Sveiki,
Nusprendžiau
pasidalyti kai kuriais savo konspektais su Jumis, todėl pridedu, gal kam
pravers:
Pradedant kalbėti apie
prozos tendencijas per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, neapsieisime be
istorinio konteksto. Atgavus nepriklausomybę, iš esmės įvyko lūžis ne tik mūsų
šalies istorijoje, bet ir žmonių sąmonėje, kartu ir rašytojo sąmonėje, pačioje
kultūroje, todėl natūralu, kad šis esmingas įvykis smarkiai paveikė mūsų
literatūrą. Atgavus laisvę, mes gavome ir žodžio laisvę, formaliai išnyko
cenzūra, bet, sakyčiau, pasiliko kai kurie iš cenzūros paveldėti kompleksai,
kuriuos pamažu įveikinėsime, drąsindami savo kūrėjus ir leidėjus.
Šiuolaikinė lietuvių
proza – sunkiai apčiuopiama, įvardijama, veržli. Procesų margumynas,
įvairiabalsiškumas ir ryškiai kintančios vertybės išsišakoja ir tampa nebe
kartos, o individualumo kriterijus. Atsitraukusi cenzūra, panaikino ir Ezopo
kalbos reikiamybę. Atsirado leidybos laisvė ir konkurencija, daug rašančių,
užplūdo daug verstinės literatūros, masiškai sumažėjo tiražas.
Kalbant apie lietuvių
prozą ir apskritai apie literatūrą, reiktų paminėti, kad po nepriklausomybės
atgavimo išryškėja bendra mūsų literatūros raida t. y. pagaliau į Lietuvą
sugrįžta išeivijos ir tremtinių literatūra, matoma jų evoliucija, pagaliau
suvokiamas sovietinės lietuvių literatūros tendencijos, netgi žala, todėl į
literatūrą imama žiūrėti kaip į egzistencinį meninį aktualųjį kūrinį.
Paradoksalu, bet kartu
suvokus visus praeities procesus, juos suskirsčius į aruodus prasideda painiava
su nepriklausomos Lietuvos proza. Ją sunku ne tik klasifikuoti, nes atsiradusi
žanrų įvairovė ėmė sintezuotis, komunikuoti ir apsijungti į visumą, atsirado be
galo daug atšakų, nebespėjama dėl kūrinių gausos visų įvertinti, daugelis
pastebi ir savotišką literatūros kritikos krizę, nes kritika nespėja aprėpti
marguliavimo gausos, kai tuo tarpu Vakarų Europoje, žvelgiant iš šiandienos
taško postmodernizmas jau pasibaigęs, bet mes vis dar vertiname savo literatūrą
kaip postmodernistinę.
Literatūros kritiki
Jūratė Sprindytė savo studijoje-monografijoje Prozos būsenos (2006) pažymį du svarbius atskaitos taškus,
vertinant šiuolaikinę lietuvių literatūrą: 1)
pagrindu laikomas naratyvas, pasakojimas, siužetas; 2) pats žodis, kalbos
jausmas, stiliaus pojūtis, meninės informacijos kiekis mažoje teksto atkarpoje.
Bendriausi kriterijai,
dažnai laikomi subjektyviais, bet daugelis daugiau ar mažiau laikosi jų,
vertindami vienokį ar kitokį kūrinį: originalumas,
socialumas, individualumas, visumos išbaigtumas, teksto interpretavimo
galimybių gausa, vertybinis apsisprendimas, žaidimas žanro kanonu, stilius,
braižas ir sugebėjimas keisti bei stebinti.
Kadangi per 25
nepriklausomybės metus proza iš esmės kilo nevienodai, todėl galima išskirti
tam tikrus vyksmo stiprėjimo arba prislopinimo proceso atkarpas, kurios turi
savų ypatumų.
1988-1993 m.
laikotarpiui būdinas išsilaisvinimas, kuris itin dinamiškas. Jis suvokiama kaip
„Atgimimo“ literatūra ir kartu tradicijos baigties. Autoriai buvo
išsilaisvinime nuo politikos ir kartu vis dar jo dalyvavimo procese. Jų laisvės
žodis buvo literatūra. Literatūrinis kultūrinis gimimas. Sparčiai kinta
tiražai, todėl profesionalių rašytojų kiekybės atžvilgiu sumažėja. Sunykę tiražai,
tačiau atsiranda didesnė įvairovė, ima kurtis nepriklausomas leidyklos, knyga
pamažu tampa preke, kurią reikia parduoti rinkoje, sumenksta jos svarbumas.
1994-2000 m. – tai
literatūros krizės laikotarpis ir kartu atsinaujinimo pamatas. Tai pramoginės
literatūros proveržis, rašoma apie tai, kas matoma gatvėje, per televiziją,
reaguojama į kasdienybės aktualijas, todėl proza įgauna publicistinių niuansų,
išyra tradiciniai epiniai pasakojimas, atsiranda abstraktumas. Atsiranda
žanrinis negrynumas ir autobiografiškumas, akcentuojama daug erotinių niuansų,
kūniškumas. Tekstai tampa apie viską ir nieką, dingsta egzistencinis vertybinis
lygmuo, dingsta vertikalusis pradas, daugiau vaizduojama, o refleksijos atsisakoma.
Šiuo laikotarpiu suklesti eseistinės ir dokumentinės žanrai.
2000-2015 m. iš esmės
tęsia pradėtą etapą, tačiau jau aiškesni literatūros evoliucijos kontūrai,
atsispiriama pigiai pramoginei literatūrai. Iki kokių 2005 metų vis dar prozoje
jaučiamas postmodernistinis abstraktumas, sąmonės srautas, besiužetinis
pasakojimas, atsiranda šios literatūros perteklius, todėl nuo 2005 metų, su A.
Šlepiko Lietaus dievas pasirodymu į
lietuvių literatūrą sugrįžta epiškas, siužetinis pasakojimas. Su Kristinos
Sabaliauskaitės Silva Rerum debiutu,
vėl susidomėta istoriniais romanais, tačiau ir toliau eksperimentuojama su
žanrais, pvz., Paulina Pukytė Bedalis ir
labdarys, toliau mėgstama eseistika – Giedra Radvilavičiūtė, Rolandas
Rastauskas, Sigitas Parulskis. Naujas dokumentines formas atranda Vanda
Juknaitė. Suklesti pokalbių knygos. Bet yra ir tokių, kurie tęsia tradicinėje
mūsų literatūroje buvusias humanistines vertybes – Laura Sintija Černiauskaitė,
Vanda Juknaitė ir kt.
Apibendrinimas:
Šiuolaikinės lietuvių literatūros prozos kitimas – tai labai intensyvus ir
sunkiai suvokiamas, įvardijamas procesas. Literatūra kinta labai greitai,
ateina vis nauji procesai, susiję su socialinėmis ir rašytojo potyrių
procesais. Literatūra ima labiau vaizduoti ne vertybes, o tai, kas vyksta
šiandien, į aktualijas. Žanrų įvairovė, raiškos formų įvairovė, atsiranda
ryškus atotrūkis nuo elitinės, intelektualiosios ir masinio vartojimo
literatūros, o vertinimo kriterijai tampa subjektyvūs, sunkiai nusakomi.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą