Sveiki, skaitytojai,
Egzistencinės
nostalgijos pripildyta Paolo Sorrentino drama „Jaunystė“ (angl. Youth)
(2015) šiemet tapo tikru „rimtojo kino“ hitu. Tiesą sakant, prieš keletą metų
matytas filmas „Didis grožis“ irgi buvo paveikus savo elegantiškais ir
didingais gyvenimo vaizdais, tačiau siužetiniu atžvilgiu praktiškai nieko
neprisimenu. Absoliučiai nieko. Gal dėl to, kad šis režisierius per „Didį grožį“
atrado įspūdžio ir akimirkos žavesio kino manierą, kuri itin reta didingame
kine, todėl tokia įstabi ir kelianti emocijas. Sakytume, tiesiog terapinis
kinas apie egzistenciją, panašiai galėtume apibūdinti ir „Jaunystę“, kuri be
galo man patiko.
Kažkur prie Alpių,
įsikūrusiame prabangiame viešbutyje, glaudžiasi pavargusios pasaulio žvaigždės,
neretai jau pensijinio amžiaus, kurie savotiškai ir nostalgiškai aprauda savo
gyvenimo metus. Iš tikrųjų tarp senatvės ir jaunystės nėra konflikto, tačiau
konfrontacija ryški ir įspūdinga – čia suglebęs dėmėtas kūnas, o šalia stangrių
krūtų Mis Pasaulis – kas iš tikrųjų pasikeičia pasaulyje, kai žmogus išdainuoja
ir sudiriguoja savo dainas? Ogi nieko, gyvenimas toliau tęsiasi, nes tavo darbą
perima jaunesni. Tai savotiškas pasakojimas apie paskutinę gulbės giesmę – kai kas
tik ką gavo pripažinimą, kai kas laukia mirties, nes gyvenimas baigiasi, o
filmavimo trupė vis galvoja savo filmui paskutinį sakinį, kurį pasako
mirštantysis ir nė vienas variantas, atrodo, netinka išreikšti gyvenimo
pabaigai, nes gal saulėlydis ir neišreiškiamas?
Jautrus, poetiškas ir
kartu laisvas, pilnas psichologinių niuansų, metaforų ir virpančio garso
takelio... Kodėl man atrodo, kad šis filmas man patinka labiau nei „Didis
grožis“? Gal dėl to, kad mačiau jį vakar ir jo įspūdžiai dar gyvi? Sunku pasakyti,
tačiau turėjau didelį malonumą pajusti, kaip slenka metai ir koks žvilgsnis yra
tų žmonių, kurie žvelgia į save pačius, nejausdami, kaip paseno... Bravo
aktoriui Michael Claine!
Mano
įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis:
63/100
IMDb: 7.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą