Knyga: Jens Christian Grøndahl "Spalio tylėjimas"

Jens Christian Grondahl. „Spalio tylėjimas“. – Vilnius: Alma littera, 2013.

Sveiki, skaitytojai, 

Garsaus danų rašytojo Jens Christian Grondahl romanus lietuviškai išverstus turime net tris: Kitokia šviesa, Luka ir Spalio tylėjimas. Būtent Spalio tylėjimas, kurį kažkada leidykla Alma littera buvo išleidusi nuostabioje knygų serijoje XX amžiaus aukso fondas, 2013 metais perleido antrąkart, būtent šį leidimą ir teko skaityti. 

Spalio tylėjimą pagrįstai galima laikyti literatūros brangakmeniu, nes tai yra ta tylioji egzistencinė literatūra apie gyvenimą, kuri nesistengia šokiruoti vaizdiniais ar netikėtais aštriais trilerio vertais herojų veiksmais, nesistengia ir pataikauti, bandydama sudominti ir prikaustyti skaitytoją nuo pat pirmojo puslapio. Toji tylioji proza artima aukščiausiai XX a. grožinės literatūros mokyklai ir galima gana atvirai lyginti su tokiais meistrais kaip Marcel Proust ar William Faulkner. Spalio tylėjimas, kurio pavadinimas nepaprastai gajus ir įsimenantis kaip ir pati knyga, atliepia žmogaus gyvenimo rudenį, apmąstymą, savo gyvenimo įvertinimą iš naujo. Išties knyga sukrečianti, bet ne įvykiais, o ta subtilia ir pagaulia žmogaus santykių ir kasdienybės analize. 

Romano pasakotojui arti penkiasdešimties ir jį palieka žmona Astrida, tiesiog vieną dieną susirenka būtiniausius daiktus ir išvyksta, o pasakotojas lieka tuščiuose namuose be žmonos ir vaikų, kurie jau užaugę ir gyvena savus gyvenimus. Lieka tik tuštuma ir gyva beveik kone apčiuopiama egzistencinė vienatvė, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, visada buvo pačiame pasakotojuje, tik pasitraukus Astridai iš jo gyvenimo, šioji vienatvė tarsi vinis išlindo kiaurai pėdą. Skaudus ir gilus pasakojimas, pilnas egzistencinių parabolių, įvairių santykių analizių ir interpretacijų. Kaip pat pasakotojas įvardija: „Mano pasakojimas tėra interpretacijų interpretavimas, nieko daugiau, tik vangūs, beviltiškai iškreipti prisiminimai tos svarbos, kurią paskyriau tam tikroms vietoms, tam tikriems veidams, ir kaip tie veidai ir tos vietos po truputį keitė savo reikšmingumą“ (p. 167).

Nors įvykių atskaitos taškas yra diena, kai Astrida palieka vyrą, bet iš esmės pasakojimas yra nuolatinis grįžimas į praeitį: į vaikystę, į laikus, kai pasakotojas turėjo meilužę, analizuojami tėvų santykiai, buvusi moteris Inesa, susitikimas su Astrida, vaikų auginimas, darbas, pasivaikščiojimai po miestus. Būvimas atskaitos taške ir būvimas tuose praeities įvykiuose iš tikrųjų kuria atotrūkį, pasakotojo kitokį paveikslą būnant tuose įvykiuose ir vertinant juos iš nūdienos atskaitos taško.

Visos tos istorijos lyg ir būtų apie pasirinkimus, apie žmonių santykių prisirišimus, bet iš tikrųjų nuo pasakotojo lūpų tai dvelkia tik vienu ir tuo pačiu – tai pasakojimai apie vienokius ar kitokius praradimus. Tai itin jautrus ir liūdnas pasakojimas, kiekviename puslapyje jaučiama tyra ir giedra egzistencinė melancholija, ruduo, kai viskas pamažu slopsta ir praeina, o anuometiniai pasakotojo potyriai šiandien atrodo kaip bandymas atgaminti ir iš naujo absorbuoti įvykius. Skaitant neapleidžia jausmas, kad atmintis ir potyriai yra nepaprasta galia, kartais net gniuždanti ir apverčianti viską aukštyn kojom.

Rašytojas Jens Christian Grondahl.

Kalbant apie romano tekstą, tai ištisas vientisas pasakojimas be jokių tiesioginės kalbos intarpų, primenantis ištisą veikėjo monologą, pasivaikščiojimą po gyvenimo jausmų ir potyrių labirintą, tokį subtiliai ir vyriškai jautrų. Knyga apie moteris, jų įtaką vyro gyvenimui, apie išdavystės poveikį dvasiai, apie sūnaus ir motinos nesuprastą ryšį, apie amžiną tylėjimą dviese, netgi savotišką slapstymąsi už kasdienybės veiksmų: rūpinimosi buitimi, darbo reikalais, vaikais... Ir viskas taip automatizuota, kad net ištinka šokas, jog žmogus, kuris daugybė metų buvo šalia, yra iš tikrųjų nepasiekiamas, neatpažįstamas žmogus, tu nežinai nei jo troškimų, nei norų, nes viskas yra aukojama čia ir dabar, už tylą ir vienatvę dviese, už neatpažįstamą žmogaus pusę.

Romanas pilnas juslių ir gražių poetinių niuansų, kurie tekstui suteikia meninės vertės. Kad ir štai viena nuotrupa iš Astridos ir jos vyro pasivaikščiojimo, kai vyras grįžta pas ją iš po trijų savaičių praleistų su meiluže Elizabeta: „Galbūt, mudviem stovint prie parapeto, juosiančio kalno šlaitą paupy, ir juokiantis iš berniukų, katedros pasienyje spardančių futbolo kamuolį, jai radosi įtarimas – mažytė, neįžiūrima skylutė mintyse, pro kurią įsiskverbė šaltas vėjas. O mes šypsojomės iš portveino užeigų pavadinimų, didelėmis neono raidėmis degančių pietiniame krante, gerai žinomų angliškų vardų, kurie, žėrintys nakties danguje, staiga ėmė nieko nebereikšti“ (p. 171).  Apie tylą dviese ir joje gimstančias abejones. 

Sakysite, knyga daugiau skirta perkopus keturiasdešimtmetį, bet ar tikrai? Žinoma, kad tas juslias kitaip perskaitys žmonės, kurie išgyveno vidutinio amžiaus krizę, bet apskritai romanas labai jautriai bus perskaitytas ir tų, kurie nors kartą gyvenime patyrė skaudų išsiskyrimą. Tas lūžis tampa tikra permąstymų ir buvimo kartu prasmių lavina, būtent toks ir yra Spalio tylėjimas – tylus automatizuotas būvimas kartu, kažkoks įprotis, be kurio, rodos, gyventi nebeįmanoma, tačiau, kas nutinka, kada kai kas iš dviejų nusprendžia, kad jau laikas mesti įpročius ir pradėti gyventi? Puiki, aukštos klasės literatūra, nekasdieninė knyga, ieškanti mąstančio, gyvo ir jaučiančio skaitytojo.

Jūsų Maištinga Siela