Dienos daina: A.R. Rahman, The Pussycat Dolls – Jai Ho (You Are My Destiny) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

Prisimenu tuos metus, kai keli pažįstamai patarė anuomet nueiti pasižiūrėti filmo „Lūšnynų milijonierius“. Lietuvoje rodė ir buvo tikras hitas, dar net nebuvo gavęs „Oskaro“, kurį pelnys, bet jau visi kalbėjo apie tą filmą, kurio pagrindiniu garso takeliu tapo A. R. Rahman sukurta ir įrašyta daina, o vėliau ir greitai įrašyta nauja versija su pop muzikos grupe The Pussycat Dolls daina „Jai Ho“. Anuomet ši daina daug kam patiko, o man indiškų motyvų prisodrinta daina pasirodė... šiaip sau. Šiandien ją išklausiau dar kartą ir nustebau, kaip man idealiai šįkart tiko ir patiko! Tiesa, nieko nežinau apie pagrindinį šios dainos atlikėją, tad, kaip sakant, viskas nuo pradžių.

A. R. Rahman, gimęs 1967 m. sausio 6 d., yra vienas žinomiausių Indijos kompozitorių, dainininkų ir muzikos prodiuserių, vadinamas „Madraso Mocartu“, bet man asmeniškai negirdėtas, bet nieko nuostabaus, nes absoliučiai nesiklausau jokios indiškos muzikos. Savo muzikinę karjerą pradėjo 1992 metais, sukūręs garso takelį tamilų filmui „Roja“, kuris akimirksniu sulaukė didelio pripažinimo ir pakeitė Indijos kino muzikos veidą. A. R. Rahman populiarumas yra milžiniškas ne tik Indijoje, bet ir visame pasaulyje, ypač po to, kai jis pelnė du „Oskarus“ už muziką filmui „Lūšnynų milijonierius“ (angl. Slumdog Millionaire) 2009 metais. Jis yra išleidęs daugiau nei 145 garso takelių filmams, o jo muzika pasižymi unikaliu skambesiu, kuriame meistriškai derinamos tradicinės Indijos muzikos formos su moderniais elektroniniais garsais, Vakarų klasikinės muzikos elementais, džiazu ir pasaulio muzikos ritmais. Šis novatoriškas stilius ir gebėjimas sluoksniuoti sudėtingas melodijas padarė jį vienu įtakingiausių šiuolaikinės muzikos kūrėjų.

 

Kalbant apie The Pussycat Dolls – tai Amerikos pop ir R&B merginų grupė, susiformavusi Los Andžele 1995 metais kaip burleskos šou trupė. Pasaulinės šlovės jos sulaukė po 2003 m., kai buvo pertvarkytos į pop grupę ir pasirašė sutartį su „Interscope Records“ įrašų kompanija. Grupės lyderė – charizmatiškoji vokalistė Nicole Scherzinger – tapo pagrindiniu veidu, o grupės skiriamuoju bruožu tapo provokuojantys ir choreografiškai sudėtingi pasirodymai. 2005 m. jos išleido debiutinį albumą „PCD“, kuriame buvo tokie hitai kaip „Don't Cha“ ir „Stickwitu“, pelnę didelį populiarumą ir komercinę sėkmę. Iki savo iširimo 2010 metais, The Pussycat Dolls išleido du studijinius albumus, o jų muzika, pasižyminti užkrečiamais šokių ritmais ir moteriškos galios tematika, padarė jas viena populiariausių ir įtakingiausių pop grupių XXI a. pirmajame dešimtmetyje.

 

Dainos „Jai Ho! (You Are My Destiny)“ istorija prasidėjo 2008 m., kai originalus kūrinys „Jai Ho“ buvo sukurtas specialiai Indijos filmui „Lūšnynų milijonierius“ (angl. Slumdog Millionaire) ir pelnė A. R. Rahmanui „Oskarą“. Po filmo milžiniškos sėkmės, buvo nuspręsta sukurti tarptautinę dainos versiją, kuri būtų labiau prieinama Vakarų publikai. Šis sumanymas virto bendru darbu, kuriame A. R. Rahman bendradarbiavo su JAV pop grupe The Pussycat Dolls, o didžioji dainos dalis buvo perdainuota anglų kalba.

 

Šis muzikinis sąjunga buvo pasirinkta siekiant sujungti skirtingus kultūrinius ir muzikinius stilius. A. R. Rahmano indiški, bollywood'o įkvėpti ritmai ir melodijos buvo apjungti su The Pussycat Dolls būdingu pop ir R&B skambesiu. Rezultatas – gyvybingas ir unikalus kūrinys, kuriame susipina Vakarų pop muzikos energija ir Rytų muzikos dvasingumas. Dainos vaizdo klipas, kuriame The Pussycat Dolls narės šoka apleistoje traukinių stotyje, apjungia Holivudo glamūrą su bolivudinio stiliaus choreografija, o tai dar labiau pabrėžia šios dainos tarptautiškumą.

 

Daina „Jai Ho! (You Are My Destiny)“ buvo išleista 2009 m. vasario 23 d. ir buvo įtraukta į perleistą The Pussycat Dolls albumą „Doll Domination“. Kūrinys greitai pasiekė aukščiausias vietas tarptautiniuose muzikos topuose, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės „Official Singles Chart“ tope daina pakilo iki 3 vietos ir tapo vienu sėkmingiausių grupės singlų šioje šalyje. Sėkmę lydėjo ir aukštas vertinimas kitose šalyse, pavyzdžiui, Australijoje, kur daina buvo sertifikuota keturis kartus platininiu. Šiandien siūlau dar kartą prisiminti ir paklausyti šio net mano skoniui neįprasto, bet gero kūrinio.

 

A.R. Rahman, The Pussycat Dolls – Jai Ho (You Are My Destiny)

[lyrics / žodžiai]

 

[A. R.:]

Jai Ho!

 

[PCD (A. R.):]

I got shivers when you touch my face

I'll make you hot, get all you got

I'll make you wanna say

(Jai Ho! Jai Ho!)

 

I got fever running like a fire

For you I will go all the way

I'm gonna take you higher

(Jai Ho)

 

I'll keep it steady, cause steady is how I do it

(Jai Ho!)

This beat it heavy, so heavy you're gonna feel it

 

[PCD (A. R.):]

(Jai Ho!)

You are the reason that I breathe

(Jai Ho!)

You are the reason that I still believe

(Jai Ho!)

You are my destiny

Jai Ho! Oh, oh, oh, oh

(Jai Ho!)

No, there is nothing that can stop us

(Jai Ho!)

Nothing can ever come between us

(Jai Ho!)

So come and dance with me

Jai Ho! Oh

You and me, it's destiny

 

[PCD:]

Catch me, catch me, catch me

C'mon, catch me, I want you now

I know you can save me

You can save me, I need you now

I am yours forever, yes, forever

I will follow

Anyway and anywhere

Never gonna let go

 

[A. R.:]

(Jai Ho!)

 

[PCD (A. R.):]

Escape away. I'll take you to a place

This fantasy of you and me

I'll never lose the chase

(Jai Ho!)

 

I can feel you rushing through my veins

There's an ocean in my heart

I will never be the same

(Jai Ho!)

 

Just keep it coming, yeah, baby, just keep it coming

(Jai Ho!)

You're gonna find out, baby, I'm one in a million

 

[PCD (A. R.):]

(Jai Ho!)

You are the reason that I breathe

(Jai Ho!)

You're the reason that I still believe

(Jai Ho!)

You are my destiny

Jai Ho! Oh, oh, oh, oh

(Jai Ho!)

No, there is nothing that can stop us

(Jai Ho!)

Nothing can ever come between us

(Jai Ho!)

So come and dance with me

Jai Ho! Oh

You and me, it's destiny

 

[PCD:]

Catch me, catch me, catch me

C'mon, catch me, I want you now

I know you can save me

You can save me, I need you now

I am yours forever, yes, forever

I will follow

Anyway and anywhere

Never gonna let go

 

[A. R.:]

(Jai Ho!)

 

[PCD:]

I need you, gonna make it

I'm ready, so take it

 

[PCD (A. R.):]

(Jai Ho!)

You are the reason that I breathe

(Jai Ho!)

You are the reason that I still believe

(Jai Ho!)

You are my destiny

Jai Ho! Oh, oh, oh, oh

(Jai Ho!)

No, there is nothing that can stop us

(Jai Ho!)

Nothing can ever come between us

(Jai Ho!)

So come and dance with me

Jai Ho! Oh

You and me, it's destiny

 

[PCD (A. R.):]

(Jai Ho!)

Baila! Baila!

(Jai Ho!)

Baila! Baila!

(Jai Ho!)

Baila! Baila!

(Jai Ho! Jai Ho!)

 

Maištinga Siela

LDK homoseksualumo istorija: sodomija, bausmės, didikų tyla, XIX- XX a. Lietuva ir nutylėta istorija

 

Sveiki,

 

Šiuo įrašų bandysiu pagrįsti iš išlikusių šaltinių tokia eseistine forma, kokia buvo LDK laikų homoseksualumo istorija? Kad homoseksualai egzistavo ir jų visais laikais buvo – faktas! Bet kaip jie gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais?

 

Mokslinėje istoriografijoje nėra patikimų ir dokumentais pagrįstų žinių apie plačiai paplitusią sodomiją ar homoseksualius santykius tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų. Nors teisiniuose aktuose, pavyzdžiui, Lietuvos Statutuose, sodomija buvo numatyta kaip nusikaltimas, už kurį grėsė mirties bausmė, nėra išlikusių žinomų teismo bylų ar kronikų, kurios atvirai aprašytų tokius atvejus su konkrečiais didikų vardais.

 

Priežasčių, kodėl apie tai išliko mažai informacijos, yra keletas. Pirma, LDK visuomenė, veikdama pagal krikščioniškas dogmas, homoseksualius santykius traktavo kaip didelę nuodėmę ir smerkė juos, todėl tokios temos buvo tabu. Didikai, kuriems reputacija buvo gyvybiškai svarbi, stengėsi slėpti bet kokius galimus nukrypimus nuo visuomenės normų, kad nepakenktų savo politinei ir socialinei padėčiai. Antra, giminės tęstinumas ir santuokos buvo ne asmeninio pasirinkimo, o politinio ir ekonominio išgyvenimo klausimas. Didikų santuokos buvo kruopščiai planuojamos, siekiant sukurti sąjungas ir išsaugoti valdomas žemes, todėl homoseksualumas negalėjo būti atvirai toleruojamas.

 

Šiuolaikiniai istorikai, remdamiesi netiesioginiais šaltiniais, tokiais kaip giminės šakų, kurios neturėjo tiesioginių palikuonių, studijos, kartais kelia hipotezes apie galimus homoseksualius asmenis tarp didikų. Tačiau šios interpretacijos lieka spekuliacinės ir nėra patvirtintos jokiais tiesioginiais įrodymais. Kadangi trūksta išsamių asmeninių dienoraščių ar laiškų, atvirai aprašančių intymų gyvenimą, šis LDK istorijos aspektas išlieka menkai ištirtas ir kupinas spėjimų.

 

Štai Kristinos Sabaliauskaitės 4 dalių romanų cikle „Silva Rerum“ perteikiama ir vieno Baroko laikotarpiu didiko – Uršulės brolio Kazimiero Norvaišos – homoseksuali pasakojimo linija, kuris iš pradžių gyveno Vilniuje, o po to keliavo po Europą, paliko nakvynės namų įbrėžus Nyderlanduose, kuriuos aptiks jo giminės palikuonis. Visgi pati K. Sabaliauskaitė yra sakiusi (jeigu neklystu), kad LDK bajorijoje tarp vyrų tikrai būta homoseksualizmo ir jis buvo neaptarinėjamas, nors pakuždomis lyg ir žinoma – kas kieno reikalas, kas kaip norėjo, taip ir gyveno, nepaisant to, kad iš tavęs tikisi vyriškosios giminės palikuonių.

 

Abejotini gandai apie LDK didikų homoseksualumą.

 

Vienas ryškiausių ir dažniausiai minimų pavyzdžių yra susijęs su karaliumi Žygimantu Augustu (1520–1572 m.). Nors jis buvo vedęs tris kartus, nė su viena iš žmonų nesusilaukė vaikų. Ši situacija, kartu su jo asmenine korespondencija ir kronikininkų užuominomis, lėmė ilgalaikius gandus apie jo galimą impotenciją arba net homoseksualumą. Istorikai dažnai nurodo, kad jo santykiai su vyrais, ypač su jo dvaro riteriu Mikołajus Pacu, buvo itin artimi ir intymūs, o tai skatino to meto politinius oponentus platinti gandus. Tiesa, šiandien dauguma istorikų labiau linkę manyti, kad vaikų trūkumas buvo susijęs su fizinėmis ligomis, o ne su homoseksualumu.

 

Jonas Kazimieras Vaza (valdė 1648–1668 m.). Karalius Jonas Kazimieras, garsėjęs savo nepastoviu ir melancholišku būdu, ilgą laiką nesusituokė ir nerodė didelio susidomėjimo moterimis. Tai davė peno gandams, kuriuos jo politiniai priešai naudojo prieš jį. Pirmą kartą jis vedė tik būdamas 40-ies, o po žmonos mirties atsisakė sosto ir išvyko į Prancūziją, kur tapo abatu. Nors tai galėjo būti susiję su religinėmis pažiūromis ar depresija, jo asmeninio gyvenimo ypatumai visada buvo spekuliacijų objektas.

 

Šviesuoliai ir vienuolynai. Kai kurie istorikai kelia prielaidas, kad dalis vyrų, kurie sąmoningai rinkosi celibatą ar vienuolystę, galėjo turėti slaptų motyvų. XVII–XVIII a. vienuolynai neretai tapdavo prieglobsčiu tiems, kurie vengė santuokos ir privalomo giminės tęsinio. Tiesa, tai tėra prielaida, ir dažniausiai tokie pasirinkimai buvo grindžiami religiniais įsitikinimais, studijomis ar tiesiog noru išvengti politinių dvaro intrigų.

 

Kiti gandai. Įvairios kronikos užsimena apie sodomijos bylas, tačiau be konkrečių detalių ir asmenybių vardų. Dėl sodomijos buvo teisiami paprasti žmonės, kareiviai, tačiau didikų vardai tokiuose kontekstuose nefigūravo. Greičiausiai todėl, kad jie turėjo pakankamai galios, jog tokie kaltinimai būtų nutildyti arba iš viso nepasiektų teismo.

Taigi... Moksliniai duomenys rodo, kad LDK laikotarpiu homoseksualumas, kaip reiškinys, neabejotinai egzistavo, tačiau nebuvo viešai toleruojamas ir turėjo būti slepiamas. Pagrindinė priežastis, kodėl išliko labai mažai informacijos, nėra tai, kad jo nebuvo, o tai, kad buvo didelė baimė būti atskleistam dėl griežtų bausmių ir visuomenės pasmerkimo.

 

Homoseksualumas Lietuvoje po Paskutinio padalijimo iki Antrojo pasaulinio karo.

 

Pirmieji asmenys, kurie bent netiesiogiai gali būti siejami su LGBT+ bendruomene Lietuvoje, atsiranda tik gerokai vėliau, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Viena iš ryškiausių figūrų yra Ema Goldman (1869–1940 m.). (Apie ją rašiau jau ČIA.) Nors ji gimė Vilijampolėje (tuometė Rusijos imperija), didžiąją dalį savo gyvenimo ir aktyvizmo praleido JAV. Ji buvo garsi anarchistė ir garsi LGBT+ teisių aktyvistė, viena pirmųjų kovotojų už lytinę laisvę. Kitas pavyzdys, jau XX a. pradžioje, yra dailininkė Vera Šleivytė (1906–1998 m.), kuri atvirai kalbėjo apie savo lesbietišką tapatybę. Šie pavyzdžiai rodo, kad nors oficialiai homoseksualūs santykiai buvo persekiojami, individualių asmenybių, kurių tapatybė išliko istorijoje, atsirado tik XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje, kai visuomenė pamažu ėjo link didesnio atvirumo.

Vera Šleivytė iš dešinės

 

Viktoras Petkus (1928–2019 m.) – disidentas ir žmogaus teisių gynėjas, vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės įkūrėjų. Sovietų valdžia, siekdama jį diskredituoti, sukonstravo bylą, kurioje jam buvo priskirti ir homoseksualaus tvirkinimo kaltinimai. Šis atvejis, nors ir buvo KGB įrankis, rodo, kad homoseksualumas buvo naudojamas kaip politinio persekiojimo priemonė. Tai leidžia manyti, kad KGB žinojo apie homoseksualias bendruomenes, tačiau jas kontroliavo ir šantažavo.

 

Projekte, pavadintame „Seksualinio disidento gyvenimo Sovietų Sąjungoje kronikos“, pasirodė anoniminio vyro, pasivadinusio Sauliumi, liudijimas. Saulius pasakojo apie savo patirtis sovietmečiu, kai homoseksualumas buvo traktuojamas kaip nusikaltimas, o už lytinius santykius tarp vyrų grėsė įkalinimas. Jo pasakojimas atskleidė, kaip baimė ir visuomenės pasmerkimas lėmė slaptą gyvenimą, tačiau atskleidė ir tai, kad egzistavo maža, tačiau darni homoseksualių asmenų bendruomenė. Jo pasakojimas yra itin vertingas, nes tai vienas iš nedaugelio išlikusių liudijimų, atskleidžiančių, kokios buvo homoseksualių žmonių patirtys represinėje Sovietų Lietuvoje.

 

Bet iš kai kurių straipsnių žinau, kad, pvz., tam tikros moterys, kurios vilkėjo ir elgėsi kaip vyrai XIX a. Lietuvoje irdabar galimai galima sieti su LGBTQ nutylėta istorija daugmaž žinoma.

 

Antrasis pasaulinis karas ir nacių Lietuvoje homoseksualių asmenų politika

 

Nacių ideologija homoseksualumą vertino kaip „degeneraciją“ ir grėsmę „grynai“ arijų rasei. Vokietijoje homoseksualūs vyrai buvo persekiojami pagal Vokietijos baudžiamojo kodekso 175 straipsnį, kuris kriminalizavo lytinius santykius tarp vyrų. Tūkstančiai homoseksualių vyrų (moterys lyg ir nutylimos?) buvo įkalinti koncentracijos stovyklose ir priversti dėvėti rožinius trikampius, kurie žymėjo juos kaip kalinius.

 

Lietuvoje, nacių okupuotoje teritorijoje, pagrindinis genocido taikinys buvo žydų tautybės asmenys. Jų persekiojimas buvo sisteminis ir masinis, apėmęs getų steigimą, priverstinį darbą ir masines egzekucijas. Nors nacių įstatymai buvo taikomi ir okupuotose teritorijose, trūksta duomenų, liudijančių, kad homoseksualai Lietuvoje būtų masiškai suimami vien dėl savo seksualumo ir siunčiami į getus. Tikėtina, kad tokie asmenys buvo persekiojami pavieniui arba, kaip ir kitose nacių okupuotose šalyse, tremiami į Vokietijos koncentracijos stovyklas, o ne į Lietuvos getus.

 

Po 1990 metų situacija pamažu ir, sakyčiau po 2000-ųjų gan sparčiai keičiasi, turint galvoje, kiek amžių LGBTQ žmonės buvo laikomi nuodėmingais, sodomitais ir t. t.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Mykolas Servacijus Višnioveckis (1680-1744) – išdavikas ar didvyris?

Sveiki, istorijos sekėjai,

 

Man labai patinka LDK istorijos ir ypač apie kokius nors senus didikus ir jų giminę. Višnioveckį atsekiau tyrinėdama ir besidomėdamas apie Kazimierą Joną Sapiegą ir jo laikmečio gyvenimą, todėl šis įrašas bus skirtas būtent šiam LDK didikui.

 

Mykolas Servacijus Višnioveckis (gimė 1680 m. Lvove, mirė 1744 m. Merkinėje) – buvo kunigaikštis ir paskutinis vyriškosios giminės linijos Višnioveckis. Jo asmenybė ir karjera neatsiejama nuo XVII a. pabaigos ir XVIII a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinių intrigų ir karinių konfliktų, ypač su įtakinga Sapiegų gimine. Mykolas Servacijus pasižymėjo ne tik kaip įgudęs karvedys, bet ir kaip politikas, kuris sugebėjo pasinaudoti giminės ir valstybės krize savo asmeninei ir politinei sėkmei.

 

Mykolo Servacijaus politinė karjera buvo ilga ir sėkminga, o jos kulminacija pasiekta po pergalės prieš Sapiegas. Jis ėjo aukščiausias LDK pareigas, tokias kaip Lietuvos lauko etmonas (1702–1703 ir 1707–1709 m.) ir Lietuvos didysis etmonas (nuo 1703 m.). Šios pareigos suteikė jam didelę karinę ir politinę galią. Vėliau jis taip pat buvo Vilniaus kaštelionas (1703–1706 m.) ir Vilniaus vaivada (nuo 1706 m.), kas dar labiau sustiprino jo įtaką svarbiausioje LDK provincijoje (centre?). Jo pergalė prieš Sapiegas Valkininkų mūšyje 1700 m. buvo esminis lūžis, kuris ne tik susilpnino konkurentų giminę, bet ir atvėrė jam kelią į valdžią. Šis mūšis parodė jo lyderystę ir gebėjimą mobilizuoti nepatenkintą bajoriją prieš giminės hegemoniją. Mykolas Servacijus valdė didžiules žemes dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos teritorijose, o jo rezidencijos buvo svarbūs politiniai ir kultūriniai centrai.

 

Nors Valkininkų mūšis buvo didelė pergalė, Višnioveckio karjerą vėliau komplikavo Didysis Šiaurės karas. Iš pradžių palaikęs karalių Augustą II, 1707 m. jis perėjo į švedų pusę, kuriai vadovavo karalius Karolis XII. Tačiau švedams pralaimėjus Poltavos mūšį 1709 m., Višnioveckis vėl pripažino Augusto II valdžią.

 

Apie Mykolo Servacijaus Višnioveckio asmeninį gyvenimą žinoma, kad jis buvo vedęs tris kartus. Jo pirmoji žmona buvo Kotryna Dolskytė, antroji – Marijana Oginskaitė, o trečioji – Teklė Rožė Radvilaitė. Nors jis buvo vedęs tris kartus, nė su viena žmona nesusilaukė vaikų, kurie būtų perėmę giminės pavardę. Tai lėmė, kad po jo mirties 1744 m. Merkinėje, kurioje, kaip spėjama, jis turėjo savo rezidenciją, išnyko Višnioveckių giminės vyriškoji linija, o jo valdos perėjo kitoms didikų šeimoms. Višnioveckis garsėjo kaip ambicingas ir ryžtingas politikas, kuris mokėjo manevruoti sudėtingomis politinėmis sąlygomis. Be karinės ir politinės veiklos, jis taip pat buvo domėjosi rašyba ir poezija. Jo palikimas – tai ne tik pergalės mūšio lauke, bet ir išlikę literatūriniai tekstai, atspindintys jo intelektualius interesus. Jo charakterio bruožai – ambicijos ir gebėjimas prisitaikyti – leido jam išgyventi sudėtingiausius valstybės politinius perversmus ir užtikrinti savo vietą istorijoje.

 

Deja, dauguma jo kūrinių nėra plačiai ištirti ar išleisti, todėl sunku nustatyti tikslų jų turinį ir apimtį. Vis dėlto, išlikusiuose šaltiniuose ir tyrimuose pabrėžiama, kad jis rašė, o jo literatūrinė veikla atspindi tuometinių didikų intelektualinius interesus. Mykolo Servacijaus Višnioveckio raštai ir laiškai yra vertinami kaip svarbus istorinis šaltinis, leidžiantis giliau pažinti ne tik jo asmenybę, bet ir to meto politinę bei kultūrinę aplinką. Tai padeda suprasti, kaip mąstė ir kokiais idealais gyveno LDK didikas. Daugiausia jo epistoliarinis (laiškų) palikimas, yra išlikę ir saugomi įvairiuose archyvuose. Nors jo kūriniai nėra išleisti kaip atskiras leidinys, jo rankraščius ir dokumentus galima rasti kai kuriose bibliotekose ir archyvuose, pavyzdžiui, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje. Šiuose fonduose saugomi dokumentai yra svarbūs istorikams, tyrinėjantiems to laikmečio politiką ir kultūrą, tačiau plačiajai visuomenei jie nėra lengvai prieinami ar publikuoti.

 

Ar Višnioveckis išdavė LDK ir karalių Augustą II Stiprųjį?

Didžiojo Šiaurės karo (1700–1721 m.) pradžioje Mykolas Servacijus Višnioveckis palaikė Abiejų Tautų Respublikos valdovą Augustą II Stiprųjį, kuris, būdamas Saksonijos elektorius, siekė sustiprinti savo pozicijas regione. Tačiau karo eiga greitai apsivertė: 1702 m. švedų kariuomenė, vadovaujama karaliaus Karolio XII, įsiveržė į Abiejų Tautų Respublikos teritoriją ir ėmė sparčiai ją kontroliuoti. Švedų pergalės privertė daugelį didikų, įskaitant ir Višnioveckį, permąstyti savo sąjungas. Matydamas, kad Augustas II pralaimi ir nebegali garantuoti stabilumo, Višnioveckis 1707 m. priėmė sprendimą pereiti į švedų pusę. Šis veiksmas buvo ne išdavystė asmeniškai prieš Augustą II, o pragmatiškas žingsnis, siekiant apsaugoti savo valdas ir politinę padėtį naujomis politinėmis sąlygomis. Švedų pergalė atrodė neišvengiama, o sąjunga su jais – vienintelis kelias išgyventi.

 

Tačiau politinė situacija dar kartą dramatiškai pasikeitė. 1709 m. įvyko lemiamas Poltavos mūšis, kuriame Rusijos caras Petras I visiškai sutriuškino švedų kariuomenę (apie tai puikiai parašė Kristina Sabaliauskaitė romanų dilogijoje „Petro imperatorė“). Šis pralaimėjimas ne tik sumenkino Švedijos galią, bet ir grąžino Augustą II į Abiejų Tautų Respublikos sostą. Višnioveckis, matydamas, kad švedų aljansas žlugo, nedelsdamas vėl pakeitė pusę. Jis prisipažino klydęs ir vėl pripažino Augusto II valdžią. Augustas II, grįžęs į sostą, susidūrė su sudėtinga situacija. Jam reikėjo atstatyti valstybės stabilumą, o tam reikėjo stiprių ir įtakingų didikų paramos. Atleisdamas Višnioveckiui ir kitiems perbėgėliams, karalius Augustas II parodė politinį įžvalgumą: vietoje to, kad baustų, jis stengėsi susitaikyti su įtakingiausiais bajorais, taip užsitikrindamas jų lojalumą ateityje ir išvengdamas naujų vidinių konfliktų. Tai buvo pragmatiškas sprendimas, siekiant konsoliduoti valdžią ir išsaugoti valstybės vientisumą po sekinančio karo.

Šis portretas nutapytas (kurį pmatote) XVIII a. pirmojoje pusėje, tačiau konkretaus autoriaus pavardė nėra žinoma, todėl jis priskiriamas nežinomam dailininkui. Portrete Višnioveckis vaizduojamas iškilmingai apsirengęs, su ilgais plaukais, o jo krūtinę puošia Baltojo Erelio ordino žvaigždė ir juosta – tai rodo jo aukštą statusą Abiejų Tautų Respublikoje. Išraiškinga mąstysena ir veido bruožai atspindi jo, kaip valdingo ir ryžtingo politiko, charakterį. Šiuo metu vienas iš tokių portretų yra saugomas Krokuvos nacionaliniame muziejuje Lenkijoje, o kitas, panašus, - Baltarusijos nacionaliniame dailės muziejuje Minske. Tai rodo, kad toks portretas buvo populiarus ir galimai turėjo kelias kopijas.

 

Šįkart tiek. Tikiuosi buvo naudinga.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Kazimieras Jonas Sapiega (1638-1720) – Sapiegų rūmų tikrasis valdovas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie garsiuosius Sapiegų rūmus bei jų istoriją jau rašiau ČIA. Šiandien tęsiu apie Sapiegų giminės istoriją ir noriu skirti šiek tiek dėmesio Kazimierui Jonui Sapiegai.

 

Kazimieras Jonas Sapiega buvo svarbi asmenybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijoje, priklausantis vienai įtakingiausių didikų giminių. Jo gyvenimas ir veikla atspindi sudėtingą XVII a. pabaigos politinę situaciją, giminės ambicijas ir kovas dėl valdžios.

 

Kazimieras Jonas Sapiega gimė apie 1638 m. ir mirė 1720 m. gegužės 13 d. Daugiau nei penkiasdešimt metų jis aktyviai dalyvavo politiniame ir kariniame šalies gyvenime. Jo karjera buvo nuosekli ir įspūdinga: jis ėjo daugybę aukštų pareigų, kurios suteikė jam didelę galią ir įtaką. Sapiega buvo Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas (nuo 1681 m.), o vėliau – Didysis etmonas (nuo 1682 m.). Šios pareigos suteikė jam neribotą karinę valdžią, o tai buvo itin svarbu to meto valstybėje. Be to, jis buvo Vilniaus vaivada (nuo 1682 m.), kas sustiprino jo pozicijas ir leido kontroliuoti svarbiausią Didžiosios Kunigaikštystės miestą.

 

Kazimieras Jonas Sapiega paliko ryškų pėdsaką Vilniaus ir visos Lietuvos istorijoje. Jo, kaip Didžiojo etmono, kaip minėjau, galia buvo milžiniška, ir jis aktyviai ja naudojosi, gindamas savo giminės interesus. Sapiegos šeima, ypač Kazimieras Jonas, tuo metu tapo beveik savarankiška jėga, kuri dažnai veikė nepriklausomai nuo karaliaus ir Seimo sprendimų. Tai sukėlė didelį kitų didikų nepasitenkinimą ir sukėlė ilgą kovą dėl valdžios, žinomą kaip Sapiegų ir kitų didikų konfrontacija. Ši konfrontacija pasiekė apogėjų 1700 m. Valkininkų mūšyje, kurio metu Sapiegų kariuomenė patyrė pralaimėjimą prieš kitų didikų pajėgas, vadovaujamas Mykolo Servacijaus Višnioveckio. Šis pralaimėjimas sumenkino Sapiegų giminės įtaką ir galutinai atėmė iš jų didžiąją politinę galią. Tačiau pats Kazimieras Jonas mūšio metu nedalyvavo. Nors jo politinė karjera baigėsi pralaimėjimu, jo indėlis į Vilniaus architektūrą išlieka akivaizdus – jis finansiškai rėmė daugelio Vilniaus barokinių bažnyčių statybas.

 

Kazimieras Jonas Sapiega garsėjo kaip valdingas, ambicingas ir ryžtingas politikas. Jis buvo puikus strategas, tačiau jo noras įtvirtinti Sapiegų dominavimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lėmė ilgalaikius konfliktus. Apie jo asmeninį gyvenimą žinoma, kad jis buvo vedęs tris kartus. Pirmąja jo žmona tapo Marija Kristina de Béthune, antra – Teresė Korvin-Gosievskaitė, o trečia – Antanina Čartoriskaitė. Tiesa, jo asmeninis gyvenimas dažnai liko politikos šešėlyje, nes būtent politinės intrigos ir kova už giminės galią buvo pagrindinis jo gyvenimo variklis. Jo, kaip politinio veikėjo, ambicijos atsispindi ir jo portretuose, kuriuose jis vaizduojamas kaip didikas, turintis galią.

 

Yra išlikę keli Kazimiero Jono Sapiegos atvaizdai. Garsiausias iš jų – nežinomo dailininko nutapytas portretas, kurį čia ir matote, vaizduojantis jį su Didžiojo etmono regalijomis, kas pabrėžia jo aukštą statusą. Nors nėra tikslių duomenų, kas nutapė šį ir kitus jo portretus, jie yra vertingi istoriniai šaltiniai, padedantys suprasti to meto didikų reprezentavimo kultūrą ir Sapiegos vietą visuomenėje.

 

Kokie Vilniaus objektai sietini su Kazimieru Jonu Sapiega?

 

1. Sapiegų rūmai Antakalnyje. Tai pagrindinis su jo vardu susijęs pastatas. Rūmai, pastatyti 1689–1692 m., buvo Kazimiero Jono Sapiegos užmiesčio rezidencija. Šiandien tai yra vienintelis išlikęs brandžiojo baroko stiliaus didikų rūmų ir parko ansamblis Lietuvoje. Rūmai buvo statomi siekiant parodyti Sapiegų giminės ambicijas ir galią.

 

2. Vilniaus Išganytojo bažnyčia ir buvęs trinitorių vienuolynas. Šis kompleksas yra neatsiejama Sapiegų rūmų ansamblio dalis. Kazimieras Jonas Sapiega pakvietė trinitorių vienuolius į Vilnių ir 1694 m. pradėjo statyti vienuolyną bei bažnyčią šalia savo rezidencijos. Bažnyčia buvo užbaigta 1717 m.

 

3. Sapiegų parkas. Tai vienas seniausių ir ryškiausių taisyklingo geometrinio barokinio parko pavyzdžių Lietuvoje, suformuotas prie Sapiegų rūmų. Parkas su alėjomis, fontanais ir dekoratyvinėmis skulptūromis buvo skirtas pabrėžti rezidencijos reikšmę.

 

Įdomu tai, kad visi šiek objektai Antakalnyje šiandien jau labai puikiai sutvarkyti, nes po parką galite vaikščioti nemokamai, galite apsilankyti vienuolyne, o Sapiegų rūmuose vyksta šiuolaikinio meno parodos, pristatoma ir pats Sapiegos palikta rūmų istorija.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Omantas Jokubaitis apie gero žodžio galią, susiskaldižius į grupeles Lietuvos komikus

 Sveiki,

Nesu itin nuoseklus Rolando Mackevičiaus laidos žiūrovas, bet kartais tam tikrų žmonių interviu pasižiūriu ir jie būna neįtikėtinai įdomūs ir įtraukūs. Kai kurie žmonės būna prieš kameras neįtikėtinai atviri, tad man patiko šįkart paklausyti interviu su komiku Omantu Jokubaičiu, su kuriuo belieka sutikti – geras žodis vienija, reikia žmones girti už darbus ir pastangas, o burbėti – jeigu galima, atsisakyti ir nesieti tai su savicenzūra ar nuomonės neturėjimu.

„Man tai yra tikrai svarbu. Jeigu matau, kad žmoguje yra potencialo – visada jį pagirsiu. Nes pats augau tokioje aplinkoje, kur buvo daugiau kritikos, kur dažniau bandydavo sumenkinti, užgauti. Bet aš žinau, ką darau. Žinau, kur einu. <...> Man atrodo, visi susiskirstę į grupeles. Komikai, podkastų kūrėjai – visi tik su savais. Ir niekas niekam nepasako gero žodžio. Atrodo, kad visi tik šaiposi vieni iš kitų, apšneka, niurzga.“ Omantas Jokubaitis

Maištinga Siela

Filmas: "28 metai po" / "28 Years Later"

 

Sveiki, skaitytojai,

Kad senstu arba kad pernelyg esu matęs daug kino filmų, suprantu tada, kai po daugel metų tenka žiūrėti filmų pastatytus tęsinius. Jau nebepamenu ne tik kokie siužetai sukosi ankstesnėse dalyse, bet ir apskritai ar buvau matęs. Panašiai nutiko ir su siaubo trileriu „28 metai po“ (angl. 28 Years Latter) (2025), kurį pratęsė režisierius Danny Boyle po savo pirmosios dalies „28 dienos po“, kuri buvo pasirodžiusi 2002 metais. Tiesa, antrąją fračizės dalį režisavo kitas režisierius ir ji vadinosi „28 savaitės po“, pastaroji buvo pristatyta 2007 metais ir žinau tik tiek, kad filmą kažkurį iš jų buvau matęs ir kad filmas buvo apie zombius ir apokalipsę. Ar anuomet patiko? Matyt, kad labai vidutiniškai, nors visos trys dalys, sakyčiau, puikiai įvertintos kino kritikų, o ir pačių žiūrovų neblogai.

Naujausios kino dalies „28 metai po“ tęsia postapokalipsinę žmonių gyvenimo istoriją, kai pasaulyje siaučia šleivakojai zombiai. Nesu zombių kino filmo mėgėjas, man mieliau kokie elegantiški ir intelektualūs vampyrai, bet ką jau padarysi. Trumpai tariant, trečioji dalis pasakoja istoriją po 28 metų ir rodo įvykius atokioje saloje, kurios pagrindinis kelias patiria kasdieninius potvynius, todėl žmonės savoje šiek tiek viduramžius primenančioje citadelėje gali išgyventi misdami medžioklės laimikiais, obuoliais ir išgyventi strėlėmis šaudydami į zombius. Dėmesio centre – sūnaus ir tėvo santykiai, apeliuojantys į medžioklės klajoklių laukus, kai tėvas perduodavo sūnui visą savo patirtį, juo stengiasi didžiuotis, tačiau sūnus dalinai nepateisina savo lūkesčių, nes yra pernelyg doras, lyginant su tėvu. Visgi vieną dieną jis nusivilia tėvu ir pabėga vandens keliu su sunkiai sergančia motina į pavojingą žemyninę dalį, kur jam teks susidurti ne tik su zombiais, bet ir mutavusiu bei protaujančiu nemirtingu vadinamuoju Alfa Zombiu.

Filmas iš pradžių, kol neprasidėjo tėvo ir sūnaus nesantaika, maniau, bus paskutinė nesąmonė, kurios neištversiu, nes atrodo, kad režisierius skirtingais pasakojimo etapais kuria kiek skirtingo žanro kiną. Pradžioje (intro) epizode viskas labai juokinga ir schematiška, vėliau berniuko drama visame filme, sakyčiau, pati stipriausioji dalis, o pabaigoje, kai pasirodo „treninguotoji“ gauja ir pradeda pasimėgaudama skersti zmobius – jau parodija. Ar toks miksas pasiteisina? Nelabai. Bet eklektika sukuria tokį įdomų kitokio atseit zombio filmo variantą, bet pernelyg nenutolstant nuo masinio kino žiūrovo akių. Visumoje – tai brandos berniuko kelionė, atsakomybės ir stiprybės išgyvenimo istorija (survivor stories), orientuota ne tik į zombius, bet apeliuoja į nuoširdų vaikinuko rūpestį išgydyti motiną, vadinasi, to, ko nepadarė puikusis lankininkas skerdikas tėtis. Vadinasi, berniukas geresnis už tėvą, nes jį veda kilnūs tikslai, vadinasi, jis viduryje filmo negali imti ir staiga numirti... Tada filmas išties schematiškas ir žanrinis, jis saugiai laikosi „kelių eismo taisyklių“, tad režisieriui belieka stebinti dinamiškais pavojais, triukais, netikėtai rapsų lauke pasirodžiusiais zombiais ir Alfa Zombio didžiuliais lytiniais organais (ar kas nors juos šmėžuojančius filmo kadruose matė?!).

Nustebino, kad filme pasirodė neįtikėtino populiarumo ir įdirbį visokiausiuose žanruose turintis aktorių žvaigždynas: Jodie Comer, Aaron Taylor-Johnson, Ralph Fiennes, Jack O'Connell... Net sunku patikėti, kad jie visi susitinka filme apie zombius! Visgi veikėjai dekoratyvūs, neišvysti ir schematiški, veikiau personažai, nei žmonės. Vienintelis berniukas Spaikas įdomesnis, nes jis evoliucionuoja, nes iš bailaus kiškelio tampa šiek tiekprotaujančiu, kad drąsa ir narsa gali padėti išgyventi, bet reikia ir saugotis. Visumoje, nežinau, filmas gan vidutiniškas, nėra labai prastas, gali vietomis įtraukti, bet ar prarasite ką nors jo nepamatę? Nemanau.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela