Filmas: "Potraukis" / "Bent"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Potraukis“ (Bent) (1997 m.). Iki tol niekur nematytas ir neregėtas filmas įkrito į rankas visai netyčia užklydus į Facebook‘o KinasBePopkorno puslapį, kažkaip susidomėjau, tai nutariau nedelsiant ir pažiūrėti. Taigi filmas visai nešviežias, bet tiesą sakant, to žiūrint nesijautė. Tai pasakojimas apie du homoseksualus, kurie susitinka koncentracijos stovykloje, aprašymas skamba taip:

Filmas sukurtas pagal Martino Shermano pjesę. Veiksmas nukelia į fašistinę Vokietiją II-ojo pasaulinio karo metu. Po homoseksualaus SA lyderio Ernsto Rohmo nužudymo prasideda visų Vokietijos gėjų persekiojimai. Maksas, kaip ir dauguma kitų, išvežamas į Dachau koncentracijos stovyklą.. Jis stengiasi paneigti, kad jis toks ir gauti geltonąjį (žydų) trikampį vietoje rožinio (homoseksualų). Stovykloje jis įsimyli kitą kalinį Horstą, kuris nešioja rožinį trikampį didžiuodamasis juo. Nelaisvė nesustabdo meilės, nors draudžiama pažiūrėti vienam į kitą, nesustabdo aistros, nors draudžiama net prisiliesti. O svarbiausias tikslas – išlikti žmogumi.

Iš tikrųjų pradžioje filmas kėlė daug abejonių – vaizduojamas patvirkęs ir homoseksualumu permirkęs Berlynas, kuriame veši alkoholis ir narkotikai, o neįpareigojantys santykiai nieko nebestebina. Galvojau, į kokią nesąmonę čia dabar papuoliau? Filmu ilgai dvejojau, bent jau tol, kol žydruosius nesugavo vokiečiai ir neišvežė į koncentracijos stovyklą. Galiu pasakyti, kad šio filmo stipriosios pusės yra scenos vaizduojamos pirmuoju planu, nes visa kita kažkaip tapo patetiška ir netikroviška, sunku režisieriui buvo su masinėmis scenomis, jos pasirodė man neįtikinamos. Daug tokių neįtikėtinų dalykų, sakyčiau fakto klaidų, kurių tikrai vargu ar rastume, pvz. aplinkinių kalinių reakcijos, jie net tarpusavyje nebendrauja, kaip daro mūsų pagrindiniai personažai – o ką, jie ne žmonės? Kodėl jie tik „zombuoja“? Kodėl pagrindinis herojus laisvalaikiu koncentracijos stovykloje daro atsispaudimus, kai nusilpęs organizmas po alinančio bergždaus darbo turėtų ilsėtis, nes logiškai neįmanoma, kad kalinys tiek dar turėtų jėgų, kad sportuotų vardan išlikimo? O scena, kur sušaudomas žmogus ir jo tąsomas kūnas nė kiek nesukruvintas, o drabužiai ne skylėti? WTF? Kažkur kažkas pramiegojo arba pamanė, kad niekas nepastebės. Šiaip galvoju, jeigu filmas statytas pagal pjesę, teatrališkumo kai kuriuose momentuose buvo galima ir išvengti...

Filmo moralas irgi visiems turėtų būti aiškus, juolab, jei kalba eina apie koncentracijos stovyklą, tai neapsieisime be vidinės žmogaus valios išmėginimų ir noro išlikti ne tik gyvu, bet ir žmogumi – tai kone visų filmų apie lagerius šabloninė ašis.

Nustebino niekur nematyta sekso scena, kurią pakrikštijau „verbalinis seksas“, kada kaliniai stovi stebimi esesininkų ir negali vienas kito liesti, jie pradeda mylėtis žodžiais, bandydami įsivaizduoti vienas kito glamones. Kažkaip atrodė keistoka, netgi makabriška, atsižvelgiant į tai, kur yra herojai, bet kitą vertus pagalvojau, juk koncentracijos stovykloje virė gyvenimas, žmonės norėjo meilės ir šilumos, netgi tada, kai mirtis tapdavo kasdienybe. (Visą filmą neapleido manęs jausmas, kad kažkada jį labai seniai visgi esu matęs, gal rodė per TV? Nesvarbu).

Iš esmės nustebau, kad tokiame amplua išvydau tokius garsius aktorius kaip Clive Owen ir Ian McKellen – jie buvo išties puikūs. Filme sudomino kai kurios scenos, kėlė keistą įtampą, bet visgi visą filmą neapleido keistas jausmas, jog filmui kažko stinga ir negali paaiškinti ko, ar tos faktinės klaidos, ar kas... Tiesą sakant tai neprastas filmas, net sakyčiau, gyvenimiškai žiaurus su graudžia tarsi „Kuprotas kalnas“ pabaiga, tačiau kažkas buvo tame sintetiško ir šis filmas manęs „nepaėmė“ taip užtikrintai, kaip visgi norėjosi, kad „paimtų“, bet be jokios abejonės, rekomenduoju rimtesnio filmo mėgėjams, jie galbūt kažką ras, išgyvens ir supras labiau nei aš.

Įvertinimas: 7/10

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com