Sveiki,
Nusprendžiau
pasidalyti kai kuriais savo konspektais su Jumis, todėl pridedu, gal kam
pravers:
Šiandien lietuvių
literatūroje novelės žanras yra gerokai sumenkęs. Novelė klesti XX a. 7-9
dešimtmetyje, kai ji pajėgi reflektuoti apie žmogaus egzistenciją ir laiką,
todėl kalbėti apie žmogų novelė buvo parankus žanras. Dabar novelę labiau
pakeitė esė, kuri žaibiškai reaguoja į kasdienybės aktualijas. Kadangi novelė
yra griežtai kanoniškas žanras, formalizuotas, o postmodernizmas kaip tik
griovė tradicines sustabarėjusias formas, ieškodamas laisvės raiškoje, todėl
novelė buvo išstumta iš populiarumo verpeto. Taip pat novelę paveikė komercinės
priežastys – ją sunkiau „parduoti rinkoje“. Ir kitas dalykas – novelė išrankus
žanrus, prie jos autoriui reikia ilgai dirbti, gludinti, kad atitiktų ne tik
novelės kanonus, bet ir įgytų meninę vertę.
Novelė nėra lankstus
žanras, neatitikus jos kriterijų, ji savaime tampa nebe novele, o kitu žanru –
apsakymu, esė ir pan., todėl ji nenoriai ir subtiliai ėmė jungtis su kitais
žanrais, nebeteko savo grynumo.
Novelė fiksuoja
kasdieniškai nepastebimus dalykus. Čia sutelktas dėmesys į simboliką, laiką,
atmosferą, nuotaiką. Čia beveik nerasime šakoto pasakojimo. Jai svarbios
pauzės, kalbos ritmika, figūratyvumas.
XX a. II p. atsiranda lakoniškesnė
novelė, šis terminas sėkmingai prigijo. Lakoniškas, itin subtilias novelės tada
ėmė rašyti Bitė Vilimaitė, Juozas Aputi, Bronius Radzevičius.
Apibrėžimas:
Novelė – lakoniškas literatūros prozos žanras su ryškiau apibrėžta struktūra,
vaizduojantis vieną įvykį ar situaciją, pasižymintis vieningo veiksmo,
nuotaikos kryptimi bei efektinga ir netikėta pabaiga. Novelėje labai riboti
įvykių epizodai, jie vienas su kitu labai glaudūs, koncentruoti. Nėra gyvenimo
įvykių priešistorės, tik lemtingas epizodas. Priežastinių-pasekminių ryšių
grandinė.
Juozas Grušas
dažniausiai žinomas kaip dramaturgas, bet per savo ilgą kūrybos etapą yra
sukūręs nemažai novelių. Dvi iš jų – Už
saulę gražesnis, Mergaitė ir vienišas žmogus. Kalbant apie pirmąją novelę,
kurioje vaizduojamas Adomėlis kartu su vyrais kertantis medžius. Adomėlio
charakteristika netipiška, jis išsiskiria iš vyrų, nes yra priekurtis ir geros
širdies, galima įtarti, kad truputį kvailas, kitų vyrų atžvilgiu jis negražus
ir nevyriškas, tačiau dirba kartu su jais. Vyrai juokėsi, kad Adomėlis vedęs
našlę su vaikais, o Adomėliui skauda širdį, nors jis to ir neparodo. Novelė
prasideda palyginimu: „Eglė skamba kaip varpas“. Eglės leitmotyvas tampa
svarbia novelės dominante, iš pradžių ji kaip varpas – varpo simbolika,
nuojauta, kad kažkas atsitiks negero, „neklausk, kam skamba varpai“. Galiausiai
ši nuojauta pasitvirtina, nes Adomėlis žūsta pasiųstas nukirsti beržo – ant jo
užgriūva nukirstos eglės. Iš eglių sukonstruotas varpo simbolis realizuojasi,
nes eglės užmuša Adomėlį. Ši novelė atitinka visus tradicinės novelės kanonus –
ji tarsi įrėminta eglių motyvais t. y. figūratyvi kompozicija. Įvykis –
vientisas, niekur nenušokama, o apie platesnį Adomėlio gyvenimą galima suprasti
iš dialogų, kad jis vedęs našlę, kad smarkiai dirba, kad galėtų išlaikyti
šeimą, nusipirkti gražius rūbus ir tarsi pateisinti išoriškai aklos Steputės
ištartus žodžius, kad jis ir „už saulę gražesnis“. Vienas esmingas įvykis –
vyrai kerta medžius, o per kirtimą žūsta Adomėlis. Nėra abstraktumo, įvykis
realus, esama subtilių meninės raiškos figūrų: palyginimai, simboliai, ironija,
jaučiama kalbos ritmika, pvz., „kirvių kirčiai tvinksėjo kaip kalvėj...“
sintezuota meninė figūra, kurioje yra ir palyginimas, ir sodri aliteracija.
Kaip ir tradicinei novelei būdinga, taip ir Už
saulę gražesnis, jautriai kalbama apie žmogaus egzistencines gelmes, apie
tai, kas skauda, bet dažnai žodžiais neįvardijama.
Kitoje novelėje Mergaitė ir vienišas žmogus viskas
realizuojama kiek kitaip. Novelė paveikta sparčiai modernėjančios literatūros
tendencijų, ją iš dalies galima laikyti tarp novelės tradicijos ir naujumo, nes
turi abiejų ypatybių. Lyginant su pirmąją novele, šioji labiau fragmentuota,
nors ir yra įrėminta „racionalumo šarvais“ – mergaitė neša pinigus į
buhalteriją, šitaip prasideda novelė, racionaliai, tačiau novelės įvykis gana
abstraktus ir veikiau iracionalus nei realus – mergaitė seka paskui vyrą, kuris
rogėmis traukia karstą, ji bando nuspėti šio vyro likimą ir tai, kas guli tame
karste. Nuojautos, pamąstymai labiau fiksuoja ne patį įvykį, bet mergaitės
sąmonės slinktį, kuri su realiu pasauliu mažai ką bendro beturi, o novelės
pabaigoje vėl tarsi sugrįžtama į realybę – ji su pinigų portfeliu ateina į
buhalteriją. Realybė-iracionalumas-realybė, taip atrodytų novelės kompozicija.
Novelė pasakojimo atžvilgiu šiek tiek fragmentiškesnė, jaučiamos atotrūkio
metafizinės dalys. Galima šiek tiek sieti mergaitei nutikusį įvykio magišku
realizmu su Jurgos Ivanauskaitės novelių rinkiniais Pakalnučių metai (1985), Kaip
užsiauginti baimę (1989), kur sąmonės poslinkiai, realybės pojūčio
praradimas ir net visai stebuklingi įvykiai, išeina iš tradicinės novelės
vaizdavimo spektro.
Kalbant apie novelės
modernizaciją, verta paminėti Saulių T. Kondrotą, kuris kūrė magiško realizmo
noveles Kentauro herbo giminė (1989),
iš dalies šiai srovei priklausytų ir Jurgos Ivanauskaitės novelės. Renata
Šerelytė Balzamuotojas vaizduoja
ironišką, sarkastišką novelių pasaulį. Na, o patys naujausi atstovai – Tomas
Vaiseta Paukščių miegas, Aleksandra
Fomina Nepaprasta padėtis, Ieva
Toleikytė Garstyčių namas, Viktorija
Ivanova Girgždantis žvyras, Jurga
Tumasonytė Dirbtinė muselė ir kt.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą