Giedrė
Kazlauskaitė. „Meninos“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.
Sveiki, skaitytojai,
Pirmą kartą su Giedrės
Kazlauskaitės (g. 1980) kūryba susipažinau atsitiktinai, kai pliaupiant lietuj
Vilniuje, pasislėpiau Pilies gatvės knygyne. Šiaip prie poezijos tada retai
prieidavau, bet viena ausimi buvau girdėjęs „drūtus“ autorės pasisakymus Knygų mugėje, todėl lentynoje sąmoningai
užčiuopiau ploną poezijos knygelę pavadinimu Heterų dainos, kurią tąkart visą beveik ir perskaičiau, stovėdamas
po knygyno lempomis. Be kultūrinių objektų žongliravimo, važinėjimosi
troleibusais ir homoerotikos tikriausiai daugiau nieko ir nebeprisimenu, tačiau
žinau, kad patiko. Po šešerių metų pasirodžiusi antroji rinktinė Meninos iškart tapo pastebėta ir gražiai
„įmontuota“ tarp vyrų poetų Metų knygos
rinkimuose, nors, tiesa, tikriausiai per plauką netapo metų poezijos knyga,
tačiau pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją.
Meninos
apskritai yra patraukliai ir įmantriai apgalvotas poezijos rinkinys, kuris žavi
savo struktūra. Visų pirma pavadinimu – Meninos.
Kas jos yra? Čia kokios nors tarnaitės? Na, gerai, tiek to, paaiškės
skaitant... Bet palaukite, skyrius prasideda Infantei pina kasas. Ne, pavadinimas nebuvo atsitiktinumas.
Rinkinio visuma tarsi kruopštus baroko suknelės siuvinys, kuriame visko itin
daug, bet labiausiai akį traukia platūs kultūriniai kontekstai, pradedant
Antikos mitologija ir baigiant asmeniniu poetės akademinio gyvenimo kasdienybės
niuansais, kad ir Vinco Mykolaičio-Putino simbolistinės poezijos lukštenimu –
poetė rašė iš šio autoriaus kūrybos disertaciją. Tiesą sakant, autorė nė kiek
nevengia absorbuoti savo akademinio gyvenimo ir labai mėgsta realijas, kad net
įžūliai vieną savo eilėraštį pavadino V. Mykolaičio-Putino poezijos rinkinio
pavadinimu Tarp dviejų aušrų, tačiau
paties eilėraščio turinyje V. Mykolaičio-Putino kūrybos sąsajų menkai randama.
Nors paskutiniu metu G.
Kazlauskaitė beveik neberašo recenzijų ir lyg atokiai pasitraukė nuo
literatūros kritikos, visgi eilėse pliūpteli buvusios kritikės gairės,
užuominos apie rašytas recenzijas poetams, kuriuos „visus pažįsta“, apie
susitikimus su jais bibliotekoje, o labiau jų knygose (Kaip ilgai kurpėme
visokias niekam, atrodo, nereikalingas recenzijas / ir laikraščius, kuriuose
citavome vieni kitus. / p. 34). Jaučiama akademinė žinių našta, įgytos žinios,
kurios kažkada buvo tokios vertingos ir svarbios, bandant „perkąsti“
literatūros pasaulį, dabar lyg ir tampa nebesvarbios, lyg būtų įminta kažkokia nujaučiama
gyvenimo ir kūrybos sąsajų mįslė (Viešpatie, kiek knygų jau perskaičiau. /
Jeigu prislėgtų man karsto dangtį jos visos – / garbingiausias tai būtų
antkapis. / p. 20).
Giedrė Kazlauskaitė
Kaip dabar labai
„madinga“ poezijoje, taip ir G. Kazlauskaitės eilėse pasireiškia socialinė
kritika. Tikriausiai jau kadaise baigėsi išgryninta ir neretai sentimentalioji
„aukštoji materija“ poezijoje, o poetai seniai vaikšto tvirtai ant žemės ir
nebeskraido padebesiais, todėl žaibiškas reagavimas į kasdienines aktualijas,
jų komentavimą poezijoje, poetams suteikia ne tiek politiškai aktyvaus
įvaizdžio, kiek pilietiškumo (Ukrainoje vyko revoliucija, socialiniai tinklai
ūžė / ir visi bent kiek asmeniški įrašai tuo metu / atrodė juose apgailėtinai /
p. 17). Apskritai daugelyje eilėraščių, kur žybteli socialinė kritika, visa tai
G. Kazlauskaitės poezijoje atrodo kaip tuštybių mugės vertinimas, sumenkinama
tai, kas iš pirmo žvilgsnio menkavertiškai svarbu, pvz., Facebook‘as.
Neretai gretinami
įvairūs kultūriniai elementai suteikia sodraus vaizdų polėkio, netgi retsykiais
kuriama tiesiog tuštybių perteikta karnavalinė kultūra, kad ir eilėraštyje Kaziuko mugė (Meduolinės širdys ir krišnaitų
pyragai, / iš vytelių pinti lopšiai, klumpių drožėjų peiliai / bjaurios
veltinio gėlės, daug nereikalingo šlamšto – / štai ir visa, ką siūlome vieni
kitiems. / p. 27). Daugiakultūrinės briaunos papildo ir bendrą rinkinio sąrangą,
perkrauta ir iš dalies apsunkinta baroko kalbėsena ir prasmės siejasi su meninomis,
infantėmis ir freilomis, tarsi tyliai bylotų apie tik iš pirmo žvilgsnio manieringai
naivų moteriškumą, prie etiketo ir lepinimo pripratintą, prijaukintą lyrinį
subjektą-damą, kuri išlepusi nuo menų gausos, „išsiuvinėtų“ prasmių, patiria (anti)intelektualinį
nuobodulį karnavalinės kultūros šurmulyje.
(Užtat labiausiai ramina
moterų pliažas – / kapinynas gyvųjų, belaikių, nuogų. / p. 63). Viena
įdomiausių ir tikriausiai intriguojančių rinkinio temų, galgi net ne temų, o
užuominų, yra lyrinio subjekto seksualinės orientacijos dvipoliškumas, netgi
sakytume, biseksualumas. Akivaizdu, kad eilėraščių subjektas myli „ir vyrus, ir
moteris“, tarsi šios užuominos, kurios buvo gana aiškiai apčiuopiamos Heterų dainose, persikelia ir į Meninas (belieka sekioti /
dvidešimtmetes, jų kone vulgariai / atvirose tinklaraščiuose / kartais
paliekant pabaisos pėdą / p. 48). Arba netgi per asmenybės biografijos aliuziją
išreikšta intencija, pvz., eilėraštyje Kai
aš buvau berniuku (Karnavalo masuotė, labai graži moteris (greičiausiai
auklėtoja), tyrinėjantis Sapho žvilgsnis, įsmeigtas į ją, tuomet dar mažą
mergaitę. / p. 83). Arba netgi visiškai išreikšta publicistiniu būdu (Gėjai
perka cukrinius gaidelius – / gal net mergaitei, kurią atpažinčiau / iš anketos
gayline. / p. 27). Priešingai, nei
būtų galima tikėtis, subjekto biseksualumas nėra jokia problema, netgi
jaučiamas susitaikymas ir prisitaikymas, subjekto mokėjimas balansuoti ties
seksualumo dvipoliškumu ir tatai jokios asmenybės indentifikavimo dilemos nėra,
tačiau nuolat eilėse švytuojantys binarios seksualumo užuominos leidžia daryti
išvadą, kad visgi, kaip ir visiems, subjekto seksualinė gyvenimo dalis yra
esminė asmenybės dalis.
Viena ryškiausių ir
svarbiausių rinkinio temų galima laikyti prarasto laiko (iš)ieškojimą t. y.
mokyklos laikotarpio rekonstravimas, įvairios vaikystės nuotrupos, šeimos
santykiai ir netgi ryšys su dukra. Mokyklos svarba ir pirmieji autoritetai,
pradedamas aktyvus kultūrinis gyvenimas ir meno vertinimas subjektui
nepaprastai svarbus, gal net svarbesnis už jau sukauptas visas žinias,
žvelgiant iš nūdienos subjekto laiko taško. „Šiaurės Atėnų“ skaitymas
mokykliniame autobuse, pirmieji troškimai „užkariauti“ meno pasaulio paslaptis
(Mokykloje / tikėjome kilnumu to šūvio, pradėjusio revoliuciją. / p. 68).
Šiandien lyrinis subjektas jau praradęs turėtus autoritetus arba jų svarba
labai nežymi, išlikusi tik pagarba. Gana ryškiai mitologijos elementais atskleista
ir įprasminta vaikystės periodo svarba. Pastoralinė, šviesi ir pilna tikėjimo
subjekto vaikystė (gausiai ganydavos ties vandens balija, / prie akmenų,
kuriuose vis dar rasdavom / velnio nagų ir pasaulio tvėrimo mišių. / p. 57). Kiek
netikėtas ir pompastiškas atrodo pasikartojantis papūgos leitmotyvas, kuris
atlieka savotiškos „žydrosios paukštės“ funkciją. Kažkada subjektas augino dvi
papūgas, kurios išskrido iš narvelio, vieną suėdusi katė, kitą pavykę pagauti
(O papūgų maldos vaikystės giraitėse, / padėjusios tapti tokia, kaip visi. / p.
56). „Kaip visi“ ir papūga, kuri yra šiaip egzotiškas ir išskirtinis paukštis,
mūsų gamtos sąlygomis laisvėje neprisitaikantis paukštis, taip ir lyrinio
subjekto asmenybės tapsmo, netgi „normalizavimasis“ prie kultūrinės sąmonės,
simboliškai byloja apie nelengvą šio proceso kelią, užgožtą kultūrinių
monolitų, galgi net savotiško nuolatinio ieškojimo, metodo, kaip prisitaikyti
ir neprarasti vaikiškos „mokyklinio suolo“ šviesos.
Meninos,
meninos, meninos... Giedrės Kazlauskaitės subrandintas „produktas“,
džemas, žodžių padažas, skirtas intelektualiam skaitytojui, kuris intuityviai
atpažįsta kultūrinius simbolius ir aliuzijas, jaučia žodį, geba orientuotis bendroje
poezijos energetikoje. Perskaičiau apsiklojęs apklotu su vienu prigulimu kaip
kažką iš dalies savo ir atpažįstamo, bet kartu perskaičiau ir savitai stoišką
asmenybę, kuri sako eilėraštyje sako, jog neturi nieko pasakyti, kaip kiti
poetai, o iš tikrųjų meniniškai
intelektualiai plepa tiek, kiek kartais penki rinkiniai negali nusakyti to, kas
žmogui svarbu.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą