Filmas: "Ugnies paukštė" / "Firebird"

 Sveiki,

 

Itin didelio įspūdžio, kai žiūrėjau estų režisieriaus Peeter Rebane anglų kalba pastatytą naujausią filmą „Ugnies paukštė“ (angl. Firebird) (2021), nepadarė, tačiau po to vis kelias dienas grįždavau mintimis prie tų gerai techniškai nufilmuotų kadrų ir iš naujo apmąstydavau, ką reiškė anuomet slėptis ir slėpti, kai esi homoseksualus karys ir dar gyveni tokiuose pilkuose laikuose kaip sovietinis režimas. Istorija pasakoja apie du jaunus išvaizdžius vyrukus, leitenantą Romaną ir karininką Sergejų, kurie tarnauja Sovietų Sąjungos armijoje ir netrukus vienas kitam pajunta simpatiją.

 

Iš tikrųjų „Ugnies paukštė“ tikriausiai pirmasis tokio aukšto ir prabangiai nufilmuotas LGBTQ tematikos filmas Pabaltyje. Taip, mes turime Romą Zabarauską, tačiau jo kinas visiškai kitoks, o „Ugnies paukštė“ toks vakarietiškas, holivudinio tipažo, kur nevengiama plačių aikščių ir masinių scenų. Nufilmuotas Taline su vietiniais ir kviestiniais aktoriais filmas iš tikrųjų, galima sakyti, yra Baltijos „Kuprotas kalnas“, pavaizduotas kariniame sovietiniame kontekste. Netgi filmo finalas emociškai panašus į minėtą filmą, o ir mintis labai panaši: politinė sistema, įsigalėjusi homofobija, visuomenės atstūmimas, savęs engimas ir prisitaikėliškumas (nors anuomet ir nebuvo kitokios galimybės) sugriauna ne tik žmonių gyvenimus, bet ir, tiesiogine to žodžio prasme, juos sunaikina.

 

Čia turime mes viską griaunantį režimą, anų metų mobingą, nelaimingą santuoką, slaptus ryšius. Nežinia, kiek čia tos tikrovės šiame filme yra, nes filmas pastatytas pagal tikrą istoriją, tačiau nesunku įsivaizduoti, kur režisierius pagražina, vaizduodamas intymius vyrukų santykius, o kur iš tikrųjų suskamba sovietinės epochos tragizmas. Režisierius bando išlaikyti balansą tarp šių dviejų polių, tad filmas išties tampa prieinamu kiekvienam ir labai žiūroviškas. Nepasakyčiau, kad stengiamasi perteikti giliai pagrindinių veikėjų psichologines dramas, daug ką nustelbia vizualiniai dalykai, holivudiškumas, tačiau už viso to tikriausiai turėtų slypėti paties žiūrovo pastangos permąstyti sovietinę epochą, kurioje nutylėtas ir iš istorijos visai ištrintas LGBTQ žmonių egzistavimas. Norėdami išlikti visuomenėje, darbe ar svarbiuose postuose, o tuo labiau išvengti teismo, tokie vyrai privalėjo tuoktis, turėti vaikų ir kitaip įrodinėti savo „teisingą vyriškumą“, tačiau po visais tais netikrais įvaizdžiais, kaip žinia, vyko tikrosios savasties gyvenimas. Nepamenu filmo, kuris nagrinėtų homoseksualumą romantiniu ir kariniu stiliumi šitaip atvirai sovietiniame kontekste, nebent kai kurie Agnieszkos Holland filmai.

 

Žinoma, yra ir tipažinių niuansų. Aktoriai parinkti kaip tyčia tarsi iš žurnalų viršelių, tačiau jų vaidyba iš esmės buvau linkęs suabejoti. Kai kuriose scenose jie iš tikrųjų tai darė kuo puikiausiai, tačiau kai kada jų kalbėjimas ir vaidyba atrodė pernelyg teatralizuoti, neperteikti įtikinamai, tačiau tokių scenų nedaug. Visumoje „Ugnies paukštė“ drąsus ir vykęs bandymas plačiai masinei auditorijai prabilti apie (ne)egzistavusius dalykus.

 

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Darželio auklėtoja" / "The Kindergarten Teacher"

 Sveiki,

 

Spalio 5 diena pripažinta kaip Tarptautinė mokytojų diena, ta proga tikriausiai LRT neseniai parodė amerikiečių režisierės Saros Colangelo dramą „Darželio auklėtoja“ (angl. The Kindergarten Teacher) (2018). Filmas pasakoja iš pažiūros apie atsidavusią vidutinio amžiaus darželio auklėtoją, kuri su šypsena pasitinka darželinukus ir juos išlydi. Lisa pareiginga, atsižvelgianti į vaikų poreikius ir norus, todėl su ja nėra jokių problemų, o ir tėvai ja patenkinti. Lisa lanko poetų kursus, bando sukurti ką nors reikšmingo ir įstabaus, kas suteiktų ne tik pasitikėjimo ir kūrybinio potencialo, bet ir kompensuotų šiaip jau anuomet nerealizuotas kūrybines ambicijas, tačiau kiekvienas Lisos bandymai nesėkmingi ir vis sukritikuojami poetų ratelio.

 

Regis, taip Lisa ir būtų gyvenusi, galiausiai metusi tuos poetų kursus ir užsiėmusi vien pedagogine veikla, tačiau netrukus vaikų darželyje ji pastebi unikalų berniuką, kuris pasiekęs tam tikrą transo būseną ir nusiraminimą gali sukurti genialiai tikslias eiles. Mokytoja jas užrašo ir literatų kursuose pristato kaip savo ir netrukus sulaukia dėstytojo susidomėjimo. Ji jaučiasi pripažinta ir talentinga...

 

Visa šioji istorija labai keista ir nekasdieniška. Ji byloja apie mūsų turėtus ir taip nerealizuotus lūkesčius. Daugelis iš mūsų manėme, kad, jeigu įdėsime daug pastangų, galėsime pasiekti bet ko, tačiau gyvenimas labai trumpas ir žūtbūt siekti vienos įsivaizduojamos tobulybės tikriausiai neverta. Šiame poetizuotame filme, kur liejasi eilės ir taip trokštama pripažinimo, režisierei pavyksta perteikti nejaukią atsipalaidavusios, kiek flegmatiškai svajingos mokytojos įvaizdį, kuris netrukus tampa beveik kriminalinės psichopatės rakursais perteiktas perfekcionizmo besivaikančios ir gyvaisiais „mocartais“ įtikėjusios talentų ieškotojos įvaizdžiu. Kai pačios vaikai namuose pamažu atranda savo gyvenimo kelius ir Lisa tampa jiems nebereikalinga, o ir lūkesčiai per vaikus pamažu neišsipildo, nes ji irgi nepagimdė talentų, pamažu visas dėmesys permetamas į berniuką. Čia nesunku padaryti lemtingų gyvenimiškų klaidų ir Lisa juos renkasi tiesiog iš naivių pedagoginių altruistinių paskatų: ji nori išgelbėti nuo pasaulinės sistemos ir žmonių, vaikų tėvų žudomus vaikų talentus. Beveik hamliška taurių ketinimų mokytoja tampa visos šios sistemos kriminaline ne tik auka, bet ir budeliu. Puikus Maggie Gyllenhaal pasirodymas, kuris dvelkia juslingu ir intuityviu vaidmeniu, o ją po šio filmo dar labai ilgai atsiminsite.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Būrys" / "Platoon"

 Sveiki,

Tie senieji devinto ir dešimto dešimtmečio amerikiečių vaidybiniai filmai apie Vietnamo karą tikriausiai ne vieną vyresnės kartos žiūrovą sukrėtė. Bet tai buvo anuomet, kai dar nebuvome išpuikę puikiais kino teatro garso elementais ir persotintais kompiuterinės grafikos vaizdiniais. Aš pats drąsiai galiu teigti, kad vieni geriausių to tipažo filmų yra T. Malick „Plona raudona linija“ (1998) bei M. Cimino „Elnių medžiotojas“ (1979). Na, gal prie to priskirčiau ir puiko C. Estwoodo „Laiškai iš Ivo Džimos“ (2006), tačiau jis ne apie Vietnamo, o JAV ir Japonijos karą. Šįkart, besivaikant tokių filmų nostalgijos, nusprendžiau pažiūrėti O. Stone „Būrys“ (angl. Platoon) (1986), kurį man labai rekomendavo kino maniakai.

 

Filmas vėlgi labai panašiai kaip T. Malick filme „Plona raudona linija“ ir pasakoja apie būrį, kurie Vietnamo džiunglėse atlieka specialias karines operacijas. Būrys keliauja po džiungles, apsilanko vietnamiečių ūkininkų kaimeliuose ir čia tiesiog išryškėja tam tikrų būryje esančių vyrų skirtingos pozicijos. Kai kas sužvėrėję nuo karo ir pasijutę pusdieviais linksminasi tiesiog kankindami ir šaudydami, o kai kas iš šių vyrukų, atjausdami vietos gyventojus, pasižymi humanistinėmis vertybėmis. Netrunka būryje įvykti susiskaldymas dėl požiūrio į karo, dominuojantys lyderiai verčiami nuo valdžios, o į jų vietą kėsinasi ne pačių tyriausių širdžių kariai.

 

Iš tikrųjų šis epinis karinis pasakojimas turi vieną gerą pliusą. Jis nesistengia parodyti amerikiečių karių kaip super didvyrių, o tam tikros nacionalinės nuostatos filme atrodo išties antiamerikietiškos. Ir tai yra puiku, nes karuose dažnai kovojama ne tik už tiesą, bet jame pasireiškia žiaurumas, antžmogiškumas. Tą mes ir regime šiame pirmajame iš O. Stone filmų trilogijos dalių.

 

Visgi tik įpusėjus filmui atgaminau, jog giliai vaikystėje šį filmą visgi buvau matęs ir kai kurios išnyrančios scenos priminė anuomet sunkiai suvokiamą karinį pasaulį, kai mes, būdami maži berniukai, manėme, kad kariauti yra puiku, kad turėti ginklą, šaudyti į tariamus priešus yra sveikintinas dalykas, galima sakyti, panašus į tarakonų naikinimą. Mes žinome, kad dažnai prisižiūrėję panašių smurtinių nuotykinių filmų apie karą taip ir neišaugame, tampame militaristinės kultūros šalininkais, neapmąstydami viso konteksto. Šis filmas, galima sakyti, iš dalies parodo, kad karas yra siaubingas dalykas, nes tu visada kariauji dvigubaisiais frontais: savyje kovoji moralinį karą ir tą jau išorinį-politinį. Šiaip filmas nenustebino, daug kas matyta, regėta, puikiai žinoma, todėl vietomis susižiūrėjo gana nuobodokai, nes filmas pagrįstas vien vertybiniu kontrastu, o veikėjai pernelyg suskirstyti į juodus ir baltus. Stebino nebent gerai žinomų aktorių jauni anuometiniai veidai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 8.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: W. G. Sebald "Austerlicas"

 W. G. Sebald. „Austerlicas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 432 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Daugelis knygų gurmanų tikriausiai šį rudenį labiausiai laukė būtent vokiečių rašytojo W. G. Sebald (1944-2001) knygos Austerlicas (vok. Austerlitz). Dar nepasirodžius knygai, ją ėmėsi aptarinėti šiaip jau literatūrinę grietinėlę pristatantys skaitytojai ir knygų kritikai. Iki šiol W. G. Sebald romaną Išeiviai turėjome lietuviškai, tačiau anuomet knyga nebuvo itin pastebėta, o ir mano paties pirmoji pažintis prasidėjo šį rugsėjį su paskutiniuoju autoriaus parašytu kūriniu, kuris pasirodė, kaip teigiama anotacijoje, likus nedaug laiko iki tragiškos rašytojo lemties autoavarijoje. Iš vokiečių į lietuvių kalbą šią knygą išvertė pripažinta vertėja Rūta Jonynaitė, kuri pabaigoje savo vertimą paskyrė šviesaus atminimo išėjusiai Irenai Veisaitei bei savo mamai.

 

Neatsitiktinai užsiminiau apie knygos vertėją, nes didžiąją skaitymo proceso dalį vis stabteldavau bandydamas įsivaizduoti vertėjos kruopštų darbą, nes knygos tekstas nepaprastai sodrus, sudėtingas, ritmiškai poetiškas. Kiek reikia visokiausių papildomų istorinių, leksinių žinių suvaldyti W. G. Sebaldo sakinį, kuris vietomis primena proziškai rašomą verlibrą, laviruojant filosofinę mintį per klampius istorinius kontekstus. Tai tikriausiai primintų kruopštų ir atidų, jautrų ir tikslingą siuvinėjimą.

 

Prisipažinsiu, kad pirmąją knygos pusę skaityti buvo ganėtinai sudėtinga, nes vis maniausi, kad tokia išgirta knyga ims ir iškart mane įtrauks, pakerės, abstulbins savo literatūrine galia paveikti emocijas ir mintis. Liaudiškai tariant, išsvies kaip kosmonautą į atvirą kosmosą, tačiau nutiko labai panašiai kaip su prancūzų rašytojo Mathias Enard Kompasas. Pirmasis įspūdis – sunkiai aprėpiama kūrinio idėja, sujaukti mišrūs pasakojimų polėkiai, neaiškūs siužetiniai vingiai, kurie čia jungiasi į vieną bendrą visumą ir tuo pačiu greitai vėl išsiskaido ir nuneša nežinia kur. Perkopus knygos vidurį, ėmiau tiesiog mėgautis vertimu, sakinių struktūra ir pamiršau sekti ir galvoti apie siužeto visumą ir netrukus šis metodas pasiteisino.

 

Austerlicas nelengva knyga, kurios nesuskaitysi per kelis vakarus. Šiai knygai reikia nusiteikimo ir galbūt pernelyg dažnai prie jos prisėsdavau pavargęs, tikėdamasis malonumo, tačiau prie tokios knygos reikia dirbti protiškai, nes tai kartu integruota žinių enciklopedija. Neretai kas kelis puslapius lįsdavau į internetą, kad pasitikslinčiau ir išplėsčiau romano kontekstus ir tai nepaprastai sulėtino paties knygos skaitymą. Man regis, tik nuo antrosios knygos pusės pajutau perprantąs knygos ritmą, idėją, susigyvenau su neskubriu pasakotojo tonu, su itin turtingais sakiniais, kurie teka kaip upelis tam tikromis dekadomis – čia prasidedantys mintimis apie praeitį ir čia besibaigiantys filosofiškai apie dabartį. Tai architektoniška knyga visomis prasmėmis: knygos struktūra, semantinė architektūra, fabulos architektūra ir sakinio architektūra. Tokiai literatūrai reikia įsiklausymo, atidos, dėmesio ir, žinoma, kaip sakė šviesaus atminimo Leonidas Donskis, prie geros knygos negalima sėsti pavargus ar suirzus.

 

Istorijos centre – čekų žydų kilmės Austerlicas, kuris dar būdamas berniuku, traukiniu su kitais vaikais pabėga iš vidurio Europos. Netrukus naciai įkuria žydų getą, į kurį patenka pasilikusi Agata, Austerlico motina, tėvas – Prancūzijoje, tačiau ir jam nepavyksta išvengti nacių. Knygos pasakotojas – Austerlico draugas, kuris kas kelis dešimtmečius vis susitinka su paslaptinguoju Austerlicu. Abu kalba apie architektūrą, istoriją ir meną, kol galiausiai Austerlicas priartėja prie savo šeimos istorijos, kuri iš esmės ženklina ne tik žydų genocido tragediją, bet ir visos Europos bei žmonių civilizacijos žaizdas.

W. G. Sebald

 

Abu vyrai nuolat kalba apie meną ir istoriją, apmąsto įvairiausių procesų virsmus. Turtinguose jų pasikalbėjimuose faktai suskamba kaip autoriaus eseistiniai intarpai, pavyzdžiui: „Apie 1860-1870 metus, užsimojus miesto šiaurės rytuose statyti dvi geležinkelio stotis, šie skurdžių kvartalai buvo negailestingai nugriauti ir visa žemė, su visais joje palaidotais numirėliais, išrausta ir išstumdyta, kad būtų galima iki pat Sičio pakraščių nutiesti geležinkelio linijas, inžinierių parengtuose planuose primenančias raumenų ir nervų pluoštus anatomijos atlase (p. 190).“ Kalbėdami apie miestus, stotis, kapines ir kitus objektus, svarstydami jų pastatymų istorijas ir perspektyvas, veikėjai nuolat reflektuoja apie kintantį laiką ir vertybes. Visas mūsų pasaulis yra pastatytas jau ant buvusių epochų kapinių, visi mūsų modernūs miestai, bibliotekos, kažkada buvo kapinės, žydų getai ir t. t. Dažnai mes to net nematome, nesuvokiame, nepermąstome, kadangi – iš esmės šioji knyga apie tai ir yra – neturime ilgalaikės emocinės ir patirčių atminties. Mes vos sugebame aprėpti savo pačių gyvenimą ir laiką, daugelį dalykų esame linkę užmiršti, todėl veikėjai aptarinėdami pasaulį iš tikrųjų pamažu aptaria atminties veikimo principus.

 

Austerlico gyvenimo tragedija, jo keista amnezijos liga dėl patirtos traumos vaikystėje, kai buvo atskirtas nuo šeimos, papildo viso pasaulio praradimo ir užmaršties procesą. Tai labai trapu ir jautru, nes mes viską, kas buvo anksčiau, sužinome tik iš knygų ir jau išlikusių nuotraukų, filmuotos medžiagos. Vienas labiausiai įsimenamų knygos epizodų buvo, kai Austerlicas nuvyksta į Čekijos miestelį Terezyną, ten fotografuoja pastatus, kurie dar mena žydų žudymo laikotarpį ir pats veikėjas visur regi ir jaučia savo motinos būvimą ir žydų naikinimo siaubą. Po to tyrinėja išlikusias nacių propagandinius filmukus iš koncentracijos stovyklų ir viską tyrinėja atidžiai su tokia viltimi pamatyti savo motiną, kad nori nenori, imi ir YouTubeje pats imi ieškoti tų filmukų ir nustebi, koks autorius savojoje knygoje yra jautriai tikslus ir skvarbus, kaip per pasakotoją jis pasiekia tą savasties skaudulį ir kartu perteikia svetimumo ir gyvenimo be šaknų šaltumą. Austerlicas – be galo intelektualus ir mąslus vyras, tačiau kartu visame tekste dvelkia šalta svetimumo kitiems jausena. Sebaldui pavyko sukurti gyvą vaiduoklį, žmogų liudininką, besikapstantį savo šeimos kronikose ir savo klaidžioje sutrūkinėjusioje atmintyje, bet tuo pačiu perteikia nejaukumą, lyg veikėjas nuolat artėdamas prie savo šeimos istorinės tiesos, pats pavirstų vienu iš tų koncentracijos stovyklose nužudytų žmonių. Sudėtingu ir, sakyčiau, originaliu, netradiciniu būdu perteikta Austerlico asmenybė, iki pat paskutinio puslapio išliekanti metafiziškai iki galo neapčiuopiama. Tai veikėjas idėja. Veikėjas kaip sąžinės balsas.

 

Žakas Austerlicas per visą pasakojimą lėtai artėja prie tiesos atskleidimo, bet skaitytojas nuolat jaučia jo nenorą to sužinoti, kuris pasireiškia net ištinkančiais amnezijos priepuoliais. Skaitytojas yra paliekamas nuolat apie aptariamus objektus bei fotografijas, poetizuotus Austerlico pasakojimus apie jo vaikystę Didžiojoje Britanijoje, sodus ir ten buvusius žmones, vadovautis vien tik nuojauta.

 

Knygos tekstas gausiai dokumentuotas įvairiomis fotografijomis. Ant knygos viršelio – jaunasis Austerlicas, kai dar tik buvo motinos artistės sūnus, dar prieš holokaustą: „... tarsi kažkas jose judėtų, tarsi girdėtum švelnius nevilties atodūsius, gemissements de desespoir, taip ji sakė, tarsi nuotraukos pačios turėtų atmintį ir prisimintų mus, primintų, kokie kadaise buvome mes, likusieji gyvi, ir tie, kurių tarp mūsų nebėra (p. 262).“

 

Įspūdinga knyga su įspūdinga metodika perteikta Austerlico asmenine istorija, kuri iš esmės yra ir visos mūsų žmonijos tragedijos dalis. Sunku rasti giminę, kuri nebūtų vienaip ar kitaip nukentėjusi per Antrąjį pasaulinį karą. Bet kokiu atveju, knygos matmenys peržengia daug toliau ir pereina į filosofinę būties apmąstymo kategoriją, kurioje, kad ir kaip beskambėtų paradoksaliai, tačiau knygos kontekste visi vaikštome ant savo protėvių palaikų, sluoksniuojamės užmiršdami ir pamiršdami, kaip vieną dieną ir mes patys tapsime užmiršti – pirmiausia savo pačių atmintyje, o galiausiai ir išoriniame pasaulyje. Visas mūsų menas – tie miestai, stotys, Versalis, nutapyti paveikslai, žavūs ir gražūs kūriniai, atsirado iš bendro kolektyvinio skausmo ir, dar keisčiau – mes tiesiog pamiršome nuo ko viskas prasidėjo, nes retsykiais mūsų kūnas ir protas, kaip kad Austerlico, nėra pajėgus diena iš dienos visur regėti vien savo traumuojančios patirties ženklus. Išties nuostabi knyga, kurią, manau, verta bus atidžiau perskaityti po daugel metų, nes tokia literatūra nesensta, o tik mums besikeičiant, suteikia naujų emocijų, žinių ir įžvalgų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraštis: Fernando Pessoa "Man gaila žvaigždžių" (Tenho Dó das Estrelas)

 

Sveiki,

 

Dalijuosi Fernando Pessoa eilėraščiu „Man gaila žvaigždžių...“, kurį aptikau Jose Eduardo Agualuso romane „Bendroji užmaršties teorija“. Gal patiks ir jums, kaip patiko ir man.

 

Man gaila žvaigždžių

Jos taip seniai šviečia,

Šitaip seniai...

Man jų gaila.

 

Nejau nepavargsta

Viskas.

Visut viskas,

Kaip kad kojos ar rankos?

 

Nuovargis egzistuoti,

Būti,

Vien būti

Liūdnąja būtybe, šviest ir šypsotis...

 

Nejau neatsivers, galų gale,

Esybėms, kurios tik yra,

Ne mirtis, o kokia

Kita pabaiga,

Arba tikslas didingas –

Gal kas panašaus

Į atleidimą?

 

Vertė Paulius Stasiūnas.

Originalas 

Tenho Dó das Estrelas

 

Tenho dó das estrelas

Luzindo há tanto tempo,

Há tanto tempo…

Tenho dó delas.

 

Não haverá um cansaço

Das coisas,

De todas as coisas

Como das pernas ou de um braço?

 

Um cansaço de existir,

De ser,

Só de ser,

O ser triste brilhar ou sorrir…

 

Não haverá, enfim,

Para as coisas que são,

Não morte, mas sim

Uma outra espécie de fim,

Ou uma grande razão –

Qualquer coisa assim

Como um perdão?

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blondinas" / "Un Rubio" / "The Blonde One"

 Sveiki,

 

Sveiki, dar vienas LGBT dramos filmas iš Pietų Amerikos. Šiaip jau kino festivaliuose visada randu šia tema ką nors būtent iš šių kraštų, o ir lotynų amerikiečių režisieriai bei režisierės nesibodi kurti LGBT temomis, kurios aktualios ir svarbios anuose kraštuose. Kaip, žinoma, ir pas mus, kad ir kaip visą šį reikalą politiškai bandytume demonizuoti. Argentiniečių režisieriaus Marco Berger filmas „Blondinas“ (ispan. Un Rubio) (2019), sakyčiau, yra vienas iš tų absoliučiai nepolitizuotų filmų apie dviejų homoseksualų intymius santykius.

 

Istorija pasakoja apie dviejų darbininkų gyvenimą drauge. Jiedu nuomojasi butą su skirtingais kambariais, abu turi merginas, pas juos lankosi moterys ir draugai, tačiau netrukus vyrukai pajunta tam tikrą seksualinę tarpusavio įtampą ir bendroje buityje atsiveria iki tol nepažinta aistra. Pagrindinis veikėjas Gabrielius pas savo motiną augina dukrą, sunkiai dirba dėl jos, o jo aistros subjektas Chuanas – turi artimą draugę, tačiau jiedu vis vien suartėja.

 

Pagrindinė filmo įtampa yra ne kokios nors socialinės problemos ar tapatybių neigimas. Režisierius absoliučiai apolitiškas ir susitelkęs tik į vyrukų jusles, todėl filmas primena realistinę romantinę dramą, dvelkia nepriklausomo, menkai finansuojamo filmo kvapeliu, tačiau tai tik pliusas. Mažos ir lokalios vietos tik dar labiau padeda perteikti tuos žvilgsnius, susijaudinimą, intymumą. Tiesa, vaidyba, labai teatralizuota. Režisierius „ima“ stambiu planu, bando užfiksuoti visas grimasas, veido trūkčiojimus, skiria dėmesį hiperbolizuotiems momentaliems žvilgsniams, todėl kartais, pavyzdžiui, Gabrielis atrodo „medinis“, vaikštantis amžinai kaip robotas. Aišku, galima jį pateisinti, nes jis sutrikęs ir kamuojamas nežinomybės t. y. tam tikra kūno kalba, tačiau svarsčiau, ar šiame filme toks veikėjų judėjimas kenkia, ar kaip tik padeda meniškai perteikti jusles. Nuspręs tai tikriausiai kiekvienas pasižiūrėjęs šį šiek tiek erotizuotą filmą.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žuvelė" / "Little Fish"

 Sveiki,

 

Pirmoji pažintis su iš Kipro kilusiu režisieriumi Chad Hartigan buvo itin lengva ir paprasta. Jo naujausias ilgametražis darbas vadinasi „Žuvelė“ (angl. Little Fish) (2020) pasakoja apie jauną sutuoktinių porą, kuri susipažįsta, įsikuria savo namuose, tačiau netrukus pasaulyje įsivyrauja keista masiškai plintanti atminties praradimo liga. Vieni atmintį praranda greitai, kiti pamažu, o ir jauniesiems pamažu ši liga ima kartinti gyvenimą...

 

Jau seniai žinoma, kad žmogus be atminties neturi savasties, jis neprisimena ne tik kitų, bet ir savęs, tad yra veikiamas tik impulsų ir refleksų. Sakyčiau, tai viena baisiausių ligų, kokia tik gali ištikti žmogų. Tokių filmų, apie amnezija, yra ne vienas ir ne du. Vienas emocingiausių, bent jau man, buvo filmas „Ta pati Elis“. Iš atminties praradimų galima sukalti ir puikius trilerius, pavyzdžiui, Ch. Nollano režisuotas „Momento“ ir kaskart vis kine kalbant apie šią ligą, atsiranda galimybė vienaip ar kitaip pasikartoti ir būti nuobodžiam. „Žuvelė“ iš visos tos filmų flotilės labiau man priminė „Tobulas jausmas“ (2011) su Ewan McGregor ir Eva Green. Panašiai ir čia – neanalizuojant mokslinės fantastikos terminais ir ligos priežasčių aiškinimais, pasakojimas labiau pasiduoda romantiniam tragizmui: toji nelemta apokaliptinė liga atima ne tik iš žmogaus visą, kas jį daro žmogumi, bet ir žiūrovo akivaizdoje išardomi simpatingų Olivios Cooke ir JackO‘Connell sukurtų veikėjų gyvenimai.

 

Lyginant su anuomet itin patikusiu „Tobulu jausmu“, „Žuvelė“ atrodo šiek tiek nykiai, nes idėja jau kine išnaudota romantiniams paverkšlenimams, o ir naujų idėjų apie atminties praradimą šiame filme (jeigu matėte geresnių) tikrai neaptiksite. Iš tikrųjų filmas techniškai gerai „suklijuotas“, daug sumaišyta retrospektyvių kadrų, kurie kuria poetiškai romantišką įspūdį, buvo netgi įdomu žiūrėti į puikiai žinomų aktorių duetą, filmo spalvas, perteikiamą meilės atmosferą, tačiau pati istorija nieko naujo nepasiūlo – vien tik emociją, kaip ir tie eiliniai romantizuoti filmai apie vėžiu sergančius asmenis, kurie filmo pabaigoje miršta. Mirštama ir čia, tik kiek kitokiomis formomis. Tai tikrai nėra blogiausias pastarųjų metų romantinis filmas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela