Šios dienos citata: mokytoja Lilija Bručkienė prieš NŠA (Nacionalinė švietimo agentūra) apie tarpinius patikrinimus

 

Sveiki,

 

„O ką dabar dar galima padaryti, jeigu suprantama, kad norėta, kaip geriau, o išėjo, kaip visada? Visų pirma, manau, būtų svarbu viešai pripažinti klaidas ir atsiprašyti už sukeltą sumaištį. O tada jau visiems susėdus galvoti apie tai, kaip taisyti susidariusią padėtį, kad ateityje tokių išbandymų būtų kuo mažiau.“ Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Lilija Bručkienė.

 

Pradėkime nuo to, kad NŠA (Nacionalinė švietimo agentūra) niekada neatsiprašinėja, ji liepia ir taškas, o po to šypsosi, juk viskas aišku ir išdėstyta raštu. Nes pinigai, projektai, patogios kėdės ir viršenybės galia. O ką tie mokytojai? Juk viščiukų broileriai ir, kaip ten sakė per vieną viešai nuskambėjusį apmokomą dresūros seminarą? Psichinė liaudis? Būtų psichinė, tai sudegtų agentūros telefonai nuo isterinių skambučių, nes nesuprantu, kaip tie mokytojai laikosi išvis pažeminti, įmūryti į sieną, negirdimi ir nesuprasti.

 

Mokykloje besąlygiškai kuriama bendruomeninė sąveikos programa (tėvai bendrauja su tėvais, nori-nenori, turi pildyti protokolus, stebėti akylai, kviesti, klausytis, ir vienus bei kitus įtraukti į savitą valdybos tarybą; vaikai renka prezidentą savo, yra darbo tarybos, kur tik diskutuokite ir balsuokite, tegu tik kiekvienas tebūna išgirstas ir svarbus, neduok Dieve, kas nors į kokius poreikius ar išsakytas mintis neatsižvelgs, tai tada kokia toji mokykla?), bet TIKROVĖ yra tokia, kad tai ILIUZIJA, nes sąveika yra priverstinė, jeigu ji veiktų plačiau, tai ir NŠA ir iš dalies ŠMSM girdėtų ir susikalbėtų. Mokoma mokykloje mokinius to, ko iš tikrųjų gyvenime nebus, ar taip? Tai ko verti milijonai ir visų laikas bei gyvenimas, jeigu viskas statoma ant tirpstančio sniego pamatų? „Baigs mokyklą, pamatys, kaip yra iš tikrųjų“. Tai gal nebereikia tęsti reformų iliuzijos ir pinigų stumdymo šūdelį užstrigusioje peristaltikoje?   

 

Baisiausias, kad NŠA niekada nepripažįsta, jie tik piktinasi, kad vėl atmetimo reakcija, kad vėl jų nuleistų struktūrų buki pedagogai nesupranta, nes mokytojai šiaip per durni, bet kokie meniški jie, kai reikia dirbti be vadovėlių ir priemonių: tiesiog jie tada puikūs.

 

Tarpiniai patikrinimai? Jau vien sąvokoje nonsensas ir nesusikalbėjimas, nes koks čia patikrinimas, jeigu tai egzamino dalis?!! Nuo vizijos prasideda ir žlugimas. Bet ar NŠA turi homo sapiens smegenų suvokti ir pripažinti suklydus? NESITIKĖKITE. Karalius nenusilenks prieš Pelenę,

 

Visgi tokia suirutė buvo tikriausiai po etatinio įvedimo dėl darbo užmokesčio, kuri iš esmės iki šiol netaisoma, nelanksti ir neatitinka Darbo kodekso ir kasmet vis keistesnių apmokėjimų modelių atsiranda. Dirbti mokytoju žalinga arba reikia Žanos d‘Arc kalavijo. Bet kam kapoti galvas, jeigu nykštukai pedagogai net NŠA padų pasišokinėdami negali pakutenti? Kolūkyje buvo lygūs visi, bet pirmininkų žmonos tarp kitų žmonų lygiausios. Taip veikė socializmas, taip veikia ir demokratija, ar kas keičiasi?

 

Visos reformos greitos, staigios, nepamatuotos, nuleistos iš vizijų ir aiškiaregių bei pakopijuotų suomių modelių. Veikia? Ne. Klaida? Labai. Žalinga? Taip. Taisysime? Visi kaip nors pripras palakstę nuogi po dilgeles ir pripras, kaip priprasdavo visuomet, kam reaguoti?

 

Viena Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos lietuvių kalbos mokytojų paliko darbą likus 2-3 savaitėm iki tarpinių, kai lietuvių mokytojų nėra. Ar kam skaudėjo? Tik mokytoją tėvai iškoneveikė viešai, nes šioji „negalvoja apie vaikus“, o tik apie save. Tie patys, kurie turėtų ginti mokytojos apsisprendimą nuo agresyvių ir NIEKAM nepalankių reformų. Sveikinu mokytoją už drąsą, tikiuosi atsiras ir daugiau!

 

Kartais galima įtarti, kad už NŠA ir ŠMSM stovi kažkas daugiau ir diriguoja. Kai vyksta absurdas, apie kurį rašo mokytoja Lilija Bručkienė, imi iš atmetimo reakcijos tiesiog tikėti sąmokslo teorijomis, nes protu nepavyksta absorbuoti tikrovės.

 

P. S. O kas skaito paskaitas ir veda seminarus apie tarpinius patikrinimus? Ogi dažniausiai „nusamdyti“ mokytojai iš Marijampolės ir Skuodo, apmokyti ir gražūs, bet nesaugūs. O kodėl ne pačios struktūros kūrėjai? Panašu, kad slepiasi, nes bijo psichuojančios liaudies, kurią patys kuria? Reikia iš tikrųjų būti durnu, kad to nesuvoktumei.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sugrįžimas į Seulą" / "Retour à Séoul" / "Return to Seoul"

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu mane vėl traukia Azijos kinas ir azijietiškos temos. Šiemet Kino pavasaryje esu tikrai numatęs kelis šio regiono filmus. Na, o kol seansai netrukus prasidės, namų sąlygomis pasižiūrėjau gerai kino kritikų įvertintą Pietų Korėjos kilmės prancūzo Davy Chou režisieriaus darbą „Sugrįžimas į Seulą“ (angl. Return to Seoul) (2022). Pastarasis buvo teiktas „Oskaro“ nominacijai, tačiau jos negavo, bet filmas neliko neįvertintas. Jį buvo galima išvysti kino teatruose „Skalvija“ ir „Pasaka“, yra patalpintas ir LRT mediatekoje.

 

Tiesą sakant, tikėjausi lėtai įtraukios ir įdomios istorijos apie iš Prancūzijos į Pietų Korėjos sostinę atvykusią po daugel metų merginą, kaip ji neranda sau vietos, nes tapati su prancūzais nesijaučia, o ir Pietų Korėja jai svetima. Iš dalies toks filmas ir yra. Jis pasakoja apie merginą Frederiką, kuri atvyksta „šiaip sau“ į Seulą, nors jau nuo pat pradžių akivaizdu, jog dar po šiurkščia ir kiek nesubrendusia paaugliška asmenybe slypi didelis noras sužinoti, kas jos biologiniai tėvai. Galiausiai paieškos centras padeda tą padaryti. Yra šiek tiek ir istorinio konteksto: po Šiaurės ir Pietų Korėjos (1950-1953) karo šalis buvo taip nuniokota, kad didelė dalis tėvų savo vaikus atidavė europiečiams, nes nebegalėjo išmaitinti. Frederika yra viena iš vėlyvosios kartos pokario vaikų, kada P. Korėjos ekonomika dar tik tiesėsi. Galiausiai ji keliauja po gimtąjį kraštą nemokėdama kalbos, jai talkina vertėja, tačiau ir ji pastebi, kokia šiurkšti Frederikos vakarietiškoji kultūra (gal net ne kultūra, o sulaukėjusi-sužeista Frederika), kuri kontrastingai pasirodo per barbariška Korėjos atžvilgiu.

 

Visgi filmas, sakyčiau, yra apie savo tapatybės ieškojimą. Rodomi keli Frederikos gyvenimo etapai, pamažu ji bręsta, ima tam tikrus dalykus vertinti kitaip, ypač po lemtingos avarijos ir kaskart grįžusi į Seulą ji atrodo atlaidesnė ir supratingesnė. Manau, filmas lėtas, bet pačia geriausia prasme. Jis brėžia jauno žmogaus savivokos etapus, kurie visais atžvilgiais nėra lengvi, o tarptautinių skirtingų kultūrų fone atrodo netgi skaudžiai išryškinantys sutrikusio žmogaus būsenas.

 

Man labai patiko stebėti pagrindinės veikėjos neigimo momentus, kurie kyla iš vidinės veikėjos paskatos. Ji daro dalykus ir ieško, nors giliai suvokia, jog yra pažeidžiama ir bando nusilipdyti naują tapatybę, pajusti tikrą motinos ryšį. Tiek temomis, tiek problematiškai filmas atskleidžiamas gana visapusiškai, iš vidinės veikėjos susipriešinimo ir tai labai veikia per lėtą režisūrinį sprendimą, stambius vaizdavimo planus, pulsuojant naktinėms Seulo šviesoms. Vietomis prisiminiau Navad Lapid režisuotą dramą „Sinonimai“ (2019), kuris irgi kalba apie susikalbėjimo socialines problemas ir paslėptus emocinius poreikius save apibrėžti. Gurmanams rekomenduočiau.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 46: sutelk sąmoningą dėmesį į kūną ir pasirūpink juo

 

Sveiki,

 

Puiki organizmo valymo diena! Labai dažnai jaučiuosi išeinantis iš apibrėžtos mitybos zonos ir imu valgyti daugiau nei reikia ir neretai pernelyg daug mėsos ar cheminiais pagardais „patobulinto“ maisto, kuris turi tiesioginio negatyvaus poveikio mano fizinei ir emocinei būklei.

 

Šiandien nutariau skirti dieną badavimui. Juk ne taip ir sunku nevalgyti 24 valandas. Manau, kad pratęsiu šį ritualą ir rytoj. Bus 48 valandos. Į šį sąmoningą badavimą, kurio net nesinori vadinti badavimu, įtariai žiūri mūsų mamos, kurioms dar sovietmečiu įdiegta: „valgyk, nes susigadinsi skrandį“. O juk viskas, kaip žinia, priešingai. Organizmas su visais šlakais kaip tik prasivalo, panaudoja dalį šiaip neeikvojamų sankaupų, pilvas su skilviu įdumba, kitaip ima veikti virškinimas ir... staiga, atrodo, kad po tokių apsivalymo dienų užplūsta ne tik geresnė nuotaika, bet ir atsiranda daugiau energijos! O jos juk prasidėjus „Kino pavasariui“ tikrai reikės.

 

Ar sunku nevalgyti? Jeigu sau sakai, kad šiandien ir ryt tau nereikia valgyti dėl sveikatos gerinimo ir valymo, kad visas apsisprendimas yra tik dėl to, kad jautumeisi geriau, tada protarpinis nevalgymas iš tikrųjų gali būti puikus, nes suvoki sąmoningai, kad save nealini, o turtini sveikata, o kai maisto atsisakymas kyla ne iš prievartinės pozicijos, tai ir šaldytuvo vaizdiniai nekamuoja. Kadangi sąmoningai kuriama ne tik tikrovė, bet ir fizinė savijauta, tai kodėl nepanaudojus mums duota valia valdyti kūną taip kaip norisi, o ne taip, kaip diktuoja pripratęs organizmas?

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šventovė" / "Sanctuary"

 Sveiki,

 

Yra tokių neįpareigojančių filmų, kuriuos norisi žiūrėti sekmadienio vakare be didesnio sunkumo, pasiduoti, kitaip sakant, trilerio aštriam siužetui, kuris įtrauktų ir jaudintų vien savo aštria dinamika. Maždaug to tikėjausi iš erotiškai pulsuojančios kino juostos „Šventovė“ (angl. Sanctuary) (2022), kurį režisavo Zachary Wigon.

 

Istorija nufilmuota viešbutį primenančiame paviljone ir jam tereikia vos dviejų aktorių. Turtingas viešbučio verslo paveldėtojas Halas žaidžia erotinį vaidmenų (nuolankiojo ir dominuojančiosios) žaidimą. Halui tai tam tikras būdas išsivaduoti iš tėvo paliktos traumos, taip jis suvokia savo gijimą ir, aišku, dėl to patiria lytinį susijaudinimą. Kas toji Rebeka? Verslininkė? Prostitutė? Aukštas seksualines paslaugas turčiams teikianti palydovė? Sunku tame filmo fone supaisyti, o galiausiai neaiškumas ir neapibrėžtis tampa viso filmo varomuoju varikliu.

 

Filmas prasidėjęs nekaltu vaidmenų žaidimu perauga į psichologinio smurto vaidmenis. Rebeka pradeda reikalauti 6 milijonų, arba ji paviešins jų sekso įrašus. Prasideda tikra smurtinės istorijos drama, kurioje nebeaišku, ar čia vaizduojamas dar seksualinis improvizuotas scenarijus, ar iš tikrųjų veikėjai bando susitarti. Man regis, kad filmo esmė buvo perteikti tų ribų nebepaisymą, sumaištį, kai žaidimas perauga į santykius, o santykiai į žaidimą. Veikėjai taip įpratę žaisti kuris kurį, kad net susitarimus bando išspręsti tik jiems suprantama psichologinės prievartos kalba.

Šiaip tikėjausi ne tokios profaniškai teatralizuotos istorijos. Tikriausiai tas psichologinis cirkas, kurį tenka žiūrėti, yra teatrinė metafora, kuri bando kalbėti vėlgi apie vyro traumas, galią ir primestus lūkesčius. Iš tikrųjų erotiškai filmas skystokas, jis iš esmės idėjiškai ir dvasiškai negyvas, nėra įdomesnės provokacijos, vien tik nuspėjamas beprotiškas ir vienkryptis psichologinis smurtas vienas prieš kitą, masinant vienas kitą patyčiomis ir grasinimais. Tik klausimas: ar tai išlaisvina veikėjus, ar dar labiau kuria toksiškus santykius ir gyvenimo lėlių namelyje iliuziją? Vos įpusėjus filmui, norėjau, kad jis kuo greičiau pasibaigtų, nes paprasčiausiai neįtraukia į intrigas. Filmas, kuris laikosi ant vieno siūlo: tai kuris kurį nugalės ir kuris palūš?

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 45: tu turi viso pasaulio drąsą ir valią keisti ir keistis

Gerą dieną!

Dabar paklausyk manęs iš šios akimirkos, kai rašau šias eilutes.

 

Tu iš tikrųjų turi viso pasaulio ir visos visatos palaikymą keisti ir keistis. Nėra jokių blokų, nėra nieko, kas galėtų tave sustabdyti ar sutrikdyti, visi barjerai ir kliūtys apeinami ramiai ir su šypsena. Tu turi visą drąsą ir viso pasaulio valią įgyvendinti tai, kas tave įgalina būti laimingu. Nereikia kovoti už galimybę būti laimingu, reikia kurti dabarties momentą iš pajautos, kad sąmoningai renkiesi kurti visapusiškai save tokį, kokį nori save pajausti ir patirti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Britney Spears "Moteris manyje"

 Britney Spears. „Moteris manyje“ – Vilnius: Helios leidykla, 2024. – p. 280.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie lėtojo skaitymo prasmingumą daug yra kalbėjęs ir rašęs šviesaus atminimo Leonidas Donskis, tačiau, Dievas mato, kaip buvau pasiilgęs betarpiško ir greito skaitymo malonumą, kada tekstas tirpsta kaip koks HBO kokybiškas serialas. Dažniausiai ilgai skaitau knygas, dažniausiai jos sudėtingos ir reikalaujančios atidos, o ir gyvenime ne visada turiu laiko skaityti nuo ryto iki vakaro, todėl šis ilgasis savaitgalis leido prisiminti, kad galima knygą laikyti visą dieną rankoje ir jos nepaleisti. Daug kas stebėjosi, kad per Knygų mugę tiesiu taikiniu nuėjau ne prie „rimtos literatūros“, bet prie Britney Spears memuarų Moteris manyje (angl. The Woman in Me), kuri pernai buvo tikriausiai viena labiausiai skaitomų knygų pasaulyje. Ją skaitė žmonės parkuose, metro, sausakimšoje minioje ir net tiek, kurie paprastai knygų neskaito. Neslėpsiu, knygą suskaičiau su didžiausiu malonumu ir galiu pasakyti, kad tas greitasis skaitymas ne visada blogai.

 

Kodėl Britney Spears? Juk ji popso atlikėja, skandalistė ir, aišku, kad vaiduoklis rašytojas už ją parašė šią knygą, o ne ji pati. Kokia čia gi toji literatūra? Visgi pradėsiu iš toliau. Mano kartai, kuri augo tarp merginų, kurios demonstruodavo pilvo bambas su auskarais ir klausydavosi B. Spears dainų, o jaunimo žurnalai neapsieidavo be kokios nors B. Spears nuotraukos, galima sakyti, kad ji buvo kartos ikona. O aš kalbu ne apie Ameriką, o apie Lietuvą! Kokią įtaka B. Spears darė masinėje kultūros vartojimo sferoje sunku iš tikrųjų susumuoti, o jos gyvenimas per padidinamąjį paparacų stiklą kėlė ištisas diskusijas, todėl natūralu, kad įdomu paskaityti, koks iš tikrųjų vaizduojamas dainininkės gyvenimas.

 

Knyga parašyta itin lengvu stiliumi, nieko joje sudėtingo ar nesuprantamo nerasite, todėl tekstas slysta kaip geltonosios spaudos tekstas, tik kad autorė itin atvira. Ne kartą pagalvojau, kaip tie liudijimai apie sunkų gyvenimą su pikantiškomis detalėmis turi veikti atlikėjos sūnus, kuriems ir dedikuota šioji knyga.

 

Autobiografija nuosekliai pasakoja apie mažą mergytę, gyvenančią Luizianoje, atokioje bendruomenėje, kur didžiausią žodį lemia šeimos tėvas. Jau nuo pat pradžių B. Spears savo tėvą pristato kaip smurtautoją alkoholiką, kurį suformavo griežtas senelio auklėjimas ir žlungantis verslas. Dainininkė gyveno skurdžiai, motina ją vežiodavo po šalį, po įvairius konkursus, kol galiausiai jai pavyko pasirašyti sutartį su anuomet itin populiariu Peliuko Mikio klubo organizatoriais. Ten atlikėja susitiko su dainuojančiais ir vaidinančiais Justin Timberlake, Christina Aguilera, Ryan Gosling ir kitais, kurie kaip ir pati B. Spears, darys svaiginančias karjeras ir įtaką pop kultūrai. „Katą kartą per pižamų vakarėlį žaidėme žaidimą „Tiesą-drąsa“, ir kažkas matė Justinui iššūkį pabučiuoti mane. Jis pasilenkė ir mane pabučiavo, fone skambant Janet Jackson dainai (p. 44).“

 

Nemažai memuaruose autorė skiria dėmesio Justinui Timberlakui, su kuriuo karjeros sėkmingoje pradžioje ji draugavo. Knygoje atlikėja atvirauja, kad jiedu turėjo susilaukti kūdikio, tačiau teko namų sąlygomis, kad niekas nesužinotų, darytis abortą. Neįtikėtina, bet kol B. Spears raitėsi ant grindų nuo skausmo, Justinas brazgino jai gitara, kad skausmas apmažėtų. Galiausiai ji buvo palikta viena. Knygoje autorė puikiai atskleidžia viešojo gyvenimų lyčių nelygybę ir standartus. „Justinas ir Kevinas galėjo mylėtis su kuo nori ir rūkyti žolę kiek panorėję ir niekas jiems nė žodžio nesakė. O aš vieną kartą grįžau namo po naktinio pasilinksminimo klube, ir motina vos nesudraskė manęs į gabalus. Ėmiau bijoti ką nors daryti. Mano šeima tarsi paralyžiavo mane (p. 152).“ Ir išties būti įžymiai labai sudėtinga, tenka patirti daug purvo, ypač, jeigu esi moteris, nes blogiukus roko žvaigždes visi dievina, o B. Spears buvo pristatoma kaip toji pasileidėlė, kuri įskaudino Justiną, nors akivaizdu, jog memuaruose vaizduojama visiškai priešingai.

 

Tikriausiai daugelis prisimena po albumo Blackout išleidimo prasidėjusią Britney Spears dramą, kai ji nusiskuto plaukus. Tuo metu Amerikoje paparacų nužmoginta kultūra pasiekė apogėjų, už iškreiptą ir agresyvią Spears nuotrauką buvo žadama daug pinigų, paparacai tiesiog tuntais sekiodavo ir miegodavo prie jos namų, kai Kevinas, anuometinis jos vyras, pasiėmęs jų sūnus neleisdavo su jais pasimatyti. Tai širdį draskantys prisiminimai, kurie supriešina tai, kas vyksta asmeniniame atlikėjos gyvenime ir koks purvas drebiamas geltonojoje spaudoje. Negalėdama pamatyti savo vaikų, nesulaukusi šeimos pagalbos, psichiškai išsekinta koncertų, aišku, ji negalėjo būti miela ir besišypsanti nekaltoji. „Visi manė, kad tai juokinga. Pažiūrėkite, kokia ji beprotė! Net mano tėvai manęs gėdijosi. Tačiau niekas nesuprato, kad aš tiesiog išprotėjau iš sielvarto. Iš manęs buvo atimti vaikai (p. 154).“

Britney Spears

 

Būtent šios skyrybos su vyru ir atimta vaikų globa padėjo pamatus atlikėjos 13 metų vergystei ir nelaisvei. Pirmiausia tuo planingai ir sistemingai pasinaudojo Britney Spears tėvas, kuris dukrą uždarė į reabilitaciją, atskyrė nuo vaikų ir susitvarkė visiškos savo dukters kūno ir turtinę kontrolės dokumentus. Knygoje perteiktos tos siaubingos kontrolės situacijos, paremtos tėvo manipuliacijomis, šantažu ir psichologiniu smurtu, atrodo absurdiškai neteisėtos. Ką mano JAV teismai ir sistema? Ką jie iš tikrųjų veikia? Iš tikrųjų B. Spears, kaip knygoje ne karta teigė, jautėsi nebe žmogumi, nebe moterimi, o suvaikėjusi. Ji negalėjo gerti net kavos, o tėvas ją žemindamas vadino storule, versdavo sekinančiai dirbti be atostogų už galimybę tiesiog pamatyti savo vaikus.

 

„Nors maldavau teismo paskirti globėju bet kurį kitą žmogų – pirmasis gatvėje sutiktas praeivis būtų buvęs geresnis kandidatas – šios pareigos atiteko mano tėvui. Tam žmogui, dėl kurio vaikystėje verkdavau, kai teko važiuoti su juo automobiliu ir klausytis, kai jis kalba su savimi. Tačiau teismui buvo pasakyta, kad esu silpnaprotė, ir net nebuvo leista pačiai pasirinkti advokato (p. 173).“

 

Knygos pabaigoje aprašytos patirtys, kaip atlikėja dviem alinantiems mėnesiams buvo uždaryta į psichiatrinę, kai tuo tarpu jos motina, tėvas ir net surūgėlė sesuo Jamie Lynn Spears smaginosi už jos pinigus. Kai diena iš dienos prifarširuota ličio ir nesiorientuodama nei erdvėje, nei laike turėjo nuo ryto iki vakaro seansus pas nusamdytus psichologus, duoti kraują, matuoti spaudimą ir būti atskirtai nuo pasaulio, priverstinai lankyti anonimių alkoholikų susirinkimus, nors jai nebuvo leista gerti net kavos, o ką ten kalbėti apie svaigalus. Tos patirtys kraupios, patikėkite, ir jas galima cituoti išilgai ir skersai.

 

Žinote, kas labiausiai sukrečia? Kad iš esmės žiniasklaida ir viešasis gyvenimas visiškai neatitinka tikrovės. Atrodo šypsaisi, turi nesibaigiančius koncertus, tavo gyvenimą lydi komercinė sėkmė, o užgesus šviesom negali net porcijos ledų suvalgyti, nes tėvas tau draudžia, ir tampi kitų marionete, kuri net neturi savo mobiliojo telefono. Iš tikrųjų iš uždirbtų pinigų ir galios, kurią turėjo susikurti B. Spears, visiškai uzurpuoja josios šeima, paversdami ją tiesiog kvailele. Dainininkė sako: aš nesu buka, aš tiesiog per gera. Ir tai tikriausiai tiesa. Knygos pabaigoje atrodo, kad įvyksta tikras stebuklas, jog jai pavyksta atgauti nepriklausomybę. 13 metų praleistų neturint savo tapatybės visgi davė savo. Atlikėja prisipažįsta, kad bando atgauti susidomėjimą muzika, savo esmę, moteriškumą ir savikontrolę. Šiuo metu pasaulis gali pagaliau geriau suprasti tuos keistus B. Spears instagramo įrašus, netgi keliančius šiurpą, pavyzdžiui, šokis su peiliais arba noras vaikščioti nuolat nuogai. Juk buvo visi šie dalykai atimti, iškirpti iš gyvenimo.

 

Knyga be proto gerai ir įdomiai susiskaitė. Manau, ji patiks ir tiems, kurie nelabai nutuokia, kas toji Britney Spears, knyga veikia kaip kokia Taros Westover autobiografija Apšviestoji – panašus jausmas, kai skaitai ir stebiesi, koks sunkus ir baisus gali būti moters gyvenimas, kai neturi suvokimo, kaip kontroliuoti savo gyvenimą. Knygoje daug vienatvės, daug asmenybių, kuriuos, pvz., tokios kaip Madonna, darė autorės gyvenimui. Yra gražių ir šviesių gyvenimo momentų, tačiau visumoje Britney Spears gyvenimas nepavydėtinas, sakyčiau, netgi tragiškai baisus, tad klausimas lieka atviras: ar beįmanoma, jog atlikėja grįš prie kūrybos plačiosioms masėms, kai su ja buvo šitaip pasielgta? Ar įmanomas pats (su)gijimas?

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 44: sekmadienis su knyga apie Britney Spears

 

Sekmadienis! Ilga popietė lovoje su dainininke Britney Spears. Tiksliau jos lietuviškai pasirodžiusia autobiografine knyga „Moteris manyje“, kurią pamatęs Knygų mugėje griebiau kaip karštą kibiną.

Žinojau, kad bus gerai, skaitysis greitai ir įdomiai, bet negalvojau, jog bus TAIP GERAI. Visas sekmadienis sukasi apie žmogų, kurio tikriausiai gyvenime gyvai niekada nepamatysiu ir neregėsiu, tačiau tiek daug galima apie jį sužinoti! Nors ir lauke saulė, tačiau džiaugiuosi, jog galiu niekur neskubėti, nesigraužti, kad stovi neatlikti darbai, o tiesiog mėgautis neįpareigojančiu skaitymu apie mano kartos vieną ikoniškiausių asmenybių.

 

Jūsų Maištinga Siela