Stounhendžas. Tikroji Stounhendžo istorija: faktai, mokslininkų tyrimai, paslaptys

 

Sveiki,

 

Stounhendžas tikriausiai yra vienas mistiškiausių Didžiosios Britanijos objektų, apipintas daugybe legendų, mokslinių ir sąmokslo teorijų. Šįkart žvilgsnis į šią išskirtinę vietovę, traukiantį ne tik turistų mases, bet ir televizijos bei kino kūrėjus dėmesį.

 

Oficialioji Stounhendžo istorija

 

Stounhendžo istorija – tai tūkstančius metų apimanti paslaptis, atskleidžianti neolito ir bronzos amžiaus žmonių inžinerinius bei astronominius gebėjimus. Šis legendinis statinys, esantis Salisburio lygumoje Anglijoje, buvo statomas keliais etapais, o jo paskirtis ir sukūrimo detalės iki šiol kelia daugybę diskusijų. Nors tikslūs statytojai lieka nežinomi, manoma, kad tai buvo įvairios priešistorinės bendruomenės, kurių tikslai su laiku keitėsi. Šiuolaikiniai mokslininkai, atlikę išsamius archeologinius ir geologinius tyrimus, pabrėžia, kad Stounhendžas buvo kuriamas kaip socialinis ir ritualinis centras, o jo statybai reikėjo milžiniškų pastangų ir gilios astronomijos žinių.

 

Pirmasis Stounhendžo statybų etapas prasidėjo apie 3100 m. pr. m. e., neolito amžiaus pabaigoje. Iš pradžių vietovėje buvo suformuotas didelis, apie 110 metrų skersmens, apvalus pylimas ir griovys, o viduje iškasta 56 duobės, žinomos kaip Aubrey duobės, pavadintos 17 a. archeologo John Aubrey vardu. Manoma, kad šiose duobėse galėjo stovėti mediniai stulpai arba, kaip rodo vėlesni tyrimai, jos galėjo būti naudojamos kremuotų palaikų laidojimui. Šis ankstyvasis etapas rodo, kad Stounhendžas nuo pat pradžių turėjo ir sakralinę, ir laidojimo paskirtį, o jo formavimas siejasi su to meto bendruomenių ritualais.

 

Antrasis etapas, prasidėjęs apie 2600 m. pr. m. e., yra turbūt pats įspūdingiausias. Šiuo metu buvo atvežti ir pastatyti pirmieji akmenys – vadinamieji „mėlynieji akmenys“ (angl. bluestones). Šie akmenys yra vulkaninės kilmės, ir geologiniai tyrimai patvirtina, kad jie buvo atgabenti iš Preseli kalvų Velse, esančių maždaug už 240 kilometrų. Kaip tokie masyvūs akmenys, sveriantys iki 4 tonų, buvo transportuoti per kalvas ir upes, tebėra viena didžiausių Stounhendžo paslapčių. Manoma, kad jie galėjo būti traukiami slidėmis, o galbūt plukdomi plaustais. Būtent šių akmenų atsiradimas rodo milžinišką statytojų ryžtą ir, tikėtina, religinę reikšmę.

 

Apie 2500 m. pr. m. e. prasidėjo pagrindinis Stounhendžo statybų etapas, kurio metu buvo pastatytas akmeninis ratas, žinomas šiandien. Buvo atvežti didžiuliai sarseno akmenys, sveriantys iki 50 tonų, iš Marlborough Downs vietovės, esančios už maždaug 30 kilometrų. Šie akmenys buvo išdėlioti dviem koncentriniais apskritimais, o viršuje uždėti horizontalūs akmenys – architravai. Komplekso centre buvo pastatyti penki trilithonai (trilitai) – pasagos formos konstrukcijos, sudarytos iš dviejų vertikalių akmenų su horizontaliu viršuje. Šios masyvios konstrukcijos ir preciziškas jų išdėstymas, suformavęs akmeninį kalendorių, leidžia manyti, kad Stounhendžas buvo naudojamas ne tik kaip religinis centras, bet ir kaip astronominė stebykla, skirta stebėti Saulės ir Mėnulio ciklus, ypač vasaros ir žiemos saulėgrįžą.

 

Mokslininkų tyrimai, atlikti per daugelį metų, patvirtina Stounhendžo astronominę paskirtį. Vasaros saulėgrįžos metu kylanti saulė apšviečia centrinę Stounhendžo dalį, o jos spinduliai krenta tiesiai ant Kulno akmens (angl. Heel Stone). Tai rodo ne tik puikų statytojų orientacijos pojūtį, bet ir gilias žinias apie dangaus kūnų judėjimą. Šis įvykis, tikėtina, buvo svarbi šventė ir ritualų dalis, galbūt susijusi su derliaus nuėmimu ar naujo gyvybės ciklo pradžia. Vėlesniais laikotarpiais Stounhendžas, nors ir mažiau naudojamas, neprarado savo reikšmės – jis tapo romėnų ir vėlesnių genčių apeigų vieta, o vėliau – mitų ir legendų šaltiniu. 1986 m. šis unikalus statinys buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, pabrėžiant jo svarbą žmonijos istorijai.

 

Mokslininkai tyrę Stounhendžą.

 

(Ankstyvieji tyrinėtojai)

 

John Aubrey (XVII a.) buvo vienas pirmųjų, kurie akademiškai aprašė Stounhendžą. Nors jo teorija, kad statinį sukūrė druidai, vėliau buvo paneigta, jis pirmasis pastebėjo ir aprašė aplink statinį esančias duobes (dabar vadinamas Aubrey duobėmis), kurios vėliau tapo svarbiu tyrimų objektu. William Stukeley (XVIII a.) populiarino Aubrey teoriją apie druidus ir pirmasis atliko išsamius planus ir brėžinius, kurie padėjo ateities tyrėjams suprasti Stounhendžo struktūrą.

 

(Šiuolaikiniai tyrinėtojai)

 

Šiuolaikiniai tyrimai remiasi moksliniais metodais, tokiais kaip radiokarboninis datavimas, geologinė analizė ir archeologiniai kasinėjimai.

 

Mike'as Parkeris Pearsonas – vienas žymiausių šiuolaikinių Stounhendžo tyrėjų, vadovavęs „Stonehenge Riverside Project“. Jo tyrimai atskleidė, kad Stounhendžas buvo glaudžiai susijęs su mirties ir protėvių garbinimo kultu, o netoliese esantis Daringtono sienos (Durrington Walls) medinių stulpų ratas buvo gyvybės ir gyvenimo vieta. Timothy Darvillis ir Geoffrey Wainwrightas – 2008 m. atlikę kasinėjimus, jie iškėlė teoriją, kad Stounhendžas galėjo būti gydymo vieta, nes tikėjo, jog „mėlynieji akmenys“ turi gydomųjų savybių. Herbertas Thomasas – geologas, kuris dar XX a. pradžioje nustatė, kad „mėlynieji akmenys“ yra atgabenti iš Preseli kalvų Velso pietvakariuose. Šis atradimas tapo pagrindu tolimesniems tyrimams apie akmenų kilmę ir transportavimo būdus. Prof. Richardas Bevinsas (Aberistvito universitetas) – kartu su kitais mokslininkais, atlikęs geologinius tyrimus, padėjo patvirtinti ir patikslinti „mėlynųjų akmenų“ kilmės vietą Velse, naudodamas šiuolaikinius mineralų analizės metodus. Prof. Alex Bayliss – radiokarboninio datavimo ekspertė, kurios darbai padėjo nustatyti tikslias Stounhendžo statybos chronologijas, atskleisdami, kad paminklas buvo kuriamas keliais etapais per tūkstančius metų.

 

Netikėti nauji tyrimai apie akmenų kilmę

 

Tai sako tarptautinė mokslininkų grupė, vadovaujama dviejų pagrindinių geologų – Dr. Robo Ixerio ir prof. Peterio Turnerio. Jų išsamūs tyrimai, atlikti su australų mokslininkų pagalba ir paskelbti prestižiniame žurnale „Nature“ bei „Journal of Archaeological Science“, leidžia daryti naujas prielaidas.

 

Jie, naudodami pažangius geologinius ir radiometrinius datavimo metodus, analizavo mineralų, esančių Stounhendžo „Aukuro akmenyje“, kilmę. Jų išvados ir argumentai remiasi konkrečiais moksliniais duomenimis, o ne spėlionėmis, todėl ši teorija yra labai pagrįsta ir pakeitė iki tol vyravusią nuomonę, kad akmuo atgabentas iš Velso.

 

Mokslininkų tyrimai, pagrįsti platųja tektonika ir radiometriniu datavimu, rodo, kad Stounhendžo „Aukuro akmuo“ yra kilęs iš šiaurės rytų Škotijos, o ne iš Velso, kaip buvo manyta anksčiau. Naudojant cirkono, rutilo ir apatito mineralus, esančius akmenyje, buvo nustatytas jų amžius, siekiantis net daugiau nei milijardą metų. Šie itin seni mineralai yra būdingi tik Laurentijai – senovinei žemyno masei, kuri dabar sudaro didžiąją dalį Šiaurės Amerikos ir Grenlandijos. Šiuolaikinės Škotijos uolienos, esančios į šiaurę nuo vadinamosios Iapetus Suture geologinės ribos, turi šių Laurentijos uolienų pėdsakų, o Anglijos ir Velso uolienos – ne. Ši išvada verčia daryti prielaidą, kad akmuo buvo atgabentas iš Orkney baseino (apimančio Orknio ir Šetlando salas bei Škotijos šiaurės rytus), esančio maždaug 750 km atstumu nuo Stounhendžo.

 

Straipsnyje taip pat svarstoma, kaip akmuo galėjo nukeliauti tokį didelį atstumą. Atmetama teorija, kad jį atgabeno ledynai, nes Salisburio lygumoje nėra ledyninės kilmės uolienų pėdsakų. Tai reiškia, kad jį atgabenti turėjo priešistoriniai žmonės – ar tai būtų sausumos, ar jūros keliu. Šis naujas atradimas meta iššūkį nusistovėjusioms archeologinėms teorijoms ir kelia naujų klausimų: kodėl ir kaip neolito amžiaus žmonės gabeno tokį didelį akmenį iš Škotijos į pietų Angliją. Šis atradimas yra ne tik geologijos, bet ir archeologijos proveržis.

 

Mitai, legendos, sąmokslo teorijos

 

Visiškai pagrįsta abejoti moksliniais tyrimais, nes, pasižiūrėkite, kaip daugmaž atrodė neolito laikų gyvenvietės ir žmonės. Ir jie, norite pasakyti, vilko prieš daugiau nei 3000 metų 10 ir 50 tonų akmeninius luitus savo rankytėmis, galimais prijaukintais arkliukais ir suręstais plaustais? Ar Jums neatrodo, kad mokslininkai kartais tauzydami savo teorijas patys tampa savo teorijų logikos įkaitais? Nenuostabu, kad internete pilna visokiausių teorijų apie nežemiškąją Stounhendžo atsiradimą.

 

Nors mokslas pamažu atskleidžia Stounhendžo paslaptis, šis paminklas per amžius apaugo įvairiausiais mitais, legendomis ir sąmokslo teorijomis, kurios dar labiau sustiprina jo mistišką aurą. Viena žinomiausių legendų yra susijusi su burtininku Merlinu, legendinio karaliaus Artūro patarėju. XII a. kronikininkas Geoffrey of Monmouthas aprašė, kad Merlinas stebuklingai perkėlė akmenis iš Airijos, kur jie anksčiau sudarė magišką „Milžinų šokį“, į Salisburio lygumą, siekdamas sukurti amžiną paminklą britų kilmingiesiems. Ši istorija, nors ir neturinti mokslinio pagrindo, padėjo populiarinti Stounhendžą ir pavertė jį nacionaliniu simboliu.

 

Kitas populiarus, nors ir paneigtas, mitas sieja Stounhendžą su druidais. XVIII a. antikvaras Williamas Stukeley, tyrinėdamas paminklą, manė, kad tai buvo druidų šventykla. Nors šiandien žinoma, kad Stounhendžas buvo pastatytas tūkstančius metų anksčiau, nei atsirado druidai, ši teorija vis dar gyvuoja populiariojoje kultūroje ir yra svarbi Naujojo amžiaus (angl. New Age) judėjimams. Šiuolaikiniai druidai vis dar renkasi prie Stounhendžo per vasaros saulėgrįžą, atlikdami savo ritualus ir pagerbdami šią senovinę vietą.

 

Be legendų, apie Stounhendžą sklando ir įvairios sąmokslo teorijos. Viena jų – kad akmenis pastatė ateiviai, panaudoję nežemiškas technologijas. Ši teorija atsirado dėl nežinojimo, kaip priešistoriniai žmonės galėjo transportuoti ir pastatyti tokius milžiniškus luitus. Kitose teorijose teigiama, kad Stounhendžas yra glaudžiai susijęs su legendiniu Atlantidos žemynu, o dar kitose – kad tai yra didžiulis energijos centras, stovintis ant vadinamųjų žemės linijų (angl. ley lines), kurios jungia senovines šventvietes ir perduoda Žemės energiją. Šios teorijos, nors ir nėra pagrįstos, rodo, kad žmonės vis dar ieško stebuklingų paaiškinimų, kai susiduria su sunkiai suvokiamais praeities inžineriniais stebuklais.

 

Stounhendžas kaip turistinis traukos objektas ir filmavimo aikštelė

 

Šiandien Stounhendžas yra viena populiariausių ir gausiausiai lankomų turistinių vietų Jungtinėje Karalystėje, kasmet pritraukianti per milijoną lankytojų.  Norint jį aplankyti, bilietus būtina įsigyti iš anksto, nes tai yra griežtai saugoma vieta, o lankytojų srautai reguliuojami. Lankytojai negali laisvai vaikščioti tarp akmenų, bet specialiai įrengtu taku gali apeiti visą statinį, išlaikydami saugų atstumą. Norintiems išsamiau susipažinti su Stounhendžo istorija ir tyrimais, įrengtas modernus lankytojų centras, kuriame veikia interaktyvios ekspozicijos.

 

Dėl savo unikalumo ir paslapties Stounhendžas tapo dažna filmų ir serialų lokacija. Tiesa, dėl griežtų apsaugos reikalavimų tikrasis statinys retai naudojamas filmuojant, todėl dažnai pasitelkiami maketai ar kompiuterinė grafika. Tarp žinomiausių filmų ir serialų, kuriuose buvo galima išvysti Stounhendžą, yra „King Arthur“ (2004), „Thor: The Dark World“ (2013), komedija „National Lampoon's European Vacation“ (1985), kurioje herojus netyčia nugriovė akmenis, taip pat kultinis serialas „Doctor Who“. Šis paminklas taip pat dažnai naudojamas įvairiuose dokumentiniuose filmuose apie archeologiją, istoriją ir nepaaiškinamus reiškinius.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Mindaugas Grigaitis apie įsigalėjusį pragmatizmą mokykloje ir švietime

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar mokyklose dar yra svarbios kokios kitos vertybės už rezultatus ir pasiekimus? Mes gyvename pasiekimų ir rezultatų visuomenėje, kurioje klaidingai manome, kad esame vertesni ir geresni, jeigu mūsų rezultatai ir pasiekimai yra puikesni už kitų. Apie pragmatizmą švietime kalba Mindaugas Grigaitis savo straipsnyje Rugsėjo 1-oji ir jos (ne)viltys. Apie tai, kad iš mokyklų padaromi verslą aptarnaujantis fabrikai ir išaukštinamas pragmatizmas, darbo rinka ir karjera, – apie tai jau kalbama seniai, tačiau ar kas pastebėjo, kaip patys verslo rykliai ėmė brautis pro mokyklų duris pristatinėdami verslo galimybės ir planus, sustiprindami įspūdį jaunam žmogui, kad pasaulyje yra tik neribotos galimybės, kurias galima pasiekti vien dėl pragmatizmo.

Juk ir tėvai atėję pasikalbėti su mokytoju klausia, kodėl pažymys toks ir ką daryti, kad jis būtų didesnis? Ne kaip vaikas jaučiasi, ką jis mano, iš kur sužinojo, bet ką daryti, kad būtų pakeltas jo prestižas dėl rezultatų. Čia viskas tuo ir baigiasi, nes pažymys yra vienintelė mokykloje valiuta, kuri dar leidžia šį tą motyvuotai veikti ir mokytis. Daug kas kalba, kad jo nebereikia, bet ar jūs įsivaizduojate valstybinę mokyklą, kurioje lieka tik mokinio vidinė paskata mokytis vien iš susidomėjimo? Mokiniai iš išmaniųjų neišlįstų, o aplinkinis pasaulis nebeegzistuotų. Technologijos viską padėjo ant lėkštutės, tad kam dar klausytis ir kalti tai, už ką nebus atlyginta pažymio valiuta? Tam tikra prasme vertinimas tapo ekonominiu modeliu ir jis labai subanalino švietimo idėjas, padarė jas grynai pragmatiškais, nes tą išdresiravo ydinga sistema. Sakyčiau, belieka tik ieškoti tarpinio dalyko – humanizmo ir pragmatizmo aukso vidurio.

 

„Korepetitorių įmonės vis įžūliau švietimą perorientuoja į formalų rezultatą ir naikina bet kokius vertybinius ar idėjinius švietimo dėmenis. Svarbiausia tampa vidurkis, pažymys, kuris kažkokiu mistišku būdu virsta asmeninio ar net šeimyninio prestižo dalimi. <...> Kas stebi švietimo diskusijų lauką, pastebi, kad korepetitorių kalbos visada yra tik apie procedūras ir skaičius, tik apie ugdymo proceso konvertavimą į kalkuliuojamus dydžius.“ Mindaugas Grigaitis

 

Maištinga Siela

Rašytojai, kurie važiavo parvežti "Stalino saulės": laikraščio "Tiesa" 1940 m. liepos 22 dienos faksimilės

 

Sveiki,

 

Šiandien šiek tiek istorijos.

 

Laikraštis „Tiesa“ Lietuvoje, su pertraukomis, ėjo nuo 1917 iki 1994 metų. Pirmasis jo numeris pasirodė 1917 m. Petrograde, o vėliau leidimas persikėlė į Maskvą. Lietuvoje, Kaune, „Tiesa“ pradėta leisti 1926 metais, nors komunistų partija tuo metu buvo nelegali, todėl laikraštis buvo spausdinamas pogrindyje. Po sovietų okupacijos 1940 m., „Tiesa“ tapo pagrindiniu LKP(b) CK ir oficialiu sovietinės valdžios laikraščiu. Nuo 1944 m. rugpjūčio 9 d. dienraštis buvo leidžiamas Vilniuje. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1990 m., „Tiesa“ buvo reformuota, o 1992 m. tapo privačiu leidiniu. 1994 m. liepos 1 d. leidyba buvo nutraukta, o vietoj jo pradėtas leisti dienraštis „Diena“.

 

Prieš Jus – 1940 m. liepos 22 dienos laikraščio pirmojo puslapio faksimilė, kuri skelbia, kad Lietuva savo noru įstojo į SSSR, o šį prašymą pasirašė visas būrys tuometinių garsių lietuvių rašytojų, kurie pastaruoju metu vis garsiau vadinami tautos išdavikais. Bet pasižiūrėkite į jų veidus – nelaimingesnių „Stalino saulės“ delegatų sunkiai surasi. Ar tarp jų iš tikrųjų buvo tikinčių komunizmo galia? Galimas daiktas, kad taip, bet buvo ir tokių, kurie vaikščiojo taip, tarsi jiems būtų į nugarą įremti ginklai. Lietuva buvo prievarta įjungta į Sovietų Sąjungos sudėtį 1940 m. rugpjūčio 3 d. Šis įvykis buvo dalis sovietų okupacijos ir aneksijos, kuri prasidėjo po 1940 m. birželio 15 d., kai sovietų kariuomenė įžengė į Lietuvos teritoriją.

Deklaraciją pasirašo „Liaudies Seimo“ pirmininkas L. Adomauskas. Iš kairės: „signatarai“ M. Gedvilas, A. Veclova, P. Cvirka.

P. Cvirka, A. Veclova, L. Gira, S. Nėris, K. Korsakas.

Maištinga Siela

Filmas: "Materialistai" / "Materialists"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Paprastai nesu romantinių komedijų didelis žiūrovas, o kadangi nesu, man regis, šis žanras po karantino kažkiek apnykęs ir sukuriama mažiau produkcijos, bet galbūt tai tik mano pražiūrėjimo kaltė ir klaidingas įspūdis. Visgi retesniais atvejais imu ir pasižiūriu kokią geriau įvertintą romantinio pobūdžio dramą ir šįkart pasirinkau vieną naujausių kino filmų – režisierės Celine Song režisuotą kino juostą „Materialistai“ (angl. Materialists) (2025). Tiesą sakant, nelabai žinojau, ko tikėtis, gal tų pačių holivudinių klišių ir banguojančios jausmingos meilės istorijos, bet viską nuo pradžių...

 

O pasirodo, kad filmas „Materialistai“ yra pačios režisierės Celine Song savotiški išgyvenimai, nes ji pati devintajame dešimtmetyje yra dirbusi panašų pažinčių darbą, kurį dirba ir filmo veikėja Liusė (aktorė Dakota Johnson), tik žinoma, sušiuolaikintoje versijoje. Filmo veikėja Liusė bėgdama nuo skurdo įsidarbina pažinčių madingoje organizacijoje, kurios moterys ieško atitinkančių porų pagal užsakovų pageidavimus ir lūkesčius, juos suveda. Dažniausi klientų lūkesčiai pasimatymams yra kito asmens materialinė padėtis, ūgis ir amžius, kai kada – religiniai ir politiniai įsitikinimai bei kiti niuansai. Atrodo, kad Liusė dirba kažin kokiame žmonių paieškos fabrike, kuris iš principo yra neįgalus surasti tobulo žmogaus kitai pusei, nes žmonės yra pernelyg unikalūs ir jiems reikia laiko atsiskleisti ir pažinti, todėl Liusei dažnai tenka klientams daugmaž pameluoti, tad darbe tvyro tam tikra įtampa ir žaidžiama santykių derinimo savotiškas pokeris, o Liusė jau turi nemažai intuicijos ir patirties, kol vieną dieną Liusės klientė nepaduoda įmonės į teismą dėl incidento...

 

Pačios Liusės gyvenimas taip pat paremtas panašiais įmonės katalogo aprašomaisiais dėsniais – ji trokšta pakilti į socialines aukštumas ir vadovaujasi lūkesčių susikurta schema, kuria, žinoma, lemta nusivilti, kai Liusė suradusi ir aukštesnį, ir labai turtingą vyrą nesijaučia laiminga, nes nuolat galvoja apie skurde pasilikusį aktorių iš studijų laikų... Žodžiu, filmas laikosi ant tos pačios paprastutės idėjos, kad ne turtai atneša laimę. Apie tai, kad Vakarų žmonės projektuoja savo gyvenimą per santykius iš išskaičiavimo, nėra jokia naujiena (bet ar ne kitaip Rytuose, kai tėvas paauglę dukrą ištekina už senio už ožkų bandą?), tad noras per santuoką užsitikrinti gyvenimo sąlygas ir kokybę Liusei tampa suprantamiausiu santykių pagrindu, kitaip sakant, santuoka – verslo sandoris, tačiau likimas Liusę išbado ir, pasirodo, ji nėra jau tokia šalta ir matematiškai apskaičiuojanti kalė, nes turi ir žmogiškumo, kurį įgyja per gyvenimo pamokas.

 

Filmas nėra įspūdingas, nors ir turi įspūdingus aktorius – Dakota Johnson, Pedro Pascal ir Chris Evans, – tačiau jų dailūs veikėjai kažin kaip nepasiekia didelės gelmės. Nesakau, kad filmas turėjo būti tamsiai draminis, o veikėjai emociškai kaip nors draskytis, bet filmas neišvysto įdomesnių veikėjų, jų pasirinkimai nuspėjami, kaip, beje, ir visa istorija: juk galiausiai moteris pasirinks jausmus, o ne karjeristės gyvenimą su retai matomu namuose turtuoliu, kuris pasiilgino kojas. Kaip filmo stipresniąją pusę išskirčiau daug debatų ir pokalbių apie pinigus ir pasirinkimus, dialogai šįkart man pasirodė daugmaž įdomūs, pagrįsti, šiek tiek erotinio holivudinio flirto, tačiau siužetas „vairuoja“ daugmaž saugiai, nes tikslas žiūrovui jau aiškus. Filmas visgi tampa gal pernelyg elementarus, nuspėjamas, bet estetiškai žiūrint, nufilmuotas gražiai, pritaikytas nesudėtingai papamokslauti apie tikrąsias žmogiškąsias vertybes, todėl negalintiems to pakęsti siūlyčiau filmo nežiūrėti, tačiau jeigu norite lengvo ir iki plonumo nesubanalintos meilės istorijos, atspindinčios bent jau šių dienų tikrovės tendencijas, manau, drąsiai galite žiūrėti. Man šis filmas kažkiek koreliavo su norvegų „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (2021), kuriame aktorė Renate Reinsve būtent tame filme labai panaši į Dakotą Johnson, bet ne vien išvaizda, bet ir tam tikrais veikėjų pasirinkimais. Bet žinoma, „Blogiausias žmogus pasaulyje“ kur kas aukščiau kaip meninis filmas už „Materialistus“.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.4

 

Maištinga Siela

Dienos daina: A.R. Rahman, The Pussycat Dolls – Jai Ho (You Are My Destiny) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

Prisimenu tuos metus, kai keli pažįstamai patarė anuomet nueiti pasižiūrėti filmo „Lūšnynų milijonierius“. Lietuvoje rodė ir buvo tikras hitas, dar net nebuvo gavęs „Oskaro“, kurį pelnys, bet jau visi kalbėjo apie tą filmą, kurio pagrindiniu garso takeliu tapo A. R. Rahman sukurta ir įrašyta daina, o vėliau ir greitai įrašyta nauja versija su pop muzikos grupe The Pussycat Dolls daina „Jai Ho“. Anuomet ši daina daug kam patiko, o man indiškų motyvų prisodrinta daina pasirodė... šiaip sau. Šiandien ją išklausiau dar kartą ir nustebau, kaip man idealiai šįkart tiko ir patiko! Tiesa, nieko nežinau apie pagrindinį šios dainos atlikėją, tad, kaip sakant, viskas nuo pradžių.

A. R. Rahman, gimęs 1967 m. sausio 6 d., yra vienas žinomiausių Indijos kompozitorių, dainininkų ir muzikos prodiuserių, vadinamas „Madraso Mocartu“, bet man asmeniškai negirdėtas, bet nieko nuostabaus, nes absoliučiai nesiklausau jokios indiškos muzikos. Savo muzikinę karjerą pradėjo 1992 metais, sukūręs garso takelį tamilų filmui „Roja“, kuris akimirksniu sulaukė didelio pripažinimo ir pakeitė Indijos kino muzikos veidą. A. R. Rahman populiarumas yra milžiniškas ne tik Indijoje, bet ir visame pasaulyje, ypač po to, kai jis pelnė du „Oskarus“ už muziką filmui „Lūšnynų milijonierius“ (angl. Slumdog Millionaire) 2009 metais. Jis yra išleidęs daugiau nei 145 garso takelių filmams, o jo muzika pasižymi unikaliu skambesiu, kuriame meistriškai derinamos tradicinės Indijos muzikos formos su moderniais elektroniniais garsais, Vakarų klasikinės muzikos elementais, džiazu ir pasaulio muzikos ritmais. Šis novatoriškas stilius ir gebėjimas sluoksniuoti sudėtingas melodijas padarė jį vienu įtakingiausių šiuolaikinės muzikos kūrėjų.

 

Kalbant apie The Pussycat Dolls – tai Amerikos pop ir R&B merginų grupė, susiformavusi Los Andžele 1995 metais kaip burleskos šou trupė. Pasaulinės šlovės jos sulaukė po 2003 m., kai buvo pertvarkytos į pop grupę ir pasirašė sutartį su „Interscope Records“ įrašų kompanija. Grupės lyderė – charizmatiškoji vokalistė Nicole Scherzinger – tapo pagrindiniu veidu, o grupės skiriamuoju bruožu tapo provokuojantys ir choreografiškai sudėtingi pasirodymai. 2005 m. jos išleido debiutinį albumą „PCD“, kuriame buvo tokie hitai kaip „Don't Cha“ ir „Stickwitu“, pelnę didelį populiarumą ir komercinę sėkmę. Iki savo iširimo 2010 metais, The Pussycat Dolls išleido du studijinius albumus, o jų muzika, pasižyminti užkrečiamais šokių ritmais ir moteriškos galios tematika, padarė jas viena populiariausių ir įtakingiausių pop grupių XXI a. pirmajame dešimtmetyje.

 

Dainos „Jai Ho! (You Are My Destiny)“ istorija prasidėjo 2008 m., kai originalus kūrinys „Jai Ho“ buvo sukurtas specialiai Indijos filmui „Lūšnynų milijonierius“ (angl. Slumdog Millionaire) ir pelnė A. R. Rahmanui „Oskarą“. Po filmo milžiniškos sėkmės, buvo nuspręsta sukurti tarptautinę dainos versiją, kuri būtų labiau prieinama Vakarų publikai. Šis sumanymas virto bendru darbu, kuriame A. R. Rahman bendradarbiavo su JAV pop grupe The Pussycat Dolls, o didžioji dainos dalis buvo perdainuota anglų kalba.

 

Šis muzikinis sąjunga buvo pasirinkta siekiant sujungti skirtingus kultūrinius ir muzikinius stilius. A. R. Rahmano indiški, bollywood'o įkvėpti ritmai ir melodijos buvo apjungti su The Pussycat Dolls būdingu pop ir R&B skambesiu. Rezultatas – gyvybingas ir unikalus kūrinys, kuriame susipina Vakarų pop muzikos energija ir Rytų muzikos dvasingumas. Dainos vaizdo klipas, kuriame The Pussycat Dolls narės šoka apleistoje traukinių stotyje, apjungia Holivudo glamūrą su bolivudinio stiliaus choreografija, o tai dar labiau pabrėžia šios dainos tarptautiškumą.

 

Daina „Jai Ho! (You Are My Destiny)“ buvo išleista 2009 m. vasario 23 d. ir buvo įtraukta į perleistą The Pussycat Dolls albumą „Doll Domination“. Kūrinys greitai pasiekė aukščiausias vietas tarptautiniuose muzikos topuose, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės „Official Singles Chart“ tope daina pakilo iki 3 vietos ir tapo vienu sėkmingiausių grupės singlų šioje šalyje. Sėkmę lydėjo ir aukštas vertinimas kitose šalyse, pavyzdžiui, Australijoje, kur daina buvo sertifikuota keturis kartus platininiu. Šiandien siūlau dar kartą prisiminti ir paklausyti šio net mano skoniui neįprasto, bet gero kūrinio.

 

A.R. Rahman, The Pussycat Dolls – Jai Ho (You Are My Destiny)

[lyrics / žodžiai]

 

[A. R.:]

Jai Ho!

 

[PCD (A. R.):]

I got shivers when you touch my face

I'll make you hot, get all you got

I'll make you wanna say

(Jai Ho! Jai Ho!)

 

I got fever running like a fire

For you I will go all the way

I'm gonna take you higher

(Jai Ho)

 

I'll keep it steady, cause steady is how I do it

(Jai Ho!)

This beat it heavy, so heavy you're gonna feel it

 

[PCD (A. R.):]

(Jai Ho!)

You are the reason that I breathe

(Jai Ho!)

You are the reason that I still believe

(Jai Ho!)

You are my destiny

Jai Ho! Oh, oh, oh, oh

(Jai Ho!)

No, there is nothing that can stop us

(Jai Ho!)

Nothing can ever come between us

(Jai Ho!)

So come and dance with me

Jai Ho! Oh

You and me, it's destiny

 

[PCD:]

Catch me, catch me, catch me

C'mon, catch me, I want you now

I know you can save me

You can save me, I need you now

I am yours forever, yes, forever

I will follow

Anyway and anywhere

Never gonna let go

 

[A. R.:]

(Jai Ho!)

 

[PCD (A. R.):]

Escape away. I'll take you to a place

This fantasy of you and me

I'll never lose the chase

(Jai Ho!)

 

I can feel you rushing through my veins

There's an ocean in my heart

I will never be the same

(Jai Ho!)

 

Just keep it coming, yeah, baby, just keep it coming

(Jai Ho!)

You're gonna find out, baby, I'm one in a million

 

[PCD (A. R.):]

(Jai Ho!)

You are the reason that I breathe

(Jai Ho!)

You're the reason that I still believe

(Jai Ho!)

You are my destiny

Jai Ho! Oh, oh, oh, oh

(Jai Ho!)

No, there is nothing that can stop us

(Jai Ho!)

Nothing can ever come between us

(Jai Ho!)

So come and dance with me

Jai Ho! Oh

You and me, it's destiny

 

[PCD:]

Catch me, catch me, catch me

C'mon, catch me, I want you now

I know you can save me

You can save me, I need you now

I am yours forever, yes, forever

I will follow

Anyway and anywhere

Never gonna let go

 

[A. R.:]

(Jai Ho!)

 

[PCD:]

I need you, gonna make it

I'm ready, so take it

 

[PCD (A. R.):]

(Jai Ho!)

You are the reason that I breathe

(Jai Ho!)

You are the reason that I still believe

(Jai Ho!)

You are my destiny

Jai Ho! Oh, oh, oh, oh

(Jai Ho!)

No, there is nothing that can stop us

(Jai Ho!)

Nothing can ever come between us

(Jai Ho!)

So come and dance with me

Jai Ho! Oh

You and me, it's destiny

 

[PCD (A. R.):]

(Jai Ho!)

Baila! Baila!

(Jai Ho!)

Baila! Baila!

(Jai Ho!)

Baila! Baila!

(Jai Ho! Jai Ho!)

 

Maištinga Siela