti
šią krizę. Iš kitos pusės pasirodžiusios antraštės ir šis skandalas prikėlė Timberlako
populiarumą, jis vėl dėmesio centre ir išleisti naują muziką, būti nuoširdžiam,
kaip šioje dainoje, yra tam tikra prasme neblogas komercinis sprendimas.
Pasiklausykite ką tik pasirodžiusios dainos ir vaizdo klipo.
[lyrics / žodžiai]
Justin Timberlake –
Selfish
Uh
If they saw what I saw
They would fall the way I
fell
But they don't know what
you want
And baby, I would never
tell
If they knew what I know
They would never let you
go
So guess what?
I ain't never lettin' you
go
'Cause your lips were
made for mine
And my heart would go
flatline
If it wasn't beatin' for
you all the time
So if I get jealous, I
can't help it
I want every bit of you,
I guess I'm selfish
It's bad for my mental,
but I can't fight it, when
You're out lookin' like
you do, but you can't hide it, no
Put you in a frame, ooh,
baby, who could blame you?
Glad your mama made you
Makin' me insane, you
cannot be explained, ooh
You must be an angel
Every timethe phone rings
I hope that it's you on
the other side
I wanna tell you
everything ('Thing)
Everything that's on my
mind
And I don't want any
other guys
Takin' my place, girl, I
got too much pride
I know I may be wrong
But I don't wanna be
right
'Cause your lips were
made for mine
And my heart could go
flatline
If it wasn't beatin' for
you all the time, uh
So if I get jealous, I
can't help it
I want every bit of you,
I guess I'm selfish
It's bad for my mental,
but I can't fight it, when
You're out lookin' like
you do, but you can't hide it, no
Put you in a frame, ooh,
baby, who could blame you?
Glad your mama made you
Makin' me insane, you
cannot be explained, ooh
You must be an angel
Put you in a frame, ooh,
baby, who could blame you?
Glad your mama made you
Makin' me insane, you
cannot be explained, ooh
You must be an angel
Owner of my heart
Tattooed your mark
There for the whole world
to see
You're the owner of my
heart
And all my scars
Baby, you got such a hold
on me, so
So if I get jealous, I
can't help it
I want every bit of you,
I guess I'm selfish (I guess I'm selfish)
It's bad for my mental,
but I can't fight it, when
You're out lookin' like
you do, but you can't hide it, no
Put you in a frame, ooh,
baby, who could blame you?
Glad your mama made you
(Glad your mama made you)
Makin' me insane, you
cannot be explained, ooh
You must be an angel (You
must be an angel)
Put you in a frame, ooh,
baby, who could blame you?
Gyvename tikrame
distopiniame Orwellio perteiktame pasaulyje. Valstybėje, kurioje dieną naktį
dirbtinai skalambijama karo grėsmė ir gyventojai gąsdinami didesniais mokesčiais
krašto gynybai, o politikai tiesioginiame eteryje ciniškai užsimena apie
gyventojų santaupų panaudojimą tankų pirkimams, norisi prasikrapštyti akis.
Ko verti tie tankai ir
krašto gynyba, kvaili ginkluotės paradai ir jaunųjų šauktinių smegenų romijimas,
jeigu šalyje akivaizdžiai dusinami ir net naikinama laisvesnio žodžio
prieiga (uždedamos vatniko ir putinistų etiketės ir spiriama į
šikną, nes galioja tik viena nedaloma tiesa)? Ko verti tie tankai ir ką jie
gins, jeigu jau dabar tyliai kultūrininkams pridedamos prie veidų pagalvės
dusinti ir perpjaunamos venos, kad nukraujuotų. Ar gins tą mitinę Daukšos
lietuvių kalbos kaip tapatybės svarbą? Ar gins išskirtinę lietuvių tautos
kultūrą? Kol įsivaizduojami demonai iš Rytų atvyks pasišaudyti, iš mūsų bus
likusi tik avių protiškai kastruotų banda, kuri aiškiai vykdys vienos politikos
įsakymus, nes toje „laisvoje“ kultūroje taip nieko ir neišmoko, ypač kritinio
mąstymo, nes visi, net akademiniai kultūros forumai, tokie kaip „Kultūros barai“,
yra tyčia naikinami, nes dažnai oponuoja šalies politikai ir leidžia kritiškai
pasižiūrėti į šiaip viešoje erdvėje nekvestionuojamus klausimus. Tiesa,
kvestionuojamus, tik su didele rizika tapti vatniku arba putinistu.
Šalyje, kurioje nereikia
kultūros, manau, nereikia ir krašto gynybos. Nėra ką ginti. Valstybė, kuri
rūpinasi kareivių batais ir kaip iščiulpti kuo daugiau pinigų saviems karo
žaidimo prioritetams, o kultūra paverčiama Pelene, kurią išvaro iš namų
uždarbiauti į prostitučių skersgatvį, verta ko?
Apie „Kultūros barų“
gangrenavimą ar besiartinantį galą jau skaičiau anksčiau. Maniau, kaip nors
susikrapštys, bet... Kultūros ministras Simonas Kairys, atstovaujantis
Pelenių ministerijai (o kas nežino, kad kultūra paskutinioji, kuri valgykloje stoja
į eilę paėsti grikių nugrandytų iš dugno?), nuo to paleisto SOS
gangrenavimo signalo nepadarė NIEKO. Mūsų ministras NEPADARĖ NIEKO, kad tos
kultūros bent IŠLIKTŲ TIEK, KIEK BUVO! Ko čia tikėtis apie naujų leidinių
atsiradimą? Nebejuokaukime. Kam tada toji ministerija ir Simono Kairio krėslas?
Savų pilvui ir skrandžiui. Šiuo atveju Simonas Kairys yra tiesiog Drakula, kraujo
čiulpikas ir rijikas. Sakau tai kaip faktą, epitetai neturėtų nieko skaudinti
ar žeminti, nes tai mato visuomenininkai, tą mato „Kultūros barų“ skaitytojai,
leidinio kūrėjai. Simonai Kairy, kas kitas? „Literatūra ir menas“? „Šiaurės
Atėnai“? „Nemunas“? Ak, dar keletas milijonų kokiam išbezdėtam projektui,
naujam fondų pertvarkymui, kuris sėkmingai iš tų pačių pinigų, kurie galėjo
būti skirti kultūriniams leidiniams, įsirengs naujas erdves ir pasistatys fotelius. Ten leidinių po staliuku lankytojams kaip "Kultūros barai", patikėkite, nerasite. Koktu. Šlykštu. Dviveidiška.
Ir paskutinis.
Ko vertos ištisos
mokyklos ir ugdymo programos, kurias eidami pedagogai kasdien jaunimui kalba
apie kultūrą, literatūrą, bando įdiegti tautinį pasididžiavimą, dalytis,
mokytis kritiškai mąstyti, jeigu prieš akis vyksta kultūrinio kanibalizmo
apraiškos ir toji kultūra pervažiuojama be skrupulų tuo pačiu gerai nugręžtų
mokesčių mokėtojų naujuoju tanku iš Vokietijos. Argi neveidmainiška prieš
jaunąją kartą, kuri mokoma imituoti vertybes, tas pačias, kurias sistemingai
valdantieji su neslepiama retsykiais piktdžiuga spiria į sąvartyną, ką? Nėra ką
ginti. Nebent tą gražų melą, bet juk mokiniams akių nuo Simono Kairio, Kultūros
ministerijos ir apskritai nuo Lietuvos valdančiųjų požiūrio į kultūros leidybą ir jos sistemingo žlugdymo neužriši.
„Aš
pasiekiau sėkmės viršūnę versle. Kitų žmonių akyse mano gyvenimas yra sėkmė. Tačiau,
neskaitant darbo, džiaugsmo turėjau nedaug. Dienos pabaigoje turtas yra tik
faktas, prie kurio pripratau. Dabar, gulėdamas ant ligoninės lovos ir
prisimindamas visą gyvenimą suprantu, kad visas pripažinimas ir turtas, kuriuo
taip didžiavausi, išblėso ir tapo beprasmis artėjančios mirties akivaizdoje. Gali
samdyti žmogų, kuris vairuos tavo automobilį arba uždirbs tau pinigus, bet
negali pasamdyti žmogaus, kuris sirgtų ir mirtų dėl tavęs. Pamestus materialius
daiktus galima surasti. Bet yra vienas dalykas, kurio neįmanoma ir vėl rasti,
kai jis prarandamas: tai yra gyvenimas“.Steve Jobs
Žinau, menkai kuo čia benustebinsi
mirusių turtuolių pasisakymais iš mirties patalų, kurie apmąsto gyvenimo nueitą
kelią ir iš naujo įvertina turtus. Šiaip ar taip, viskas, kas materialu, yra
prarandama, todėl neverta kaupti nei vazų, nei statulėlių, nei plastikinių
maišelių už virtuvinės sienelės, nes... Akimirka ir patyrimas yra aukščiausioji
dovana. Čia ir dabar. Sena tiesa, kurią pamirštame, įsivėlę į nemirtingumo iliuziją.
Man suprantamas ir
priimtinas Naujosios Zelandijos režisieriaus Taikos Waititi savitas humoras. Jis
geba rimtas temas infantiliai pašiepti, lyg koks Roberto Benignio kuriamas tėvo
personažą pasakotų savo vaikui koncentracijos stovykloje apie tai, kad viskas,
kas skaudu ir rimta, yra butaforija, cirkas, spektaklis. Panašiai nutinka ir
kiek senesniame Waitičio filme „Berniukas“ (angl. The Boy)
(2010), kuriame įgaudamas jau sau būdingų režisūros bruožų, kuria istoriją apie
Naujojoje Zelandijoje gyvenantį bevardį berniuką 1984-aisiais metais. Ne, nieko
bendro tai neturi su Orwello distopiniu romanu, veikiau tai žmonijoje žyminti
vasara, kai visas pasaulis kraustėsi iš proto dėl Michael Jacksono muzikos. Tiesą
sakant, tą daro ir pagrindinis veikėjas.
Žiūrint filmą, anie
1984-ieji atrodo tokie nykūs ir riboti laikai etniniame mažame maorių hibridinės
kilmės miestelyje, kad belieka svajoti, jog iš tikrųjų esi tikrasis Jacksonas
arba... laukti, kaip ir visi, kol tavo tėvas grįš iš kalėjimo arba atsiras
nuskuręs su kokia nors keista baikerių gauja. Taip nutinka ir berniukui, kurio
močiutė vieną dieną išvyksta į laidotuves ir berniukas lieka vienui vienas su
mažesniais vaikais namuose. Su keista gauja atsiranda jo dingęs tėvas ir
berniukas tiesiog atmesdamas bet kokią tikrovę besąlygiškai priima tėvą kaip
didvyrį, nors žiūrovas mato, kad jis be tėvystės instinktų, priešingai – jis tėra griaunantis berniuko prieraišumo svajones
nesusitupėjęs niekšelis.
Filmas, žinoma,
hiperbolizuotas komiškomis situacijomis, kurios, nors ir tiesmukos, tačiau Waititi,
kuris ne tik režisuoja, bet ir suvaidina berniuko tėvą, vis tiek tą geba
padaryti „toli nuo Holivudo“ būdu, kitaip, savitai. Vaikai pasėliuose
auginantys žolytę, ieškomas tėvo pievoje kadaise užkastas lobis, tatuiruotės su
flomasteriais, pirmasis alus ir nusivylimai, jog pasaulis nėra Jacksono daina,
leidžia byloti apie trafaretiškai perteiktą berniuko sudėtingus brendimo ir
tėvo kulto nusivylimo patirtis. Tiesa, režisierius mėgsta vaizduoti berniukus,
kurie įkyriai siekia autoriteto, atmeta nusivylimo perspektyvą, pvz., jo filmas
„Zuikis Džodžo“ (2019) arba „Laukinių žmonių medžioklė“ (2016) taip pat
intensyviai nagrinėja šią esminę mažojo žmogaus problemą. Nors „Berniukas“ kol
kas neprilygsta aniems filmams nei finansiškai, nei dinamiškai netikėta siužeto
plėtote, tačiau Waitičiui tai svarbus filmas, pripažintas tarptautiniu mestu,
leidęs kurti didįjį kiną ir vis dėlto išlikti savimi. Vienam kartui „Berniukas“,
sakyčiau, yra nors ir nestebuklingas reginys, tačiau pakankamai savitas ir neblogas.
Švelniai tariant, esu
priblokštas, nes po filmo seanso „Tar“ (angl. Tar) (2023),
kurį režisavo „Maži vaikai“ (2006) režisierius Todd Field, sužinojau, kad iš
tikrųjų Lidija Tar (Lydia Tar) niekada neegzistavo, ji tėra režisieriaus, kuris
parašė šiam filmui scenarijų, kūrybos vaisius. Kol žiūrėjau, buvau beveik
šventai įsitikinęs, kad Cate Blanchett atliekamas Tar vaidmuo turi realųjį
atitikmenį ir kad Lidijos sekso bei jos pasijos savižudybės skandalas yra ne
kokia išmonė, o tikra klasikinės muzikos industrijos Berlyne įvykusio skandalo
istorija. Visgi retai apsigaunu, tad Fieldui iš tikrųjų labai pasisekė apgauti
savo nedirbtina režisūrine įtaiga. Kitą vertus, nuo to man tik įdomiau ir
smagiau.
Filme „Tar“ pasakojama
apie Lidiją Tar, garsią vokiečių dirigentę, kuri tampa prestižiškiausio Berlyno
simfoninio orkestro dirigente ir direktore, pelniusia svarbiausius muzikos apdovanojimus
pasaulyje. Aišku, ne už dyką, o už besąlygišką atsidavimą, reiklumą ir...
talentą. Intelektuali, aštri Lidija Tar tik iš pažiūros atrodo tobula
profesinėje veikloje, deja, jos asmeninės lesbietės gyvenimas paženklintas
neištikimybe. Ji akivaizdžiai linkusi aistringai rizikuoti ir flirtuoti su kur
kas jaunesnėmis už save merginomis, matant jos gyvenimo partnerei smuikininkei
Šaron, su kuria augina įvaikintą dukrelę. Manau, didžiausia Tar asmeninė
problema ir tragedija tampa, kad ji nebeskiria aistros muzikai nuo aistros
moterims. Jausdama liguistą geismą jaunesnei violončelės muzikantei, ji „pastato“
ją programoje į solo partiją, priversdama kolektyvą krūpčioti. Lidija taip pat
nori atleisti ir senstelėjusį Bernardą ir į jo vietą pastatyti arba buvusią
meilužę, arba savo asistentę, meilužę Frančeską.
Iš vienos pusės mes per
Lidiją matome, kaip yra formuojami valdžios ir kūrybos svertai lyčių atžvilgiu.
Lidija, prasibrovusi ir radusi pripažinimą šiaip jau tarp vyrų dirigentų ir pelniusi
nestandartinę sėkmę galiausiai pati ima projektuoti savo komandą remdamasi seksualiniu
potraukiu, išstumdama vyrus ir iškeldama savo mūzas-pasijas. Filmui pavyko
reversu kalbėti apie lesbietišką mačizmą ir maskulinizmą, kuris atliepia tas
pačias vyrų pasaulio taisykles, todėl filmas šiuo atžvilgiu nepaprastai pavykęs.
Ne, tai nėra dar viena paprasta LGBTQ istorija, priešingai, tai būdas byloti
vyrų ir moterų seksizmu grįstą meninio pasaulio užkulisių politiką.
Įdomu tai, kad Lidija Tar
sudėtinga asmenybė, užvaldyta nežabotos aistros ir ambicijų, kuriai greitai
nusibosta romanai, todėl kaip menininkė nuolat ieško atsinaujinimo. Kitą
vertus, kenčia jos šeima ir artimieji, viskas, prie ko ji prisiliečia, įgauna
įtampos ir kančios atspalvio, kartais privedančios prie destrukcijos. Galiausiai
Tar pabaigoje nebesusitvarkydama sunaikina savo reputaciją ir karjerą. Filmas tarsi
klausia, kas buvo toji tikroji Lidija? Toji, kuri pametė save muzikoje, ar
toji, kuri karjeros pradžioje tik svajojo apie pripažinimą Berlyne? Šiame neįtikėtinai
daugiasluoksniame filme, kuriame gausu ne tik aistros, bet ir itin
literatūriškai vykusių intelektualių pokalbių, leidžiančių apmąstyti Lidijos
vietą muzikos industrijos lyčių, rasizmo, galios ir talento sferose, pamatome,
prie ko gali privesti genialumas. Iš vienos pusės tokie žmonės kaip Lidija
apdovanoti nepaprastu talentu, o iš kitos jie tampa brokuoti asmeniniame
gyvenime, nemoka kurti šeiminės laimės. Kitaip sakant, Lidija kaip personažė iš
dalies pateisina menininko štampinę likimo programą.
Filmas
taip pat kalba apie profesionalų ir specialistų epochą, kurioje šiaip jau
globaliame pasaulyje iš dalies pripažintas universalumas neberanda vietos, kai
kalbame apie pragaištingus talentingų žmonių likimus. Savo srityje būti
geriausiam – ne tik sėkmės garantas, bet ir tampa tikrasis gyvenimo
pasitenkinimas konkurencingoje rinkoje, tad pripažintiems nebeužtenka būti tiesiog
geriems, reikia nuolat degti perfekcionizmu, kuris galų gale destruktyviai
atsigręžia prieš individą. Skirtingos pedagogikos teorijos teigia skirtingus
dalykus, tačiau neatimsi vieno – šiandien sėkmė ir pripažinimas specifinėje profesinėje
veikloje yra svarbesnis tapatybės dėmuo nei šeima ar kiti įsipareigojimai.
Šiuos aspektus galima permąstyti per Lidijos portretą.
Neįtikėtinai stipus Cate
Blanchett vaidmuo, perteiktas visapusiškai intuityviai, atskleidžiantis aistros
moterims ir darbui dvilypį santykį, kuris ne visada suderinamas viešojoje
erdvėje, kai esi žinoma ir priklausoma nuo reputacijos. Tiesą sakant, buvau
užvaldytas šio puikaus filmo, lyg skaityčiau vėlei J. M. Coetzee romaną „Elizabeta
Kostelo“, kurį kaip delikatesą rekomenduoju po šio filmo. Tiesiog neturiu
priekaištų, filmas išpildantis didžiausius ir tamsiausius mano lūkesčius.
„Per visą vyrijos
istoriją svarbiausia funkcija, kurią atliko barzda (arba jos nebuvimas), –
protestas. Protestas prieš valstybinę santvarką, prieš nuobodulį, prieš konformizmą“.Giedrius
Drukteinis.
Įdomu pagalvoti, kokią
reikšmę vyrui teikia barzda, kuri kasdien pas dažną naikinama peiliukais. Nors
užgimusi hipsteriškoji kultūra vėl sugrąžino barzdą kaip nepriklausomo vyro,
kuris mėgaujasi savimi, sporto sale ir dviračiu, simbolį, kuri puošia veidą ir
teikia savito pasitikėjimo savimi, istorijoje barzda nevienareikšmiškai turėjo
didelės įtakos vyro pripažinimui.
Pavyzdžiui, žydų
religinėje bendruomenėje arba kazokų kultūroje, galų gale vikingų laikai.
Barzda kaip galios simbolis ir kaip pasipriešinimo galiai (jeigu ją užsiaugini,
kai visi skuta, arba nusiskuti, kai visi ją augina ir demonstruoja). Šiandien
gal barzda vyrui nėra toks didelis protestas prieš, pvz., lytiškumo konformizmą,
veikiau drag queen aukštakulniai ir perukas.
