Filmas: "Duok man ranką" / "Donne-Moi la Main"

Sveiki visi,

Šiandien noriu nukeliauti į prancūzišką kiną ir pristatyti filmą „Duok man ranką“ (Donne-Moi la Main“ (2008 m.). Tai taip pat tikriausiai lietuviams beveik niekam nežinomas kino filmas, kuris pasakoja apie: „Filmas pasakoja apie du brolius dvynius Antuaną ir Kventiną, kurie iškeliauja į mamos laidotuves. Jie augo be jos ir jos nepažįsta. Autostopu, slėpdamiesi sunkvežimio priekaboje, traukiniuose, jie keliauja iš Prancūzijos šiaurės į Ispaniją. Kelyje jie susitinka įvairių žmonių, o taip pat paaiškėja neįprasti santykiai tarp jų pačių – meilė ir neapykanta, pavydas ir aistra, egoizmas ir abejingumas atsispindi juos lydinčiuose peizažuose...“

Šiaip filmas iš esmės man patiko – netradicinis pasakojimas apie dvynių tarpusavio santykius. Ne, čia nekvepia incestu, kaip galbūt galima pagalvoti iš aprašymo ar filmo afišos, tačiau brolių vaizdavimas neretai keistai dirgindavo, nes jis pakankamai glaudus, intymus, o kartu ir nutolęs. Filme nusifilmavo du identiški dvyniai, kuriuos praktiškai galėjai atskirti tik iš ant vieno vaikino esančio rando prie antakio. Du labai panašūs ir kartu labai skirtingi aštuoniolikmečiai – vienas nuolatos piešia, o kitas – skambina lūpiniu instrumentu. Filmas ganėtinai ilgesingas, melancholiškas. Nežinau, ar tokie būna dvynių santykiai, tačiau vietomis jie man pasirodė netikroviški – mažai kalbama, daug tylos, o juk keliauja broliai, kurie turėtų šį bei tą apie gyvenimą kalbėtis, o dabar jie tokie šaltai statiški, nors neišvengta ir peštynių, broliškų muštynių, šiokio tokio gyvesnio ir natūralesnio santykio. Norėjosi, kad šioje kelionėje jie iš vaikėzų kažkiek subręstų, taptų galbūt dvasiškai artimesni, tačiau „nueitas“ kelias, manding, personažuose nieko neišsprendė, nors ir įgijo tvirtumo, daugiau patirties, šį bei tą sužinojo apie save, tačiau pabaiga toli gražu nėra viską apsprendžianti ir paliekanti platesnį lauką žiūrovams patiems nuspręsti.

Nesakyčiau, kad filmas – stebuklas, tačiau jis man kažkuo patiko, gal dėl savo keisto liūdnumo, gal dėl tos kelionės tranzavimu, kuriame patiriama daug įdomių ir keistų nuotykių, sutinkami žmonės... Tikriausiai man pačiam to norisi gyvenime – keliauti, kažkur, vardan kažkokio tikslo ir nieko nebijoti, nes gyvenimas yra kelionė. Taip, kažką šis filmas manyje palietė, todėl jis man ir patiko. Manau, kad europietiško kino gerbėjai galėtų pažiūrėti šį filmą, gal ir jiems patiks.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 50/100
IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela,