Filmas: "Jaunosios širdys" / "Young Hearts"

 

Sveiki,

Nesu didelis romantinių filmų gerbėjas, tačiau retsykiais pasižiūriu kokios įdomesnės koncepcijos ir lieku neretai visai patenkintas šiuo žanru. Šįkart pasirinkau belgų režisieriaus     Anthony Schatteman filmą „Jaunosios širdys“ (angl. Young Hearts) (2024) dar ir dėl to, kad filmas vaizduoja paauglių draugystės ir tapatumo klausimus. Tema kine tikrai nėra nauja, nors kalbėti apie homoseksulių paauglių meilę kine nėra taip jau ir dažna. Kiek menu iš tų geresnių filmo atvejų, verta pažiūrėti japonų „Monstras“ (2023) ir kito belgo filmą „Arti“ (2022). Labai dažnai susidaro supratimas, kad dažnas lietuvis mano, jog šie filmai išskirtinai skirti arba LGBTQ+ žmonėms, arba tiesiog yra tariamai brukamos propagandos dalis. Supraskite, kitų seksualinės tapatybės yra propaganda, o heteroseksulių paauglių vaizdavimas kine – tai jau tikrai ne. Visgi tokie filmai, sakyčiau, yra universalūs, juos puikiai gali žiūrėti ir visiškai jokio sąlyčio su LGBTQ+ bendruomene neturintys žiūrovai, tačiau neatimsi vieno – filmas „Jaunosios širdys“ labiau emociškai paveiks homoseksualius asmenis ir jų tėvus, kurie ieško atsakymų į tam tikrus klausimus, kurie nori nepolitizuotų ir problemiškai „neišdrožtų“ aštrių susipriešinusių pozicijų, o veikiau emocinio spektro, kuris nuramintų ir leistų suvokti, kad pasaulis gražus savo įvairove ir kad mūsų vaikams, kad ir kokie jie būtų, viskas bus gerai.

Iš filmo daug nesitikėjau, juk jis romantinis, vadinasi, apie meilę ir tapatybės klausimus. Keturiolikmetis paauglys Elijas vieną dieną ima draugauti su savo kaimynu Aleksandru, atsikėlusiu iš Briuselio. Aleksandras miestietis, jis priima savo seksualumą, nes suvokia, kad pasaulis neturi ir neprivalo jam pritarti, o Elijas, augęs provincijoje, nė karto nėra matęs homoseksualios poros, tad jam gėda, jog jis kitoks ir jaučia Aleksandrui šiltus jausmus. Užsimezgusi slapta draugystė su slaptais pasimatymais Elijui tampa tikru savęs išbandymu. Kaip į jo santykius reaguos tėvai ir draugai?

Filmas išties paprastutis. Man kur kas labiau patiko dramatiškesnis ir daugiau juslingumo turintis „Arti“, tačiau „Jaunosios širdys“ pakylėjo filmą į pozityvų gijimą ir priėmimą. Kai savęs negali priimti, nes galvoji, kad visiems po priėmimo tapsi priešu ir būsi atstumtas, visgi imi konfrontuoti su sociumu, įskaitant santykius su šeima. Elijas pats sau tampa budeliu, didžiausiu teisėju, atriboja nuo visų ir dar ugdo agresyvumą kaip savigynos mechanizmą. Visgi filmo istorija nuveda ne į lemtingą konfrontaciją, o į susitaikymą ir priėmimą. Tėvai besąlygiškai priima Elijaus homoseksualumą, tą, atrodo, iš dalies padaro ir klasės draugai, todėl filmo tonas, nepaisant ilgo susivokimo proceso, visgi atveria žiūrovui jausmingą pamoką – reikia priimti ir palaikyti visus. Deja, Lietuvoje dažnu atveju turime priešingus atvejus, tad filmas iš esmės, mano akimis, meluoja, nes jis geresnis už mūsų tikrovę. Mes tik norėtume, kad pasaulis mums liudytų apie mūsų priėmimą ir laimę, bet dažniausiai iš aplinkos dėl skirtybių tokie žmonės yra diskriminuojami, jiems lipdomos etiketės ir tai labai žiauru, ypač paauglių pasaulyje. Bet yra gera žinia, kad tokie filmai mums liudija mūsų geresnį potencialą, kad ugdydami elementarią empatiją kartu su tokiais filmais galime sukurti tolerantišką visuomenę, kuri vis labiau ir atsakingiau rinktų žodžius kam nors įvardyti. Filmas jautrus, emocingas, didaktinio pobūdžio, tačiau su šiokia tokia europietiško kino sugestija ir tonu eilinį sykį paliudija paprastutes, bet mūsų tikrovėje sunkiai įkandamas tiesas. Patiko labiau, nei tikėjausi.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 8.0 

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 104: diena, kuri buvo skaidri ir rami be pastangų

 

Sveiki,

 

Kokia puiki diena ir penktadienis! Paltas jau atlapotas, šalikas plevėsuoja, retsykiais persimeti palatą per ranką, kai miesto skvere užklumpa keista šiluma, kuri tave išrengia, bet jau už kito posūkio vėl prisidengi, nes vėsuma ir skersvėjis atvėsina.

 

Šiandien lengva diena. Šiandien aš vertinu tai, ką turiu ir visiškai nematau ir nebežinau, ko man trūksta. Apakau prieš trūkumus ir praregėjau prieš esamus ir dažnai nematomus turtus. Kiek daug veiksnių ir liudijimų, kad manimi pasirūpinta, kad esu svarbus toje gyvenimo karuselėje, kur kiekvienas suvaidiname savo vaidmenį. Galima miegoti ramiai ir saldžiai, be graužaties, be pretenzijų pasauliui, o tiesiog būti dėl būvimo čia ir dabar.

 

Norėjau aprašyti šiandien Budos šypseną, Kristaus dėkingumą, agnostiko nuostabą, pagonių nusilenkimą, bedievišką taikingumą, bet esmė tikriausiai šios dienos tokia: visa tai tik formos, dažnai gražios ir poetinės, dažnai reikalingos „užvesti“ kasdienybės motorą, bet šiandien... Šiandien užvesti nieko nereikia, viskas vyksta ir taip – be suvokiamos priežasties, kaip ežeras, kuris ilgą laiką buvo sujauktas, dumbliai maišėsi su nuosėdomis, o šįryt ėmė ir pakilus saulės ežeras sublizgo kaip krištolinis veidrodis – viskas nusėdę, lieka tik skaidruma.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 103: išjunkite socialinius žinių srautus – gyvenkite betarpiškai čia ir dabar!

 

Sveiki, skaitytojai,

Parašyti ką nors pozityvaus be impulso retsykiais būna išties sunku. Tada tikriausiai belieka užrašyti mintis, kurios ateina šį puikų pavasarį, kuriame tiek daug visko ir tiek daug tuštybės, pozavimo, susireikšminimo, netikrumo ir triukšmo. Stebiuosi žmonėmis, kurie seka D. Trumpo ir V. Putino derybas, aktyviai įsitraukę į tanko ištraukimo istoriją, diena iš dienos ir metai iš metų seka nervindamiesi, eikvodami energiją, o juk „reikšmingų“ įvykių sekimas ir atiduoda tai iškreiptai tikrovės daliai daug apmąstymų, laiko, energijos.

Visa tai ne taip svarbu. Mes tame net nedalyvaujame. Tiesa tik ta, kad per televiziją ir internetą iki mūsų atkeliauja šis cunamis ir pasiglemžia dėmesį ir jausmus, sukeldamas įspūdį, kad kažin kaip tame lyg emociškai ir dalyvaujame, nors niekada nematysime gyvai nei to tanko nuskendusio Pabradėj, nei to Trampo, ar miegosime apie juos žinodami, ar nežinodami – o vis tiek eisime į darbą, vesime šunį, bučiuosime dukrą, valgysime Napoleoną.

Mūsų kasdienė kalba pakito, nes ją pakeitė viešoji erdvė: karas, gintis, stiprinti, neramūs laikai... Artikuliuojame tai savo kalbėjimo sraute. Nesu laikęs ginklo rankoje. Ir nenoriu nei apsiginti, nei matuotis, nei ruoštis, nei už save, nei už kitus. Nes viskas, ko vertas kiekvieno iš mūsų gyvenimų, tai tik individuali mūsų pačių patirtis, žmonės, kurie tik supa kaip patys artimiausi, o visa kita tėra triukšmas, iliuzija, idealai, suformuoti ir primesti per auklėjimą visai kitų. Kasdien vis labiau tampu skeptiškas patriotiškumo idėjai. Kol daugelis gražiai kalba apie gynybą, kultūrą, nepasižiūri į žodžius, kad nėra gynybos prievolės, ji vis dar vadinama karo prievole. Ir ją organizuoja toli gražu ne patriotai, ne tie, kurie sėdi apkasuose. Man gaila žmonių, kurie gyvena sukurtais idealais ir idėjomis, o kažkas viršiau už juos, kažkas, kas diegia švietimu meilės ir pasiaukojimo idėjas dėl visų kitų, uždirba pinigus.

Geriausias nerimo numalšinimo būdas pakilti virš visų šių istorijų, tuščių burbulų. Žmonės, kurie apie tai kalba plačiau, yra išjuokiami. Pastebėjote? Jie sumenkinami. Gi vatnikai, sako, paskutiniai, galgi netgi tautos priešai. Ta pačia destruktyvia energija, tomis pačiomis burnomis, kurios kalba apie Lietuvą, pasiaukojimą ir gynybą tave lygioje vietoje atstumia ir sumaišo su purvais. Tos pačios rankelės, drąsios ir pilnos heroizmo, taurumo net neprasidėjus jokiam karui, tave jau smaugia, tą patį tautietį, brolį. Kas tai yra, jeigu tik ne idealų besivaikantys fokusininkai, įtikėję tuo, kas buvo paduota ant lėkštutės kaip iškeptas taikos balandis, faršas širdutės formos.

Einu paskaitysiu prieš miegą knygą. Pavasaris gražus, saulės šiandien buvo daug, skaniai nusnūdau saulėtame kambaryje podarbinio pokaičio. Paukščiai čiulbėjo. TV net nenorėjau įsijungti. Kaip gera gyventi, kaip neįsijungi kokių žinių, tik gyvenime pavasario tiesioginėje transliacijoje ir tokiu būdu patyri pasaulį betarpiškai jausdamas kūnu ir siela.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Virginija Kulvinskaitė apie klišes literatūroje

 

 

„Klišė nėra blogis, greičiau atvirkščiai. Pats gyvenimas iš esmės yra klišė: kasdien kartojame tuos pačius veiksmus, žodžius. Vertinant lingvistiškai, riba tarp klišės, frazeologizmo, mirusios metaforos – siaura. „Širdis galugerklyje“, „jūra iki kelių“, „per plauką“ – kalbinės klišės ar mirusios metaforos, bet vis tiek gyvos, prasmingos ir funkcionalios, nes tiksliai išreiškia būsenas, situacijas. Man gražu, kai klišės naujame kontekste įgyja papildomų ar net priešingų reikšmių <...> Už klišes literatūroje ir gyvenime atgrasiau įnirtingas siekis pasakyti, parašyti, padaryti kažkaip naujai, kitaip, t. y. įmantri (iš)raiška, po kuria slepiasi klišinis, banalus turinys. Va čia tai blogis.“ Virginija Kulvinskaitė

Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Franz Kafka apie literatūrą, rašymą, kūrybą (Francas Kafka)

 

Sveiki,

„Esu visiškai susitelkęs kūrybai. Kai mano esybė pajuto, jog rašymas man yra vasingiausia gyvenimo kryptis, viskas pakrypo tik į tai, „atsijungė“ visi sugebėjimai, susiję su kūno, valgymo, gėrimo, filosofinių apmąstymų ir pirmučiausia su muzikos džiaugsmais. Visose šiose srityse ėmiau nykti. Tai buvo būtina, nes mano jėgos apskritai buvo tokios menkos, jog tik smarkiai sutelktos galėjo tarnauti rašymui. Tikslą rašyti, žinoma, atradau ne savarankiškai ar kaip nors sąmoningai; jis pats atsirado, ir dabar jam kliudo tik kontora, bet kliudo jau iš esmės.“ Franz Kafka

Francas Kafka – vienas reikšmingiausių XX amžiaus rašytojų, kurio kūryba ir asmenybė paliko gilų pėdsaką literatūros istorijoje. Gimęs Prahoje, tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje, Kafka patyrė sudėtingą vidinį pasaulį, atsispindintį jo kūriniuose. Jo kūryba išsiskiria absurdo, egzistencinio nerimo ir biurokratinio absurdo temomis, kurios atspindi modernaus žmogaus susvetimėjimą ir bejėgiškumą prieš nepažinias jėgas.

Kafka literatūrą laikė ne tik profesija, bet ir būdu išreikšti savo vidinius išgyvenimus ir egzistencinius klausimus. Rašymas jam buvo tarsi terapija, leidžianti susidoroti su nerimu ir baimėmis. Jis buvo itin reiklus savo kūrybai, dažnai abejodamas savo talentu ir vertindamas kiekvieną žodį. Nepaisant to, Kafka rašė nuosekliai ir atsidavęs, palikdamas po savęs gausų literatūrinį palikimą.

Rašytojo dienoraščiai atskleidžia jo vidinį pasaulį, mintis ir jausmus. Juose galima rasti įrašų apie jo santykius su šeima, ypač su valdingu tėvu, kuris turėjo didelę įtaką jo gyvenimui ir kūrybai. Dienoraščiuose taip pat atsispindi Kafkos abejonės dėl savo rašymo, jo ligos ir mirties nuojauta. Šie dienoraščiai yra vertingas šaltinis, leidžiantis geriau suprasti Kafkos asmenybę ir jo kūrybos kontekstą.

Maištinga Siela

Klaipėda. Triptikas "Gintaras Rinkevičius diriguoja Žardės rajono dangui, "IKI" parduotuvei ir uostamiesčiui"

1.

Gintaras Rinkevičius 2025 metų pavasarį diriguoja Klaipėdos Žardės „IKI“ parduotuvės sutvarkytam fasadui.

2.

Gintaras Rinkevičius susikaupęs ir mąsto po Klaipėdos Žardės rajono dangumi, nes tuoj pro plyteles prasikals pienės.

3.

Dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius visu stotu diriguoja Klaipėdos Žardės rajono žmonėms.

 

Iš ciklo „Maištingos Sielos triptikai“

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Moišė Kulbakas ir jo poema "Vilnius" (žydų, litvakų poezija Lietuvoje)

 

Poema „Vilnius“, Moišė Kulbakas

 

1

Su talesu vaikšto kažkas tavo mūrais.

Naktį liūdėdamas vienišas budi mieste.

Įsiklauso: seni pereinami kiemai ir šventyklos

Aidi lyg apdulkėjus, užkimus širdis.

Tu esi psalmynas iš geležies ir iš molio;

Kiekviena siena – melodija, kiekvienas akmuo – malda,

Kai liejasi mėnesiena į kabališkas2 gatves

Ir iškyla tavo stingdantis nuogas grožis.

Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys

Choro dermėj, tavo šventės – budynės,

Ir tavo paguoda – spinduliuojantis skurdas

Lyg priemiesty vasaros tylūs ūkai.

Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,

Apipintas kerpėm ir samanom pilkom;

Kiekviena siena – pergamentas,

kiekvienas akmuo – šventas raštas,

Išdėlioti mįslingai ir praskleisti nakčia,

Kai ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas

Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.

 

2

Naktį liūdėdamas vienas budžiu aš mieste:

Nė garso aplink. Riogso namai – skudurų krūvos,

Vien kaži kur aukštai lajinė žvakelė laša ir mirksi, –

Tai kabalistas įsitaisęs palėpėje sėdi

Ir verpia kaip voras dulsvą gyvenimo siūlą:

– Ar yra kas nors tolimoj, gūdžioj tuštumoj,

Iš kur mes, apkurtę, atklystantį balsą išgirstam?

Ir stovi prieš jį švininis Razielis 4 tamsoj

Senais, aptrintais pergamento sparnais,

Jo akiduobės pilnos voratinklių ir smėlio:

– Ne, nėra. Tiktai liūdesys, daugiau nieko nėra!..

Žvakė laša. Žalias žydas klausosi suakmenėjęs

Ir tamsį iš angelo akiduobių čiulpia.

Pastogė virš pastogės – kuproto padaro plaučiai,

Kuriais tas atsikvepia, snausdamas tarp kalvų.

O gal tu, mieste, esi kabalisto sapnas,

Skrendantis per žemę kaip vortinklis rudens pradžioj?

3

Tu esi psalmynas iš molio ir geležies,

Ir pasklidę klajoja tavo blunkančios raidės:

Moterys – lyg bandelės, vyrai – stangrūs kaip rąstai;

Žvarbios, slaptingos barzdos, pečiai lyg iškalti,

Ir akys, judrios, pailgos, kaip luotai upėj – – –

Tavo žydai prie sidabrinės silkės vėlumoj

Mušasi į krūtinę: o Dieve, nusidedam, nusidedam...

Spokso mėnulis pro langus tarytum balta akis –

Ten skarmalai boluoja sukabinėti ant virvės,

Lovose kūdikiai guli – geltoni, glitūs vikšrai,

Ir mergšių, jau pusiau nuogų, kūnai kaip lentos – – –

Rūstūs tavo žydai tarp gatvių, siaurų ir rūsčių:

Stingsta nebylios jų kaktos nei sinagogos sienos,

Ir antakiai samanoja – lyg virš tavo griuvėsių stogai.

Tu esi psalmynas, ant laukų parašytas,

Ir kaip varnas giedu tave mėnulio šviesoj,

Nes Lietuvoje saulė netekėjo niekada.

 

4

Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys

Choro dermėj, tavo tylusis pavasaris juodas.

Kalas iš mūrų medelis, iš sienų – žolė;

Iš senmedžio šliaužia apsnūdę peleniniai žiedai,

Ir kyla iš lėto nuo žemės purvinos dilgės,

Vien apmirusių sienų šaltis ir nešvara.

Bet pasitaiko nakčia, kai akmenį džiovina vėjelis:

Artėja gatve sidabruodama užsisvajojus būtybė,

Užgimus iš skaidriausios vilnies ir mėnulio spindulių –

Tai Vilija atsikėlė, miglota ir vėsi.

Ir daili, ir nuoga, su ilgom gaivinančiom rankom –

Įžengė į miestą. Išsikreipę žiūri langeliai akli,

Ir tiltukai permesti tarp bekalbių mūrų.

O niekas durų neatidarys, neiškiš galvos

Pasiteiraut, ko reikėtų persišviečiančiai grakštuolei.

Stebisi kalvos aplink ir bokštai barzdoti,

Ir tylu, ir tylu – – –

 

5

Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,

Ir žmonių pavidalai vos matos tavo gelmėj:

Tolimoj properšoj – balti, spindintys gaonai,

Pastangų nugludinti kaulai – smailūs, tvirti;

Plieninio bundisto6 raudoni karšti marškinėliai,

Pas žilą Bergelsoną7 skubantis mėlynas mokinys,

Ir jidiš kalba – ąžuolo lapų vainikas

Ant šventiškai kasdienių vartų miestan.

Pilkšva jidiš – tai spindesys primerktuose languose, –

Tai aš kaip keleivis prie šulinio pakelėje

Sėdžiu ir jos šiurkščių garsų klausausi.

O gal tai kraujas taip garsiai kunkuliuoja manyje?

Aš miestas esu! Tūkstančiai durų į pasaulį,

Į apskretusią šaltą mėlynę – stogai virš stogų.

Aš – pajuodus liepsna, godžiai laižanti sienas

Ir svetur žėruojanti aštrioje litvako akyje.

Aš – pilkuma! Aš – pajuodus liepsna! Aš – miestas!

 

6

Ir ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas

Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.

 

Vertė Alfonsas Bukontas

 

APIE AUTORIŲ IR JO POEMĄ

 

Moišė Kulbakas, gimęs 1896 metais Smurgainyse, dabartinės Baltarusijos teritorijoje, buvo išskirtinis žydų poetas ir dramaturgas, kurio kūryba paliko gilų pėdsaką jidiš literatūroje. Jo gyvenimas, nors ir tragiškai nutrauktas sovietų režimo, buvo kupinas kūrybinio pakilimo ir gilaus ryšio su žydų kultūra. Kulbako kūryba, persmelkta modernizmo dvasia, atspindėjo žydų tautos išgyvenimus, tradicijas ir kultūrinį paveldą. Jis sugebėjo sujungti tradicinius žydų motyvus su moderniais literatūriniais ieškojimais, sukurdami unikalią ir paveikią poetinę kalbą.

 

Poema „Vilnius“, parašyta 1926 metais, yra vienas ryškiausių Kulbako kūrinių, laikomas Vilniaus žydų kultūros ir istorijos paminklu. Šioje poemoje poetas atskleidžia Vilniaus, kaip žydų kultūros centro, dvasią, jo gyventojų kasdienybę, tradicijas ir miesto istorijos dramatiškumą. Jis aprašo Vilniaus gatves, sinagogas, žydų turgus ir amatininkų dirbtuves, sukurdami gyvą ir spalvingą miesto paveikslą. Poema „Vilnius“ yra ne tik meninis kūrinys, bet ir istorinis dokumentas, liudijantis apie Vilniaus žydų bendruomenės gyvenimą ir jos indėlį į miesto kultūrą.

 

Kulbako kūryba, nors ir tragiškai nutraukta 1937 metais, kai poetas buvo sušaudytas Minske, išlieka svarbi jidiš literatūros dalis. Jo poema „Vilnius“ yra neatsiejama Vilniaus kultūrinio paveldo dalis, primenanti apie miesto žydų bendruomenės istoriją ir indėlį į Lietuvos kultūrą. Kulbako kūryba įkvėpė daugelį menininkų, tarp jų ir skulptorių Romualdą Kvitą, sukūrusį skulptūrą „Vandens nešėjas“, kuri yra tiesiogiai susijusi su poemos „Vilnius“ motyvais.

 

Maištinga Siela