Sveiki visi,
Jau seniai svajojau pažiūrėti kino filmą „Airisė“ arba
kitur dar verčiama „Airis“ (Iris) (2001 m.). Priežastys buvo kelios – Kate Winslet,
kuri šiuo vaidmeniu eilinį sykį buvo nominuota Oskarui ir, žinoma, pati anglų rašytojos
ir filosofės Airisės Mardok (Iris Murdoch) gyvenimo istorija. Mano knygų
lentynoje seniai jau voliojosi kadaise iš mokyklos parneštas ir vos į makulatūrą
nepatekęs romanas „Jūra, jūra...“, net po filmo užsimaniau jį paimti ir
perskaityti, bet baisiai mane gąsdina, kad knyga sunkiasvorė ir bus labai daug
smulkių aprašymų, o paskutiniuoju metu tokioms knygos nesu nusiteikęs, na, bet
nesvarbu.
Šiaip džiaugiuosi pažiūrėjęs filmą. Iš esmės filme
labiausiai patiko patys aktoriai, jie labai gražiai ir taikliai įkūnijo pačią
rašytoją tiek jaunystės metais (Kate Winslet), tiek senatvėje (Judi Dench).
Šiek tiek reiktų „paYoutubinti“ ir pažiūrėti, kaip iš tikrųjų atrodė ir kalbėjo
Mardok, kad suprastumėte, kaip įspūdingai atrodo aktoriai filme. O geriausia
tai, kad visi pagrindiniai trys aktoriai buvo nominuoti Oskarui. Nepaprastai
čia sužibo visada akį mano patraukianti aktorė Judi Dench, ją visada su pasigėrėjimu
prisimenu iš „Skandalo užrašų“. Kiek teko domėtis, pati rašytoja mirė 1999
metais, tai filmas buvo gan šviežias jos gyvenimo mirksnių atspindys ir
statytas pagal vienos draugės memuarus apie Mardok, pastaroji buvo labai
susikrimtusi, kad filmas rašytoją vaizdavo kaip Alzhaimerio ligos palaužtą
senutę, o ne jos geriausius žydėjimo metus – jiems vietos skirta kur kas mažiau.
Ir iš tikrųjų jau ne kartą susiduriu su biografinėmis
dramomis ir žiūriu, kad jau tampa štampu vaizduoti asmenybę senatvėje,
sergančią, apleistą, suluošintą ir pamirštą ir to tikrai labai daug filme ne
tik „Airisė“, bet ir „Geležinė ledi“, „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“, kada per
senatvės ir neįgalumo prizmę lyg norima žiūrovui sukelti gailestį pačia
asmenybe, suvirpinti širdį. Šiaip filme viskas buvo lyg ir gražu, akis
pripratusi prie laiko šokinėjimo, tai nestebina, tačiau norėjosi daugiau tos
beprotiškosios ir jaunosios Airisės, tos bekuriančios Airisės, o dabar toks
įspūdis, kad svarbiausia parodyti, kad ji sirgo Alzhaimeriu, o jeigu ji nebuvo
jaunystės dienomis tokia patrakėlė ir kaip asmenybė gal neempatiška filmo
kūrėjams, tada geriau nekurti ir neskleisti apie rašytoją blogo įvaizdžio...
Bet šiaip filmas pakankamai stiprus, jį turėtų pamatyti
rašytoja besidomintys gerbėjai, geros vaidybos mėgėjai, biografinių dramų
fanai. Filmas išties gražus, yra ką pamatyti, išjausti ir suprasti, tačiau kad
labai jau sužavėjo, negaliu pasakyti.
Jūsų Maištinga Siela
Galiu tikrai tvirtai sutikti, kad tai puikus aktorinio kino pavyzdys. Pats filmas biografinio kino žanro prasme nėra kažkuo ypatingas, bet aktorių darbai nepriekaištingi: maksimaliai įtikinantys ir be galo organiški.
AtsakytiPanaikintiDabar skaitau minimos rašytojos "Jūrą, jūrą". Irgi seniai turiu šią knygą, bet vis neprisirengdavau jos skaityti, kol ją perskaityti primygtinai rekomendavo literatūrinį skonį turintis žmogus. Dabar jau baiginėju. Jos greitai nesurysi, bet perskaityti, be abejo, verta, gal net būtina. Knyga įtraukia, prisiversti nereikia. Na ir aistrų verpetas ten. Taip kad ir Jums rekomenduoju šią knygą.
AtsakytiPanaikinti