Sveiki, skaitytojai,
Oi, su kokiu nekantrumu
lakiau naujausio Guilliermo del Toro režisuoto filmo „Purpurinė kalva“ (angl. Crimson
Peak) (2015), kuris žadėjo kažką panašaus į klasikinio siaubo žanro
atgimimą su naujų technologijų galimybėmis, savotišką „Kiti“ (2001) atgimimą.
Na, kas tik nesimpatizuoja seniems siaubo filmams, kur herojai blaškosi po
pilną vaiduoklių pilį ir kiekvienas krepštelėjimas tampa baisus ir pilnas
įtampos. Toks, regis, turėjo būti šio režisieriaus sugrįžimas, o anotacijoje
pavartotas žodis „šedevras“ tiesiog papildantis lūkesčius, kad kino kūrėjas
pagaliau atsigręžė į gilaus kino ištakas ir pristatys kažką panašaus į savo
tikrą šedevrą „Pano labirintas“. O ką besakyti apie parinktus fantastiško lygio
aktorius?
Žinoma, anotacija liko
reklaminiu triuku, o mano viltys sužlugdytos per pirmąsias 30 minučių. Siužetas
pasirodė banalokas ir pernelyg nuspėjamas. Norėjosi apskritai gelmės, personažo
vidinio pasaulio, kokį pavyko išgaubti „Pano labirinte“, o dabar beliko
bergždžias scenarijus su stulbinamu operatoriaus darbu. Žinoma, filmo atmosfera
– nuostabi. Visos tos spalvos, dekoracijos, kostiumai, o jau to smengančio namo
gražumas, kad vien sienos ir įkiužęs stogas turi tiek papasakoti, kad galėtum
tiesiog paskui operatorių vaikščioti ir vaikščioti. Visas kitas lygmuo –
smarkiai nuviliantis. Kriminalinio pobūdžio nuspėjama istorija – tėvas miršta,
jauna naivi dukrelė išteka už nedorėlio, nedorėlis pamilsta naiviąją, tačiau
turi blogų įsipareigojimų, truputis žudynių, truputis vaiduoklių ir viskas.
Labiausiai paviršutiniškas atrodė ne scenarijus, kiek veikėjų loginiai
veiksmai, literatūriniai dialogai, nenatūralumas. Jeigu kastuvu trenki
gelbėdamas savo gyvybę, tai nereikia Šekspyro cituoti, nes atrodo labai
prastai, dar prasčiau atrodo, kai priešas sustingęs klausosi kone monologo,
nors žino, kad tuoj gaus kastuvu per galvą. O ką jau kalbėti apie tai, kad
Edita vos pastovi ant kojų, o po brolio padūrimo, jau po pusvalandžio tiesiog
sveikut sveikutėlė bėgioja koridoriais, padurta priešė galėtų dar ir visą
bulvių lauką nukasti – tiek sveikatos! Tiesiog ta žudymo ir frazių dinamika
labai netiko filmui, suprantu, jeigu tai būtų teatras, bet dabar...
Arba visai nelogiška,
kam reikėjo piktadariui padurti žmonos brolį, kad pavaidinti prieš seserį
penkioms minutėms, jeigu jis galėjo susidoroti su ja be apgaulės? Tiesiog daug
tokių slidžių teatro vertų scenų. Suprantate, atmosfera tokia nuostabi, o
veiksmų dinamika ir siužetas eina „pažeme“. Labai gaila, kad filmas galėjęs
būti šedevru, tapo vidutiniu filmu.
Mano
įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis:
66/100
IMDb: 6.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą