Virginia Woolf keliai į lietuviškas knygų lentynas

Sveiki,

Britų rašytojos Virginia Woolf  vardas minimas daugelyje veikalų ir studijų, kai kalbama apie XX amžiaus pasaulio literatūrą. Jos kūryba paveikė daugelį žymių literatūros kūrėjų, o asmenybė pamažu tapo mitologizuota ir komerciškai patraukli dėl pikantiškų biografinių faktų gausos, bet anaiptol V. Woolf kūryba nėra gliaudoma taip lengvai kaip galėtume tikėtis dėl gana prieštaringo autorės įvaizdžio. Į lietuvių kalbą pirmą kartą jos kūryba buvo išversta tik 1994 metais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tikriausiai ne vien dėl to, kad ji turėjo feministinės literatūros šešėlį (stambiausi feminizmo koncepcijos veikalai ėmė rodytis po Nepriklausomybės atkūrimo), bet iš dalies ir dėl to, kad Virginia Woolf apskritai sudėtinga išversti į kokią nors kalbą.

Lietuviškai V. Woolf romanas „Ponia Delovėj“ pasirodė 1994 m, kurį išvertė 2013 metų Vertėjo krėslo laureatė Violeta Tauragienė. Vertėja tikino, kad nebuvo patenkinta išverstu kūriniu, nes paprasčiausiai stigo patirties, todėl 2008 metais leidykla „Alma littera“ pristatė pataisytą V. Tauragienės vertimo variantą, bet ir šįkart vertėja prasitarė, kad kūrinio vertimu nėra iki galo patenkinta. Išverstas tekstas veria gilias romano personažų psichologines plotmes, vibruoja išskirtinai magišku ir intensyviu V. Woolf  kalbėjimu, todėl nebūčiau toks pretenzingas šiam V. Tauragienės variantui. „Ponia Delovėj“ – tai 1925 metų V. Woolf kūrinys iš jos intensyvaus ir produktyvaus „vidurinės“ kūrybos etapo, kai rašytoja subręsta kaip kūrėja, pamažu atsisako klasikinės prozos tendencijų, atranda ir įtvirtina savitą literatūrinį balsą, sukuria modernias raiškos formas bei apskritai eksperimentuoja su literatūra. Pirmasis tiesioginis lietuvių susipažinimas su V. Woolf kūryba per „Ponią Delovėj“ buvo gana teisingas pasirinkimas, nes šiame kūrinyje susitelkta į intensyvų giluminį psichologinį personažų slinktį, pasakoja aplinkos įvykius „iš vidaus“, o pasakojimo kompozicija, laiko pojūtis dar nėra tokie vitališkai žaismingi kaip kiti autorės kūriniai. Džiugina ir pakartotas leidimas, kitoks formatas, kitoks leidyklos santykis su pačia „Ponia Delovėj“, kuris dar kartą leido atrasti klasikinės literatūros skaitymo malonumą.

1998 metais lietuviškai pasirodo „Flašas“, V. Woolf parašytas 1933 m., kuris pasakoja poetės Elizabeth Barrett Browning ir jos šuns biografines istorijas. Ši apysaka pilna paradokso, bet labiausiai jame žavi rašytojas gebėjimas žaismingai žvelgti į pasaulio visumą iš šuns požiūrio, todėl čia svarbios juslės, detalės, skirtingi matymo kampai, suvokimų transformacijos, kurie sukuria sąmojingus paradoksų koliažus. Tai nėra vienintelė V. Woolf sukurta biografija, kuri nukreipta į moterį, kaip į pagrindinį subjektą, neretai pačios autorės gyvenimo aistrų epicentrą. Nors Virginia Woolf  buvo ištekėjusi ir jos santuoka buvo laikoma laiminga, (to reikalavo tuometinis moters statusas), bet visą gyvenimą jautė trauką moterimis, šlykštėjosi lytiniais santykiais su vyrais, todėl buvo bevaikė ir turėjo užmezgusi ne vieną romaną su moterimis. Meilužės neretai tapdavo jos literatūrinių personažų transformuotais prototipais.

1998 metais lietuviškai taip pat pasirodo iš dviejų pranešimų sukurta esė „Savas kambarys“, kurią V. Woolf išleido 1929 metais. „Savas kambarys“, nors turi literatūrinės žaismės ir išmonės, visgi šiandien labiau suvokiamas kaip savotiškas feministinis manifestas, kuriame svarstoma ir galiausiai suformuojamos tikslios tezės, nusakančias, ko reikia V. Woolf laikų moteriai, kad ši taptų lygiaverte literate vyrų dominuojančiame pasaulyje. V. Woolf nėra linkusi žarstytis didaktika, priešingai – savo patirtimi, taip pat remdamasi moterų klasikių gyvenimo biografiniais faktais, konstruoja daugiasluoksnį sąmojingą pasakojimą, kuriame aiškėja moters kūrėjos socialinės ir lyčių nelygybės problemos. 

„Savas kambarys“ tapo vienu iš kertiniu besiformuojančios feminizmo ideologijos pamatų, o Virginia Woolf asmenybė – viena svarbiausių šio judėjimo simbolių. „Savas kambarys“ galimas daiktas prarado savo suformuotomis tezėmis dalį aktualumo, nes kuriančios moters statusas visuomenėje ir literatūroje iš esmės pakito, bet kūrinys liko svarbus kaip istorinių pokyčių dokumentas, kaip V. Woolf  tekstas, turintis meninės vertės, ir, žinoma, savo sąsajomis su šiandien vis dar Lietuvoje kylančiomis diskusijomis apie moters literatūrą kaip antrarūšės literatūros nišą. Po dešimtmečio, 2008 m., leidykla „Charibdė“ pakartojo „Savo kambario“ tiražą, parinkdama kitokį knygos formatą, lyg atgaivindama šį svarų V. Woolf kūrinį kaip svarbią studiją ne tik feministinę literatūrą tyrinėjantiems literatūrologams, bet kviesdama paprastą skaitytoją per „Savą kambarį“ atrasti senas problemas naujuose kultūrinių, kūrybinių pokyčių baruose. 

Virginia Woolf knygos lietuviškai.

„Alma littera“ 2005 metais pristatė vėlgi iš „viduriniosios“ V. Woolf kūrybos etapo išverstą romaną „Orlandas“. Virginia Woolf jį parašė pasimėgaudama per vieną anglišką žiemą, jausdama aistrą ir susižavėjimą Vitai Sackville-West, todėl lyginant su kitais kūriniais, „Orlandas“ atrodo literatūriškai žaismingas, skaidrus, turintis fantastinių pasakojimų elementų, įdomių lyties transformacijų niuansų, kurie nupasakoja sudėtingą kuriančios moters (iš dalies ir vyro) padėtį nuo karalienės Elžbietos I iki XX amžiaus trečiojo dešimtmečio. „Orlandas“ taip pat kelia lyties sąlygiškumo klausimą, paradoksaliai konstruojama androginiška personažo tapatybė ir lyg tvirtinama „Savame kambaryje“ išsakytas mintis, kad kūrėjas privalo būti moteriško ir vyriško prado mišinys, kad galėtų visapusiškai perteikti jausmingumą. Įspūdingai atrodo ir 1992 metais pasirodžiusi Sally Potter romano ekranizacija, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko androginiškos išvaizdos aktorė Tilda Swinton, tačiau Lietuvoje tiek ekranizacija, tiek pats romanas mažai kam žinomas.  Pirmasis „Orlando“ vertimas į lietuvių kalbą buvo išleistas viso labo 1500 tiražu, kuris jau spėjo sugulti bibliografų ir bibliotekų lentynose. Kiek bibliotekų yra Lietuvoje? Tikriausiai nereikia minėti, kad ši knyga tapo retas skaitytojų svečias namuose ir labiau žinomas tik paties V. Woolf ištikimiesiems skaitytojams, o ir ne kiekvienam skaitytojui lengvai pasiekiamas.

Lietuvoje „Orlandas“ vertimas susilaukė neblogų atsiliepimų, bet buvo iškelta pavadinimo vertimo problema, mat anglų kalboje Orlando vardas nežymi nei moteriškos, nei vyriškos tapatybės, o lietuvių kalboje buvo pasirinktas „Orlandas“, kuriuo personažas išbūna tik apie trečdalį romano apimties, be to, neteko antros dalies pavadinimo, nusakančio, kad tai biografija, kuris šiek tiek kanonizuoja šį veržlų ir vitališką V. Woolf kūrinį. Būtent pagrindinio personažo Orlando androginiškumas įkvėpė lietuvių menininkę Laisvydę Šalčiūtę sukurti (foto)romaną „ORLANDO. BIOGRAFIJA“, perkonstruotos realybės fotografijų ciklą, kuriame vaizdais nupasakojama griūvanti žmogaus tapatybė ir istoriniu atžvilgiu linijinio laiko koordinačių sumaištis, kuri sukelia onirinės erdvės įspūdį, o pastarojo gausu V. Woolf romane.

Taip jau atsitiko, kad bene garsiausias ir labiausiai pripažintas V. Woolf romanas „Į švyturį“ Lietuvoje pasirodė beveik vienu metu dviem vertimais. 2011 metais leidykla „Vaga“ išleido Laimanto Jonušio versiją 1500 tiražu, o 2012 metais „Versus aureus“ pristatė Milda Keršienė-Dyke vertimą 2000 tiražu. Linara Bartkuvienė „Knygų aiduose“ lygindama abu šiuos vertimus atkreipė dėmesį, kad abu variantai daugiau ar mažiau atsižvelgė į anglų kalbos raiškos diapazoną ir V. Woolf stilistines ypatybes, leisdama suprasti, kad turime kokybės atžvilgiu gana lygiaverčius vertimus. Romanas „Į švyturį“, turintis daug autobiografinių pačios rašytojos faktų, pasižymintis nepaprastu psichologiniu gyliu, pasakotojo intensyviai besikeičiančiais rakursais, kurie iš fragmentų, skirtingų žiūros taškų sudėlioja tvirtą ir vientisą pasakojimo vitražą, truputį psichofizinių veiksmų kondensatu primena Marcel Proust „Prarasto laiko beieškant“ ciklą. Du skirtingi, bet geri vertimai praturtina ne tik V. Woolf išverstą literatūrinį lobyną, bet apskritai užpildo geros verstinės literatūros aruodą. Atskiras klausimas būtų – ar reikėjo dviejų to paties romano vertimų, kai buvo galima išversti du skirtingus šios rašytojos kūrinius?

Neturime pirmųjų Virginia Woolf kūrinių vertimų, neturime ir vėlyvųjų romanų vertimų. Turime Tomos Venclovos straipsnį apie Virginia Woolf, turime pavienių, kontekstinių knygų, kuriuose minima Virginia Woolf. Paskutiniųjų metų dviejų „Į švyturį“ vertimų versijos leidžia manyti, kad Virginia Woolf yra įdomi autorė vertėjams, kad iššūkiai nepasibaigs ir netolimoje ateityje leidyklos ar vertėjai siūlys išversti ir kitus klasikės kūrinius, juolab kad yra ką išversti: „Naktis ir diena“ (1919), „Džeikobo kambarys“ (1922), „Bangos“ (1931), „Metai“ (1937), „Tarp veiksmų“ (1941) ir kt. Reiktų pakartotinų leidimų, nes 1500 tiražas, pripažinkime, primena menką lietų dykumoje, kuris nesudrėkina net padžiūvusio kaktuso.

Jūsų Maištinga Siela