Margaret Atwood.
„Aklasis žudikas“. – Vilnius: Alma littera, 2003.
Sveiki, skaitytojai,
Su legendine kanadiečių
rašytoja Margaret Atwood jau esu pažįstamas iš jos skaitytų distopinių knygų Oriksė ir Griežlys bei Tarnaitės pasakojimas, kurie išversti lietuviškai.
Jau kuris laikas mano knygų lentynoje trūnijo bene garsiausias autorės romanas Aklasis žudikas (angl. The Blind Assassin), kuris vos tik
pasirodęs 2000 metais autorei iškart pelnė dvi solidžias literatūrines
premijas: Booker ir Kanados
nacionalinę. 2003 metais šią knygą su geru Valdo V. Petrausko vertimu išleido Alma littera leidykla knygų serijoje XX amžiaus aukso fondas.
Beveik 600 puslapių
solidžios apimties romanas išties nustebina skaitytoją keliais labai svarbiais
aspektais: kompozicija, veikėjų charakterių giluma, nesvarumo ir abejojimo
būsenų perteikimu. Neatsitiktinai pradėjau nuo to, kad tai įspūdingas romanas,
kuris turi itin apgaulingą viršelį, lyg primena Agatos Kristi detektyvinę
klišę, kai aukštuomenės dama, mėgstanti anglišką arbatėlę, kreipiasi į
detektyvus, išaiškinti vyro dingimo (mirties?) priežastis, dėl to kurio būna
dažniausiai pati kalta. Viršelis taip pat sietųsi ir su gana naiviu ir klišę
primenančiu pavadinimu Aklasis žudikas,
minėtų mums numanomą Šerloko Holmso laikų detektyvinę mįslę, kurią nesenku įminti
vos įpusėjus romaną... Tačiau tik ne Margaret Atwood, ypač šios knygos, kurios
viršelis nė iš tolo neturi nieko bendro su Agatos Kristi detektyvais. Šioje
sudėtingos kompozicijos prozoje pasakojama ypatinga šeimos saga, nusidriekusi
per visą šimtmetį ir apimanti net (suskaičiavau!) šešias kartas.
Pasakojimo kompozicija
susideda iš trijų autorės strategiškai apgalvotų komponentų, kurie susiję su
pasakotojos raiška. Pagrindinė istorija pasakojama iš dabarties taško (apie
1999 metus), ją pasakoja sena serganti moteris Airisė apie savo vaikystės ir
jaunystės dienas, prisimenami seneliai, tėvai, palaužti Pasaulinių karų
negandos, apie savo paslaptingąją seserį Lorą bei sudėtingo išskaičiavimo
nevykusią santuoką su Ričardu. Pasakotoja iš dabarties laiko distancijos
nusikelia į praeitį, nesibodi įpinti ir dabarties įvykių, gyvenimo saulėlydžio dvelksmo,
paslaptingų nutylėjimų, „apėjimo aplinkkeliais“ pasakojimo manieros, išlaikant
nenuspėjamą, bet pamažu vis aiškėjančią šokiruojančią šeimos paslaptį.
Kitas pasakojimo
rakursas yra Aklojo žudiko pozicija,
kurią seka pasakotojas visažinis, atsitraukęs nuo personažų, liudija įvykius
steriliai, šaltai ir netgi primena žiauriąją M. Atwood distopinį romaną Tarnaitės pasakojimas. Tiesą sakant,
ilgai neaišku, apie kokius žmones iš tikrųjų pasakojama Aklojo žudiko skyriuose, kuri iš seserų juose dalyvauja, nes
vengiama bet kokio suasmeninimo ir vardų, taip iš esmės kuriama ir nesvarumo
būsena, netgi neaišku, ar toji istorija tikra apie paslaptingą moterį,
susitinkančia kažkur užkaboriuose su prastos reputacijos vyru, kuris jai
pasakoja fantastinę istoriją apie paslaptingos planetos gyventojus. Ši romano
dalis dvilypė ir primenanti Tūkstantis ir
viena naktis pasakojimą, vėliau paaiškės, jog tai knygos medžiaga, kurią
parašė viena iš seserų, šioji istorijos atkarpa turi dvi labai aiškias sąsajas:
moters ir vyro paslaptingai pavojingi santykiai siejasi su Loros ir Airisės
meilės trikampiais: paslaptingi išgalvotos planetos įvykiai siejasi su Antrojo
pasaulinio karo įtampomis. Žinoma, šioje istorijoje užčiuopiama ir daugiau
sąsajų su Airisės pasakojimu, taip pat su realiais istoriniais įvykiais, kurie
romano istoriniame kontekste nepaprastai svarbūs ir gajūs.
Trečiasis romano
kompozicijos elementas – „lakraštiena“, įvairūs archyviniai straipsniai,
nusakantys aukštuomenės gyventojų sumeluotą ir pagražintą gyvenimą. Airisės
pasakojimas nusako sudėtingus veikėjų santykius, o laikraščio archyvai priešingai
– piešia visuomenės idiliškas grimasas ir kuria bendrą kontrastišką nuomonių
ringą romano visumoje.
Rašytoja Margaret Atwood.
Kalbant apie romano
kontekstinį lauką, jis be galo sodrus ir įvairus, kartkartėmis atrodo, kad
kontekstai pernelyg platūs ir pernelyg vienas nuo kito atšliję, tačiau turinio
niuansai, simboliai, paraleliniai įvykiai kibirkščiuoja ir susišaukia
„kibernetiniais“ romano struktūriniais koridoriais. Kurdama nesvarias būsenas
ir abejojimą, M. Atwood pasitelkia Kanados istoriją, kuria Pirmojo pasaulinio
karo kontekste Airisės senelio sagų fabriko istoriją, įplieskia kapitalistinio
pasaulio vertybių kontrastą tarp veikėjų kartų, parodo iškreiptą praturtėjusio
žmogaus gyvenimą, apgaubtą karų ir neišsipildžiusios meilės, remiasi
komunistine ir kapitalistine vertybių sistemos konfrontacija. Vėliau autorė
sieja fantastinės literatūros klišes, kalbėdama apie paslaptingą planetą, erdvėlaivį,
įšalusį lede, su Ispanijos ir visos Europos saulėlydžiu prieš Antrąjį pasaulinį
karą. Nuo išgalvotų pasaulių iki realių istorinių įvykių knygos veikėjai
haliuzionuoja ir gyvena persipynusių iliuzijos ir tikrovės pasaulyje, apgaubtame
nesaugios ir kartkartėm netgi beprotiškoje hibridinėje binarioje tikrovėje, kai
nežinia, kur gyvena kūrinio herojų sąmonė, o kur jo fizinis pavidalas. Šioji
nesvarumo ir netikrumo būsena yra stipriausia ir galingiausia Margaret Atwood
kūrybinės galios išraiška Aklajame žudike,
už kurią ji buvo pelnytai įvertinta prestižiškiausiomis literatūrinėmis
premijomis.
Didžiulis ir ambicingas
kontekstinis idėjų laukas stipriai pagrįstas psichologiniu veikėjų elgesiu,
kurį nulemia laikmečio tendencija, pvz., moters diskretiškumą XX a. pirmoje
pusėje su pradedančiu feminizmo judėjimu, todėl romano moterys užguitos vyrų,
ypač trapi ir įtemta atrodo Airisės santuoka su garbėtroška Ričardu, kuris
leidžia savo seseriai Vinifredei tvarkyti žmonos Airisės gyvenimą. Svarbiausias
romano probleminis klausimas: kas iš tikrųjų nutiko tarp Loros ir Airisės, kad
Lora automobiliu nuvažiavo nuo tilto? Nors M. Atwood pasirinko smulkmeniškai „vaikščioti
aplink“, užuominomis pasakoti apie kasdienybę, iš tikrųjų ji pro intuityviai
numatomą šydą pasakoja dviejų seserų, itin skirtingų temperamentų ir
charakterių, ryšį. Šis ryšys toks paveiktas asmeninio gyvenimo ir pasaulinių
įvykių, kad įprasto realaus pasaulio nebeužtenka, todėl M. Atwood, pasitelkdama
fantastinę literatūrą, išgaubia erdvę ir įvykius, sukurdama sudėtingą
psichologinę seserų santykių dėlionę, o kartu kurdama nepastoviai jautrią
žmogaus pasaulėjautos sąmonę.
Aklasis
žudikas be jokios abejonės vienas sudėtingiausių ir
geriausių romanų, perskaitytų šiemet, leidęs patirti M. Atwood aukštos
literatūros meistrystės atpažinimo džiaugsmą ir neįtikėtinus istorijos
transformacijos lygmenis kaip psichologizuotą intelektualinę kelionę tarp iliuzijos
ir tikrovės.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą