Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum III"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Nutariau, kad gera vasaros pradžia būtent bus su Kristinos Sabaliauskaitės šiemet pasirodžiusiu romanu Silva Rerum III (liet. Daiktų miškas III). Kai pirmą kartą paėmiau šį romaną t. y. jo pirmąją dalį prieš beveik penkerius metus, pagalvojau, kad nieko panašaus nesu taip „skaniai“ skaitęs lietuvių literatūroje. Ir štai praėjo penkeri metai, turime trečiąją sagos dalį, galiu tik pasidžiaugti, kad Kristina Sabaliauskaitė vis dar stebina, džiugina ir moka pamaloninti skaitytojus intelektualiomis daugiasluoksnėmis kūrinio prasmėmis.

Silva Rerum III jau spėjo užkariauti skaitomų knygų topus, tačiau paskaitęs atsiliepimus, vis dažniau randu tokių lyg ir priekaištų, kad neva šioji Silva Rerum dalis truputį suplokštėjusi, neva viskas pernelyg nuspėjama, trūksta ryškesnių personažų, įvykių, kad apskritai tai mažiausiai patikusi sagos dalis, bet, manau, kad tai tik dėl to, kad keliami pernelyg dideli ir sąmoningai nepamatuoti lūkesčiai pačiai autorei. Tokiems galiu pasakyti – „Nė velnio!“ – autorė kuo aiškiausiai nepataikauja skaitytojui siūlydama asortimentą, o nuosekliai seka istorinius LDK virsmus ir rekonstruodama stengiasi kuo daugiau remtis išlikusiais šaltiniais, kurių, anot pačios autorės, šiam istoriniam laikotarpiui buvo išlikusių itin daug. 

Tiesą sakant, ilgai dvejojau skaityti trečią dalį, nes daugiau ar mažiau per tiek laiko buvau pamiršęs tai, ką skaičiau pirmose dvejose dalyse, netgi buvo kilęs noras pradėti sagą iš naujo, tačiau nutariau surizikuoti. Ir viskas išėjo kuo puikiausiai. Silva Rerum būta daug priminimų ir aliuzijų į ankstesnes dalis, kurias kuo puikiausiai prisiminiau – Petro Antano Silva Rerum‘e atrastas prosenelio erotinis ketureilis, Teofilės prisiminimai apie karą su Švedais laikus ir jos ištvermingą motiną, Kazimiero Milkantuose tyrinėtą katiną ir daug kitų detalių, kurie leido vėl visą Norvaišų sagą susiūti į nenutrūkstamą giminės generaciją, nors autorė ir vaizduoja tik tam tikrus palikuonių gyvenimo momentus, atkarpas, nuotrupas. Vis dėlto manau, kad dar būsimose dalyse, nežinia, kiek jų bus, bet bus – tą nenoromis prasitarė pati Kristina Sabaliauskaitė, derėtų sukurti vizualinį Norvaišų giminės medį su datomis ir kas kuriose dalyse pasirodė. Tai nepaprastai palengvintų orientyrą po visas sagos dalis, nes laikas eina, o mūsų atmintis nėra tokia gera, tai tokios „špergalkės“ išeitų tik į naudą. O šiaip aš manau, kad dar turėtume sulaukti dviejų Silva Rerum dalių, būtinai LDK padalijimų laikotarpis, 1830–1831 metų sukilimas, spaudos draudimo metai ir... kas žino, gal pasieksime net XX amžiaus slenkstį, bet tai lieka tik autorės žinioje.

 

Mano pažįstamas jau bandė suręsti kažką panašaus į "Silva Rerum" geneologinį medį.

Grįžtant prie Silva Rerum III dalies, kurią pirmiau perskaitė mano pažįstami žmonės; jie pirmiausia tvirtino, kad tekstas labai sodrus, pasijuto esą lyg muziejuje, kur smulkiausi eksponatai nusakomi labai kruopščiai ir smulkiai – šiek tiek išsigandau, kad tik nepakviptų grafomanija, tačiau Kristinai Sabaliauskaitei tas negresia. Taip, tekstas tikrai sodrus, jame kaip niekad daug aprašymų, tačiau tas aprašymas, mano nuomone, kilęs iš to, kad autorė rėmėsi labiau istoriniais šaltiniais, kurių pasirodo esą išlikusių daug. Taip pat dėkingas ir pats istorinis laikotarpis 1748–ieji, Didysis Vilniaus gaisras, tačiau kraštas persmelktas pertekliaus, o kaip kitaip tą ramybės laikotarpį nusakysi, jei ne per pavydą, vidinį šalies yrimą bei politines intrigas. O dėl teksto sodrumo, tiesą sakant, jo net nepajutau, tiesiog valgiau sakinius kaip desertą ir tas „muziejiškumas“ nuo manęs kaip nuo žąsies vandens, gal dėl to, kad visai neseniai teko skaityti Marcel Proust „Prarasto laiko beieškant“, gal dėl to, kad prie sunkiasvorių tekstų pamažu pripratau...

Kuo man išsiskyrė šioji sagos dalis? Žinoma, nuoseklumu. Autorė šįkart pasirinko tik vieną giminės personažą Petrą Antaną Norvaišą, kuris yra Jono Izidoriaus palikuonis ir tik apie jį sukasi visa istorija, netgi retkarčiais pasakotojas susitapatina su Petru Norvaiša ir tampa nebeaišku, kuris pasakoja istoriją, bet nuo to darosi tik dar įdomiau. Pirmojoje ir antrojoje sagos dalyse pasakojimas buvo „kapotas“ – čia istorija apie Kazimierą, čia, žiūrėk, istorija apie Uršulę, o kitas skyrius – apie senuosius Norvaišas, tas pats ir antrojoje dalyje. Silva Rerum III ciklo dalyje Petras Norvaiša tampa neišjudinama centrinė figūra.

Tik iš pirmo žvilgsnio Petras Norvaiša gali pasirodyti nykokas personažas, bet nė velnio. Jo charakteris pasirodė nuostabus – logiškas, nuoseklus, įdomus, mąslus, kritiškas, turintis saikingo mačizmo. Jis buvo „prie tiksliukų“, etmono dešinioji ranka, kuris dažnai iš Vilniaus į Nesvyžių keliavo Didžiojo etmono reikalais. Įdomūs vidiniai samprotavimai, atskleidžiantis to laikmečio pasaulėžiūrą ir savimonę. Šios dalies nuoseklumas mane žavėjo ir tos kelionės, kurias surengė Norvaiša į LDK pietus, nes geografinė padėtis šįkart nuo Žemaitijos pakrypo į dabartinės Baltarusijos pusę, buvusios visada įdomios ir iš esmės empirinės ne tik personažui, bet ir pačiam skaitytojui. 

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.

Martynas Mikalojus – tai vienas įdomiausių ir spontaniškiausių šios knygos personažų, kurio būta tikro genijaus, gal net blogojo genijaus, galėjusio atskleisti ir suprasti daug tamsių, to metų religinių įsitikinimų neatitinkančių tendencijų. Martynas Mikalojus buvo ne tos epochos žmogus, tyrėjas, mokslininkas, bet kartu kūręs apie save mistiką, aistringai nagrinėjęs žydų religiją ir matęs pasaulį kitokį. Tačiau tais laikais kitoniškumas tapo religijos ir teismų sistemos priešu numeris vienas ir netgi giminių, valdžios intrigų įrankiu naikinti ir grobti turtus. Smagaus ir bauginančio personažo būto to Martyno Mikalojaus ir netgi žiauraus – konservavęs savo meilužių vaikų gemalus ir netgi turėjęs basiliską. Autorė intelektualiai veda jo kaip Orfėjaus mito atitikmenį, nes tuo metu buvo madinga gilintis į Antiką.

Šioje knygoje svarbios keturios moterys. Žydaitė, kurios niekada gyvai nematė, bet Petras Norvaiša regėjo jos vaiduoklį, kuri perėjo į jo sapnus ir iš esmės ėmė lemti jo likimą. Mistifikavimo laikmetis taip pat atsiduoda šiame romane – tai neišvengiama, prietaringumas, eretikų laužai rotušėje ir dar daug mistinių niuansų, kurie atspindi to laikmečio pasaulėžiūrą. Antroji moteris, žinoma, Petro Antano žmona Placida Amelija, kurią galima pavadinti tikra Petro Antano prosenelės Elžbietos ir tetos Uršulės priešingybe – šalta, frigidiška ir dievobaiminga moteris, todėl ji knygos visumoje atrodo tik dar įdomesnė, įnešanti savą koloritą. Placidai Amelijai priešingybė romane yra tikra „kalių kalė“ aistringoji nusikaltėlė Balbetė arba Barbora – mikčiojanti pabėgėlė, kuri Petrui Antanui tampa tikru aistrų ir galbūt tikrosios meilės objektu. Barbora ir jos ant laužo sudegintas vyras panašūs į anų laikų Bonę ir Klaidą, kitaip, dievaži, ir nepavadinsi. Ketvirtoji moteris, žinoma, yra Petro Antano sesuo Teofilė, sugraužta savigraužos, ambicinga ir kartu gležna, norinti pradėti tabako verslą, tačiau nuolat įtakingojo brolio nustumiama į antrą planą. 

Esama ir daugiau moterų, tačiau jos ne tokios svarbios Petro Antano gyvenime. Šiame romanų ciklo dalyje kaip niekad daug realių istorinių asmenybių, ypač Radvilų giminės šakos, apie kuriuos sukasi tikrieji šalies turtai, intrigos ir valdžia. Daug istorinių kontekstų, kultūrinių aliuzijų, kurie gražiai sugula į savitą Kristinos Sabaliauskaitės stilių.

Iš esmės galiu pasakyti, kad Silva Rerum III yra ne ką prastesnis romanas, nei pirmosios dalys. Tikrai patiko, neprailgo ir net buvau susitapatinęs su Petru Antanu Norvaiša. Ši dalis leido išgyventi mūsų tautos kitokį istorinį evoliucijos tarpsnį, kitaip pažiūrėti į perteklių, kuris neša vidinį yrimą ir intrigas, atneša žemą moralės lygį tarp turtingųjų. Paradoksalu, bet argi mes šiandien, gyvendami daugiau ar mažiau pertekliuje, neturime lygiai tokių pat tendencijų? 

Jūsų Maištinga Siela